Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Lipnickienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apelianto V. M. atskirąjį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą dėl notaro veiksmų suinteresuotiems asmenims Širvintų rajono 1-ojo notarų biuro notarei G. Z., K. M.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas V. M. (toliau – pareiškėjas) skundu kreipėsi į Širvintų rajono apylinkės teismą, prašydamas panaikinti 2013-05-10 Širvintų rajono 1-ojo notarų biuro notarės G. Z. (toliau – notarė) nutarimą, įpareigojant notarę išduoti pareiškėjui paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą į visą pareiškėjo 2013-02-04 mirusio tėvo P. M. turtą. Nurodė, kad 2013-05-10 notarė atsisakė išduoti jam paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą į visą jo tėvo P. M. turtą, remdamasi tuo, kad turtas – butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – butas), ir garažas, esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – garažas), įgyti santuokoje su K. M. ir turtas pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso (toliau - SŠK) 21 straipsnį, yra bendroji jungtinė nuosavybė. SŠK 23 straipsnio 4 dalyje pasakyta, kad reikalavimai padalyti turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, nustatomas trejų metų ieškininės senaties terminas. Santuoką su K. M. pareiškėjo tėvas nutraukė 1998-05-28 ir po to butą išlaikė vienas.

Notarė su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad butą ir garažą P. M. įgijo santuokoje su K. M.. Todėl jų turtas pagal tuo metu galiojusį SŠK yra bendroji jungtinė nuosavybė. P. M. ir K. M. santuoka sudaryta 1979-03-24, o nutraukta 1998-05-29. Turtas padalytas nebuvo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nuosavybės pobūdis – bendroji jungtinė – dėl ištuokos įforminimo savaime nepasikeičia, turi būti papildomas juridinis pagrindas, kad ji pasibaigtų ir atsirastų asmeninės nuosavybės teisė, pagal kurią visa nuosavybė priklausytų vienam iš buvusių sutuoktinių. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi, CK normos taikomos, neatsižvelgiant į tai, kada atsirado šeimos teisiniai santykiai, jeigu teisės ir pareigos ar kiti teisiniai padariniai iš šio santykio atsiranda galiojant CK. Pagal 2000 m. CK 3.129 straipsnį, ieškinio senaties terminas sutuoktinių nekilnojamųjų daiktų padalijimui nenustatomas.

Suinteresuotas asmuo K. M. su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad butas ir garažas turi bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinį režimą ir iki P. M. mirties priklausė jiems bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. P. M. mirus, suinteresuoto asmens K. M. turto dalis išliko.

Širvintų rajono apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2013 m. vasario 4 d. mirė pareiškėjo tėvas P. M.. Po jo mirties liko butas ir garažas. Pareiškėjas kreipėsi į Širvintų rajono 1-ojo notarų biuro notarę prašydamas išduoti pareiškėjui paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą į visą tėvo P. M. turtą. 2013 m. gegužės 10 d. nutarimu Širvintų rajono 1-ojo notarų biuro notarė atsisakė išduoti pareiškėjui paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą į visą jo tėvo turtą, kadangi turtas yra įgytas santuokos metu su K. M., o pagal tuo metu galiojusio SŠK 21 straipsnį turtas sutuoktinių įgytas santuokos metu yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, nuosavybės pobūdis savaime nepasikeičia. SŠK 23 straipsnis, reguliuojantis bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimą, nustato trejų metų ieškininės senaties terminą ištuoktų sutuoktinių bendrajai jungtinei nuosavybei padalinti. SŠK 10 straipsnis numato, kad ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Santuokinių ryšių nutraukimas ar santuokos nutraukimas ne visada reiškia buvusio sutuoktinio, kaip savininko, turtinių teisių suvaržymą ar pažeidimą. Teismo vertinimu, vien faktas, kad P. M. po santuokos nutraukimo gyveno bute vienas ir jį išlaikė nereiškia, kad buvo pažeistos K. M. teisės ir jai buvo pradėtas skaičiuoti ieškinio senaties pagal SŠK 23 straipsnio 4 dalį. Teismas, remdamasis CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi, CK 3.129 straipsniu sprendė, kad ieškinio senaties terminas sutuoktinių nekilnojamųjų daiktų padalijimui nenustatomas. Butas ir garažas įgyti P. M. ir K. M. santuokos metu. Jų santuoka buvo nutraukta 1998-05-29. Nutraukiant santuoką, turtas padalintas nebuvo. Santuokoje įgyjamas turtas laikomas priklausančiu abiems sutuoktiniams, nors įforminamas vieno iš jų vardu (SŠK 21 straipsnio 3 dalis). Teismas konstatavo, kad nuosavybės pobūdis – bendroji jungtinė - dėl ištuokos įforminimo automatiškai nepasikeičia, nes ginčo metu galiojęs santuokos ir šeimos įstatymas ir civilinis kodeksas nenurodė bendrosios jungtinės nuosavybės teisės pasibaigimo, kaip santuokos nutraukimo pasekmės. Kad pasibaigtų vieno iš sutuoktinių nuosavybės teisė į jo dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, reikalingas papildomas juridinis faktas – turto pasidalinimas, perleidimas ar kitoks sandoris, pagal kurį pasikeistų buvusių turto savininkų civilinės teisės ir pareigos (CK 4 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba kitas teisiškai reikšmingas faktas, su kuriuo būtų galima sieti asmens teisių į jo dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybę pasikeitimą ar pasibaigimą (CK 4 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė jokio juridinio fakto (pareiškėjas jo taip pat nenurodė), kurio pagrindu P. M. ir K. M. bendroji jungtinė nuosavybės teisė pasibaigtų ir atsirastų asmeninė P. M. nuosavybės teisė į turtą.

