Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-04-15 · Administracinė byla Nr. I-2119-554/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-04-15Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-03-02Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-04-15
Bylos Nr.
I-2119-554/2015
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02008-2014-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Jolanta Medvedevienė, Algis Markevičius, Audrius Grauželis
Pareiškėjas
K. S.
Atsakovas
VĮ Registrų centras
Advokatai
Sonata Žukauskienė
Kategorijos
  • 12.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2119-554/2015.Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02008-2014-1.Procesinio sprendimo kategorija: 12.3.1.; 12.3.2.; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASS P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. balandžio 15 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Medvedevienės, Audriaus Grauželio,

sekretoriaujant Vaidai Martusevičiūtei,dalyvaujant – pareiškėjai K. S. ,pareiškėjos atstovei – advokatei Sonatai Žukauskienei,

atsakovų – VĮ Registrų centras, VĮ Registrų centras Kauno filialo atstovei Jurgitai Baltauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. S. skundą atsakovams VĮ Registrų centras, VĮ Registrų centras Kauno filialui dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė;

1) panaikinti 2014-10-10 Valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo sprendimą Nr. KAKT-2391;

2) panaikinti 2014-12-01 Valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimą Nr. cspr - 286;

3) įpareigoti Valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialą priimti naują sprendimą pagal 2014-09-25 pareiškėjos prašymą – įregistruoti Nekilnojamojo turto registre juridinį faktą apie 2013-06-14 Kauno apygardos teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-791-510/2013 priėmimą ir ½ dalies gyvenamojo namo 1A1p su pastoge, bendro 215,40 kv.m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, priteisimą pareiškėjos naudai.

Pareiškėja skunde (b.l. 6-8) nurodė, taip pat ji ir jos atstovė paaiškino teismo posėdžio metu, kad Kauno apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje buvo pripažinta, kad jai ir buvusiam sutuoktiniui bendrosios dalinės nuosavybės teise (po ½ dalį) priklauso gyvenamasis namas. Įsiteisėjus sprendimui pareiškėja kreipėsi į VĮ Registrų centrą Kauno filialą ir prašė įregistruoti nuosavybės teises į statinį, bei registruoti sprendimu nustatytus faktus. 2014-10-10 sprendimu teritorinis registratorius atsisakė mano prašymą patenkinti. Šį sprendimą ikiteismine tvarka ji apskundė Centriniam registratoriui, kuris teritorinio registratoriaus sprendimo nepakeitė. Tiek teritorinis, tiek ir centrinis registratoriai netinkamai aiškino bei taikė Nekilnojamojo turto registro ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymų nuostatas. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuris privalomas visiems juridiniams ir fiziniams asmenims, tame tarpe ir atsakovams, buvo pripažinta nuosavybės teisė į ½ dalį gyvenamojo namo, todėl atsakovai privalėjo tenkinti pareiškėjos prašymą.

Pareiškėja ir jos atstovė taip pat nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 11 str. numato, kad registre registruojama daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą, tame tarpe ir nuosavybės teisė. Paminėto įstatymo 22 str. numato, kad teismo sprendimas yra būtent tas dokumentas, kurio pagrindu registruojama daiktinė teisė. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 str. imperatyviai numato, kad atskiru nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamąjį turtą ar jų pakeitimo dokumentai yra teismo sprendimai, nutartys. Tai patvirtina, kad teismo sprendimas yra pakankamas pagrindas įregistruoti nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą. Teisės aktų, reglamentuojančių Nekilnojamojo turto kadastro ir registro veiklą, nuostatos numato, kad prašymą dėl daikto įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą turi pateikti nekilnojamojo daikto savininkas (Nekilnojamojo turto kadastro 13 str. 1 d., Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 str. 1 d.). LRV nutarimo "Dėl nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtinimo" 9.2 p., 9.3 p., 9.4 p. nustato, kad teritoriniai registratoriai: priima ir registruoja prašymus įregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, įmonių dovanojimo, pirkimo-pardavimo ir nuomos sutartis; priima ir registruoja prašymus pakeisti ir išregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, įmonių dovanojimo, pirkimo-pardavimo ir nuomos sutartis; priima sprendimus dėl nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į juos, šią teisių suvaržymų, juridinių faktų, įmonių dovanojimo, pirkimo-pardavimo ir nuomos sutarčių įregistravimo, pakeitimo ir išregistravimo. Paminėtų Nuostatų IV dalis nustato prašymų įregistruoti, pakeisti, išregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises įjuos, tų teisių suvaržymus, juridinius faktus padavimo tvarką. Nuostatų 18 p. nustato, kad teritorinis registratorius, gavęs prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą, daiktines teises, tų teisių suvaržymus, juridinius faktus, įmonių dovanojimo, pirkimo-pardavimo ir nuomos sutartis ir prie jo pridėtus dokumentus, įregistruoja jį kompiuterinėje prašymų registravimo knygoje, nurodydamas prašymo gavimo datą (metus, mėnesį, dieną), laiką (valandą ir minutes), pateiktus dokumentus, atlyginimo arba avansu mokamo atlyginimo dydį, prašymą priėmusį asmenį. Atsakovai šio teisinio reglamentavimo nesilaikė.

