Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkaujančio teisėjo Evaldo Gražio, teisėjų Reginos Majauskienės, Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, nuteistajam R. M., jo gynėjui avokadui Gintarui Platūkiui, nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei V. P., jos atstovei advokatei S. S., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo

R. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-LR BK) 281 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 (trims) mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 str., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieniems) metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Iš Roberto M. V. P. priteista 4 000 Lt (keturi tūkstančiai litų) nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Iš Roberto M. V. P. priteista 1 000 Lt (vienas tūkstantis litų) nukentėjusiosios išlaidoms advokato pagalbai pamokėti.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. P. civiliniam ieškiniui užtikrinti laikinai apribotos R. M. nuosavybės teisės į jam priklausantį turtą 5 000 Lt sumai, nustatant disponavimo teisės apribojimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. pagal BK 281 str. 1 d. nuteistas už tai, kad jis pažeidė kelių transporto eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, tai yra, 2011-11-22 apie 17 val. (duomenys neskelbtini), vairuodamas jam priklausantį automobilį „Ford Galaxy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 28 ir 37 punktų reikalavimus – nesiėmė visų būtinų priemonių, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, nesustojo prie kelio ženklo „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį, ir partrenkė pėsčiųjų perėja ėjusią V. P., dėl ko eismo įvykio metu pėsčiajai buvo konstatuotas lengvas galvos smegenų sukrėtimas, muštinė žaizda dešinio antakio srityje, kraujosruvos ir nubrozdinimai kaktos, dešinės akies vokų, dešinio skruosto srityse, kraujosruvos dešinio peties, dešinio klubo, kairės blauzdos ir kairės čiurnos srityse, kraujosruva ir nubrozdinimas kairio kelio srityje, kas vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu.

Nuteistasis R. M. prašo Marijampolės rajono apylinkės tesimo 2012-05-10 nuosprendį panaikinti ir bylą nutraukti, kaltinamąjį BK 39 str. numatytais pagrindais atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės. Civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą, perduodant jį spręsti civilinio proceso tvarka. Skunde nuteistasis teigia, jog teismas padarė faktinių aplinkybių neatitinkančią išvadą, jog tik apeliantas pažeidė Kelių eismo taisykles ir todėl nepagrįstai jis pripažintas kaltu padaręs BK 281 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Teigia, jo pėsčioji veikė nusikalstamai nerūpestingai, nesilaikė atsargumo taisyklių ir būtent dėl jos veiksmų kilo neigiamų pasekmių, tačiau teismas nukentėjusiosios padarytų teisės pažeidimų nevertino. Apeliantas teigia, kad nukentėjusioji tamsiu paros metu, esant slidžiai kelio dangai, netikėtai išbėgo į važiuojamąją kelio dalį nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje, dėvėdama tamsius drabužius, nevilkėdama šviesą atspindinčios liemenės ir be jokio atšvaito. Tuo ji pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 p. bei 48-52 p. reikalavimus.

Apeliantas teigia elgęsis pagal taisykles: neviršijo greičio, buvo blaivus, artėdamas prie pėsčiųjų perėjos, važiavo lėtai, kadangi nebuvo ketinančių eiti per gatvę žmonių, nesustojo, o staiga į gatvę išbėgusi V. P. sukomplikavo situaciją, dėl to jis buvo priverstas staigiai reaguoti (stabdyti), o nukentėjusioji pažeidė KET 51-52 punktus. Šį faktą apelianto manymu, patvirtino ir nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu, tačiau teismas visiškai nevertino šių aplinkybių. Apeliantas taip pat mano, kad vertindamas įrodymus teismas buvo šališkas, nes nėra motyvų, kodėl netirti įrodymai, pagrindžiantys kitos bylos šalies kaltę.

Pripažinus, jog tik nuteistasis pažeidė Kelių eismo taisykles, apelianto teigimu, nepagrįstai suteiktas vienai šaliai pranašumas prieš kitą, tuo pažeidžiant BPK 224 ir 225 str. taisykles.

Apelianto teigimu, teismas apie nuteistojo kaltę sprendė išimtinai tik pagal objektyviuosius požymius, visiškai nenagrinėdamas subjektyviųjų požymių ir taip suvaržydamas kaltinamojo teisę gintis.

Skunde taip pat nurodoma, jog byloje nebuvo ištirta, kurio konkretaus eismo dalyvio neteisėti veiksmai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais. Teigiama, jog nusikalstama veika nuteistajam inkriminuota tik pagal medicininę ir techninę išvadas, t. y. objektyviuosius požymius. Būtinoji padarinių kilimo sąlyga netirta, dėl to buvo padaryta faktinių aplinkybių neatitinkanti išvada ir tai, apelianto manymu, yra pagrindas BPK 326 str. 1 d. 3 p. tvarka keisti nuosprendį.

