- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-15
- Bylos Nr.
- I-5262-561/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06019-2015-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- A. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. R. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 8 000 Eur (aštuonis tūkstančius eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Skunde paaiškino, kad buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrinamas teisės aktuose nustatytas minimalaus ploto vienam asmeniui reikalavimas. Anot pareiškėjo, Lukiškių TI-K kamerose tvyrojo drėgmė, buvo šalta bei trūko natūralios šviesos ir oro. Taip pat pažymėjo, kad rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais, kas lemdavo konfliktines situacijas, o asmens kratos atliekamos antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjas nurodė, kad sanitarinio mazgo Lukiškių TI-K kamerose įrengimas neužtikrina pakankamo privatumo. Tokias laikymo sąlygas pareiškėjas vertino kaip baudimą kankinimu, nepagrįstą laisvės atėmimo bausmės griežtinimą. Vadovaudamasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu, jos nuostatas aiškinančia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsniu bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 ir 6.271 straipsniais, prašė teismo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti.
Paaiškino, kad į Lukiškių TI-K asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose. Todėl Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų į Lukiškių TI-K, skaičiui. Skirstant asmenis į kameras, turi būti laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kuriose kamerose vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytas ribas. Susidarius tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Be to, suimtiesiems ir nuteistiesiems suteikiama teisė naudotis sporto kiemeliu, koplyčia, biblioteka, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Pabrėžė, kad iš kalinamų asmenų reikalaujama kamerose palaikyti švarą ir tvarką, išduodamas tam reikalingas inventorius. Lukiškių TI-K administracija buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ bei su UAB „Dezinfa“. Minėtos įmonės atlikdavo kenkėjų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kadangi nuteistieji bei suimtieji dažnai tyčia niokoja valstybės turtą, suremontuotose kamerose dažnai tenka daryti pakartotinį remontą.
Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos įrengtos, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui ir higienos reikmenims sudėti. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, ne visada įmanoma įrengti papildomų baldų. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne nei 1,5 metro aukščio sienele. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.
Pažymėjo, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (toliau – HN 76:2010), 24 punkte įtvirtinta, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.
Anot atsakovės atstovo, pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais bei samprotavimais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Nėra įrodyta, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai darė jam tiesioginę įtaką. Be to, tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, atsakovės atstovas prašė teismo priteisti iš pareiškėjo 6,78 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas rengiant su bylos nagrinėjimu susijusią medžiagą.
Šioje byloje kilo ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė kalinamas Lukiškių TI-K, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Motyvuojamoji dalis
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti, žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009). Aplinkybė, kad kalinamas nepriimtinomis sąlygomis asmuo, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009) ir EŽTT praktikoje (2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).
Pažymėtina, kad LVAT yra suformulavęs taisyklę, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Laisvės atėmimo įstaigai negalint paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygomis, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013-11-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).
Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, jog buvo laikomas kamerose, kurių plotas neatitiko teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimų. Minimalus kameros plotas vienam asmeniui nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124. Šio įsakymo 1.3.1. punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovės atstovas pateikė duomenis apie pareiškėjo judėjimą jo buvimo Lukiškių TI-K metu ir su juo kartu kamerose laikytų asmenų kiekį. Įvertinus šiuos duomenis nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K su pertraukomis buvo laikomas nuo 2014-02-04 iki 2015-12-01. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 6,34 kv. m iki 42,33 kv. m. Pareiškėjui minėtu laikotarpiu tekdavo nuo 1,82 kv. m iki 40,4 kv. m ploto. Iš viso 17 dienų pareiškėjas buvo laikomas minėto ploto kamerose, neužtikrinant teisės aktuose įtvirtinto minimalus kameros ploto reikalavimo. Į šią aplinkybę bus atsižvelgiama vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą.
Neturtinę žalą pareiškėjas taip pat kildino iš aplinkybės, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai neužtikrino pakankamo privatumo nuo pareigūnų bei kitų kameroje laikomų asmenų. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176, 14.5 papunkčiu, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai atitinka šį reikalavimą – yra atskirti nuo likusios kameros patalpos 1,5 metro aukščio pertvara. Vadovaujantis naujausia LVAT praktika, toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (LVAT 2016-01-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A257-442/2016, 2016-05-10 sprendimas administracinėje byloje Nr. A986-756/2016). Todėl į šią aplinkybę bus atsižvelgiama vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą.
Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinama teisės aktuose įtvirtintas normas atitinkanti temperatūra, drėgmė bei natūralus apšvietimas. Taip pat nurodė, kad kamerose nuolat trūko oro. HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Analogiška nuostata įtvirtinta ir nuo 2015-11-01 įsigaliojusios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (toliau – HN 134:2015) 17 punkte. HN 76:2010 26 punkte pateiktoje lentelėje įtvirtintos temperatūros (nuo 18 iki 28 laipsnių) bei drėgmės (nuo 35 iki 65 proc.) normos atitinka HN 134:2015 16 punkte įtvirtintas temperatūros bei drėgmės normas. Gyvenamųjų patalpų apšvietimo norma, įtvirtinta HN 76:2010 22 punkte, atitinka normą, įtvirtintą HN 134:2015 14 punkte (mažiausiai 200 lx).
Iš atsakovės atstovo pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad kameroje Nr. 113 (pareiškėjas laikytas 2014-02-04) šilumos, drėgmės bei apšvietimo normos atitiko teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, o kameroje įrengti langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu (2014-02-17 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-125 (b. l. 28–29). Taip pat kameroje Nr. 112A (pareiškėjas buvo laikomas 2014-06-18) apšvietimo, drėgmės bei temperatūros normos atitiko teisės aktų reikalavimus (2014-06-04 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-909 (b. l. 37–38)). Kameroje Nr. 322 (pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu 2014-09-24 iki 2014-09-30) ir kameroje Nr. 400 (pareiškėjas laikytas laikotarpiu nuo 2015-09-03 iki 2015-09-08 ir 2015-10-19) apšvietimo normos atitiko teisės aktų reikalavimus bei buvo nustatyta, kad langai pritaikyti vėdinimui (2015-10-26 patikrinimo aktas Nr. Nr. 13(13.3)-PA-2437 (b. l. 65–66), 2015-10-01 patikrinimo aktas Nr. Nr. 13(13.3)-PA-2205 (b. l. 85–86)). Kitų duomenų apie pareiškėjo buvimo atitinkamose kamerose metu ar praėjus neilgam laiko tarpu nuo jo laikymo atitinkamose kamerose atliktus patikrinimus nėra. Tačiau pažymėtina, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Nagrinėjamu atveju, byloje nėra duomenų, ar pareiškėjo paaiškinimų apie jo teiktus prašymus išmatuoti kameroje tvyrančią drėgmę, temperatūrą bei apšvietimą. Pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad kamerų patalpose buvo šalta ir drėgna bei trūko natūralaus apšvietimo, tačiau neapibūdino su šiais veiksniais susijusių aplinkybių, jų nedetalizavo. Vadovaujantis minėta LVAT suformuluota įrodymų naštos paskirstymo taisykle bylose dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, pareiškėjas privalo pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas pateikė tik savo nuomonę, nenurodydamas jokių papildomų aplinkybių. Todėl vien pareiškėjo nuomone grindžiamas argumentas negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.
Pareiškėjas skunde teismui taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K rūkantieji asmenys laikomi kartu su nerūkančiais, kas sukeldavo konfliktines situacijas. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taip pat ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios HN 76:2010 (neteko galios nuo 2015-11-01) 14 punkte buvo nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taip pat HN 134:2015 7 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K administracijai kyla pareiga užtikrinti, kad asmenys kamerose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, o nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas skunde nenurodė, kad pats yra nerūkantis. Tokių duomenų nėra ir byloje. Neturtinę žalą pareiškėjas kildino tik iš aplinkybės, kad dėl tokio asmenų laikymo kildavo konfliktinės situacijos. Todėl negalima konstatuoti, kad Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo teisę į sveiką aplinką ir taip sukėlė jam neturtinę žalą.