Pareiškėja ir jos atstovė taip pat pabrėžė, kad atsakovai patenkinti prašymą nepagrįstai atsisakė motyvuojant tuo, jog viešajame registre nėra įregistruotas pats daiktas, nepateikta Kadastrinių matavimų byla. 2012 metais, vykdant bendrosios kompetencijos teismo nutartį dėl įrodymų užtikrinimo, 2012-11-21 buvo nustatyti VĮ RC Kauno filialo specialistų gyvenamojo namo kadastriniai matavimai ir buvo sudaryta kadastriniu matavimu byla. Statiniui buvo suteiktas unikalus numeris. Atsakovai, turėdami savo atliktus matavimus, nepagrįstai nurodo, jog jų neturi. Be to, kadastrinių matavimų byla buvo su skundu pateikta ir Centiniam registratoriui. Taip pat akcentavo, kad atsakovų ginčijamuose aktuose nurodytas argumentas, jog reikalinga VTPSI patvirtinta deklaracija apie statybos užbaigimą, negali būti pagrindu neįregistruoti teismo sprendimo viešajame registre. Turi būti įregistruota nuosavybės teisė ir viešajame registre padarytas įrašas, kad nėra pateikta deklaracija apie statybos užbaigimą.

Atsiliepimas

Atsakovai ir jų atstovė teismo prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai atsiliepimuose į skundą (b.l. 45-46, 50-51) nurodė, taip pat atsakovų atstovė paaiškino teismo posėdžio metu, kad tiek teritorinis, tiek ir centrinis registratoriai pareiškėjos prašymo nepatenkino iš esmės dėl to, jog pats gyvenamasis namas nėra įregistruotas nekilnojamojo turto registre. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 str. 2 d., Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 str. 3 d. nustato, kad nekilnojamo daikto kadastro duomenų įrašymas į Nekilnojamojo turto kadastrą yra laikoma nekilnojamojo daikto įregistravimu Nekilnojamojo turto registre. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 str. 1 d. numatyta, kad daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai gali būti įregistruoti tik tuo atveju, kai Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas. Be to, pareiškėja 2014-09-25 prašymu net ir neprašė viešajame registre įregistruoti nekilnojamojo daikto (gyvenamojo namo).