Atskirajame skunde atsakovas prašė Širvintų rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti pareiškėjo skundą dėl notaro veiksmų arba perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro išrašai tvirtina, kad ginčo butas ir garažas yra nuosavybės teise priklauso tik pareiškėjui. 1996-09-17 registracijos pažymėjimas Nr. 2-237 ir 1996-09-17 detalizuotas pažymėjimas, taip pat gyvenamojo namo, buto techninis pasas patvirtina, kad vienintelis buto savininkas yra P. M.. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo tiriami ir vertinami minėti duomenys, nebuvo aiškinamasi, ar P. M. ir K. M. skyrybų proceso metu pasidalijo turtą. Pareiškėjas pareikš ieškinį teisme dėl ginčo turto pripažinimo asmenine P. M. nuosavybe. Teismas neįvertino aplinkybės, kad K. M. negyveno ir nesinaudojo ginčo turtu, už jį nemokėjo privalomų mokesčių, nėra reiškusi jokių pretenzijų dėl ginčo turto. K. M. yra praleidusi senaties terminą turtui iš bendrosios jungtinės nuosavybės atidalyti.

Atsiliepimų į atskirąjį skundą suinteresuoti asmenys K. M., notarė nepateikė.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Byloje sprendžiamas klausimas, ar teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas pareiškėjo skundas dėl notaro atsisakymo išduoti pareiškėjui paveldėjimo teisės liudijimą į visą palikėjo turtą. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu kartu patikrinant, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Nagrinėjamoje byloje absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Pagal Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 2 straipsnį, notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šio įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Notarai atlieka notarinius veiksmus, vienas iš kurių - paveldėjimo teisės liudijimų išdavimas (Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 26 straipsnio 2 punktas). Notaras, administruodamas paveldėjimo bylą, teisės aktų yra įpareigotas saugoti, kad nebūtų pažeidžiami įpėdinių ir kitų asmenų teisėti interesai. Todėl tvirtindamas palikimo priėmimo pareiškimą, privalo įsitikinti palikimo atsiradimu jo paveldėjimo teisės klausimais aptarnaujamoje teritorijoje ir asmens teise paveldėti turtą ar jo dalį.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėjas yra padavęs pareiškimą savo tėvo P. M. palikimui priimti (b.l. 5). Suinteresuotas asmuo K. M. nurodė, kad ji taip pat padavė notarei pareiškimą dėl mirusiojo P. M. palikimo priėmimo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjo tėvu yra P. M., kuris ir suinteresuotas asmuo K. M. susituokė 1979-03-24, santuokoje 1992-06-08 įgijo butą, kuris registruotas P. M. vardu, bei 1996-09-17 - negyvenamąją patalpą – garažą, kuris taip pat registruotas P. M. vardu. Palikėjo P. M. ir suinteresuoto asmens K. M. santuoka nutraukta 1998-05-29, tačiau santuokoje įgytas turtas liko nepadalintas. Ši išvada darytina iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų, kuriais pagrįstai vadovavosi notarė ir kuriuose nurodytas ginčo turto įregistravimo pagrindas: buto pirkimo – pardavimo sutartis bei garažų statybos kooperatyvo pažyma.