Apeliantas taip pat teigia, jog teismas nepagrįstai nenustatė faktiškai egzistuojančių BK 39 straipsnyje numatytų sąlygų: 1) apeliantas pirmą karą padarė nusikalstamą veiką; 2) yra ne mažiau kaip dvi BK 59 str. 1 d. numatytos sąlygos, tai yra a) suteikė nukentėjusiajai pagalbą (iškvietė greitąją pagalbą, parvežė nukentėjusiąją į namus po pagalbos suteikimo), taip pat aktyviais veiksmais padėjo nukentėjusiajai (lankė ligoninėje, pasirūpino, kad vaikai neliktų be priežiūros-surado ir parvežė į namus anytą), b) prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi; c) veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiosios elgesys; 3) nėra nė vienos atsakomybę sunkinančiuos aplinkybės. Esant visoms BK 39 str. taikymo sąlygoms, teismas nepagrįstai baudžiamosios bylos nenutraukė ir tuo pažeidė baudžiamąjį įstatymą. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis teigiamai charakterizuojamas – neteistas, vienas išlaiko 6 asmenis, yra išrinktas kaimo bendruomenės pirmininku. Tai apelianto manymu, laikytina esminiu BPK 369 str. pažeidimu, sukliudžiusiu teismui priimti teisingą sprendimą.

Nuteistasis R. M. skunde taip pat nurodo, jog teismas netinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą. Nurodo, jog jis civilinę atsakomybę yra apdraudęs ir draudimo kompanija iki bylos nagrinėjimo teisme buvo atlyginusi žalą nukentėjusiajai, todėl apeliantas nėra tinkamas atsakovas šiuo atveju. Teigia, kad V. P. jau kompensuota 5 597,69 Lt turtinio pobūdžio reikalavimų ir 2 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliantas taip pat nesutinka su priteistu atlygintinos neturtinės žalos dydžiu. Teigia, jog nukentėjusioji neįrodė nei neturtinės žalos padarymo fakto, nei dydžio, nei tos aplinkybės, kad tai įstatymo numatytas atvejis, kai turi būti atlyginama neturtinė žala. Teismas privalėjo svarstyti, ar nukentėjusiosios išgyvenimai ir kitos pasekmės vertintinos kaip sukėlę tam tikrų ilgalaikių ir sukrečiančių išgyvenimų ir sudarę ypatingų nepatogumų tokio dydžio, kad būtų konstatuotas neturtinė žalos padarymo faktas. Taip pat skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad dėl įvykio kalta ir nukentėjusioji, todėl proporcingai jos kaltei turi būti sumažintas jai kompensuotinas patirtos žalos dydis. Be to, teigiama, jog nukentėjusioji, turėdama medicininių žinių, bei dirbdama Marijampolės ligoninėje, piktnaudžiavo tuo ir tai turėjo įtakos medicininei išvadai dėl sunkesnio sveikatos sutrikdymo masto konstatavimo. Taip pat skunde teigiama, jog neišsiaiškinus tikrojo įvykio kaltininko, netinkamai buvo išspręstas ir civilinio ieškinio klausimas. Apeliantas taip pat teigia, jog apylinkės teismas nei spręsdamas civilinio ieškinio klausimą, nei skirdamas bausmę, visiškai neatsižvelgė į nukentėjusiosios kaltę, pasireiškusią dideliu neatsargumu, kuris padėjo žalai atsirasti.

Nuteistasis prašo atsižvelgti į sunkią jo materialinę padėtį bei įvertinti tai, kad dėl priteisto civilinio ieškinio jo šeimai atsirastų ypač nepriimtinų bei sunkių pasekmių. Taip pat prašo, atsižvelgiant į pačios nukentėjusiosios kaltę bei nuteistojo turtinę padėtį, priteistas civilinio ieškovo išlaidas advokato paslaugoms apmokėti atitinkami sumažinti arba jų nepriteisti.