Atsakovai ir jų atstovė pabrėžė, kad pareiškėjos pateikti duomenys patvirtina tik jos nuosavybės teises į ½ dalį namo, tačiau visiškai neįrodo nekilnojamojo daikto suformavimo teisėtumo. Nekilnojamo turto kadastro įstatymo 7 str. 3 d. nurodyta, kad statiniai formuojami Statybos įstatymo nustatyta tvarka. Statybos įstatymo 24 str. 2 d., STR 1.11.01.2010 ,,Statybos užbaigimas“ reglamentuota, kad statyba užbaigiama statytojui surašius deklaraciją apie statybos užbaigimą ir ją užregistravus VTPSI. Iš esmės analogiška procedūra turi bū atlikta ir norint viešajame registre įregistruoti nebaigtą statybą. Ginčo statinio kadastriniai matavimai buvo atlikti, tačiau Kadastrinių matavimų byla pateikiama užsakovui, o ne kadastro tvarkytojui.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismui pateiktų įrodymų visetas (taip pat ir vieši TIS Liteko duomenys) patvirtina, kad Kauno apygardos teismas 2013-06-14 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-791-510/2013 pripažino pareiškėjos ir jos buvusio sutuoktinio bendrąja daline nuosavybe gyvenamąjį namą 1A1p su pastoge, bendro 215,4 kv. m ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini) Kauno rajone. Teismas priteisė pareiškėjos naudai ½ dalį šio gyvenamojo namo. Šio Kauno apygardos teismo sprendimo teisėtumą patvirtino ir Lietuvos apeliacinis teismas (b.l. 31-43, TIS Liteko duomenys). Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenys (b.l. 53-55) patvirtina, kad gyvenamasis namas viešajame registre neįregistruotas (registro išrašo 2.2 p. yra informacinio pobūdžio tarnybinė žyma ir matoma tik Registrų centro darbuotojams). Proceso dalyviai pripažįsta aplinkybę, kad nagrinėjant bendrosios kompetencijos teisme civilinę bylą VĮ RC Kauno filialo darbuotojai 2012 metais nustatė viešajame registre neįregistruoto gyvenamojo namo kadastrinius duomenis (b.l. 70-80), kurie buvo vertinami dalijant bendrąją nuosavybę Kauno apygardos teisme bei Lietuvos apeliaciniame teisme. 2014-09-26 prašymu (b.l. 47) pareiškėja kreipėsi į VĮ RC Kauno filialą ir prašė – įregistruoti Nekilnojamojo turto registre juridinį faktą apie 2013-06-14 Kauno apygardos teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-791-510/2013 priėmimą ir ½ dalies gyvenamojo namo 1A1p su pastoge, bendro 215,40 kv.m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, priteisimą pareiškėjos naudai. Kartu su prašymu teritoriniam registratoriui pareiškėja pateikė Kauno apygardos teismo ir Lietuvos Apeliacinio teismo sprendimus. 2014-10-10 teritorinio registratoriaus sprendimu buvo atsisakyta patenkinti pareiškėjos prašymą (b.l. 11-12). Pagrindinis atsisakymo motyvas – nekilnojamojo turto registre neįregistruotas pats nekilnojamasis daiktas (gyvenamasis namas). Centrinis registratorius, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, 2014-12-01 sprendimu (b.l. 14-16) paliko nepakeistą teritorinio registratoriaus sprendimą nepakeistu. Tai buvo padaryta iš esmės taip pat dėl to, kad nekilnojamojo turto registre neįregistruotas pats gyvenamasis namas.

Administracinėje byloje kilusio ginčo esmė - ar atsakovai pagrįstai atsisakė įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teisę į ½ dalį gyvenamojo namo ir juridinius faktus apie teismo sprendimų priėmimą dėl gyvenamojo namo valdymo nuosavybės teise dalių nustatymo.

Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 str. 3 d. nustatyta, kad nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymas į nekilnojamojo turto kadastrą yra laikomas nekilnojamojo daikto įregistravimu nekilnojamojo turto registre. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 str. 1 d. nustatyta, kad nekilnojamieji daiktai formuojami šiais būdais: 1) suformuojant naują nekilnojamąjį daiktą; 2) padalijant nekilnojamojo turto registre įregistruotą nekilnojamąjį daiktą į atskirus nekilnojamuosius daiktus; 3) atidalijant nekilnojamojo turto registre įregistruoto bendrosios nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo daikto dalis ir jas suformuojant kaip atskirus nekilnojamuosius daiktus; 4) sujungiant kelis nekilnojamojo turto registre įregistruotus nekilnojamuosius daiktus į vieną nekilnojamąjį daiktą; 5) atliekant nekilnojamojo daikto amalgamaciją. Šio įstatymo 7 str. 3 d. nustatyta, jog statiniai formuojami Statybos įstatymo nustatyta tvarka, o 7 str. 4 d. nustatyta, jog nekilnojamasis daiktas laikomas baigtu formuoti, kai yra nustatyti jo kadastro duomenys ir priimtas viešojo administravimo subjekto sprendimas nekilnojamąjį daiktą suformuoti. Ši situacija iš esmės analogiškai detalizuota ir poįstatyminio teisės akto - STR 1.11.01.2010 ,,Statybos užbaigimas“ normose.