Skunde teismui pareiškėjas nurodė, kad atvykstant bei išvykstant iš Lukiškių TI-K atliekamos asmens kratos ir apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, verčiant nusirengti iki apatinių rūbų, esant žemai oro temperatūrai, sudedant daiktus į nešvarias dėžes. Ginčui aktualiu laikotarpiu kratos ir apžiūros laisvės atėmimo vietose buvo atliekamos vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005-07-04 įsakymu Nr. 4/07-130 (neteko galios nuo 2014-09-13). Šio teisės akto 146 punkte buvo nustatyta, kad visa asmens krata (išskyrus kratą, atliekamą uždarojoje zonoje, karceryje) atliekama atskiroje patalpoje. Prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama. Po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusiimti kepurę (skarelę), nusiauti avalynę, nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Šie daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami. Analogiška nuostata įtvirtinta ir nuo 2014-09-13 galiojančioje Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijoje, patvirtintoje Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2015-09-10 įsakymu Nr. V-362. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neapibūdino antisanitarinių kratos atlikimo sąlygų, o tik nurodė, kad asmens daiktai sudedami į nešvarią plastikinę dėžę. Tokį veiksmą pareiškėjas traktavo kaip išsityčiojimą iš asmens ir jo daiktų. Pažymėtina, kad šie daiktai nebuvo konfiskuojami ar gadinami, o tik laikinai sudėti į plastikinę dėžę, kol bus atlikta asmens ir jo daiktų apžiūra. Kratos ir apžiūros yra atliekamos siekiant užtikrinti, kad nuteistieji laisvės atėmimo vietoje neturėtų su savimi uždraustų daiktų, tarp jų ir narkotinių medžiagų, ginklų. Pagrindinis kratų ir apžiūrų tikslas yra užtikrinti kalinamų asmenų, pareigūnų ir kitų laisvės atėmimo vietoje dirbančių asmenų saugumą.
Pažymėtina, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio, asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą ir trukmę (LVAT 2015-10-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A2350-520/2015). Be to, tam tikras kalinamųjų privatumo apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (LVAT 2015-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A2590-492/2015). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nenurodė jokių kitų kratos elementų, kuriais buvo pažeista jo garbė ir orumas. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo nuomone pagrįsti argumentai, dėl asmens apžiūros atlikimo vėsiose, nešvariose patalpose, dedant daiktus į nešvarią dėžę, gali būti laikomi pakankamai intensyviais nepatogumais, galinčiais būti pagrindu konstatuoti neturtinę žalą.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, byloje neginčijamai nustatyta, kad ne visą laiko, praleisto Lukiškių TI-K dalį, pareiškėjui buvo užtikrinta jo teisė būti kalinimam kamerose, atitinkančiose teisės aktuose nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus. Taip pat nustatyta, kad nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis tualetu. Todėl pripažintina, kad jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Teismas, atsižvelgdamas į pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, jog dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati priteistina suma yra 153 Eur (vienas šimtas penkiasdešimt trys eurai).
Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovės atstovas prašė teismo priteisti jo patirtas išlaidas, susijusias su dokumentinės medžiagos rengimu administracinėje byloje. Iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio nuostatų matyti, kad išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, sąrašas nėra baigtinis, tačiau Administracinių bylų teisenos įstatymo 39–41 straipsnių nuostatos bei jų prasmė patvirtina, jog priteistinos tik: pirma, su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui susijusios išlaidos, t. y. tiesiogiai su teismo procesu susijusios išlaidos; antra, priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (LVAT 2011-01-21 nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012-01-20 nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012).
Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 (toliau – Atlyginimo tvarka), 6 ir 7 punktais bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“.
Pažymėtina, kad Atlyginimo tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų ir iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Nutarimo 3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovės atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (LVAT 2014-10-29 nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014). Todėl atsakovės atstovo prašymas priteisti jo patirtas su bylos nagrinėjimu susijusių dokumentų rengimo išlaidas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendė:
Pareiškėjo A. R. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti A. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 153 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt tris eurus) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą pareiškėjo A. R. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymą priteisti iš pareiškėjo patirtas išlaidas, susijusias su administracinės bylos nagrinėjimu, atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per Vilniaus apygardos administracinį teismą.