Kauno apylinkės teismo nuosprendis

sekretoriaujant Jūratei Juknevičienei, dalyvaujant prokurorei Sigitai Maskeliūnienei, nukentėjusiesiems A. M. M., I. M., nukentėjusiosios atstovei advokatei Ramutei Budrytei, VTAS atstovei Svetlanai Čumačenko, kaltinamiesiems D. O., A. J., gynėjams advokatams Loretai Daukšienei, Alvydai Medišauskienei, kaltinamųjų įstatyminiams atstovams V. O., I. O., A. J., A. J.,

neviešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

D.O., a.k. (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, 9 klasių išsilavinimo, mokosi (duomenys neskelbtini), nevedęs, gyv. (duomenys neskelbtini), neteistas,

A.J., a.k. (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, mokosi (duomenys neskelbtini), nevedęs, gyv. (duomenys neskelbtini), deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 str. 1 d., padarymu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D.O. ir A.J., 2010 m. birželio mėn. 2 d. apie 13 val. 30 min., Savanorių pr. ir Žemaičių g. sankirtoje, Kaune, veikdami bendrininkų grupėje, A. J. stovint šalia ir sukuriant bauginančią, keliančią nerimą situaciją ir saugumo trūkumą nepilnamečiui A. M. M., gim. (duomenys neskelbtini), D. O. grasinant A. M. M. bauginančiu gestu, taip atimant jam galimybę priešintis, pagrobė iš nepilnamečio A. M. M. mobilaus ryšio telefoną „NOKIA 6080“, 200 Lt vertės, padarydami nukentėjusiajai I. M. materialinę žalą.

Kaltinamasis D. O. parodė, kad 2010-06-02 su iš matymo matytais asmenimis miesto sode žaidė kortomis. Kadangi pralaimėjo, turėjo įvykdyti užduotį, kurią jam sugalvojo tie vaikinai, su kuriais žaidė, - atimti telefoną. Nesakė nei iš ko, nei kur. Eidamas sutiko A. J., jam pasiūlė važiuoti iki PC „IKI“ ant kalno. Prie banko Žemaičių g. kaltinamasis pamatė nukentėjusįjį su draugu. Kaltinamasis A. J. pakvietė eit kartu su juo pažiūrėti, ar nukentėjusysis turi telefoną. A. nebuvo sakęs, kad turi įvykdyti užduotį. Priėjęs prie nukentėjusio, paklausė, ar šis turi telefoną. Tuo metu nukentėjusiojo draugas stovėjo toliau, už kaltinamojo. Nukentėjusiajam atsakius, kad jis telefono neturi, kaltinamasis apieškojo nukentėjusįjį ir užčiuopė telefoną bei liepė jam telefoną ištraukti. Ištraukęs telefoną iš kelnių kišenės, nukentėjusysis, paprašęs leidimo, išsiėmė SIM kortelę. Patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad A. J. visą laiką stovėjo prie pat kaltinamojo, ir jie abu stovėjo prie pat nukentėjusiojo. Po visko kaltinamasis nuėjo į miesto sodą, o A. J. nuėjo į mokyklą. Susitikęs atimti telefoną jį siuntusius vaikinus, jiems pranešė, kad užduotį įvykdė, tačiau telefono jiems neatidavė. Galvojo telefoną grąžinti nukentėjusiajam, tačiau buvo vasara ir nukentėjusiojo nerado, todėl vėliau telefoną atidavė draugui D., nes kaltinamajam telefono nereikėjo. Vėliau telefoną iš D. atsiėmė ir komisariate atidavė pareigūnams. Telefonas buvo „Nokia“, jį gražino nesugadintą, tokiame stovyje, kaip ir paėmė. Nepamena, ar buvo grasinančių žodžių. Bauginančio gesto nebuvo, nebuvo ir jokio pistoleto. Gal nukentėjusiajam matėsi išlindęs diržas.