Kadangi ginčo turtas įgytas 1992 - 1996 metais, P. M. ir K. M. esant santuokoje, taikytinas tuomet galiojęs SŠK (1969 metų redakcija), kurio 21 straipsnio 1 dalis numato, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Sutuoktiniai turi lygias teises, šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti. Turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalijamas tiek jiems išsituokiant, tiek ir santuokos metu, kiekvieno iš sutuoktinių reikalavimu (SŠK 23 straipsnis). SŠK 21 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Dėl nurodyto atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kuriais apeliuojama į tai, kad ginčo turtas viešuose registruose įformintas tik P. M. vardu. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad palikėjo P. M. ir suinteresuoto asmens K. M. santuokoje įgytas turtas po santuokos nutraukimo būtų padalytas, taip pat nėra neginčijamai nustatyta, kad ginčo turtas būtų asmeninė palikėjo nuosavybė.

Pareiškėjas, remdamasis SŠK 23 straipsnio 4 dalimi įrodinėja, kad notarės atsisakymas išduoti pareiškėjui paveldėjimo teisės liudijimą į visą palikėjo P. M. turtą yra neteisėtas, nes reikalavimui dėl nekilnojamojo turto padalijimo K. M. yra praleidusi senaties terminą. Šie apelianto teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu pažeistą teisę apginti. Analogiška ieškinio senaties samprata buvo įtvirtinta TSR CK 83 straipsnyje, kuriame numatyta, kad pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, išnyksta teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą (ieškininė senatis). Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja, o ieškinio senaties klausimas yra fakto klausimas. Ieškinio senaties terminą teismas gali atnaujinti, jeigu jis praleistas dėl svarbios priežasties, nes ieškinio senatis pagal teisinius padarinius tiek TSR CK, tiek CK priskirtina atnaujinamiesiems terminams. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apeliantas ginčija notarės, administruojančios paveldėjimo bylą, atsisakymą atlikti notarinį veiksmą ir prašo įpareigoti notarę tą veiksmą atlikti. Lietuvos Respublikos notariato įstatymas ir kiti teisės aktai nesuteikia notarui įgaliojimų ir kompetencijos spręsti tarp įpėdinių kilusių ginčų, notaras neturi teisės nustatyti ieškinio senaties termino eigos pradžią, pabaigą, taikyti ieškinio senatį ir pan. Lietuvoje išimtinę kompetenciją vykdyti teisingumą turi tik teismai, kurie iš paveldėjimo teisinių santykių kylančiuose ginčuose gali nustatyti vieną ar kitą ginčijamą faktą, asmenų reikalavimu padalinti turtą ar pripažinti jį asmenine nuosavybe. Pareiškėjas pastarojo reikalavimo teisme įstatymo nustatyta tvarka nėra pareiškęs, dėl to atmestini kaip teisiškai šio ginčo sprendimui nereikšmingi apelianto argumentai, kuriais apeliuojama į tai, kad pirmosios instancijos teismas netyrė, ar ginčo turtas priklauso mirusiajam P. M. asmeninės nuosavybės teise, ir neįvertino, kad K. M. nesinaudojo turto, jo neišlaikė, neprisidėjo prie turto priežiūros ir tvarkymo.

Išnagrinėjęs bylos medžiagą apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog notarės pozicija, kad faktui, jog ginčo turtas santuokoje arba po jos nutraukimo asmenine nuosavybės teise priklausė palikėjui P. M. esant įstatymų nustatyta tvarka nepripažintam, nėra galimybės išduoti pareiškėjui paveldėjimo teisės liudijimą į visą palikėjo P. M. turtą, yra pagrįsta, o notarės 2013 m. gegužės 10 d. atsisakymas atlikti notarinį veiksmą laikytinas teisėtu. Todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

palikti Širvintų rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutartį nepakeistą.