- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-09-26
- Bylos Nr.
- A-756-1626-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Dainius Raižys, Vaida Urmonaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- R. B., V. T. B., N. S., S. S., V. S., A. S., E. S., J. Č., M. Č., Z. Č., A. Č., L. J., S. B., O. B., T. B., L. B.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Trečiasis asmuo
- UAB ,,Grinda“
- Advokatai
- Tadas Kelpšas
- Kategorijos
- 15.2.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio, Vaidos Urmonaitės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų N. S. , S. S. (S. S. ), V. S. , A. S. (A. S. ), E. S. , A. S. , J. Č. , M. Č. , Z. Č. , A. Č. (A. Č. ), L. J. , M. Č. , S. B. , O. B. , R. B. (R. B. ), R. B. , T. B. , L. B. , L. B. , V. T. B. ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų N. S. , S. S. , V. S. , A. S. , E. S. , A. S. , J. Č. , M. Č. , Z. Č. , A. Č. , L. J. , M. Č. , R. B. , O. B. , R. B. , R. B. , T. B. , L. B. , L. B. , V. T. B. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB ,,Grinda“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai kreipėsi į teismą, prašydami atlyginti patirtą žalą: N. S. ir jos šeimai (sūnui S. S. ) – 60 000 Lt turtinės žalos ir 500 000 Lt neturtinės žalos, V. S. ir jos šeimai (vaikams A. S. , E. S. , A. S. ) – 40 000 Lt turtinės žalos ir 500 000 Lt neturtinės žalos, J. Č. – 500 000 Lt neturinės žalos, M. Č. – 20 000 Lt turtinės žalos ir 500 000 Lt neturtinės žalos, Z. Č. ir jos šeimai (vaikams A. Č. , L. J. , M. Č. ) – 500 000 Lt neturtinės žalos, R. B. – 500 000 Lt neturtinės žalos, O. B. – 500 000 Lt neturtinės žalos, R. B. – 40 000 Lt turtinės žalos ir 500 000 Lt neturtinės žalos, R. B. ir jos šeimai (vaikams T. B. , L. B. , L. B. ) – 500 000 Lt neturtinės žalos, V. T. B. – 30 000 Lt turtinės žalos ir 1 000 000 Lt neturtinės žalos, iš viso - 190 000 Lt turtinės žalos ir 5 500 000 Lt neturtinės žalos. Nurodė, kad 2004 m. gruodžio 2 – 3 d. romų taboro teritorijoje, Kirtimuose, Vilniuje, buvo nugriauti pareiškėjams priklausantys pastatai: 5 gyvenamieji ir 1 negyvenamasis pastatas (nuosavybės teisė į pastatus pareiškėjams atsirado Civilinio kodekso 4.47 straipsnio pagrindu – pagaminus naują daiktą). Priimant sprendimą griauti (demontuoti) pastatus (statinius) romų taboro teritorijoje, Kirtimuose, Vilniuje, nebuvo atsižvelgta į tai, kokį poveikį toks sprendimas turės romų būsto problemų sprendimui ir romų integracijos eigai. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos tarnautojai, vykdydami pastatų (statinių) romų taboro teritorijoje griovimo (demontavimo) darbus, pažeidė pareiškėjų teisę į būstą, į būsto neliečiamumą, neatsižvelgė į tai, kad dėl tokių savavališkų ir neteisėtų veiksmų romų šeimos (dauguma jų su mažamečiais vaikais) liks be gyvenamosios vietos. Kartu buvo pažeista pareiškėjų teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą. Savavališki statiniai buvo romų nuosavybė, o nuosavybės teisė yra prigimtinė žmogaus teisė ir ją riboti galima tik įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka. Vilniaus miesto savivaldybės administracija savo neteisėtais veiksmais pažeidė vaiko teisių apsaugą reglamentuojančius teisės aktus, nors privalo užtikrinti vaiko teises, įtvirtintas tiek nacionaliniuose, tiek tarptautiniuose teisės aktuose. Tai patvirtino ir Seimo kontrolierė 2004 m. gruodžio 13 d. pažymoje Nr. 4D-2004/03-1716. Pastatų (statinių) griovimo (demontavimo) veiksmų neteisėtumą patvirtina tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija inicijavo ir atliko romų tabore esančių savavališkų pastatų (statinių) griovimą (demontavimą) be teismo sprendimo, neatsižvelgdama į tai, kad nei Civiliniame kodekse, nei Statybos įstatyme, nei Statybos techniniame reglamente STR 1.09.06:2002 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“, nei kituose teisės aktuose nėra normų, suteikiančių teisę savivaldybėms atlikti kitų asmenų savavališkai pastatytų (statomų) pastatų (statinių) griovimo (demontavimo) darbus. Vilniaus miesto savivaldybės administracija pastatus (statinius) nugriovė dar nepasibaigus statybos valstybinę priežiūrą atliekančių pareigūnų statytojams nustatytam terminui nugriauti romų taboro teritorijoje, Kirtimuose, Vilniuje, esančius savavališkus statinius. Atsakovas nesilaikė Vietos savivaldos įstatyme 4 straipsnyje nurodytų principų, t. y. pastatų (statinių) griovimo (demontavimo) darbai buvo vykdomi viršijant įgaliojimus, pažeidžiant pareiškėjų teises ir laisves. Pastatų (statinių) griovimo (demontavimo) darbus romų taboro teritorijoje vykdė UAB „Grinda“ pagal 2004 m. gruodžio 16 d. sutartį Nr. 153/10 su atsakovu. Pareiškėjai dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė dvasinių, emocinių išgyvenimų, nepatogumų, nes negali jaustis saugiai, negali būti užtikrinti dėl savo ateities, todėl verčiami gyventi su baime. Netekusios gyvenamųjų būstų, pareiškėjų šeimos jautė ir iki šiol dar jaučia nepatogumą glausdamosios pas artimuosius ir pažįstamus jų perpildytuose namuose. Dar didesnę žalą patyrė mažamečiai vaikai, iš kurių buvo atimtas gyvenamasis būstas, pažeista teisė į būtinas ir tinkamas sąlygas vaikams augti ir vystytis. Pareiškėjai patyrė ilgalaikių išgyvenimų, iki šiol neišspręstas klausimas dėl jų gyvenamosios vietos.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašė bylą nutraukti, nes praleistas terminas skundui paduoti, arba skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjai nepagrindė ir neįrodė kiekvienam iš jų padarytos turtinės žalos fakto ir dydžio. Nepateikiami jokie objektyvūs rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, kad pareiškėjai buvo įgiję nuosavybės (ar kitą) teisę į pastatus ir/ar jų užimamą žemės sklypą. Nepagrindžiama, kokį kitą konkretų turtą ir teises šie pareiškėjai buvo įgiję iki galimai neteisėtų 2004 m. gruodžio 2–3 d. atsakovo veiksmų. Nepateikti rašytiniai įrodymai, sutartys, mokėjimo ir kiti dokumentai, kurie patvirtintų pareiškėjų galimai patirtas išlaidas, buvusio turto vertę. Įrodyti žalos dydį, jos padarymo faktą yra pareiškėjų pareiga, tačiau prašymo reikalavimuose nurodytos sumos apibūdintos tik abstrakčiai ir subjektyviai. Byloje nėra įrodymų, kad būtent šie asmenys ir jų šeimos yra nukentėję, kokioje konkrečioje vietoje, kokiame name tuo metu pareiškėjai gyveno ar buvo apsistoję. Neturtinės žalos padarymo faktas ir dydis grindžiami bendro pobūdžio teiginiais, nepateikus išsamaus žalos pagrindimo ir jos patvirtinimo, taip pat neįrodyti pareiškėjų dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, sukrėtimai, kurie sugriovė artimiausius jų planus. Asmens reikalavimas atlyginti jam padarytą neturtinę žalą yra vertintinas itin individualiai, todėl nukentėjusysis privalo nurodyti ir pagrįsti, kuo konkrečiai jam, kaip asmeniui, pasireiškė žalos padarymas, kokios konkrečios pasekmės dėl to jam atsirado, ar tos pasekmės atsirado būtent dėl atsakovo veiksmų. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento surašyti savavališkos statybos aktai, administracinio teisės pažeidimo protokolai, nutarimai patvirtina, kad statiniai buvo pastatyti savavališkai, nes jie neatitiko Statybos įstatymo 4 straipsnyje nurodytų mechaninių atsparumo ir pastovumo, gaisrinės saugos, higienos, sveikatos ir aplinkos apsaugos, saugaus naudojimo ir kitų reikalavimų, dėl kurių gali kilti reali grėsmė asmenų sveikatai ir gyvybei, todėl šie statiniai nepagrįstai vertinami kaip būstai. 2004 m. lapkričio 2 d. administracinio teisės pažeidimo protokolais ir 2004 m. lapkričio 4 d. priimtais nutarimais įrodytas pačių pareiškėjų veiksmų neteisėtumas. Reikalavimas atlyginti žalą turėtų būti atmestas, nes nebuvo priimtas nė vienas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ar kitos savivaldybės institucijos sprendimas, įsakymas, potvarkis ar kitas teisines pasekmes sukeliantis teisės aktas, kuriuo būtų pažeistos pareiškėjų teisės ir interesai. 2004 m. gruodžio 16 d. su UAB „Grinda“ sudaryta sutartis dėl gatvių priežiūros ir avarijų likvidavimo darbų nepatvirtina, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus – sutartis sudaryta ir įsigaliojo jau po pareiškėjų nurodomų 2004 m. gruodžio 2–3 d. įvykių. Jeigu teismas konstatuotų, kad buvo atlikti veiksmai, kurie sukėlė žalą, juos padaręs asmuo, atsakovo nuomone, turi būti atleistas nuo civilinės atsakomybės vadovaujantis Civilinio kodekso 6.253 straipsnio 6 dalimi kaip už veiksmus, padarytus dėl būtinojo reikalingumo. Romų taboro teritorijoje, valstybinėje žemėje, nesilaikant statybą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų, buvo pastatyta 12 savavališkų statinių. Pastatyti statiniai (pastatai) neatitiko gaisrinės saugos, higienos, sveikatos ir aplinkos apsaugos, saugaus naudojimo reikalavimų, galėjo kilti reali grėsmė asmenų sveikatai ir gyvybei. Siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės interesus, kitos išeities kaip pašalinti minėtoms vertybėms gresiantį pavojų nebuvo. Atsakovas pabrėžė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų neteisėtumas galėjo būti konstatuotas tik Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, kreipiantis į administracinį teismą per minėto įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Pareiškėjai šį terminą kreiptis į teismą dėl neteisėtų atsakovo veiksmų yra praleidę.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. gruodžio 18 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies - priteisė pareiškėjams N. S. , S. S. , V. S. , A. S. , E. S. , A. S. , J. Č. , M. Č. , Z. Č. , A. Č. , L. J. , M. Č. , R. B. , O. B. , R. B. , R. B. , T. B. , L. B. , L. B. ir V. T. B. po 5 000 Lt (penkis tūkstančius litų) kiekvienam neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad pareiškėjai nepagrindė ir neįrodė kiekvienam iš jų padarytos turtinės žalos dydžio – nepateikiami jokie rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, kad pareiškėjai buvo įgiję nuosavybės (ar kitą) teisę į pastatus ir/ar jų užimamą žemės sklypą, nepagrindžiama, kokį kitą konkretų turtą ir teises šie pareiškėjai buvo įgiję iki 2004 m. gruodžio 2–3 d. atsakovo veiksmų. Nepateikti rašytiniai įrodymai, sutartys, mokėjimo ir kiti dokumentai, kurie patvirtintų pareiškėjų galimai patirtas išlaidas, buvusio turto vertę. Byloje nėra įrodymų, kokioje konkrečioje vietoje, kokiame name tuo metu pareiškėjai gyveno ar buvo apsistoję. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kuo pasireiškė pareiškėjams padaryta turtinė žala, todėl reikalavimas priteisti turtinę žalą, atsižvelgiant į Civilinio kodekso 6.247, 6.249, 6.271 straipsnių nuostatas, yra nepagrįstas ir neįrodytas, todėl atmestinas.