Kaltinamasis A. J. prisipažino, padaręs nusikaltimą, ir parodė, kad 2010-06-02, susitikus su D. O. prie Aušros gimnazijos, pastarasis kaltinamajam pasiūlė važiuoti iki parduotuvės „IKI“. Užkilus ant kalno, pamatė ateinančius du vaikus. D. O. pasuko link tų vaikinų ir pasakė: „einame paimti telefono“. Abiems priėjus prie minėtų vaikų, D. O. liepė atiduot telefoną. Tada kaltinamasis truputį atsitraukė. Tokį reikalavimą girdėjo tik vieną kartą. Jiems priėjus, nukentėjusysis išsigando. Nukentėjusiojo draugas pasišalino – nuėjo už namo kampo. Nepamena, ar praeinančiam nukentėjusiojo draugui jis su D. O. ką nors sakė - gal ko ir paklausė. Matė, kaip D. O. apčiupinėjo nukentėjusį, iš nukentėjusiojo rankų paėmė telefoną, pakėlė savo marškinėlius, kaip nukentėjusysis išsiėmė kortelę. Nurodė, kad, grįžtant atgal link mokyklos, D. O. kaltinamajam papasakojo, kad žaidė kortomis, pralošė ir gavo užduotį. Ikiteisminio tyrimo metu pirmos apklausos metu, apklaustas neužilgo po įvykio (2010-06-11), dalyvaujant kaltinamojo įstatyminiam atstovui, gynėjui, kaltinamasis nurodė, kad kartu su D. O. būnant ant Savanorių prospekto kalno, netoli „IKI“ parduotuvės, jam D. O. pasakė, kad, žaisdamas Miesto sode, netoli Muzikinio teatro kortomis, pralošė ir už pralaimėjimą turi įvykdyti užduotį – atimti telefoną. Beeinant pamatė du berniukus iš jų mokyklos, jaunesnių klasių. Abu priėjo prie berniukų. Vienas iš jų nuėjo tolyn, o kitas liko prie pastato sienos. Prie šito berniuko, kuris buvo prie pastato sienos, priėjo D. O. ir kaltinamasis. D. O. priėjo prie pat vaiko, o A. J. stovėjo toliau nuo D. O., per kokį pusantro metro. Jis girdėjo, kaip D. O. kelis kartus pareikalavo vaiko atiduoti telefoną, apčiupinėjo vaiko rūbus iš išorės, o paskui kažką dar pasakė tyliai bei nedaug pakėlė savo marškinėlius. Tada šis išsitraukė telefoną iš kažkurios kišenės, išsiėmė SIM kortelę ir telefoną padavė D. O.. Kad D. O. turėtų ginklą, kaltinamasis nematė nei įvykio metu, nei anksčiau. D. O. paėmus telefoną, jie nuėjo atgal į Miesto sodą. Apklaustas papildomai (2010-11-02), kaltinamasis nurodė, kad prie Kauno Aušros gimnazijos susitikus savo draugą D. O., abu kartu nutarė važiuoti į „IKI“ parduotuvę, esančią Savanorių pr., netoli „Žemaičių“ stotelės. Troleibusu pakilo ant kalno, išlipo „Žemaičių“ stotelėje ir ėjo link pėsčiųjų perėjos, esančios sankryžoje su Žemaičių g. Beeinant D. O. ir kaltinamasis pamatė Žemaičių gatve einančius du berniukus. D. O. A. J. pasakė, kad „einam atimt iš tų berniukų telefoną“ (b.l. 100,105). Nurodė suprantąs žodžio „atimti“ reikšmę. Negali pasakyti, kodėl nenutraukė draugo neteisėtų veiksmų. Jiems priėjus prie nukentėjusiojo, pastarasis išsigando, mano, kad nukentėjusysis turėjo galimybę pabėgti, bet, kadangi buvo išsigandęs, to nepadarė. Įvykio metu D. O. marškinėliai buvo pakelti, toje vietoje matėsi diržas, gal jis juos kaip nors ir pakėlė.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamieji iš esmės prisipažino padarę nusikaltimą, taip pat jų kaltė įrodyta bylos teisminio tyrimo metu ištirtais ir išanalizuotais įrodymais.

Nukentėjusysis A. M. M. parodė, kad 2010-06-02 ėjo iš mokyklos namo, kartu su M. A. pakilus į kalną funikulieriumi, einant Žemaičių gatve, prie „Parex“ banko Žemaičių g., pamatė du iš matymo matytus vaikinus. Jie pasuko link nukentėjusiojo. Priėjus D. O. paklausė nukentėjusiojo, ar jis turi telefoną. Pasakius, kad neturi, D. O. pasakė, kad jis nukentėjusįjį apieškos ir pakėlė savo marškinius, kur matėsi rankena, panaši į pistoleto. Tada nukentėjusysis išėmė telefoną, išsiėmė SIM kortelę ir nesudėtą telefoną atidavė. Šio pokalbio metu A. J. stovėjo per žingsnį nuo D. O.. Tada minėti vaikinai nuėjo. Nukentėjusiajam stovint prie sankryžos, priėjo mokytoja ir paklausė, kas atsitiko. Nukentėjusiajam pasakius, kad iš jo atėmė telefoną, mokytoja norėjo nueiti ir telefoną iš vaikinų paimti. Tačiau nukentėjusysis liepė jai neiti, pasakydamas, kad minėti vaikinai turi ginklą. Nukentėjusysis nurodė, kad rankena pasirodė esanti pistoleto, nes matėsi apkaba ir gaidukas. Telefono iš pradžių nenorėjo atiduoti, bet, pamatęs ginklą, išsigando. Dėl įvykio patyrė šoką, neramiai miegojo naktimis, sapnavo košmarus. Mokslai anksčiau sekėsi geriau. Prieš metus iki įvykio yra turėjęs galvos traumą. Mokslai pablogėjo šiais metais, galėjo būti ir dėl to, kad pasikeitė kai kurie mokytojai, matematikos mokytoja buvo geresnė, tai buvo geresni ir pažymiai. Kiti dalykai sekasi normaliai. Po šio įvykio labiau saugosi, pamatęs būrelį vaikinų, pereina į kitą pusę. Nemano, kad pavyktų pakovoti su jį užpuolusiu vyresniu asmeniu. Įvykio metu labiausiai išgąsdino pamatytas pistoletas, taip pat kaltinamojo artimas stovėjimas, kaltinamųjų ėjimas link nukentėjusiojo.