Be to, skundo autorius taip pat prašo panaikinti laikiną nuosavybės teisių apribojimą. Teigia, jog ši priemonė skiriama tik padarius tyčines veikas ar tiems asmenims, kurių turtas įgytas nusikalstamu būdu. Be to, prašo atsižvelgti į tai, kad apeliantas ginčija civilinio atsakovo tinkamumo klausimą bei civilinio ieškinio pagrįstumo klausimą. Be to, nurodo, jog šios priemonės taikymas, susijęs su bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomu turtu, todėl šiuo atveju būtų apribotos byloje nedalyvaujančių šeimos narių teisės į naudojimąsi nuosavybe, sutrikdytas šeimos būtinųjų poreikių tenkinimas.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nukentėjusioji ir civilinė ieškovė V. P. prašo apeliacinį skundą atmesti, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 10 d. nuosprendį palikti nepakeistą bei priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti už procesinių dokumentų ruošimą. Nurodo, jog apeliantas neteisingai interpretuoja faktines aplinkybes, norėdamas palengvinti atsakomybę. Teigia, jog ji Kelių eismo taisyklių nepažeidė. Pats kaltinamasis pripažino, kad jis pamatė nukentėjusiąją, kai ji buvo viduryje gatvės. Be to, kaltinamasis ją kliudė baigiančią pereiti gatvę automobilio dešiniuoju kampu. Teigiama, jog teismas pagrįstai netaikė BK 39 str. nuostatų, nes nuteistasis, nors ir prisipažino kaltu, tačiau iš apeliacinio skundo matyti, kad faktiškai kaltas nesijaučia ir nesigaili, nori įrodyti, kad kalta nukentėjusioji. Nurodoma, jog apeliantas neteisus teigdamas, kad draudimo bendrovė išmokėjo 5 597,69 Lt turtinio pobūdžio reikalavimų, nes draudimas išmokėjo tik 2 996 Lt, iš kurių 2 500 Lt yra neturtinė žala, 496 Lt - turtinė žala. Neturtinės žalos faktas bei dydis nustatyti ir įrodyti. Tinkamai atsižvelgta į nuteistojo asmenybę. Nurodoma, jog dėl sužalojimo likę pasekmės - mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas, abiejų ausų garsą suvokiančios sistemos sutrikimas. Taip pat teigiama, jog apeliantas nepagrįstai nurodo, jog jo sunki materialinė padėtis, nes jis neparodo pajamų, gaunamų iš ūkininko ūkio.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis R. M. ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, nukentėjusioji, jos atstovė bei prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo R. M. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas daro įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo skundą, konstatuoja, jog apylinkės teismas tinkamai ištyrė visas reikšmingas bylai ištirti aplinkybes ir visapusiškai įvertino surinktus įrodymus. Teismo išvados dėl R. M. kaltės pagrįstos ir motyvuotos.

R. M. nuteistas už tai, kad vairuodamas automobilį pažeidė Kelių eismo taisyklių 28, 37 punktų reikalavimus, taip yra nesiėmė visų būtinų priemonių, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, nesustojo prie kelio ženklo „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį ir partrenkė pėsčiųjų perėja ėjusią V. P., dėl ko jai buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.

BK 281 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata. Ši nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą tarp padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė KET reikalavimus. Jei Kelių eismo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, nustatoma, kurio eismo dalyvio padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Apie priežastinio ryšio buvimą nustatoma iš visų surinktų bylos duomenų visumos, o ne iš atskirų įrodymų.

Pagal Kelių eismo taisyklių 3 punktą eismo dalyvis yra asmuo, dalyvaujantis kelių eisme (vairuotojas, pėsčiasis, keleivis). Šiuo atveju, kaip matyti iš pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų, eismo dalyviais buvo nuteistasis R. M. (vairuotojas) ir V. P. (pėsčiasis). Kiekvienas iš jų privalo išmanyti, be kita ko, Kelių eismo taisykles bei jų laikytis (KET 5 punktas). Kiekvienas eismo dalyvis turi visą eilę pareigų, numatytų Kelių eismo taisyklėse, kurių turi laikytis, kad nebūtų statoma į pavojų žmonių gyvybė, trikdomas eismas, padaroma žala.

