Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (pareiškėjos) Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus atskirąjį skundą dėl (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2024 m. gegužės 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus prašymą dėl teismo leidimo paimti nepilnamečius vaikus iš jų tėvo išdavimo, suinteresuotas asmuo - J. J..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, taip pat nėra objektyvių duomenų apie teismo šališkumą.

13. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2024 m. gegužės 15 d. nutartis, kuria netenkintas vaiko teisių apsaugos institucijos pareiškimas dėl leidimo paimti vaikus iš jų tėvo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų

15. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, taip pat atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti.

16. Atsižvelgdamas į tai, kad pateikti nauji įrodymai susiję su byloje įrodinėjamomis aplinkybėmis, teismas daro išvadą, jog objektyvi būtinybė pateikti šiuos naujus įrodymus iškilo apeliacinės instancijos teisme, todėl atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir prioritetinį vaiko teisių ir interesų apsaugos gynimo principą, juos priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl atskirojo skundo esmės

17. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi, įvertinęs pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir byloje esančius duomenis bei nustatęs, jog pareiškėjas nepagrindė realios grėsmės vaikų saugumui, atsisakė išduoti leidimą paimti nepilnamečius vaikus.

18. Apeliantė (pareiškėja) savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria netenkintas prašymas išduoti leidimą paimti nepilnamečius vaikus, iš esmės grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis ir tais pačiais faktais bei įrodymais, kurie nurodyti pareiškime dėl leidimo išduoti paimti nepilnamečius vaikus, ir prašo apeliacinės instancijos teismo tenkinti minėtą pareiškimą.

19. Pagal Konstitucijos 38 straipsnio 2 ir 6 dalis tėvai yra atsakingi už savo vaikų auginimą ir auklėjimą, jų išlaikymą iki pilnametystės, o valstybės pareiga – pagal išgales teikti paramą šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose. Tėvai, naudodamiesi tėvų valdžios turinį sudarančiomis teisėmis ir vykdydami pareigas savo vaikams, turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis (CK 3.165 straipsnis), tačiau valstybės konstitucinė pareiga saugoti ir globoti vaikystę (Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalis) suteikia valstybei pagrindą įstatyme nustatytais atvejais, kai tėvai dėl objektyvių aplinkybių (pvz., dėl ligos) negali įgyvendinti tėvų valdžios savo vaikams arba įgyvendina ją priešingai vaiko interesams ir šie pažeidžiami, peržengti tėvų valdžios įgyvendinimo autonomiškumo ribas bei taikyti jos ribojimo priemones (CK 3.160 straipsnio 2 dalis). Viena iš tokių tėvų valdžios ribojimo priemonių yra vaiko paėmimas iš šeimos, nes vaikas praranda galimybę augti tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą prižiūrimas, o šie praranda galimybę rūpintis vaiku, jį auklėti ir ugdyti. Vaiko paėmimas iš tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą yra kraštutinė priemonė, taikoma tada, kai nėra galimybės vaikui išlikti jo tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą globoje, nes tai būtų nesuderinama su jo geriausiais interesais. Būtent todėl vaikas gali būti paimamas iš šeimos tik tuomet, kai: 1) vaiko gyvybei ar sveikatai kyla realus pavojus ar yra didelė tikimybė, kad kils tokia žala; 2) tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą nesiima reikiamų priemonių vaiko saugumui užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-916/2020, ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

20. CK 3.254¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, jog esant CK 3.254 straipsnyje nustatytiems pagrindams, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nustatyta tvarka gali paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą. CK 3.254 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vaiko laikinoji globa (rūpyba) nustatoma, kai vaiko: 1) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų yra dingę ir jų ieškoma (kol teismas tėvus pripažins nežinia kur esančiais arba paskelbs mirusiais); 2) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų laikinai negali rūpintis vaiku dėl abiejų tėvų ar vieno iš jų ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių; 3) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, netinkamai auklėja, naudoja smurtą arba kitaip piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui.

21. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – VTAPĮ) 42 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs vaiko apsaugos poreikį arba gavęs atvejo vadybininko motyvuotą siūlymą imtis veiksmų ir įvertinęs jo pagrįstumą, vadovaudamasis šio įstatymo 365 straipsniu paima vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą (VTAPĮ 42 straipsnio 1 dalies 1 punktas), ir CK 3.254¹ straipsnyje nustatyta tvarka kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą išdavimo. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad prašymas išduoti leidimą paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą nagrinėjamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXXIX skyriuje nustatyta tvarka.

22. VTAPĮ 363 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, atlikęs vaiko situacijos vertinimą ir nustatęs vaiko apsaugos poreikį, nedelsdamas imasi vieno iš šių veiksmų: 1) užtikrina vaikui laikinąją priežiūrą pagal šio įstatymo 364 straipsnio 1 dalį arba, 2) jeigu nėra galimybių taikyti vaiko laikinąją priežiūrą pagal šio įstatymo 364 straipsnio 1 dalį, paima vaiką iš tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą šio įstatymo 365 straipsnyje nustatyta tvarka. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs vaiko apsaugos poreikį, gali paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą CK 3.254 straipsnyje nurodytais pagrindais ir jeigu: 1) nepavyksta užtikrinti vaikui saugios aplinkos vadovaujantis šio įstatymo 364 straipsnyje nurodytomis priemonėmis ir toliau išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei arba 2) šio įstatymo 364 straipsnyje nurodytų priemonių taikymo metu vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą nededa pastangų, nekeičia savo elgesio ir toliau šeimoje išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei (VTAPĮ 365 straipsnio 1 dalis). Iš šių teisės normų matyti, kad leidimas paimti vaiką iš tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą gali būti duodamas tik tuo atveju, kai šeimoje išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei.

23. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad suinteresuotas asmuo J. J. yra nepilnamečių vaikų D. J. ir G. J. tėvas. Nepilnamečių vaikų motina V. J. (duomenys neskelbtini) mirė. (duomenys neskelbtini) miesto šeimos centro duomenimis, 2021 m. birželio 16 d. (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo nutartimi, nutraukiant V. J. santuoką su sutuoktiniu J. J., vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su jų motina. (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 22 d. sprendimu numatyta bendravimo tvarka su dukra G. J., pagal kurią skirtas 6 mėn. laikotarpis bendravimo atkūrimui dalyvaujant psichologui. Mirus vaikų motinai, vaikais rūpinasi seneliai G. V. ir G. V.. 2024 m. kovo 29 d. Mobiliosios komandos rekomendacijose atvejo vadybininkui dėl tolimesnio darbo su šeima organizavimo nurodyta, kad identifikuoti rizikos veiksniai – J. J. tėvystės įgūdžių stoka, atitolęs ryšys su vaikais; vaikai yra priešiškai nusiteikę, neišsako poreikio atkurti ryšį su tėvu. 2024 m. balandžio 8 d. vaiko nuomonės išklausymo metu nepilnamečiai vaikai G. J. ir D. J. nurodė, kad jie su savo tėvu bendrauti ar susitikti ir gyventi nenori.

24. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nepaisant galimų trumpalaikių ar net ilgalaikių socialinių ir kitų biologinės šeimos problemų, kiekvienas vaikas turi teisę augti savo biologinėje šeimoje – ten jam geriausia (VTAPĮ 33 straipsnio 4 dalis). Todėl valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos visų pirma padeda tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą tinkamai įgyvendinti vaiko teisę į tinkamas gyvenimo sąlygas, būtinas jo fiziniam, emociniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi, kai tėvai dėl objektyvių aplinkybių negali šios teisės visiškai įgyvendinti (VTAPĮ 13 straipsnis). Atsiradus vaiko funkcionavimo ir socialinės aplinkos rizikos veiksniams bei rizikos veiksniams, susijusiems su vaiko tėvais ir jų santykiais su vaiku, kuriuos, siekiant išvengti realaus pavojaus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei, įmanoma pašalinti kitomis priemonėmis negu paimant vaiką iš šeimos, prioritetas teikiamas vaiko išsaugojimui šeimoje, teikiant vaikui ir jo tėvams šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka prevencinę ir (ar) kompleksinę pagalbą (VTAPĮ 33 straipsnio 5 dalis). Jei pagalbos teikti nėra galimybių, pavyzdžiui, tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą yra nepajėgūs jos priimti ar atsisako ją priimti, arba ji neduoda teigiamų rezultatų, valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba sprendžia, ar vaiko palikimas tokioje aplinkoje nesukelia realios tikimybės grėsmei vaikui kilti. Tik nepavykus prevencinėmis ir (ar) kompleksinės pagalbos paslaugomis ir priemonėmis išsaugoti vaiko jo biologinėje šeimoje, vaikas paimamas iš jos, nustatant jam laikinąją globą (rūpybą), o jeigu ir tai neperspektyvu, vaikui nustatoma nuolatinė globa (rūpyba) arba jis įvaikinamas (VTAPĮ 33 straipsnio 6 dalis). Vaiko paėmimas iš tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą yra trauminė patirtis vaikui, todėl valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba turi būti pakankamai tikra dėl savo priimamo sprendimo pagrįstumo. Vaiko paėmimas nėra priemonė, skirta tėvams pagąsdinti, tai yra sprendimas, nukreiptas į ateitį, į stabilios, saugios ir harmoningos aplinkos vaikui kūrimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilėje byloje Nr. e3K-3-182-916/2020, ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

25. Skundžiama nutartimi pirmos instancijos teismas netenkino pareiškėjos prašymo išduoti teismo leidimą paimti vaikus iš jų tėvo. Tokį sprendimą pirmos instancijos teismas motyvavo tuo, jog pareiškėjas neįrodė, kad yra reali grėsmė vaikų saugumui, t. y. jog šiuo atveju nepilnamečių vaikų įstatyminis atstovas kelia realų pavojų vaikų saugumui, sveikatai ir/ar gyvybei. Nei vienas iš nepilnamečių vaikų nenurodė, kad jų tėvas savo veiksmais žaloja jų sveikatą ar kelią grėsmę jų gyvybei. Byloje nėra pateikta konkrečių duomenų iš kurių būtų matyti, kad nepilnamečių vaikų tėvas J. J. savo veiksmais pažeistų savo kaip tėvo valdžią ar būtų nustatyti kiti rizikos veiksniai – smurtas, alkoholio vartojimas ar kt.. Tokioms pirmos instancijos teismo išvadoms apeliacinės instancijos teismas pritaria, kaip atitinkančioms anksčiau minėtą teismų formuojamą praktiką.

26. Atskirajame skunde teigiama, kad nepilnamečiai vaikai, kuriems yra (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) metų, yra kelis kartus aiškiai išreiškę savo norą toliau gyventi ne su tėvu, o su seneliais. Nepilnamečiams vaikams išgyvenant gedulą dėl motinos netekties, būtina atsižvelgti į šiuo metu esančią vaikų psichologinę ir emocinę būseną, todėl apelianto įsitikinimu, tikslinga pirmiausia užtikrinti bazinį vaikų saugumo poreikį, ir dirbtinai nekelti krizinių situacijų vaikams, staiga pakeičiant jiems saugią ir pažįstamą aplinką, skubūs ir kardinalūs sprendimai, kuriais siekiama staiga įvesti tėvą į vaikų gyvenimą, gali padaryti ypatingai didelę žalą vaikų psichologinei būsenai, o vaikų perdavimas tėvui esamoje situacijoje neabejotinai sukeltų jiems realų pavojų vaikų psichiniam saugumui bei darytų reikšmingą žalą vaikų sveikatai.

27. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantės nurodytos tokios aplinkybės, kaip nepilnamečių vaikų kategoriškas atsisakymas bendrauti su tėvu, noras gyventi su seneliais, bei tėvui neturint ryšio su vaikais, nesudaro pagrindo paimti vaikus iš tėvo. Pripažintina, kad šiuo metu tarp nepilnamečių vaikų ir tėvo susiklosčiusi situacija yra sudėtinga ir reikalauja ypatingo vaiko teisių apsaugos specialistų dėmesio, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepilnamečių vaikų interesus labiau atitiktų ne jų paėmimas iš tėvo, o reikiamos pagalbos teikimas vaikams ir jų tėvui, siekiant užtikrinti nepilnamečių vaikų teisę gyventi ir augti būtent savo šeimoje kartu su tėvu.

28. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantės atskirojo skundo argumentus paneigia byloje esantys duomenys. Kaip nurodyta Mobiliosios komandos rekomendacijose, tėvas deda pastangas dėl ryšio atstatymo su vaikais, ir jiems artima aplinka (seneliais), tik su mokykla trūksta bendradarbiavimo (b. l. 48). Vaikų situacijos vertinimo anketose nurodyta, kad vaikų tėvas pasiruošęs iš savo pusės dėti visas pastangas, kad jis galėtų auginti vaikus, ir kad jis su vaikais atkurtų ryšį (b. l. 17 ir 29), tuo pačiu nurodyta, kad vaikų močiutė, ragina nepilnamečius vaikus bendrauti su tėvu (b. l. 18 ir 30). Taip pat iš apelianto naujo pridėto įrodymo – motyvuoto siūlymo, matyti, kad nepilnamečių vaikų tėvas atvejo vadybos proceso metu laikotarpiais 2021 m. vasario 11 d., 2021 m. liepos 27 d., 2021 m. spalio 29 d., 2022 m. kovo 29 d., 2023 m. gruodžio 14 d., t. y. iki vaikų motinos mirties, ieškant būdų J. J. ryšio su vaikais atkūrimui, rekomenduojamas priemones iš dalies išnaudojo. Išlaikymą vaikams tėvas teikė. Po antrojo teismo sprendimo priėmimo, abiem pusėms buvo pasiūlyta tartis šeimos konferencijos metu. Paslaugos teikimui prieštaraujant vaikams, mama sutarties nepasirašė (b. l. 81). Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kad tėvas kokiu nors savo veikimu, ir/ar neveikimu keltų psichologinę ir/ar fizinio pobūdžio grėsmę vaikų sveikatai. Byloje nėra duomenų, kad tėvas piktnaudžiautų alkoholiu, darytų neigiamą psichologinį poveikį vaikams (užgauliotų ir/ar žemintų), taip pat nėra duomenų, kad vaikai būtų patyrę fizinį smurtą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės nurodyti tėvo veiksmai negali būti laikomi, kaip sukeliantys realią grėsmę vaikų fizinei ar psichinei sveikatai, ir nesudaro teisinio pagrindo leidimo išdavimui.

29. Dėl anksčiau išdėstytų argumentų ir aplinkybių visumos apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo paimti vaikus iš tėvo.

30. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors šiuo metu nėra pakankamo pagrindo leisti paimti nepilnamečius vaikus iš tėvo, tačiau situacijai negerėjant, esant grėsmei, jog gali kilti reikšminga žala nepilnamečių vaikų teisėms ir teisėtiems interesams, ar esant nustatytoms naujoms aplinkybėms, klausimas dėl vaikų paėmimo iš nesaugios aplinkos įstatymų nustatyta tvarka turėtų būti operatyviai sprendžiamas iš naujo.

31. Suinteresuotam asmeniui išaiškinama, kad jis turi pareigą bendradarbiauti su socialiniais darbuotojais, vaiko teisių apsaugos institucijomis, vykdyti specialistų rekomendacijas, rodyti pažangą realiais veiksmais užtikrinant saugias, tinkamas dvasiniam, emociniam, protiniam ir fiziniam jų vystymuisi sąlygas.

Dėl bylos procesinės baigties

32. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės ir materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir priimti priešingą procesinį sprendimą, dėl to ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

(duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2024 m. gegužės 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.