Nukentėjusioji I. M. parodė, jog 2010 m. birželio 2 d. sūnus, pasibaigus pamokoms, apie 13 val. pranešė, kad jau eina iš mokyklos namo. Kelias iki namų nuo (duomenys neskelbtini) jam trunka iki 15 min. Praėjus 15 min., sūnus nepasirodė. Dar palaukus 10 min. ir sūnui nepasirodžius, nukentėjusioji jam skambino pati, tačiau tuo metu jo telefonas buvo išjungtas. Gal po penkto bandymo prisiskambinti, sūnus atsiliepė ir pasakė, kad ji nesijaudintų, nes yra iškviesta policija bei padavė savo telefoną liudytojai J. S., kuri pasakė, kad iškvietė policiją, kad nukentėjusioji ateitų, nes iš jos sūnaus pagrobė telefoną, sūnus išsigandęs, strese, minėjo apie ginklą. Nukentėjusioji, atėjusi į įvykio vietą, atsisėdo į policijos mašiną ir iš sūnaus išgirdo visą situaciją. Sūnus papasakojo, kad pažįstami berniukai iš mokyklos, vyresni, aukštesni priėjo prie jo ir draugo M.: aukštesnis – prie jo, kitas - prie jo draugo M., tačiau M. juos aplenkė ir nuėjo. Tada abu vaikinai priėjo prie jo ir O. liepė atiduoti telefoną. Sūnui atsakius, kad telefono jis neturi, O. pareiškė, kad sūnų apieškos ir pakėlęs marškinėlius parodė, kad turi ir gali išsitraukti pistoletą. Tai pamatęs, sūnus labai išsigando. Prie jo priėjusiai mokytojai, norėjusiai bėgti atimti sūnaus telefoną iš jį atėmusiųjų asmenų, sūnus pasakė, kad yra pavojinga. Pistoletą sūnus nukentėjusiajai apibudino, kad jis buvo šviesaus metalo su medžio inkrustacija, paaiškino, kaip atrodė gaidukas, tai papasakojo ir tyrėjai. Sūnus naudojasi internetu ir domisi ginklais, todėl žinojo net jo pavadinimą, pasakė, kad nuo tokio ginklo yra baisios pasekmės. Kai nukentėjusioji policijos mašinoje pamatė sūnų, jo veidas vizualiai buvo pasikeitęs, jis buvo išsigandęs, susijaudinęs, išgyvenęs stresą ir šoką, jo pasakojimas buvo nerišlus. Kitą dieną, einant į mokyklą, į policiją atpažinimui iš nuotraukų labai nerimavo, pas tyrėją taip pat buvo stresinėje būsenoje, pradėjo blogai miegoti, sutriko fiziologiniai procesai. Dėl tokios vaiko būsenos nukentėjusioji kreipėsi į psichikos ir sveikatos centrą. Pradžioje lankėsi pas psichiatrą, kuris išrašė raminančių vaistų dėl miego. Tačiau pas psichologą sūnus eiti atsisakė. Ir dabar sūnus apie įvykį vengia kalbėti, nelinkęs apie tai prisiminti. Vasaros metu sūnus buvo aprimęs, tačiau rugsėjį, mokykloje pamatęs tuos pačius vaikus, vėl pradėjo nerimauti, ir prasidėjo antras išgyvenimo etapas. Nukentėjusioji pati bendravo su psichologu ir taikė jo patarimus, bendraudama su sūnumi. Dėl įvykio pablogėjo pirmo pusmečio sūnaus mokymosi rezultatai. Dėl patirto streso sūnus bendrauja su socialine pedagoge mokykloje, su klasės auklėtoju. Vasarą po įvykio sūnus tapo uždaresnis.

Liudytoja J. S. parodė, kad keliavo su mama. Funikulieriuje atkreipė dėmesį į du žaismingus berniukus, kurie išlipo ir nuėjo pirmi. Einant kartu su mama, iš tolo atkreipė dėmesį į du vaikinus, kurie stovėjo į liudytoją nugara, kampu vienas šalia kito, uždengę kažkokį žmogų, kuris stovėjo viduryje, nugara į sieną. Artėjant link jų, pastebėjo, kad vienas iš jaunuolių, aukštesnis, rankose turėjo išardytą telefoną. Visiems minėtiems asmenims išsiskyrus, du vaikinai nuėjo link J.Jablonskio mokyklos, vienas - link Savanorių pr. sankryžos. Šį vaikiną pasivijus prie šviesoforo, kilus įtarimui dėl įvykio, kadangi draugo tai pat šalia nebuvo, todėl paklausė minėto berniuko, ar iš jo neatėmė telefono. Berniukui patvirtinus, liudytoja norėjo vytis atėmusius telefoną vaikinus, tačiau nukentėjusysis liepė neiti, nurodydamas, kad minėti asmenys turi ginklą. Tada liudytoja susisiekė su nukentėjusiojo mama, iškvietė policiją. Nukentėjusysis, liudytojai su juo kalbantis, buvo pasimetęs, išsigandęs, išvestas iš pusiausvyros. Liudytoja patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad berniukas jai pasakė, jog jį užpuolę vaikinai turi dujinį pistoletą.