Teismas nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento surašyti savavališkos statybos aktai, administracinio teisės pažeidimo protokolai ir nutarimai patvirtina, kad pareiškėjų statiniai buvo pastatyti savavališkai, jie neatitiko Statybos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintų mechaninių atsparumo ir pastovumo, gaisrinės saugos, higienos, sveikatos ir aplinkos apsaugos, saugaus naudojimo ir kitų reikalavimų. Tačiau ginčo pastatų (statinių) griovimo (demontavimo) veiksmų neteisėtumą patvirtina tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija inicijavo ir atliko romų tabore esančių savavališkų pastatų (statinių) griovimą (demontavimą) be teismo sprendimo, neatsižvelgdama į tai, kad nei Civiliniame kodekse, nei Statybos įstatyme, nei Statybos techniniame reglamente STR 1.09.06:2002 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“, nei kituose teisės aktuose nėra normų, suteikiančių teisę savivaldybėms atlikti kitų asmenų savavališkai pastatytų (statomų) pastatų (statinių) griovimo (demontavimo) darbus. Vilniaus miesto savivaldybės administracija pastatus (statinius) nugriovė dar nepasibaigus statybos valstybinę priežiūrą atliekančių pareigūnų statytojams nustatytam terminui nugriauti romų taboro teritorijoje, Kirtimuose, Vilniuje, esančius savavališkus statinius. Atsakovas nesilaikė Vietos savivaldos įstatyme 4 straipsnyje nurodytų principų, t. y. pastatų (statinių) griovimo (demontavimo) darbai buvo vykdomi pažeidžiant pareiškėjų teises. Nors atsakovas nurodo, kad nebuvo priimtas nė vienas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ar kitos savivaldybės institucijos sprendimas, įsakymas, potvarkis ar kitas teisines pasekmes sukeliantis teisės aktas, kuriuo būtų pažeistos pareiškėjų teisės ir interesai, tačiau iš 2004 m. gruodžio 16 d. sutarties su UAB „Grinda“, 2005 m. vasario 15 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 0001349 ir 2005 m. vasario mėnesį atliktų darbų priėmimo akto Nr. 1024/02 matyti, kad savavališkai pastatytų statinių ardymo romų taboro teritorijoje darbus atliko UAB „Grinda“ pagal sutartį su atsakovu ir atsakovas už darbus sumokėjo. Nors sutartis buvo sudaryta ir įsigaliojo vėliau nei 2004 m. gruodžio 2–3 d., tačiau 2005 m. vasario 15 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 0001349 ir 2005 m. vasario mėnesį atliktų darbų priėmimo aktas Nr. 1024/02 patvirtina, kad atsakovas atliko veiksmus, kurie sukėlė pareiškėjams moralinę žalą. Pareiškėjai dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė dvasinę skriaudą, emocinių nepatogumų, nes negali jaustis saugiai, verčiami nuolat gyventi su baime. Netekusios gyvenamųjų būstų, pareiškėjų šeimos jautė ir iki šiol dar jaučia nepatogumą, nes gyvena pas artimuosius ir pažįstamus. Dar didesnę moralinę žalą patyrė pareiškėjų mažamečiai vaikai, iš kurių buvo atimtas gyvenamasis būstas, pažeista teisė į būtinas ir tinkamas sąlygas vaikams gyventi. Pareiškėjai patyrė ilgalaikių išgyvenimų, iki šiol neišspręstas klausimas dėl jų gyvenamosios vietos. Atsakovas atliko veiksmus, kurie įstatymo nepriskirtini jo kompetencijai. Teismo teigimu, teisinėje valstybėje turi būti ginami visų asmenų teisėti lūkesčiai, kad įstatymo jiems suteiktos teisės valstybės institucijose bus įgyvendinamos laikantis įstatymo nustatytos tvarkos ir terminų. Faktinės bylos aplinkybės rodo, kad atsakovo darbuotojai pažeidė įstatymo nustatytą namų griovimo procedūrą.
Teismas pripažino pagrįstu pareiškėjų teiginį, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų jie patyrė neigiamų išgyvenimų ir tuo jiems buvo padaryta neturtinė žala, kuri turi būti atlyginama. Teismas pareiškėjams priteisė po 5 000 Lt kiekvienam neturtinei žalai atlyginti.
Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad pareiškėjai praleido terminą skundui paduoti – reikalavimams dėl žalos atlyginimo nustatytas trejų metų senaties terminas (Civilinio kodekso 1.125 str. 8 d.).
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjai prašo: 1) liudytojais apklausti 2007 m. lapkričio 13 d. prašyme ,,Dėl liudytojų apklausų“ nurodytus asmenis; 2) vadovaujantis 2007 m. gruodžio 10 d. prašymu ,,Dėl ekspertizės skyrimo“ byloje skirti ekspertizę“; 3) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą dalyje dėl atsisakymo pareiškėjams priteisti jiems padarytą turtinę žalą ir priteisti pareiškėjams turtinę žalą, nurodytą 2007 m. lapkričio 20 d. patikslintame prašyme bei pakeisti skundžiamą sprendimą toje dalyje, kurioje nuspręsta pareiškėjams priteisti po 5 000 Lt neturtinės žalos, ir priteisti pareiškėjams neturtinę žalą, nurodytą 2007 m. lapkričio 20 d. patikslintame prašyme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė 2007 m. lapkričio 13 d. teismo posėdyje pateiktą prašymą ,,Dėl liudytojų apklausos“ ir 2007 m. gruodžio 10 d. teismo posėdyje pateiktą prašymą ,,Dėl ekspertizės skyrimo“, tuo nevykdydamas pareigos tinkamai išsiaiškinti visas bylos aplinkybes ir visapusiškai objektyviai jas ištirti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 str.). Patenkinus šiuos prašymus, būtų buvusi galimybė nustatyti nugriautų pastatų vertę, tuo pačiu ir patirtos turtinės žalos dydį, išsiaiškinti, kuriuose pastatuose gyveno pareiškėjai.