Teisėjų kolegija pažymi, jog apylinkės teisme R. M. kaltę pripažino. Jis neneigė, kad pažeidė kaltinime nurodytus Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir sutiko su tuo, kad šie jo veiksmai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Apelianto parodymus teismas laikė įrodymais įvertinęs jų patikimumą, gretinant su kitais bylos duomenimis. R. M. neneigė, jog buvo nepakankamai atidus ir pėsčiąją pamatė jai jau esant vidury kelio, tai yra jau įpusėjusią pereiti pėsčiųjų perėją. Tai iš esmės atitinka ir nukentėjusiosios parodymus, jog ji apsidairiusi ir įsitikinusi, kad nėra iš kairės atvažiuojančių automobilių, pradėjo eiti per gatvę, o įpusėjusi pamatė tiesiai į ją iš dešinės atvažiuojantį automobilį ir tada paspartinusi žingsnį baigė eiti per gatvę, tačiau nespėjo. Automobilis ją kliudė beveik jau perėjusią per gatvę. Tai patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokolas bei įvykio vietos schemoje nurodyti duomenys. Iš jų matyti, jog pėsčioji buvo partrenkta prie pat šaligatvio bortelio (pagal R. M. važiavimo kryptį). Pėsčioji buvo kliudyta automobilio priekiniu dešiniuoju, t. y. arčiau kelio krašto esančiu, kampu. Vien tai, kad R. M. nukentėjusiąją pamatė jai jau esant gatvės viduryje, rodo, jog apeliantas buvo neatidus ir patvirtina, jog nuteistasis pažeidė Kelių eismo taisyklių 37 punkte numatytas transporto priemonės vairuotojo pareigas (artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą ,,Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį) ir paneigia jo skunde nurodytas aplinkybes, kad pėsčioji į gatvę žengė staiga. Nukentėjusioji partrenkta bebaigianti pereiti gatvę. Tai patvirtina, jog būtent nuteistasis nebuvo pakankamai atidus ir priartėdamas prie pėsčiųjų perėjos neįsitikino, kad ja neina ir neketina eiti žmonės. Pėsčiųjų perėja buvo pažymėta specialiu ženklu, kuris atsispindi nuo automobilių šviesų. Tai reiškia, jog R. M. neabejotinai buvo matoma, jog toje vietoje yra pėsčiųjų perėja ir ja gali eiti žmonės, todėl jau pamatęs šį ženklą jis privalėjo imtis visų atsargumo priemonių (28 p.) ir laikytis tų pareigų, kurias numato kelių eismo taisyklių 37 p. reikalavimas. Todėl ta aplinkybė, kad pėsčioji nedėvėjo šviesą atspindinčių rūbų ir buvo be atšvaito negali būti vertinama kaip priežastis nesilaikyti vairuotojui pareigų, kurios numatytos artėjant prie specialiu ženklu pažymėtos pėsčiųjų perėjos. Ir tai negali būti vertina kaip pagrindinė būtinoji sąlyga eismo įvykiui kilti. Transporto priemonės vairuotojas nepriklausomai nuo to pėsčiasis su atšvaitais ar be atšvaitų, turi pareigą imtis visų atsargumo priemonių artėdamas prie specialiu ženklu pažymėtos pėsčiųjų perėjos, kuri būtent ir perspėja vairuotoją apie tai, kad čia gali eiti pėstieji, todėl būtina sumažinti greitį, o esant reikalui ir visai sustoti. Toks reikalavimas įtvirtintas tam, kad transporto priemonės vairuotojas būtų atidus ir galėtų laiku pastebėti ketinančius eiti per gatvę ar einančius per ją asmenis.

Be to, būtina pažymėti, jog iš eismo įvykio vietos apžiūros protokolo ir eismo įvykio vietos schemos bei foto nuotraukų matyti, jog nei iš vienos, nei iš kitos kelio pusės šio ženklo matomumo nuteistajam niekas neužstojo. Paros metas buvo tamsus, tačiau pėsčiųjų perėja pažymėta specialiu, tinkamai stovinčiu, neapgadintu, gerai matomu ženklu iš abiejų kelio pusių. Gatvė apšviesta kelio žibintais iš tos pusės, iš kurios pėsčioji pradėjo eiti. Iš nuotraukų matyti, kad pėsčiųjų perėja ir ta kelio pusė, kurioje įvyko eismo įvykis, yra prie pat pastato, kurio lauko teritorija pakankamai gerai apšviesta. Nuteistasis automobiliu važiavo būtent link tos pusės, todėl darytina išvada, jog nuteistajam niekas nesutrukdė laiku pamatyti pėsčiųjų perėjos ženklą ir vykdyti paminėtas pareigas, kurias numato kelių eismo taisyklės. Įvertinus visas paminėtas aplinkybes, meteorologines sąlygas, matomumą, nukentėjusiosios parodymus, o taip pat ir nuteistojo nurodytas aplinkybes, kad jis pėsčiąją pamatė tik gatvės viduryje, darytina neabejotina išvada, jog tai R. M. artėdamas prie pėsčiųjų perėjos nebuvo pakankamai atidus, nevykdė visų pareigų, kurias numato kelių eismo taisyklės artėjant prie pėsčių perėjos, nors niekas objektyviai to padaryti jam nekliudė. Dėl to buvo partrenkta bebaigianti per perėją eiti pėsčioji. Ir tai buvo pagrindinė, būtinoji sąlyga įvykti eismo įvykiui, nes jei R. M. būtų buvęs pakankamai atsargus ir vykdęs pareigas artėjant prie pėsčiųjų perėjos, jis būtų turėjęs galimybę laiku pastebėti einančią per važiuojamąją dalį nukentėjusiąją, net jei nukentėjusioji ir nedėvėjo atšvaitų ar baigė pereiti gatvę paskubomis.