Liudytojas M. A. parodė, kad vasarą, einant su draugu A. į parduotuvę „IKI“ iš Dzūkų g., susitiko kaltinamuosius. Jie pristoję prie liudytojo draugo A. klausė, ar šis turi telefoną. Minėti vaikinai to paties paklausė ir liudytojo, tačiau jis, atsakęs, kad neturi, praėjo pro šalį. Minėti vaikinai apstojo A.. Užėjęs už namo, liudytojas atsisuko pasižiūrėti, kas vyksta. Matė, kad jie kalbasi, stovėjo vienas nuo kito netoli, per žingsnį. Po to liudytojas nuėjo dar toliau ir nematė, kas vyko toliau. Su A. susitiko prie gatvės. A. buvo išsigandę, pasakė, kad iš jo atėmė telefoną. Perėjus gatvę, prie jų priėjo mokytojos. A. joms pasakė, kad tie vaikinai turi pistoletą.

Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad, nusikaltimas buvo padarytas adresu Savanorių pr. 68, Žemaičių g. 56, Kaune, prie trijų aukštų pastato, kuriame yra įsikūręs „Parex“ bankas (1 t., b.l. 9-11).

Iš daiktų pateikimo protokolo matyti, kad D. O. pateikė mobiliojo ryšio telefoną „NOKIA 6080“ (1 t., b.l. 37), kurio apžiūra, požymiai fiksuoti apžiūros protokole, nustatyta, kad mobiliojo ryšio telefono „NOKIA 6080“ IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), jis yra juodos spalvos, subraižytu ekranu ir aptrintu korpusu (b.l. 38-41). Po apžiūros mobiliojo ryšio telefonas „NOKIA 6080“ perduotas nukentėjusiajai I. M. (1 t., b.l. 17).

Iš daiktų parodymo atpažinti protokolo matyti, kad nukentėjusysis A.M. M. atpažįsta mobiliojo ryšio telefoną, kuris buvo paimtas iš D. O. (1 t., b.l. 42-43).

Iš asmens parodymo atpažinti protokolų (1 t., b.l. 57-59, 95-97) matyti, kad nukentėjusysis A.M. M. atpažino D. O., kaip asmenį, kuris 2010-06-02 kartu su kitu jaunuoliu pagrasino nukentėjusiajam ginklu, jį parodydamas, ir iš nukentėjusiojo atėmė mobiliojo ryšio telefoną Nokia; taip pat atpažino A. J., kaip asmenį, kuris 2010-06-02 stovėjo šalia jaunuolio, kuris grasino ginklu ir atėmė mobiliojo ryšio telefoną .

Iš daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokolo matyti, kad nukentėjusysis A.M. M. iš trijų pateiktų ginklų neatpažino revolverio, pateikto tyrimui įtariamojo D. O. įstatyminio atstovo V. O. (1 t., b.l. 45).

Nors kaltinamieji D. O. ir A. J. iš esmės prisipažino padarę nusikaltimą, visgi teismas laiko, kad jų prisipažinimai nėra pilni ir nuoširdūs. Kaltinamasis D. O. neigė nukentėjusiojo atžvilgiu naudojęs kokį nors bauginantį gestą, kaltinamasis A. J. teisminio bylos nagrinėjimo metu šią aplinkybę taip pat neigė, nors pats stovėjo šalia ir viską aiškiai turėjo matyti, nurodydamas, kad D. O. marškinėliai buvo pakelti, toje vietoje matėsi diržas, vėliau jau nenoriai suabejodamas, kad gal D. O. marškinėlius kaip nors ir pakėlė. Teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais, kad, iš jo atimant telefoną, kaltinamojo D. O. nukentėjusiajam buvo parodytas bauginantis gestas, ir būtent šio kaltinamojo atliekamo veiksmo metu nukentėjusiojo pamatytas daiktas, kuris nukentėjusiojo sąmonėje liko kaip pistoletas, bei abiejų kaltinamųjų ėjimas link nukentėjusiojo bei buvimas šalia, ir buvo tos aplinkybės, palaužusios nukentėjusiojo valią, norą priešintis užpuolikams. Ir nors nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkta pakankamai duomenų bei nustatyta, kad kaltinamasis D. O. tikrai turėjo pistoletą – tinkamą naudoti pagal paskirtį šaunamąjį ginklą (pats galimai kaltinamojo turėtas pistoletas nebuvo rastas, nebuvo nustatyta, iš kur, ar iš kieno tokį daiktą kaltinamasis galėjo gauti, be to, nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu neatpažino kaltinamojo tėvo pateikto tyrimui ginklo, kuriuo kaltinamasis galimai galėjo pasinaudoti), tačiau nukentėjusiojo įbauginimas, demonstruojant veiksmą, kuris nukentėjusiojo sąmonėje pasiliko, kaip bauginimas ginklu, ir buvo ta paskutinė aplinkybė, nulėmusi nukentėjusiojo valią nebesipriešinti užpuolikams. Be to, nukentėjusysis šios aplinkybės buvimą netiesiogiai nurodė ir liudytojai J. S., kuri patvirtino nukentėjusįjį nurodžius, kad užpuolusieji vaikinai turi ginklą (ikiteisminio tyrimo metu - dujinį pistoletą). Šios aplinkybės buvimą ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir kaltinamasis A. J., pirmos apklausos metu, apklaustas neužilgo po įvykio (2010-06-11), dalyvaujant kaltinamojo įstatyminiam atstovui, gynėjui, nurodęs, kad D. O., kelis kartus pareikalavęs vaiko atiduoti telefoną, apčiupinėjęs vaiko rūbus, kažką vaikui tyliai dar pasakė bei nedaug pakėlė savo marškinėlius, po ko šis išsitraukė telefoną ir atidavė jį D. O.. Taigi, teismas laiko, kad kaltinamųjų parodymai, nepripažįstant šios aplinkybės, nėra pilni, nuoširdūs.

