Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėjas Vytautas Butvilas Baudžiamoji byla Nr. 1A-112-282/2009

2009 m. balandžio 29 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Š. A. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 27 d. nuosprendžio, kuriuo Š. A. pripažintas kaltu:

- pagal BK 178 str. 2 d. už 1 epizodą dėl (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų ,,(duomenys neskelbtini)“ turto vagystės ir nuteistas laisvės atėmimu 6 mėnesiams;

- pagal BK 178 str. 2 d. už 2 epizodą dėl (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų ,, (duomenys neskelbtini)“ turto vagystės ir nuteistas laisvės atėmimu 9 mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1, 4 d. paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė bausmė paskirta – laisvės atėmimas 1 metams, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose.

Į bausmės atlikimo laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2008-11-09 iki 2009-01-27.

Skundžiamu nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti A. P., O. Č., tačiau jų atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Š. A. nuteistas už tai, kad 2008 m. lapkričio 9 d., apie 00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdamas bendrininkų grupėje su A. P. ir O. Č., per langą įsibrovė į (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų ,, (duomenys neskelbtini)“ patalpą – skalbyklą, esančią (duomenys neskelbtini) ir pagrobė (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų ,, (duomenys neskelbtini)“ turtą – laidynę ,,Philips GC2520“, 131 Lt vertės.

Be to Š. A. nuteistas už tai, kad 2008 m. lapkričio 9 d., apie 01 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdamas bendrininkų grupėje su O. Č., per langą įsibrovė į (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų ,, (duomenys neskelbtini)“ patalpą – skalbyklą, esančią (duomenys neskelbtini) ir pagrobė (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų ,, (duomenys neskelbtini)“ turtą – skalbimo mašiną ,,Miele W527“ , 2950 Lt vertės, skalbimo mašiną ,,Siemens“, 480 Lt vertės, viso – turto už 3430 Lt.

Nuteistasis Š. A. ir jo gynėjas prašo tenkinti apeliacinį skundą.

Prokuroras prašo atmesti apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. nuostatų. Teismas pagrįstai pripažino Š. A. kaltu, įsibrovus į patalpą ir pagrobus svetimą turtą – laidynę ir dvi skalbimo mašinas. Iš esmės apeliantas savo skundu neneigia, kad iš vaikų globos namų skalbyklos jis pagrobė laidynę ir dvi skalbimo mašinas. Pirmosios instancijos teismas pripažino Š. A. kaltu įvykdžius dvi atskiras nusikalstamas veikas pagal BK 178 str. 2 d. – tą pačią naktį iš tos pačios patalpos pirmą kartą pagrobus laidynę, o vėliau – dvi skalbimo mašinas. Būtent su tuo savo skundu ir nesutinka apeliantas, teikdamas, kad jo nusikalstamas veikimas turėtų būti kvalifikuojamas kaip vienas nusikaltimas pagal BK 178 str. 2 d.

Iš tikrųjų, pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės nusikaltimo padarymo aplinkybės – ta pati įvykio vieta, pakankamai trumpas laiko tarpas (apie 1 val.) tarp pirmųjų ir paskesnių nusikalstamų nuteistojo Š. A. veiksmų, leidžia manyti apie galimai padarytą vieną tęstinę nusikalstamą veiką. Tačiau vien pagal paminėtas ir apeliaciniame skunde išdėstytas faktines aplinkybes, neatskleidus nusikalstamo sumanymo turinio, negalima padaryti neginčijamos išvados, ar kaltininkas įvykdė vieną, ar, visgi, kelias nusikalstamas veikas.

Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad laidynę iš vaikų globos namų skalbyklos Š. A. pagrobė bendrininkaudamas su A. P. ir O. Č., o dvi skalbimo mašinas pagrobė – bendrininkaudamas su O. Č.. Paminėti asmenys taip pat buvo pripažinti kaltais ir nuteisti skundžiamu nuosprendžiu, tiesiogiai dalyvavo pagrobiant svetimą turtą, todėl sprendžiant klausimą apie apelianto tyčios kryptingumą, yra reikšmingi ir bendrininkų parodymai, atskleidžiantys objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamo veikimo požymius. Nuteistieji A. P. ir O. Č. teisiamojo posėdžio metu (b. l. 270-271) ir ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 86-87; 115-116) nuosekliai tvirtino, kad jokio išankstinio planavimo pavogti laidynę ir skalbimo mašinas nebuvo, o mintis pagrobti skalbimo mašinas O. Č. ir Š. A. kilo jau po laidynės vagystės, pastariesiems vaikščiojant po miestą. Ir pats apeliantas, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 142-143; 145-146), teisiamojo posėdžio metu (b. l. 272), nurodė, jog grobdamas laidynę nebuvo sugalvojęs pagrobti ir skalbimo mašinas, kad sumanymas sugrįžti į globos namų skalbyklą ir pagrobti pastarąsias kilo praėjus maždaug valandai po laidynės vagystės. Iš aptartų parodymų aišku, kad Š. A. kartu su kitais nuteistaisiais įvykdžius laidynės vagystę, kilo naujas sumanymas – kartu su O. Č. pagrobti kitą svetimą turtą – skalbimo mašinas.

Tokiu būdu iš aptartų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų aplinkybių aiškiai matyti, kad Š. A. nusikalstamą veikimą skiria du savarankiški sumanymai – pirmu atveju, pagrobiant laidynę, veikiama buvo neapibrėžta tyčia, tikintis rasti ką nors vertinga ir pagrobti, o antruoju atveju, praėjus valandai po pirmos vagystės, įsibrovimas į patalpą buvo tikslinis, pagrįstas siekiu pagrobti skalbimo mašinas. Nors abiem atvejais buvo siekiama vieno tikslo – užvaldyti svetimą turtą, tačiau paminėtos aplinkybės ir nusikalstamo vyksmo analizė rodo, kad Š. A. nusikalstamą elgesį, pavagiant laidynę, o vėliau – skalbimo mašinas, sąlygojo dvi savarankiškos tyčios, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai apelianto nusikalstamą veikimą kvalifikavo kaip du baigtus nusikaltimus pagal BK 178 str. 2 d.

Savo skundu apeliantas taip pat prašo atsižvelgti, kad nusikalto būdamas nepilnametis, kad gyveno globos namuose, mokėsi ir nori toliau tęsti mokslus, ir dėl to sumažinti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Konkrečiu atveju apeliantas nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurios nebūtų žinomos apylinkės teismui ir nenurodytos skundžiamame nuosprendyje. Be abejonės, apelianto išvardintos aplinkybės lengvina apelianto atsakomybę (nusikalstamas veikas padarė būdamas nepilnametis; gyveno globos namuose), apibūdina jį teigiamai (mokėsi; nori tęsti mokslus), tačiau, visgi, pastarųjų vertinimas negali būti vienareikšmis, nes byloje yra pakankamai priešingai Š. A. asmenį apibūdinančių duomenų.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui bausmę, atsižvelgė į tai, jog Š. A. nusikalto būdamas nepilnametis ir tai pripažino net nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Baudžiamojo įstatymo XI skyrius numato tam tikrus nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, į kuriuos privalo atsižvelgti teismas, tačiau, iš esmės, bausmė nepilnamečiui skiriama vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 91 str. 1 d.). Apylinkės teismas, skirdamas bausmę apeliantui atsižvelgė tiek į apeliaciniame skunde nurodytas, tiek į kitas, bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes (BK VIII skyrius), įvertino nepilnamečiams taikomus bausmės skyrimo ypatumus (BK XI skyrius).