E. M. skunde teigia, jog tai nukentėjusioji nevykdė pėstiesiems skirtų pareigų, numatytų Kelių eismo taisyklėse, kad ji į gatvę išbėgo staiga ir neįvertinusi atstumo iki automobilio, dėl ko apeliantas neva buvo priverstas stabdyti. Šis skundo argumentas laikomas nepagrįstu ir yra paneigtas anksčiau aptartų įrodymų visuma. Tai, kad nukentėjusioji į gatvę išbėgo staiga, paneigia ta aplinkybė, kad ji buvo partrenkta jau bebaigianti eiti per perėją. Be to, pats nuteistasis nurodė, jog pėsčiąją pamatė tik kelio viduryje. Tai yra jis nematė pėsčiosios anksčiau ir nematė, kada ji pradėjo eiti per perėją, nors esamoje situacijoje, pagal KET 37 p., jis turėjo pareigą praleisti V. P. tik įžengusią į važiuojamąją dalį, tai yra įėjusią į bet kurią eismo juostą perėjoje. Šios aplinkybės tik dar kartą patvirtina aplinkybę, kad būtent nuteistasis buvo neatidus ir nevykdė pareigų, numatytų KET 37 p., nesulėtino greičio prieš pėsčiųjų perėję, nepastebėjo, jog per gatvę eina pėsčioji ir jos nepraleido.

Tai, kad R. M. nevykdė šių pareigų, patvirtina ir stabdymo žymės. Jų ilgis užfiksuotas 17.2 m. Net ir nesant tikslių pėsčiųjų perėjos pločio išmatavimų, vien vizualiai įvertinus tai, kad automobilis sustojęs jau už pėsčiųjų perėjos bei įvertinus pėsčiųjų perėjos plotį, o taip pat ir įvykio schemoje užfiksuotą stabdymo žymių pradžią, darytina išvada, jog pėsčiąją R. M. pastebėjo ir stabdyti pradėjo likus palyginti nedideliam atstumui iki perėjos. Visos šios aplinkybės patvirtina, jog R. M. nebuvo pakankamai atidus, nesilaikė Kelių eismo taisyklių 28 bei 37 punkte numatytų pareigų ir tai buvo pagrindinė sąlyga kilti pasekmėms, eismo įvykiui.

R. M. skunde taip pat nesutinka su įvykio pasekmių įvertinimu. Teigia, jog sveikatos sutrikdymo mastui nustatyti įtakos turėjo ta aplinkybė, jog nukentėjusioji pati dirba ligoninėje. Apeliacinės instancijos teismas šiuos teiginius laiko nepagrįstais. Byloje sveikatos sutrikdymo mastas nustatytas specialisto, kurio kompetencija teismas neturi pagrindo abejoti, išvada. Ši išvada pateikta objektyviai įvertinus, apžiūrėjus pačią nukentėjusiąją, jos sveikatos būklę bei medicininius dokumentus. Sveikatos būklė įvertinta pagal simptomus bei gydymo eigą, kurie nurodyti medicininiuose dokumentuose nukentėjusiąją pristačius į ligoninę. Be to, nukentėjusioji iš įvykio vietos į ligoninę buvo pristatyta GMP automobiliu, gulėjo ligoninėje, tą patvirtino ir pats nukentėjusysis, todėl pagrindo abejoti ligoninės įrašų teisingumu nėra. Šių aplinkybių visuma sudaro pagrindą tikėti specialisto išvados teisingumu, o apelianto skundo motyvai dėl netinkamai nustatytų pasekmių neargumentuoti ir nepagrįsti bylos medžiaga, todėl turi būti atmesti.

Nuteistasis prašo taikyti BK 39 straipsnio nuostatas ir jį nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti. Teigia, kad yra visos įstatyme numatytos sąlygos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog BK 39 straipsnio nuostatos šiuo atveju netaikytos pagrįstai.

Kolegija pažymi, jog taikyti šio straipsnio nuostatas ar ne yra teismo teisė, o ne pareiga. Be to, būtina nustatyti visas įstatyme numatytas sąlygos. Pagal BK 39 straipsnį asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis padarė baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, 2) nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, 3) yra ne mažiau kaip dvi šio kodekso 59 straipsnio 1 dalyje numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir 4) nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Byloje nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nuteistasis anksčiau neteistas ir padarė neatsargų nusikaltimą, tačiau byloje nėra būtinos sąlygos norint taikyti BK 39 str., t. y. dviejų ar daugiau atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Apylinkės teismas nustatė vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę – nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas stengiasi atlyginti žalą, atsiprašo nukentėjusiųjų, kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-156/2010). Teismai turi įvertinti, ar asmens gailėjimasis yra nuoširdus, tikras, o ne apsimestinis. Iš visos bylos aplinkybių, apeliacinio skundo matyti, jog apeliantas savo poelgio kritiškai nevertina, neigia, jog jo veiksmai buvo priežastiniame ryšyje su pasekmėmis. Visa tai suteikia pagrindą abejoti kaltininko nuoširdumu ir leidžia pagrįstai abejoti tuo, kad jis kritiškai vertina savo poelgį. Šių aplinkybių visuma leidžia pagrįstai manyti, jog nuteistasis labiau išgyvena dėl gresiančių teisinių pasekmių, atsakomybės, tačiau atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiojo nei prokuroro skundo dėl to nėra, o apeliacinės instancijos teismas negali pabloginti nuteistojo padėties labiau nei to prašoma apeliaciniame skunde, šioje dalyje nuosprendis nekeičiamas.