Teismas laiko, kad kaltinamųjų parodymai nėra nuoširdūs ir dėl to, kad kaltinamasis D. O. bei A. J. bandė neigti A. J. žinojimą bei supratimą dalyvavus nusikaltime: D. O. neigė A. J. sakęs turįs užduotį – atimti telefoną, tačiau patvirtino, kad ruošdamasis iš vaikų atimti telefoną, kartu su juo buvusį draugą A. J. pakvietė eit pažiūrėt, ar vaikai turi telefoną, tuo tarpu pats A. J. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad, D. O. pasukus eiti link dviejų vaikų, pastarasis kaltinamąjį pakvietė kartu, pasakydamas: „einame paimti telefono“, ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodęs, kad kartu su D. O. ėjo prie jaunesnių vaikų, jau iš draugo D. O. žindamas apie pastarajam skirtą užduotį – atimti telefoną, vėliau jau nurodė, kad D. O. jį pakvietė eit atimt iš vaikų telefoną, nurodė, kad nesuprato, ką D. O. turėjo omeny, tačiau teisme patvirtino gerai suprantantis žodžio „atimti“ reikšmę. Taigi, tiek šie kaltinamųjų parodymai, tiek abiejų kaltinamųjų veiksmai rodo A. J. žinojus ir supratus, kokiu tikslu buvo einama prie vaikų.

Iš nukentėjusiojo, kaltinamųjų D. O., A. J. parodymų matyti, kad šalia nukentėjusiojo stovėjo abu kaltinamieji, ir vienam iš šių asmenų (D. O.) atliekant neteisėtus veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, nekentėjusysis bijojo abiejų prie jo buvusių asmenų. Ir nors kaltinamasis A. J. jokių konkrečių plėšimo sudėtyje numatytų veiksmų neatliko, šis kaltinamasis žinojo, kokiu tikslu kartu su D. O. priėjo prie nukentėjusiojo, matė D. O. atliekamus veiksmus - reikalavimą atiduoti telefoną, nukentėjusiojo apieškojimą, D. O. marškinėlių pakėlimą, kažko sakymą nukentėjusiajam, suvokė, kad nukentėjusysis negali pasipriešinti, kadangi šis buvo išsigandęs abiejų kaltinamųjų, nes pastarieji buvo vyresni už nukentėjusįjį, buvo dviese, o nukentėjusysis buvo likęs vienas, taigi kaltinamieji buvo stipresni už nukentėjusįjį. Taigi, kaltinamasis A. J., stovėdamas šalia, suprato, kad buvo daromas nusikaltimas, jo nenutraukė, nenuėjo, nepaėmė iš draugo pagrobto daikto ir negrąžino nukentėjusiajam, todėl, stovėdamas šalia, tik sustiprino realios grėsmės įspūdį, kartu su kitu užpuoliku sukurdamas bauginančią, keliančią nerimą ir saugumo trūkumą situaciją, savo elgesiu rodant netiesioginį grasinimą panaudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, pastarajam priešinantis ir nevykdant kito kaltinamojo reikalavimų, taigi kaltinamasis A. J. prisidėjo prie daromo nusikaltimo ir jį darė kartu su D. O..

Teismas kaltinamiesiems iš kaltinimo šalina aplinkybę, kad D. O. nukentėjusiajam grasino žodžiais. Šios aplinkybės kaltinamieji nenurodė nė vienos apklausos metu kaltinamieji, buvus grasinimą žodžiais nepatvirtino ir nukentėjusysis, kitų tai patvirtinančių objektyvių įrodymų byloje nėra.

Tokiu būdu, baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų pagrindu teismas laiko esant visiškai įrodytu, jog D. O. ir A. J., veikdami bendrininkų grupėje, tyčia, grasindami pavartoti fizinį smurtą, pagrobė nukentėjusiojo A. M. M. turėtą telefoną. Nusikaltimas baigtas, nes pavogtu svetimu turtu kaltinamieji turėjo visas galimybes disponuoti bei disponavo savo nuožiūra.

Tokiu būdu kaltinamasis D. O. ir A. J. padarė nusikaltimą, numatytą BK 180 str. 1 d.

Bausmių skyrimas.