Teismas pabrėžia, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 str. 1 d., 2 d. imperatyviai nustatyta, jog nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai gali būti registruojami tik tuo atveju, kai šiame registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas (ginčo situacijoje – gyvenamasis namas)(ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2011-04-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1050/2011, LAT 2003-06-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2003 ir kt.). Atsižvelgdamas į aukščiau aptartą teisinį reglamentavimą, teismas pabrėžia, kad pareiškėja nei teritoriniam, nei centriniam registratoriams nepateikė viešojo administravimo subjekto sprendimo dėl daikto teisėto suformavimo, kuriuo pagrindu galima būtų statinio kadastro duomenis įrašyti į nekilnojamojo turto kadastrą, o jos pateikti teismų procesiniai sprendimai nepatvirtina ginčo statinio statybos teisėtumo. Pareiškėja taip pat atsakovams nepateikė ir prašymo dėl teisėtai suformuoto nekilnojamo daikto kadastrinių duomenų įrašymo į viešąjį registrą (t.y. – net neprašė Nekilnojamo turto registre įregistruoti pačio statinio). Bendrosios kompetencijos teismai savo procesiniuose sprendimuose tik nurodė, kad pareiškėjai priklauso ½ dalis konkretaus statinio. Šią administracinę bylą nagrinėjantis teismas daro išvadą, kad vadovaujantis paminėto įstatymų nuostatomis, registruojant nekilnojamojo turto kadastre duomenis apie statinius, nepakanka vien Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo bei šio įstatymo nuostatas įgyvendinančių poįstatyminių teisės aktų nustatyta tvarka nustatyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis, tačiau, visų pirma, statinys turi būti suformuotas Statybos įstatymo nustatyta tvarka bei turi būti priimtas viešojo administravimo subjekto sprendimas dėl statinio suformavimo nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų (ABTĮ 57 str.). Tai, kad yra atlikti statinio kadastriniai matavimai, nagrinėjamu atveju nepakanka, jog duomenys apie statinį būtų įrašyti į nekilnojamojo turto kadastrą, nes pareiškėja kadastro tvarkytojui nepateikė jokio viešojo administravimo subjekto sprendimo dėl nekilnojamojo daikto suformavimo. Byloje esantys rašytiniai įrodymai duoda pagrindą išvadai, kad gyvenamojo namo kadastriniai duomenys buvo nustatyti tik siekiant tiksliai nustatyti kiekvieno bendraturčio dalį bendrojoje nuosavybėje ir jais buvo vadovaujamasis Kauno apygardos teisme bei Lietuvos apeliaciniame teisme. To pasėkoje atsiranda pakankamas pagrindas išvadai, kad statinys, į kurio ½ dalį pareiškėja prašė įregistruoti nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisę, juridinius faktus apie priimtus teismų sprendimus, nėra nekilnojamojo turto registre registruotas, todėl tiek teritorinis, tiek ir centrinis registratoriai pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą dėl nuosavybės teisės (daiktinių teisių) į dalį statinio, juridinių faktų apie priimtus teismų sprendimus registravimo viešajame registre. Nesant pagrindo naikinti skundžiamus sprendimus, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas ir pareiškėjos išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo įregistruoti daiktines teises (nuosavybės teisę) bei juridinius faktus apie priimtus teismų sprendimus (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

ABTĮ 5 str. 1 d. yra įtvirtintos bendrosios nuostatos, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 str. 1 d. skundą dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Tačiau ABTĮ nuostatos ne tik garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą, bet ir nustato, jog teisminės gynybos teisė gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka. Taigi, asmuo, įgyvendindamas teisminės gynybos teisę administracinės justicijos sistemoje, privalo pateikti administraciniam teismui skundą, kuriame turi suformuluoti konkrečius ir aiškius reikalavimus, - t.y. apibrėžti konkrečios administracinės bylos nagrinėjimo ribas. Tai reiškia, kad suinteresuotas asmuo pats nusprendžia dėl savo teisių gynimo būdų ir apimties. Pagal pareiškėjos suformuluotus reikalavimus (b.l. 7) teismas šiuo atveju gali spręsti tik dėl atsakovų priimtų sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo pagal teisės aktus, reguliuojančius daiktinių teisių bei juridinių faktų registravimą nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjos skunde paminėti teisės aktai nenustato atsakovams imperatyvios pareigos bei kompetencijos vertinti statinio formavimą pagal Statybos įstatymą ir priimti sprendimą dėl statinių suformavimo teisėtumo (neteisėtumo). Teismas ABTĮ 10 str. pagrindu pažymi, kad pareiškėja, siekdama gyvenamojo statybos įteisinimo (statybos proceso užbaigimo), dar gali pasirinkti kitus savo teisių gynimo būdus. Teismui pateikti duomenys patvirtina, jog nekilnojamojo turto objektas (gyvenamasis namas), kurio baigtumas 100 procentų (b.l. 76) yra pareiškėjos ir jos buvusio sutuoktinio bendroji dalinė nuosavybė. Toks turtas turi būti valdomas ir disponuojama juo bendrasavininkių susitarimu (CK 4.75 str.). Iš to seka, kad bendrasavininkiams nėra jokių objektyvių kliūčių teisės aktų nustatyta tvarka įforminti gyvenamojo namo statybos (nekilnojamojo daikto suformavimo) užbaigimą ir po to kreiptis dėl nekilnojamo daikto, daiktinių teisių bei juridinių faktų įregistravimo viešajame registre.