Nuteistasis skunde teigia, jog atsakomybę lengvinančia aplinkybe turėtų būti pripažinta tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiosios elgesys. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog tam pagrindo šioje byloje nėra, nes byloje, kaip jau aptarta anksčiau, pagrįstai nustatyta, jog įvykis kilo dėl to, kad nuteistasis pažeidė Kelių eismo taisykles, pasekmės buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su nuteistojo veika. Be to, nukentėjusioji ėjo per pėsčiųjų perėją, o nuteistasis nebuvo pakankamai atidus, kad laiku ją pamatytų ir pastebėtų, ją pamatė tik gatvės viduryje ir partrenkė jau bebaigiančią eiti per gatvę. Automobilio nespėjo sustabdyti, automobilis slydo daugiau kaip 17 metrų. Tai patvirtina, jog R. M. padarytas pažeidimas šiurkštus. Kelių eismo taisyklių 133 punktas nustato, kad pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Taigi vairuotojas turi laikytis ne tik leistino greičio, bet ir pasirinkti saugų greitį, ypač važiuodamas mieste prieš pėsčiųjų perėjas. Esant šioms aplinkybėms negali būti pripažinta, kad veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiosios elgesys.

Nuteistasis taip pat teigia, jog atsakomybę lengvinančia aplinkybe turėtų būti pripažinta ir tai, kad jis suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą – iškvietė greitąją pagalbą, atvažiavo parvežti nukentėjusiosios į namus po to, kai buvo suteikta medicininė pagalba, lankė ligoninėje, surado ir parvežė į namus anytą, kad vaikai neliktų be priežiūros. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog byloje pagrįstai ši aplinkybė nepripažinta atsakomybę lengvinančia. Pažymėtina, jog KET 231.5 punkte nurodyta, kad, įvykus eismo įvykiui, kiekvienas su juo susijęs vairuotojas privalo <...> imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų suteikta pirmoji medicinos pagalba nukentėjusiesiems, iškviesti greitąją pagalbą <...>. Taigi iškviesti į įvykio vietą greitąją medicinos pagalbą buvo apelianto pareiga (LAT nutartis 2K-638/2010). Tuo tarpu kiti veiksmai vertinami tiek, kiek jie realiai padėjo sušvelninti padarinius nukentėjusiajam. Šiuo atveju tai, kad nuteistasis du kartus aplankė ligoninėje, atvežė pas vaikus anytą iš dalies teigiamai charakterizuoja apelianto elgesį po įvykio, tačiau šie veiksmai savo pobūdžiu nepakankami laikyti tai atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Be to, atsižvelgiant į apelianto poziciją, išdėstytą apeliaciniame skunde, iš kurios matyti, jog savo poelgio apeliantas kritiškai nevertina, siekia dėl eismo įvykio apkaltinti nukentėjusiąją, darytina išvada, jog apeliantas taip elgėsi vedinas susirūpinimo savo poelgio teisinėmis pasekmėmis, o ne nukentėjusiosios sveikata.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, jog BK 39 str. nuteistojo atžvilgiu netaikytas pagrįstai, nes nenustatyta visų būtinųjų BK 39 str. numatytų sąlygų.

Bausmė nuteistajam skirta teisingai. Skirdamas bausmę teismas bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė, atsižvelgė ir tinkamai įvertino padarytos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, jo elgesį po veikos padarymo ir pagrįstai skyrė minimalią laisvės atėmimo bausmę, o jos vykdymą atidėjo. Paskirtoji bausmė, teisėjų kolegijos manymu, yra pakankama užtikrinti LR BK 41 straipsnyje numatytus tikslus.

Apeliantas skunde taip pat nesutinka su teismo nustatyta pinigų suma, kuri priteista kaip neturtinės žalos kompensacija nukentėjusiajai.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.).

LR CK 6.283 straipsnio 1 dalyje (žalos atlyginimas sveikatos sužalojimo atveju) įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas. Jo taikymas reiškia, kad nukentėjusįjį reikia grąžinti į tokią padėtį, kokioje jis buvo iki nusikaltimo padarymo. Be turtinės, šiuo atveju atlyginama ir neturtinė žala (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

Tačiau pažymima, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Tuo pačiu negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai, nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės kompensacijos. Nukentėjusiojo – ieškovo padėtis negali būti nepagrįstai pagerinta, o kaltininko – atsakovo nepagrįstai pabloginta.