Iš skundžiamu nuosprendžiu nustatytų aplinkybių ir byloje esančių duomenų matyti, kad Š. A., būdamas 17 metų amžiaus, turėdamas galiojančių administracinių nuobaudų (b. l. 154), ankščiau jau 3 kartus teistas už tyčinius nusikaltimus nuosavybei (b. l. 149-151; 172-175), neišnykus teistumui, praėjus vos 6 dienoms po to, kai pasibaigė Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 8 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminas, vėl padarė du tyčinius apysunkius nusikaltimus nuosavybei. Be to, byloje yra duomenų, iš esmės prieštaraujančių apelianto skunde deklaruojamai gerai valiai – toliau mokytis ir dorai gyventi globos namuose. Iš mokymo įstaigos, kurioje mokėsi Š. A., ir globos namų, kuriuose jis gyveno, pateiktų apelianto charakteristikų matyti, jog jis be jokios pateisinamos priežasties neatvykdavo į pamokas, elgėsi įžūliai, vartodavo alkoholį ir į globos namus grįždavo girtas, savavališkai išeidavo iš globos namų ir nesirodydavo kelias paras, būdamas neblaivus Jaunimo mokyklos mokytoją kitų mokinių akivaizdoje išplūdo necenzūriniais žodžiais. Dėl problemiško apelianto elgesio vykdomas individualus darbas, svarstymai mokykloje, pokalbiai globos namuose, pareikštas papeikimas ir nustatytas bandomasis laikotarpis teigiamų rezultatų nedavė (b. l. 159; 160). Visos paminėtos aplinkybės rodo, kad Š. A. piktybiškai nesilaiko visuotinai priimtų elgesio normų, dėsningai pažeidinėja įstatymus, dėl ko akivaizdu, kad padaryti nusikaltimai nėra atsitiktinis neigiamas jo elgesys. Š. A. taikytos įvairios poveikio priemonės, ankstesni teistumai ir laisvės atėmimo bausmė, lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietos pozityvių rezultatų nedavė, todėl kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui apeliantui skirti realią laisvės atėmimo bausmę. Tuo pačiu kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs dvi Š. A. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, kad nusikalto būdamas nepilnametis, taip pat pagrįstai nustatė ir dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikaltimus padarė bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.) ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Už kiekvieną padarytą nusikaltimą teismas Š. A. paskyrė laisvės atėmimo bausmes, žymiai mažesnes už nepilnamečiams skiriamą (BK 91 str. 3 d.) ir BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytą tokios bausmės vidurkį.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad nusikalstamas veikas Š. A. padarė būdamas nepilnametis, turėjo apsvarstyti ir bausmės vykdymo atidėjimo nepilnamečiui instituto taikymo galimybę, nes, iš esmės, apelianto atžvilgiu taikyti BK 92 str. kliūčių nebuvo. Skundžiamu nuosprendžiu Š. A. nuteistas už du tyčinius nusikaltimus laisvės atėmimo bausme mažesne nei 4 metai, todėl teismui baudžiamasis įstatymas suteikia galimybę atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų (BK 92 str. 1 d.). Tačiau tas pats baudžiamasis įstatymas numato ir kitą būtiną sąlygą – būtent, kad bausmės vykdymas nepilnamečiui gali būti atidėtas tik tuomet, kai yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Konkrečiu atveju, ankščiau aptarti Š. A. asmenį charakterizuojantys duomenys (ankstesni teistumai už tyčinius nusikaltimus; administracinės nuobaudos; neigiamos charakteristikos; akivaizdus nuteistojo polinkis pažeidinėti įstatymus ir elgtis priešingai visuotinai priimtinoms bendro žmonių gyvenimo taisyklėms ir kt.), kolegijos nuomone, nesuteikia pagrindo manyti, kad bausmės tikslus pavyks pasiekti atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nes ankstesnis bausmės vykdymo atidėjimas, lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos instituto taikymas apelianto atžvilgiu (t. b. l. 149-153), jam pozityvaus poveikio nepadarė, jis toliau daro nusikaltimus. Taigi, dėl visų paminėtų aplinkybių kolegija daro išvadą, kad atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą Š. A. nėra pagrindo.

Tokiu būdu kolegija daro išvadą, kad Š. A. paskirtos laisvės atėmimo bausmės ir reali galutinė subendrinta bausmė (laisvės atėmimas 1 metams) yra tinkamai individualizuotos, nėra aiškiai pergriežtos, todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais švelninti laisvės atėmimo bausmės, kaip prašo apeliantas, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo Š. A. apeliacinį skundą atmesti.