Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendžio, kuriuo N. P. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 307 straipsnio 2 dalį dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsniu, šią bausmę subendrinus su Vilniaus apygardos teismo 2007 m. sausio 8 d. nuosprendžiu jam paskirtomis bausmėmis, dvi laisvės apribojimo dienas prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai, galutinė subendrinta bausmė paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams ir 13 MGL (1625 Lt) dydžio baudą. Į N. P. bausmės laiką įskaityta Vilniaus apygardos teismo 2007 m. sausio 8 d. nuosprendžiu paskirta ir atlikta bausmė.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, kuria nuteistojo N. P. apeliacinis skundas atmestas.

Pirmosios instancijos nuosprendžiu taip pat nuteista ir Ž. P., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. P. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo nenustatyta moterimi, vardu O., organizavo V. B. prostituciją. Nuteistasis N. P. 2006 m. gegužės 31 d. V. B. atvežė bei apgyvendino Ž. P. prostitucijos verslui išnuomotame bute (duomenys neskelbtini), ir kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta moterimi, vardu O., nurodė Ž. P. prižiūrėti V. B., rūpintis jos darbo sąlygomis, buitimi, paimti iš V. B. pinigus, gautus iš klientų už jos suteiktas seksualines paslaugas. Šiuos N. P. ir ikiteisminio tyrimo nenustatytos moters, vardu O., nurodymus Ž. P. vykdė iki 2006 m. liepos 14 d.

Prokurorės nuomone, įrodymai byloje gauti teisėtais būdais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, jų patikimumas BPK nurodytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu, jie įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Prokurorė pabrėžia, kad duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl proceso dalyvių pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, išvadų, darytinų vertinant įrodymus, atmetimas teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis yra pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Prokurorės teigimu, bylos faktinės aplinkybės, tarp jų ir N. P. veiksmai, atlikti organizuojant V. B. prostituciją, buvo nustatytos išsamiai ištyrus byloje surinktus duomenis, įvertinus jų visetą ir, priešingai nei nurodo kasatorius, jo kaltė grindžiama ne tik nukentėjusiosios V. B., bet ir kartu su juo šioje byloje nuteistos Ž. P., liudytojų parodymais bei kitais byloje surinktais įrodymais. Pasak prokurorės, tai, kad teismai kaip liudytojos neapklausė D. Š., kitų bylos įrodymų reikšmės nesumenkino ir nepadarė jų nepatikimais. Kartu prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nuteistasis ir jo gynėja neprašė atlikti įrodymų tyrimo ir apklausti kaip liudytoją D. Š. tam, kad būtų išsiaiškintos, jų nuomone, pirmosios instancijos teismo neištirtos aplinkybės.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo N. P. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimo ribų

1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

Nuteistojo N. P. kasacinis skundas paduotas dėl, kasatoriaus nuomone, esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą bei vertinimą, pažeidimų, padarytų nagrinėjant jo baudžiamąją bylą. Todėl kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai iš esmės atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kartu kasatoriaus skunde yra ir teiginių, kad: nukentėjusioji V. B. 2006 m. rugsėjo 25 d. paaiškino, jog į butą (duomenys neskelbtini), ją vežė D. Š., išdėstė aplinkybes, kuriomis ji buvo nuvežta į šį butą, taip pat minėjo tris vaikinus ir „Dėdę“, kurie ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyti, tačiau apie jį (kasatorių), kaip asmenį, dalyvavusį vežant ją į minėtą butą, nieko nekalbėjo; 2007 m. birželio 11 d. apklausos metu nukentėjusioji nurodė, kad ją iš buto (duomenys neskelbtini), į minėtą butą (duomenys neskelbtini) nuvežė jis kartu su D. Š.; vėliau nukentėjusioji tvirtino, kad ją vežė tik jis (kasatorius); akistatos tarp nukentėjusiosios ir D. Š. metu ši paneigė nukentėjusiosios parodymus; teismo posėdžiuose nukentėjusioji tvirtino, kad jis (kasatorius) ją tik nuvežė į minėtą butą Laisvės prospekte ir ten paliko, ir pan. Taigi šiais ir kitais panašiais teiginiais kasatorius iš esmės nesutinka su teismų pateiktu byloje surinktų įrodymų vertinimu ir ginčija jų nustatytas aplinkybes. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo proceso įstatymo taikymu.

2. Kasatorius skunde nurodo ir tai, kad atpažinimo iš nuotraukų metu nukentėjusioji V. B. atpažino kai kuriuos asmenis, tačiau bylos proceso metu šie asmenys nebuvo apklausti, taip pat ginčija įvykdytos nusikalstamos veikos kvalifikaciją ir teigia, jog vadovaujantis nukentėjusiosios V. B. parodymais jis negalėjo būti nuteistas pagal BK 307 straipsnio 2 dalį, nes nukentėjusioji, nors ir keitė parodymus, bet tik nurodydavo, kad jis (kasatorius) ją nuvežė į butą (duomenys neskelbtini), ir ten paliko – ji niekada nesakė, kad jis ką nors organizavo.

Pažymėtina, kad nuteistasis N. P. apeliaciniame skunde šių argumentų nenurodė, todėl apeliacinės instancijos teisme jie nebuvo nagrinėti. Tuo tarpu pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Taigi minėti kasatoriaus skundo argumentai turi būti paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.