Apylinkės teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydžio, teisėjų kolegijos manymu, nustatė teisingą neturtinės žalos piniginę kompensaciją. Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, nustatant nustatydamas neturtinės žalos dydį atsižvelgiama į: 1) jos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) jo turtinę padėtį; 4) padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydžio nustatymą pirmiausia lemia nusikalstama veika sukeltus padarinius apibūdinančios aplinkybės, iš kurių sprendžiama apie nukentėjusio skausmingų išgyvenimų dydį, neigiamų padarinių perspektyvas, jų ilgalaikiškumą ir kt. Teismas apie pareikšto ieškinio pagrįstumą ir patirtų neigiamų išgyvenimų dydį, apimtį bei pobūdį sprendė įvertinęs tiek nukentėjusiosios parodymus, tiek ir specialisto išvadą. Byloje neginčytinai nustatyta, jog nukentėjusioji buvo parblokšta pėsčiųjų perėjoje, jai sužalota galvos sritis, dešinys petys, klubas, likęs randas. Dėl šio įvykio nukentėjusioji nebejotinai patyrė fizinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, buvo apribota galimybė tam tikrą laiką dirbti, normaliai bendrauti, judėti. Teismas taip pat tinkamai atsižvelgė ir į kitas reikšmingas neturtinės žalos dydžio nustatymui aplinkybes, apibūdinančias nusikaltimo pobūdį, kaltės formą. Įvertinta, kad nusikaltimas neatsargus, atsižvelgta į kaltininko turtinę padėtį. Kartu pažymėtina, kad atsakovo turtinę padėtį apibūdinančios aplinkybės pagal minėtas CK nuostatas nelemia neturtinės žalos dydžio išsprendimo klausimo. Iš teismo nuosprendyje išdėstytų argumentų nustatant neturtinės žalos dydį matyti, kad buvo siekiama nepažeisti ne tik nukentėjusiosios teisių į adekvatų, proporcingą atsiradusiems padariniams neturtinės žalos atlyginimą, bet ir protingos abiejų šalių skirtingų interesų pusiausvyros. Todėl darytina išvada, jog atlygintinos neturtinės žalos dydis nustatytas nepažeidžiant sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principų ir nėra aiškiai per didelis, todėl pagrindo šį dydį mažinti, nėra.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismas nustatė teisingą neturtinės žalos piniginę kompensaciją, tačiau nepagrįstai šią žalą priteisė iš nuteistojo R. M..

Byloje nustatyta, kad R. M. buvo apdraudęs savo civilinę atsakomybę, todėl tokiais atvejais civiliniu atsakovu turi būti pripažįstama ir draudimo bendrovė. Kadangi tai nebuvo padaryta apylinkės teisme, šis trūkumas ištaisytas apeliacinės instancijos teisme civiliniu atsakovu pripažįstant draudimo bendrovę AB „(duomenys neskelbtini)“.

Pagal CK 6.254 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė gali būti (o įstatymo nustatytais atvejais – privalo būti) draudžiama. Kai civilinė atsakomybė yra apdrausta, nukentėjusysis įgyja teisę reikšti tiesioginį ieškinį draudikui. Vadinasi, civilinės atsakomybės draudimo atveju yra du asmenys, kuriems kyla pareiga atlyginti padarytą žalą, tai žalą padaręs asmuo (draudėjas) ir draudikas. Žalą padaręs asmuo turi atlyginti žalą, kiek jos nepadengia draudimo atlyginimas (draudimo išmoka) (CK 6.254 straipsnio 2 dalis). Taigi, nors pareigą atlyginti padarytą žalą turi žalą padaręs asmuo ir draudikas, tačiau šios minėtų asmenų pareigos atsiradimo pagrindai ir apimtis yra skirtingi. Žalą padariusio asmens pareiga atlyginti padarytą žalą kyla delikto pagrindu, t. y. jį ir nukentėjusįjį sieja deliktinė prievolė. Žalą padariusiam asmeniui, kaip deliktinės prievolės subjektui, taikomi deliktinės civilinės atsakomybės principai. Draudiko pareiga atlyginti žalą kyla visiškai kitu pagrindu – iš draudimo sutarties. Tai reiškia, kad draudiko pareigos apimtis nustatoma ne pagal deliktinės civilinės atsakomybės taisykles, o pagal teisės normas, reglamentuojančias draudimo santykius, ir pagal pačią draudimo sutartį. Būtent draudimo sutartinius santykius reglamentuojančios teisės normos ir pati draudimo sutartis nustato, kokią žalą ir kokia apimtimi atlygina draudikas (kasacinės bylos Nr. 3K-3-174/2005, 2K-410/2008, 2K-288/2010).