Kaltinamasis D. O. padarė vieną apysunkį tyčinį nusikaltimą (BK 11 str. 4 d.), nusikalstama veika baigta, nusikalstamos veikos padarymo bei šiuo metu yra nepilnametis, neteistas, duomenų apie nubaudimus administracine tvarka nėra, Kauno apskrities priklausomybės ligų centre neužregistruotas, (duomenys neskelbtini) (2010-06-16 charakteristika) charakterizuojamas kaip vidutiniškai besimokantis, lankantis muzikos mokyklą, dainuojantis (duomenys neskelbtini), nurodoma, kad klasėje savo iniciatyvos nerodo, stengiasi likti be pareigų, tačiau mėgsta išsiskirti iš kitų: ironizuoti, pašiepti, kartais būna grubus su klasės draugais, mokytojais, įsivelia į konfliktines situacijas, D. O. neruošia pamokų namuose, dvejus metus turėjo nepatenkinamus pažymius iš matematikos, 2010 m. vasarą jam buvo paskirti iš matematikos papildomi darbai vasarai, sunku rasti bendrą kalbą su mama, nes ji bet kokiu atveju pateisina sūnaus nelankymą, savanorišką išėjimą iš pamokų, net elgesį (b.l. 82), (duomenys neskelbtini) 2011-05-11 charakteristikoje nurodoma, kad D. O. antrąjį pusmetį labai stengiasi – gerai lanko pamokas, mokytojai nusiskundimų neturi, pažangus iš visų mokomųjų dalykų, aktyviai dalyvauja gimnazijos bei miesto įvairiuose renginiuose, užklasinėje veikloje, dainuoja (duomenys neskelbtini) chore, tapo santūresnis, tolerantiškas, yra draugiškas, gerai sutariantis su klasės draugais, geraširdis, teisingas; kaltinamojo šeima į VTAS rizikos šeimų sąrašus nebuvo įrašyta, D. O. VTAS socialinės rizikos grupės vaikų apskaitoje neregistruotas (b.l. 84-85), Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus buities tyrimo akte užfiksuota, kad šeima gyvena tvarkingai, nėra asociali (b.l. 88). Kaltinamojo tėvai V. O. ir I. O. neteisti, tėvas baustas administracine tvarkas už kelių eismo taisyklių pažeidimus, mama dirbanti (b.l. 73-81), tėvas registruotas darbo biržoje (b.l. 180).

Kaltinamojo įstatyminė atstovė I. O. parodė, kad sūnus D. labai draugiškas, muzikalus, organizuotas, klasėje juo pasikliaujama, be galo patiklus. Nesupranta, kaip jis taip galėjo padaryti. Galbūt, kad paauglystėje yra noras pasirodyti prieš kitus. Anksčiau nėra nieko blogo padaręs. Mokykloje nebuvo konfliktinių situacijų. Dabar per šiuos metus jis labai pasikeitė, padarė išvadas, nors mokytis pritingi. Ji su vyru bendravo su nukentėjusiojo berniuko mama, siūlė kompensaciją, nupirkti kelionę į vandens pramogų parką. Berniuko mama iš pradžių bendravo nuoširdžiai. Po mėnesio buvo gauta nukentėjusios žinutė su nurodyta pinigų suma bei banko sąskaitos numeriu. Ta suma šeimą šokiravo, nes vyras trys metai nedirba, ji pati mokosi ir dirba, turtinė padėtis yra sunki, šeima gyvena pas jos tėvus. Civilinis ieškinys yra per didelis. Nukentėjusioji neleido, kad jos sūnaus būtų atsiprašyta, neleido D. O. su juo bendraut, todėl I. O. su vyru sūnui D. yra griežtai pasakę, kad į nukentėjusįjį vaiką M. net nepasižiūrėtų.

Kaltinamojo įstatyminis atstovas V. O. parodė, kad šeimoje augina tris vaikus, auklėja griežtai, sūnus namuose turi įpareigojimus, yra užimtas: lanko muziką, tinklinį. Būna, kad patingi dėl mokslų, bet kas liepiama, viską padaro. Civilinis ieškinys yra nerealus. Nemano, kad nukentėjęs vaikutis yra toks ligoniukas, kokiu jį norima padaryti. Po įvykio buvo nuvažiavęs pas I. M., siūlė nupirkti kelionę į vandens parką, kad vaikas po streso atsigautų, tačiau ji užsiprašė 25 000 Lt.

Kaltinamasis A. J. padarė vieną apysunkį tyčinį nusikaltimą (BK 11 str. 4 d.), nusikalstama veika baigta, nusikalstamos veikos padarymo ir šiuo metu yra nepilnametis, neteistas, administracine tvarka nebaustas, Kauno apskrities priklausomybės ligų centre neužregistruotas, (duomenys neskelbtini) charakterizuojamas (2010-06-16 charakteristika) kaip judrus, besimokantis patenkinamai, nedėmesingas pamokų metu, trukdantis draugams susikaupti mokinys, ne visada supranta, ką padarė netinkamai, pasikalbėjus ir išanalizavus jo netinkamą elgesį, atsiprašo, nepasižymi pareigingumu ir atsakingumu, pamokų be priežasties nepraleidžia, klasės veikloje nedalyvauja, tėvai retai lankosi susirinkimuose (b.l. 114), 2011-05-24 charakteristikoje nurodoma, kad 2-ąją gimnazijos klasę baigė teigiamais įvertinimais, padarė pažangą moksle, elgesys pamokų metu ir per pertraukas yra geras, mandagus, paslaugus, linksmas, mėgiamas klasės draugų ir pedagogų, pavestus darbus atlieka sąžiningai ir gerai, aktyviai dalyvauja popamokinėje veikloje, domisi sportu, tėvai rūpinasi sūnaus auklėjimu bei mokymusi; kaltinamojo šeima VTAS rizikos šeimų apskaitoje neregistruota, A. J. VTAS socialinės rizikos grupės vaikų apskaitoje neregistruotas (b.l. 85). Kaltinamojo tėvai A. J. ir A. J. neteisti, administracine tvarka nebausti, tėvas dirba (b.l. 108-114).