Teismas pabrėžia, kad 2012 metais buvo nustatyti ginčo objekto kadastriniai duomenys, kuriuos teisės aktų nustatyta tvarka nustatė VĮ Registrų centro Kauno filialo specialistai (b.l. 70-80). 2002-12-30 Žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 522 patvirtintų Taisyklių 117 p. numato, kad Kadastro bylos įteikiamos užsakovui, o ne VĮ Registrų centro filialui. Dėl to nepagrįstas pareiškėjos ir jos atstovės teiginys, kad Kadastro bylos ji neprivalėjo pateikti atsakovui. Be to, tokią pareigą jai numato ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 str. 2 d.. Taigi pateikdama teritoriniam registratoriui prašymą įregistruoto nekilnojamąjį daiktą (tokio prašymo iki šiol pareiškėja atsakovui nepateikė) pareiškėja privalo pateikti ne tik nekilnojamojo daikto suformavimo teisėtumą patvirtinantį dokumentą (deklaraciją), bet ir Kadastro bylą. Teismas akcentuoja, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojas nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės, jos turinio. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį daiktą teisėtumo, nustatyti daiktines teises, jeigu jos eksplicitiškai nėra įtvirtintos pateiktuose dokumentuose. Pažymėtina, jog nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcijos apsiriboja vien tik duomenų apie nekilnojamąjį daiktą, daiktinių teisių į juos, jų suvaržymų bei kitų juridinių faktų perkėlimu iš registro tvarkytojui pateiktų dokumentų į jo tvarkomą registrą (ABTĮ 13 str., 20 str., 2011-10-13 LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011). Nekilnojamojo turto registro įstatymo 12 str. numato nekilnojamojo turto registre registruojamus su nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis į juos ir šių teisių suvaržymais susijusius juridinius faktus, iš jų ir įsiteisėjusius teismo sprendimus ir teismo nutartis, turinčius įtakos registruojamo nekilnojamojo daikto teisiniam statusui (7 p.). Kaip jau buvo paminėta, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 str. 1 d. 2 d., numato, kad nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai gali būti registruojami tik tuo atveju, kai nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas. Tik įregistravus nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą, gali būti registruojamos kitos daiktinės teisės į tą daiktą, tų teisių suvaržymai, juridiniai faktai. Taigi, šiuo atveju gyvenamasis namas nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotas, todėl, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 str. 1 d., atsakovai negalėjo tenkini pareiškėjos prašymo ir įregistruoti pareiškėjos nurodytus juridinius faktus. Dėl paminėtų aplinkybių kaip nepagrįsti atmestini pareiškėjos ir jos atstovės teiginiai, kad atsakovai prašymą privalėjo tenkinti Nekilnojamojo turto registro įstatymo 12 str. ir taip Nekilnojamo turto kadastro įstatymo 12 str. pagrindais (ABTĮ 57 str.). Paminėtų teisės aktų nuostatos nenumato jokių išimčių iš principinės nuostatos, kad neįregistravus viešajame registre nekilnojamojo daikto, būtų teisiškai pagrįsta galimybė viešajame registre įregistruoti daiktines teises į objektą, kurio net nėra registre.

Teismas taip pat pažymi, kad valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija yra speciali išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 str.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 32 str. 3 d. nustato, kad apskundus išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia. Iš to seka, kad šioje administracinėje byloje VĮ Registrų centras turėjo būti į procesą įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu (LVAT praktikos, taikant išankstinio ginčo nagrinėjimo tvarką reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 19, 2010). Teismo posėdžio parengiamojoje dalyje pareiškėja ir jos atstovė nesutiko tikslinti VĮ Registrų centro procesinės padėties, todėl ši institucija buvo laikoma atsakovu (ABTĮ 54 str.).

Likusieji pareiškėjos skundo argumentai, taip pat argumentai, išsakyti teismo posėdžio metu, laikytini pertekliniais, neturintys esminės (lemiamos) reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini (ABTĮ 57 str.). Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjos K. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Algis MarkevičiusJolanta MedvedevienėAudrius Grauželis