Civilinio atsakovo AB „(duomenys neskelbtini) pareigos atlyginti nukentėjusiajai V. P. padarytą žalą šioje byloje pagrindas yra su nuteistuoju vieneriems metams sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo 2011 m. liepos 7 d. sutartis Nr. 03/187208807, taip pat sutarties pasirašymo metu galiojęs Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas, kurio 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog transporto priemonių valdytojų atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio, nepaisant to, kiek yra nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų, yra 2 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 2500 eurų (8632 Lt) dėl neturtinės žalos padarymo). Vadinasi, AB „(duomenys neskelbtini), sudariusi su R. M. transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį dėl transporto priemonės “Ford galaxy“, v/n (duomenys neskelbtini) įsipareigojo eismo įvykio atveju atlyginti nukentėjusiajam trečiajam asmeniui žalą, neviršijančią minėtos sumos, tarp jų ir neturtinę žalą, neviršijančią 2500 eurų (8632 Lt). Dėl to, pirmosios instancijos teismas, motyvuotai sumažinęs nukentėjusiosios prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, nepagrįstai šią sumą priteisė ne iš AB „(duomenys neskelbtini), o iš nuteistojo R. M.. Todėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 10 d. nuosprendis dalyje dėl civilinio ieškinio išsprendimo keistinas (BPK 328 str. 4 p.).

Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio reikalavimai neperžengia sutartinių AB „(duomenys neskelbtini) įsipareigojimų, byloje nėra pagrindo taikyti nuosavybės teisių apribojimą R. M., todėl ši priemonė panaikinama.

Apeliantas skunde prašo civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą arba perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka, tačiau toks prašymas prieštarauja baudžiamojo proceso kodekso 115 str. įtvirtintai bendrai normai, jog civilinio ieškinio klausimas visada turi būti išspręstas. Ir tik išimtinais atvejais, kai jo negalima tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ir negavus papildomos medžiagos, civilinis ieškinys gali būti perduodamas nagrinėti civilinio proceso tvarka. BPK 115 str. 3 dalyje įtvirtinta, jog civilinis ieškinys gali būti paliktas nenagrinėtu tik vieninteliu atveju – kai kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šioje byloje civilinis ieškinys išnagrinėtas, įrodytas ir jo dydis apskaičiuotas, be to, nustatyta, jog R. M. veikoje yra nusikalstamos veikos požymiai, jis kaltas dėl jam inkriminuotos veikos ir atsakingas už padarytą žalą, todėl civilinio ieškinio klausimas pagrįstai išspręstas iš esmės.

Apeliantas taip pat prašo nepriteisti arba sumažinti nukentėjusiosios prašomas išieškoti išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

BK 106 straipsnis numato, jog teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Iš bylos duomenų matyti, jog nukentėjusioji turėjo išlaidų advokato pagalbai pamokėti. Byloje surašytas civilinis ieškinys, be to, advokatė atstovavo nukentėjusiąją bylą nagrinėjant teisme. Atsižvelgiant į baudžiamosios bylos apimtį, sudėtingumą, o taip pat įvertinusi padarytos veikos pavojingumą, pasekmes, nukentėjusiajam padarytos žalos pobūdį ir dydį, nuteistojo turtinę padėtį, darytina išvada, jog teismas pagrįstai nusprendė iš R. M. priteisti nukentėjusiosios turėtos proceso išlaidos advokato pagalbai pamokėti visa apimtimi. Ta aplinkybė, jog tai neigiamai atsilieps nuteistojo šeimos finansinei padėčiai, nėra pagrindas šiuo atveju mažinti jų dydį, nes tai viena iš neigiamų nusikalstamos veikos pasekmių. Be to, šios išlaidos nėra didelės, vos viršija vieną minimalų atlyginimą, todėl darytina išvada, jog nukentėjusioji turi teisę į tokį išlaidų atlyginimą, net jeigu tai ir neigiamai atsilieps nuteistojo šeimos finansinei padėčiai.

Nukentėjusioji taip pat prašė priteisti išlaidas advokato pagalbai pamokėti – 500 Lt dėl bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme. Kolegija sprendžia, jog šios išlaidos pagrįstos ir nėra aiškiai per didelės. Byloje paduotas nuteistojo apeliacinis skundas, kuriame ginčijama jo kaltė bei civilinio ieškinio klausimai. Nukentėjusioji aktyviai gindama savo interesus pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, jos interesus apeliacinės instancijos teismo posėdyje atstovavo advokatė, todėl darytina išvada, jog šios išlaidos yra protingos, nėra aiškiai per didelės, turi būti pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos visa apimtimi iš nuteistojo R. M..

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 10 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje nuspręsta iš R. M. nukentėjusiosios V. P. naudai priteisti 4000 Lt (keturis tūkstančius litų) neturtinei žalai atlyginti bei nuosprendžio dalį, kuria R. M. taikytas nuosavybės teisių apribojimas į jam priklausantį 5000 Lt vertės turtą.

Iš AB (duomenys neskelbtini) V. P. priteisti 4000 Lt (keturis tūkstančius litų) nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti.

Iš Roberto M. V. P. priteisti 500 Lt (penkis šimtus litų) turėtų išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.