Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, dalyvaujant atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Erdvilui Buividavičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Š. K. ir A. K. skundus atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo - Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Minėtuose raštuose buvo nurodyta, kad juos galima skųsti Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai (toliau - VAGK) arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pareiškėjos šiuos raštus su minėtais priedais apskundė VAGK. 2015-08-27 sprendimu Nr. 3R-338 (AG-251/05-2015) VAGK konstatavo, kad šis ginčas nėra priskirtas jos kompetencijai ir nagrinėjimą nutraukė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 3.185 straipsnio 1 dalimi, nepilnamečių vaikų nuosavybę tvarko jų tėvai uzufrukto teisėmis. Pagal CK 4.144 straipsnio 2 dalį, uzufruktorius privalo mokėti mokesčius ir kitas su uzufrukto objektu susijusias įmokas. Jokie teisės aktai nenumato išimties iš šios taisyklės, susijusios su objekto savininko nepilnametyste. Todėl pareiškėjų teiginiai, kad jos neturi jokių pajamų nes yra nepilnametės nėra reikšmingos.

Kartu su pareiškėjų skundais pateiktos Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus pažymos surašytos vėliau nei priimti skundžiami sprendimai. Dėl to mokesčių administratorius šių dokumentų nevertino.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimo nepateikė.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas palaikė atsiliepimo reikalavimus, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas

Šioje byloje ginčas kilo dėl VMI sprendimų, kuriais atsisakyta pripažinti mokestinę prievolę beviltiška ir įpareigojimo VMI iš naujo spręsti pareiškėjų atleidimą nuo priskaičiuotų nekilnojamo turto ir žemės mokesčių ir delspinigių sumokėjimo arba atidėjimą nuo jų sumokėjimo iki pareiškėjos pilnametystės

Byloje nustatyta, kad pareiškėjos 2015-04-16 pateikė prašymus Šiaulių apskrities mokesčių inspekcijai (b. l. 82, 83), kuriais prašė jų mokestinius įsiskolinimus nurašyti, pripažinus beviltiškais. 2015-06-16 VMI pateikė pareiškėjai Š. K. raštą Nr. (23.1-08)-RNA-22250 (b. l. 92-93), kuriuo informavo apie priimtą Skundžiamą sprendimą I. Pareiškėjai A. K. buvo pateiktas raštas Nr. (23.1-08)-RNA-22131, kuriuo buvo informuojama apie Skundžiamą sprendimą II. Minėti sprendimai buvo pridėti prie nurodytų raštų.

Skundžiamuose sprendimuose buvo paaiškinta, kad nusprendžiama nepripažinti Š. K. ir A. K. mokestinių nepriemokų beviltiškomis. Skundžiamas sprendimas I buvo priimtas remiantis VMI Nepriemokų administravimo departamento nepriemokų išieškojimo organizavimo skyriaus IV poskyrio 2015-06-10 išvada Nr. (23.31-08)-326-3573 (b. l. 22-23), o Skundžiamas sprendimas II – 2015-06-12 išvada Nr. (23.23-08)-326-3626. Priimant minėtas išvadas buvo vertinama pareiškėjų tėvų, kaip įstatyminių atstovų turtinė padėtis. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjų atstovai nuosavybės teise valdo didelės vertės nekilnojamą turtą, ir į tai, kad jie nėra pateikę duomenų įrodančių šio turto nelikvidumą ir apie valstybės paramos gavimą buvo konstatuota, kad nėra pagrindo pripažinti jų mokestinę nepriemoką beviltiška. Minėtą sprendimą dėl pareiškėjos Š. K. mokestinės nepriemokos, kartu su sprendimu dėl pareiškėjos A. K. ir sprendimu dėl jų sesers D. K. mokestinių nepriemokų, 2015-07-20 apskundė VAGK. VAGK 2015-08-27 sprendimu (b. l. 4-8) (toliau – VAGK sprendimas) bylą nutraukė, konstatavusi, kad šios bylos nagrinėjimas nėra priskirtinas VAGK kompetencijai.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjų argumentu, kad mokestinė nepriemoka turi būti pripažinta beviltiška, nes jos yra nepilnametės ir neturi jokių pajamų. Nurodė, kad jų tėvai kaip įstatyminiai atstovai tvarko jų nuosavybę uzufrukto teisėmis ir turi vykdyti su šia nuosavybe susijusias mokestines prievoles. Teismas sutinka su tokiu atsakovo vertinimu. CK 3.185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtą, kuris yra nepilnamečių vaikų nuosavybė, tvarko jų tėvai uzufrukto teisėmis. Taip pat CK 4.144 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad proporcingai turimoms uzufrukto objekto naudojimo teisėms bei gaunamoms iš jo pajamoms uzufruktorius privalo mokėti mokesčius bei kitas su uzufrukto objektu susijusias įmokas, jeigu sutartis ar įstatymai nenustato kitaip. Taigi pareiškėjų tėvai, tvarkantys pareiškėjų turtą uzufrukto teisėmis privalo vykdyti su šiuo turtu susijusias mokestines prievoles.

Mokestinės prievolės pripažinimą beviltiška reglamentuoja MAĮ 113 straipsnis ir Taisyklės. MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, beviltiška gali būti pripažįstama ta mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Iš teisės normos matyti, kad šiuo atveju sunki asmens ekonominė padėtis yra siejama su valstybės paramos poreikiu. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT. LVAT administracinėje byloje Nr. A556-254/2011 konstatavo, jog tam, kad galėtų būti pasiremta MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu, turėtų būti neginčytinai įrodyta, kad fiziniam asmeniui reikalinga valstybės parama (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Tačiau LVAT aiškindamas MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas taip pat konstatavo, kad vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) savaime nesudaro pagrindo taikyti šią teisės normą. Tam būtina įvertinti visas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.) (LVAT 2010-06-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-807/2010). Taigi sprendžiant dėl mokestinės prievolės pripažinimo beviltiška MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu būtina nustatyti dvi aplinkybes: valstybinės paramos asmeniui poreikį ir blogą faktinę turtinę padėtį.