Dėl kasatoriaus argumentų apie BPK 20 straipsnio 3–5 dalių nuostatų laikymąsi

1. Nuteistojo N. P. kasacinio skundo esminis argumentas yra tvirtinimas, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 3–5 dalių reikalavimus, nes jį pagal BK 307 straipsnio 2 dalį nuteisė nesant įrodymų, patvirtinančių jo kaltę įvykdžius jam inkriminuotą nusikaltimą.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymais baudžiamajame procese gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 3–5 dalys). Kartu pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

Pirmosios instancijos teismas N. P. kaltę nuosprendyje, be nukentėjusiosios parodymų, pagrindė ir kartu su N. P. šioje byloje nuteistos Ž. P., liudytojų R. D., R. R. ir kt. parodymais, akistatų tarp Ž. P. ir V. B., N. P. ir V. B., asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolais ir kita rašytine bylos medžiaga.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad liudytojos R. D., R. R. patvirtino, jog nukentėjusioji V. B. buvo verčiama dirbti prostitute.

Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu nukentėjusioji V. B. iš veido bruožų atpažino N. P. kaip asmenį, kuris dalyvavo organizuojant jos prostituciją ir kurį ji apibūdino kaip „tą, ant kurio galvos matomas didelis randas“; akistatos su Ž. P. metu nukentėjusioji patvirtino, kad ją į butą (duomenys neskelbtini) atvežė N. P. ir liepė Ž. P. ją prižiūrėti; akistatos su N. P. metu ir pirmosios instancijos teisme V. B. parodė, kad N. P., veždamas ją iš buto (duomenys neskelbtini), paklausė, ar ji norinti važiuoti į Šiaulius ar į kitą butą ir dirbti su kita mergina. Į butą (duomenys neskelbtini), atvežė ir ten ją apgyvendino N. P., kuris Ž. P. liepė ją prižiūrėti; pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji taip pat nurodė, jog N. P. įsidėmėjo dėl rando, ji viena niekur išeiti negalėjo – visur ėjo su Ž. P.; Ž. P. paimdavo visus uždirbtus pinigus.

Kartu su N. P. šioje byloje nuteista Ž. P. akistatos su nukentėjusiąja V. B. metu parodė, kad V. B. į jos butą (duomenys neskelbtini) atvežė N. P. Ž. P., apklausiama kaip įtariamoji, dalyvaujant gynėjui, parodė, kad: V. B. į butą (duomenys neskelbtini), atvežė ir apgyvendino jai iš matymo žinomas vyras, vardu N.; girdėjo, kaip N. sakė, jog V. B. į šį butą atvežė dirbti prostitute. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu, dalyvaujant gynėjui, Ž. P. N. P. atpažino kaip asmenį, atvežusį į jos butą (duomenys neskelbtini) V. B. Pirmosios instancijos teisme Ž. P. parodymus pakeitė ir teigė, kad: į jos butą V. B. atvežė ne N. P.; ikiteisminio tyrimo metu, duodama parodymus apie N. P. buvo apsvaigusi ir davė tokius parodymus, kokių prašė tyrėjas, o asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu N. P. jai „įkišo“. Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad tai, jog Ž. P. ikiteisminio tyrimo metu, duodama parodymus apie N. P. buvo apsvaigusi ir davė neobjektyvius parodymus, „nepatvirtina jokia bylos medžiaga“, motyvuotai Ž. P. parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, įvertino kritiškai kaip jos siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės bei padėti jos išvengti kartu kaltinamam N. P.

Taigi pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje ištyręs šiuos ir kitus byloje esančius teisėtais būdais bei baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautus įrodymus ir įvertinęs jų visetą, pagrįstai konstatavo, kad nors kaltinamasis N. P. „savo kaltės nepripažino, jo kaltė įrodyta nukentėjusiosios V. B. parodymais“ ir „kita bylos medžiaga“. Kartu pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, neviršydamas nuteistojo N. P. skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktu įrodymų vertinimu sutiko, motyvuotai konstatuodamas, jog „įvertinęs ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, apylinkės teismas pagrįstai N. P. pripažino kaltu pagal BK 307 straipsnio 2 dalį“. Teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų, išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo N. P. skundo esminių argumentų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas pagrįstu ir teisingu.

Kasatorius skunde taip pat nurodo, kad byloje buvo pareikšti įtarimai ir D. Š., tačiau, perdavus bylą teismui, ji bylos procese nei kaip įtariamoji (turėtų būti – kaltinamoji), nei kaip liudytoja nedalyvavo, nors buvo viena iš nedaugelio ikiteisminio tyrimo nustatytų asmenų, įvykio liudininkė, teisme galėjusi paaiškinti, kas ir kaip vežė nukentėjusiąją į butą Laisvės prospekte.

Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad liudyti gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių (BPK 78 straipsnis). Tuo tarpu iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad D. Š., apklausiama kaip įtariamoji, kokių nors reikšmės šiai bylai išspręsti turinčių aplinkybių nenurodė. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasatorius ar (ir) jį gynusios advokatės, turėdami teisę prašyti apklausti D. Š., šia teise nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose nepasinaudojo. Kita vertus, įstatymas suteikia teismui teisę spręsti, ką kviesti liudyti (BPK 233 straipsnio 3 dalis). Kartu pažymėtina ir tai, kad, priešingai nei tvirtina kasatorius, D. Š. šioje byloje nebuvo ir negalėjo būti kaltinamąja, nes Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2007 m. liepos 3 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas dėl vaiko pardavimo (BK 157 straipsnio 1 dalis) ir pelnymosi iš nepilnamečio prostitucijos (BK 307 straipsnio 3 dalis) D. Š. buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jos kaltę (T. 4, b. l. 120–122).

2. Taigi N. P. baudžiamojoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 3–5 dalių reikalavimai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo N. P. kasacinį skundą atmesti.