- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-10-28
- Bylos Nr.
- e2S-1473-881/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-12514-2016-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Ieškovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Atsakovas
- UAB „Patikimi automobiliai“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-19016-854/2016 pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui UAB „Patikimi automobiliai“ dėl iškeldinimo iš statinio – aikštelės (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuria atmestas ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Patikimi automobiliai“, prašydamas iškeldinti atsakovą su jam priklausančiu turtu iš statinio – 2670 m² bendro ploto aikštelės, plane pažymėtos indeksu a1, p1-p3, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teisinės registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Taip pat savo reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui perleisti statinį – aikštelę, esančią adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tretiesiems asmenims ar kitaip ja naudotis.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 13 d. nutartimi atmetė ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės savo turiniu iš esmės sutampa su ieškinio reikalavimu. Be to, byloje nėra ginčo dėl to, kad aikštelė atsakovui nepriklauso, todėl ieškovui nenurodžius jokių papildomų argumentų, atsakovo ginčo aikštelės perleidimas tretiesiems asmenims nėra tikėtinas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartį ir prašymą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Nurodo, kad ieškovas aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą bei dalyką, ieškinyje detaliai išdėstė faktines aplinkybes, pateikė reikalavimus pagrindžiančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas neįvertino ieškinio reikalavimų apimties ir tikėtinumo, todėl nepagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas neprivalo turėti įrodymų, patvirtinančių, kad galimai ateityje kiltų reali grėsmė žalos atsiradimui, būsimo teismo sprendimo įvykdymo rizikai. Pakanka įsitikinti tuo, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turinio sutapimas su ieškinio reikalavimu negali būti pagrindas atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismo nutartis priimta neįvertinus ieškinyje nurodytų aplinkybių bei argumentų, neatsižvelgus į pagrįstas ieškovo abejones dėl atsakovo sąžiningumo bei geranoriškumo vykdant sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas siekiant užtikrinti, kad neteisėtais atsakovo veiksmais nebūtų sudarytos situacijos, kad ieškovas negalėtų išnuomoti ginčo statinio naujiems subjektams. Teismas prašymą atmetė nepagrįstai, neįvertino taikomų priemonių būtinumo, neatsižvelgė į vieningą teismų praktikos formavimą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo srityje formavimą.
Atsakovas atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai nesudaro prielaidų naikinti skundžiamą teismo nutartį.
Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010).
Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi, teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Todėl, kiekvienu konkrečiu atveju, prieš sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visada turi būti įvertintas konkretaus ieškinio materialinio reikalavimo, kurio įvykdymą prašoma užtikrinti laikinosiomis apsaugos priemonėmis, pobūdis.
Nagrinėjamu atveju, ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui perleisti statinį – 2 670 m2 bendro ploto aikštelę, plane pažymėtą indeksu a1, p1-p3, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teisinės registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), esančią adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tretiesiems asmenims ar kitaip ja naudotis. Įvertinus ieškovo materialiųjų reikalavimų pobūdį matyti, kad byloje kilęs ginčas dėl atsakovo iškeldinimo su jam priklausančiu turtu iš ieškovui nuosavybės teise priklausančio statinio – aikštelės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nors, kaip teisingai nurodo ieškovas, laikinosios apsaugos priemonės pagal objektą ir gali sutapti su ieškinio reikalavimais, tačiau nagrinėjamu atveju ieškovas laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekia uždrausti atsakovui naudotis ieškovui nuosavybės teise priklausančia aikštele, o taip pat, uždrausti ją perleisti tretiesiems asmenims, tuo tarpu ieškinys reiškiamas dėl atsakovo iškeldinimo iš ginčo aikštelės. Taigi šiuo atveju ieškinio reikalavimai ir prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės pagal objektą nesutampa.
Kita vertus, laikinosiomis apsaugos priemonėmis ieškovas faktiškai siekia uždrausti atsakovui naudotis aikštele, kad atsakovo neteisėtais veiksmais nebūtų sudaryta situacija, kuomet ieškovas ilgą laiką negalėtų išnuomoti ginčo statinio naujiems subjektams, kadangi ginčo statinyje ir toliau galimai būtų laikomas trečiųjų asmenų turtas, patekęs į ginčo statinio teritoriją jau nagrinėjant ginčą teisme (pavyzdžiui, atsižvelgiant į bendrovės vykdomos veiklos pobūdį – laikinai saugojami parduodami ar jau parduoti automobiliai), kas lemtų savivaldybės papildomų biudžeto lėšų netekimą. Teismo vertinimu, tokio pobūdžio laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, iš esmės reikštų atsakovo veiklos sustabdymą, nes atsakovas verčiasi naudotų automobilių prekyba, kas neatitiktų teismų praktikoje akcentuojamo proceso šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principų. CPK 145 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas laikinąsias apsaugos priemones turi parinkti vadovaudamasis ekonomiškumo ir proporcingumo principais bei taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui. Teisingumo principas taip pat reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Taigi laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina tikslui pasiekti. Teismas, parinkdamas laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis aukščiau minėtais principais, turi taikyti mažiausiai atsakovo veiklą ar interesus varžančias priemones reikalavimui užtikrinti.
Svarbi ir aplinkybė, jog statinys – aikštelė, iš kurios prašoma iškeldinti atsakovą, nuosavybės teise priklauso ieškovui, todėl atsakovas neturi jokių teisinių galimybių perleisti šį turtą tretiesiems asmenims.
Be to, teismas daro išvadą, kad ieškovas neįrodė ir aplinkybės, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas taps neįmanomu. Byloje nėra pateikta ir duomenų, kad atsakovas galėtų bandyti perleisti ginčo aikštelę tretiesiems asmenims ir tokiu būdu bandytų išvengti papildomų išlaidų, susijusių su priverstiniu statinio atlaisvinimu.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas atmeta atskirąjį skundą, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartį palieka nepakeistą (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.