Kaltinamojo įstatyminė atstovė A. J. parodė, kad sūnus A. namuose ramus, geras, pareigingas, visada padeda, gražiai bendrauja su sese. Mano, kad įvyko įvykis todėl, kad sūnus yra per daug patiklus ir nenori atsilikti nuo draugų. Mokslai sekasi vidutiniškai. Su civiliniu ieškiniu nesutina dėl dydžio.

Kaltinamojo įstatyminis atstovas A. J. parodė, kad namuose sūnus ramus, lėtas, nekonfliktuojantis, darbus atlieka sąžiningai. Netikėjo, kad taip galėjo atsitikti. Mokykloje auklėtoja sakė, kad sūnus judrus, mėgta pasisakyti. Dėl įvykio sūnus labai gailėjosi. Dabar jis keičiasi. Nesutinka su civiliniu ieškinio dydžiu, mano, kad nebuvo tokio dvasinio, moralinio išgyvenimo.

Remdamasis anksčiau išdėstytais motyvais, teismas nelaiko, kad yra kaltinamųjų atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jie kaltais prisipažino ir nuoširdžiai gailisi – kaltinamiesiems nuoširdžiai nepripažįstant visų įvykio aplinkybių, bandant nuslėpti kito asmens dalyvavimą nusikaltime, teismas laiko, kad kaltinamųjų prisipažinimas nėra visiškas, o jų gailėjimasis, nebandant pašalinti nusikaltimo pasekmių - atlyginti nukentėjusiajam nors dalį patirtos žalos, yra tik deklaratyvus. Kaltinamųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupėje.

Nors kaltinamieji D. O. ir A. J. padarė vieną, tačiau apysunkį tyčinį nusikaltimą, grasinant pavartoti fizinį smurtą prieš mažametį asmenį, veikė dviese - grupe prieš vieną asmenį, kas rodo didesnį šio nusikaltimo pavojingumą, jų parodymai nėra nuoširdūs, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, yra tik atsakomybę sunkinanti aplinkybė, žalos nukentėjusiajam neatlygino ir nebandė jos atlyginti, todėl teismas laiko, kad nėra galimybės kaltinamuosius atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 93 str., ir jiems turi būti skiriamos bausmės.

Skirdamas bausmes kaltinamiesiems, teismas vadovaujasi BK 54, 61, 90, 91 str. nuostatomis. Kadangi kaltinamieji D. O. ir A. J. neteisti, vadovaujantis BK 55 str., tokiems asmenims turėtų būti skirtinos su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės. Tačiau BK 180 str. 1 d. sankcijoje yra numatytos tik arešto ir laisvės atėmimo bausmės. Nors arešto bausmė – yra tik trumpalaikis laisvės atėmimas, tačiau, paskyrus šią bausmę kaltinamiesiems, pastarųjų laisvė būtų apribota – jie būtų laikomi izoliuoti nuo visuomenės. Tuo tarpu kaltinamieji ir nusikaltimo, ir šiuo metu yra nepilnamečiai, mokosi, mokyklos charakteristikoje nurodoma, kad kaltinamųjų elgesys pasikeitė – pagerėjo, labiau stengiasi, geriau sekėsi mokslai, todėl teismas laiko, kad jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti, kaltinamiesiems realiai neatliekant laisvės atėmimo ar trumpalaikio laisvės atėmimo bausmės, ir laiko, kad kaltinamųjų atžvilgiu šiuo atveju yra švelnesnė ir palankesnė laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant (ko nenumato įstatymai, vykdant arešto bausmę) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 29 d. nutartis byloje Nr. 2K-138/2011), kurios dydis bei atidėjimo terminas, atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes, A. J. vaidmenį nusikaltimo daryme (nebuvo pagrindinis), nustatant mažesnius, nei bausmės bei atidėjimo termino laikotarpio vidurkis.

Dėl civilinio ieškinio

Nukentėjusiojo A. M. M. įstatyminė atstovė I. M. prašo priteisti iš kaltinamųjų bei jų įstatyminių atstovų civilinį ieškinį – 25 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

LR BPK 109 str. prasme civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje gali būti pareikštas ir nagrinėjamas kartu su byla: kai asmeniui padaryta žala, kai kaltinamojo veika turi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių bei kai tarp kaltininko neteisėtos veikos ir padarytos žalos yra priežastinis ryšys. Šios aplinkybės byloje nustatytos. Kadangi nukentėjusiojo A. M. M. atžvilgiu buvo padarytas tyčinis apysunkis nusikaltimas, todėl nukentėjusysis turi teisę reikalauti atlyginti jai nusikaltimu padarytą žalą.

Spręsdamas dėl nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos, teismas vadovaujasi 2000 m. Civilinio kodekso, įsigaliojusio nuo 2001 m. liepos 1 d., normomis (BPK 113 str. 2 d., CK 6.250 str., CK 6.282 str. 3 d.).

Nukentėjusysis A. M. M. nurodė, kad dėl buvusio įvykio patyrė šoką, neramiai miegojo naktimis, sapnavo košmarus, naujais mokslo metais prasčiau sekėsi mokslai. Nukentėjusiojo įstatyminė atstovė – I. M. patvirtino, kad sūnus po įvykio buvo išsigandęs, susijaudinęs, išgyvenęs stresą ir šoką, tokioje pat būsenoje buvo ir kitą dieną einant į mokyklą, į policiją, pradėjo blogai miegoti, sutriko fiziologiniai procesai, tapo uždaresnis, prasidėjus naujiems mokslo metams, sūnui prasidėjo antras įvykio išgyvenimo etapas, pablogėjo mokymosi rezultatai. Dėl vaiko būklės ji lankėsi pas psichologus, sūnus mokykloje bendrauja su socialine pedagoge, šiuo metu pradėjo lankytis pas psichologą.

Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis A. M. M. patyrė dvasinio pobūdžio pasekmes – stresą, šoką, išgąstį, dvasinį sukrėtimą, atsirado baimės, nesaugumo jausmas, buvo sutrikę kai kurie fiziologiniai procesai, įvykis galėjo turėti tam tikros įtakos ir pablogėjusiems mokslo rezultatams, kaltinamieji nors šiuo metu yra nedirbantys, tačiau jauno amžiaus, sveiki asmenys, galintys įsidarbinti ir dirbti, jokios fizinės ar psichinės negalios neturintys asmenys, tačiau nukentėjusysis nepateikė teismui duomenų, kad dėl patirtų dvasinio pobūdžio pasekmių bus kokių nors liekamųjų reiškinių ateities požiūriu, neigiamų pasveikimo galimybių, kad sveikata gali blogėti ir ateityje, be to, kadangi kaltinamieji yra nepilnamečiai, jiems neturint turto ar uždarbio, subsidiariai su jais atsako ir jų įstatyminiai atstovai, todėl teismas, nustatydamas atlygintinos žalos dydį, atsižvelgia į šių asmenų šeimų turtinę padėtį: O. šeima susideda iš penkių asmenų, šeima augina tris nepilnamečius vaikus, mama I. O. studijuoja universitete (studijos mokamos), šeimos materialinė padėtis nėra gera, ką patvirtina socialinės paramos skyriaus pažyma, iš kurios matyti, kad šeimai yra nuo 2011-07-01 iki 2011-10-01 yra paskirta socialinė pašalpa, tėvas V. O. bedarbis, J. šeimoje tėvo A. J. gaunamas darbo užmokestis sumažėjo, motina A. J. yra nedirbanti. Be to, teismas laiko, kad prašoma priteisti suma yra aiškiai neatitinkanti Lietuvos Respublikos ekonominės situacijos ir žmonių gyvenimo lygio, neatitinkanti teismų formuojamai praktikai. Todėl nukentėjusiojo A. M. M. įstatyminės atstovės I. M. vertinimu nustatytas ir ieškiniu prašomas priteisti neturtinės žalos dydis (25000 Lt) prieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, neatitinka įstatymo reikalavimų, ir neturtinės žalos dydis nustatytinas 1500 Lt (CK 1.5 str., 6.250 str. 2 d.). Likusioje dalyje ieškinys atmestinas.

I. M. 1500 Lt civilinis ieškinys priteistina solidariai iš D. O. ir A. J., o pastariesiems neturint turto ar uždarbio, pakankamo žalai atlyginti, subsidiariai iki jų pilnametystės – iš kaltinamojo įstatyminių atstovų (civilinių atsakovų) – V. O., I. O., A. J., A. J. nukentėjusiojo A. M. M. naudai, šių lėšų tvarkytoju paskiriant nukentėjusiojo įstatyminį atstovą – I. M..

Daiktinių įrodymų nėra.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297-298 str., 302 str., 303 str. 2 d., 304-305 str., 307-308 str., 313 str., teismas

nusprendė:

D.O. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 str. 1 d., ir nuteisti 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 92 str., paskirtos bausmės vykdymą atidėti 1 metams, skiriant BK 82 str. 1 d. 3 p., 5 p. numatytas auklėjamojo poveikio priemones – 50 valandų nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį pobūdį, įpareigojant juos atlikti per 5 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo, kas mėnesį atliekant ne mažiau kaip po 10 valandų nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų, bei elgesio apribojimą 8 (aštuoniems) mėnesiams, įpareigojant mokytis, tęsti mokslą arba dirbti, bei nuo 22 val. iki 6 val. būti savo namuose.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

A.J. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 str. 1 d., ir nuteisti 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 92 str., paskirtos bausmės vykdymą atidėti 1 metams, skiriant BK 82 str. 1 d. 3 p., 5 p. numatytas auklėjamojo poveikio priemones – 40 valandų nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį pobūdį, įpareigojant juos atlikti per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo, kas mėnesį atliekant ne mažiau kaip po 10 valandų nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų, bei elgesio apribojimą 8 (aštuoniems) mėnesiams, įpareigojant mokytis, tęsti mokslą arba dirbti, bei nuo 22 val. iki 6 val. būti savo namuose.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

I. M. civilinį ieškinį tenkinti dalinai, priteisti 1500 Lt solidariai iš D. O. ir A. J., o pastariesiems neturint turto ar uždarbio, pakankamo žalai atlyginti, subsidiariai iki jų pilnametystės – iš kaltinamųjų įstatyminių atstovų (civilinių atsakovų) – V. O., I. O., A. J., A. J. nukentėjusiojo A. M. M. naudai, šių lėšų tvarkytoju paskiriant nukentėjusiojo įstatyminį atstovą – I. M.. Likusioje dalyje civilinį ieškinį atmesti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui, paduodant skundą bylą nagrinėjusiam teismui.