Šiuo atveju pareiškėjos pateikė teismui Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus pažymas dėl išmokų vaikams paskyrimo (b. l. 25), dėl paramos mokiniams skyrimo (b. l. 26) ir raštą dėl informacijos apie paramos maisto produktais iš intervencinių atsargų tiekimą pareiškėjų šeimai (b. l. 27). Atsakovas paaiškino, kad šios pažymos surašytos vėliau nei buvo priimti skundžiami sprendimai, todėl priimant sprendimus jų nebuvo galima vertinti. Teismas sutinka su šiuo atsakovo argumentu. Vadovaujantis Taisyklių 7.3.2. papunkčiu, jeigu už nepriemokų išieškojimo funkcijų vykdymą atsakingi struktūriniai padaliniai nustato, kad mokestinė nepriemoka atitinka MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytą mokestinių nepriemokų pripažinimo beviltiška pagrindus, tai jie privalo vietos mokesčių administratoriaus viršininkui (arba jo įgaliotam asmeniui) pateikti kompetentingų institucijų išduotus dokumentus, patvirtinančius, jog fizinis asmuo arba individualios (personalinės) įmonės savininkas, ūkinės bendrijos narys yra sulaukęs pensinio amžiaus, yra invalidas, jam reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija arba asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą, taip pat dokumentus, kuriuose būtų pateikti duomenys apie asmens ir jo šeimos gaunamas pajamas bei turimą turtą (reikalingus dokumentus pateikia pats mokesčių mokėtojas). Iš šios nuostatos matyti, kad minėti dokumentai pateikiami mokesčių administratoriui kuomet yra nustatoma kad mokestinė nepriemoka atitinka minėtą mokestinių nepriemokų pripažinimo beviltiškomis pagrindą.

Iš byloje pateiktų Nekilnojamo turto registro išrašų (b. l. 127-135) matyti kad pareiškėjos ir jų atstovai nuosavybės teise valdo 2,0816 ha žemės sklypą su statiniais. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis nekilnojamas turtas nebūtų likvidus. Įvertinusi šias aplinkybes VMI Nepriemokų administravimo departamento nepriemokų išieškojimo organizavimo skyriaus IV poskyris pateikė VMI viršininkui išvadas (b. l. 22, 55), kuriose konstatavo, kad pareiškėjų turtinė padėtis nėra pakankamai bloga, galinti būti pagrindu pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu ir neteikė Taisyklių 7.3.2. papunktyje išvardintų dokumentų. Vadovaudamasis minėtomis išvadomis, VMI viršininkas priėmė skundžiamus sprendimus. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad VMI vertindama pareiškėjų ekonominę padėtį ir priimdama skundžiamus sprendimus netinkamai taikė teisės aktų nuostatas.

Pareiškėjos skunduose teismo prašė įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti klausimą dėl pareiškėjų atleidimo nuo priskaičiuotų nekilnojamo turto ir žemės mokesčių ir delspinigių sumokėjimo arba atidėjimo nuo jų sumokėjimo iki pareiškėjų pilnametystės. Pažymėtina, kad pareiškėjų 2015-04-16 pateiktuose prašymuose VMI (b. l. 82, 83) nebuvo prašoma atidėti arba išdėstyti mokesčių mokėjimą iki pareiškėjų pilnametystės. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Iš šios teisės normos matyti, kad į administracinį teismą gali būti kreipiamasi jeigu pareiškėjas mano, kad viešojo administravimo subjektas veiksmais arba neveikimu pažeidė jo teises. Šiuo atveju pareiškėjos minėtuose prašymuose reikalavo tiktai pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška. Jos nesikreipė dėl mokestinės prievolės mokėjimo atidėjimo arba išdėstymo. Todėl šiuo atveju VMI nepriėmė jokių sprendimų dėl šių reikalavimų. Taigi nesant VMI priimto sprendimo dėl mokestinės prievolės atidėjimo arba išdėstymo atsakovas negali būti teismine tvarka įpareigotas iš naujo spręsti šį klausimą.

Pareiškėjos prašė teismo panaikinti VAGK sprendimą, kuriuo byla buvo nutraukta kaip nepriskirtina VAGK kompetencijai ir įpareigoti VAGK iš naujo nagrinėti 2015-07-20 dienos pareiškėjų skundus. Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo 9 straipsnyje apibrėžta VAGK kompetencija. Šio straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad VAGK nesprendžia mokesčių bylų. Taip pat Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, kas VAGK nesprendžia ginčų, dėl mokesčių, kitų privalomų mokėjimų ir rinkliavų. Šiuo atveju ginčas buvo kilęs dėl atsisakymo pripažinti mokestinę prievolę beviltiška, vadovaujantis MAĮ nuostatomis. Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų (patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-05-04 nutarimu Nr. 533) 44.5. papunktyje nustatyta, kad administracinių ginčų komisija gali priimti sprendimą nutraukti bylą kaip nepriskirtiną komisijai. Todėl konstatuotina, kad VAGK teisėtai ir pagrįstai nutraukė bylą, pagal pareiškėjų skundą.

Remiantis išdėstytais motyvais, pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu,

nusprendė:

Pareiškėjų A. K. ir Š. K. skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.