2. Teismas netinkamai įvertino patirtos neturtinės žalos dydį – neatsižvelgta į patirtų išgyvenimų trukmę, intensyvumą, tai, kad skriaudą patyrė mažamečiai vaikai. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas visiškai nepasisakė dėl prašymo pareiškėjai V. T. B. priteisti 1 000 000 Lt neturtinės žalos, nevertino skunde dėl šiai pareiškėjai prašomos atlyginti neturinės žalos dydžio pateiktų argumentų, dėl ko šiai pareiškėjai turėtų būti atlyginama didesnė neturinė žala.
Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalį, kuria priteista pareiškėjams po 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, ir pareiškėjų skundą atmesti visiškai, kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas pažeidė principą, kad iš neteisėtumo negali kilti jokia teisė (ex injuria ius non oritur) – statybos buvo neteisėtos ir jų pagrindu pareiškėjai negalėjo įgyti jokių teisių ar teisėtų interesų, taip pat ir į gyvenamąjį būstą ar jo neliečiamumą. Be to, pagal Civilinio kodekso 6.282 straipsnio 1 dalį paties nukentėjusio asmens kaltė dėl žalos jam atsiradimo yra pagrindas atmesti reikalavimą atlyginti žalą.
2. Teismas priteisė moralinės žalos atlyginimą, nors nenustatyta, kokie konkretūs asmenys žalą patyrė.
3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad neteisėtus veiksmus atliko Vilniaus miesto savivaldybės administracija – šiuo atveju ginčui aktualiu klausimu nebuvo priimtas joks kurios nors savivaldybės institucijos sprendimas, sukeliantis teisines pasekmes.
4. Galimai neteisėtų savivaldybės institucijų veiksmų, iš kurių pareiškėjai kildina žalą, konstatavimui yra privaloma laikytis Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino.
5. 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimas kiekvienam pareiškėjui yra nepagrįstas ir prieštarauja neturinės žalos atlyginimo principams – jos atsiradimas neįrodytas, nepagrįsta, kuo konkrečiai neturtinė žala kiekvienam iš pareiškėjų pasireiškė.
6. Teismas nepagrįstai nenagrinėjo, ar atsakovo veiksmai nebuvo sąlygoti būtinojo reikalingumo (Civilinio kodekso 6.253 str. 6 d.).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo jį atmesti.
Atsiliepimu į atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą pareiškėjai prašo jį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Pareiškėjai prašo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl, jų teigimu, neteisėtų Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų, nugriaunant pastatus, kuriuose gyveno pareiškėjų šeimos.
Reikalaujama atlyginti žala priskirtina deliktinės atsakomybės rūšiai. Tokiai atsakomybei atsirasti Civilinis kodeksas numato tam būtinų sąlygų visetą: neteisėtą pareigūnų veiką, t.y. netinkamą pareigų atlikimą ar jų visišką neatlikimą; žalą (dėl neteisėtos pareigūnų veikos atsiradusias pasekmes); priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos ir pareigūno kaltę (CK 6.246-6.249 straipsniai). CK 6.249 straipsnio 1 dalis žalą apibrėžia kaip asmens turto netekimą arba sužalojimą, turėtas išlaidas (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų. Žalą (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjas. Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.). Taigi viešoji atsakomybė Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tuomet, kai yra visos trys sąlygos: neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšys (Vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-330/2008).
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjai neįrodė paties turtinės žalos fakto (vieno iš pagrindinių būtinų civilinei atsakomybei atsirasti elementų) – nepateikė turtinę žalą patvirtinančių įrodymų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 53 str. 2 d., 57 str.). Ši aplinkybė laikytina pakankamu pagrindu reikalavimui dėl turtinės žalos atlyginimo atmesti. Pareiškėjų teiginiai, jog jie nuosavybės teisę į pastatus įgijo Civilinio kodekso 4.47 straipsnio 4 punkto normos pagrindu pastatę statinius – nepagrįsti. Pagal Civilinio kodekso 4.47 straipsnio 4 punktą nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagaminant naują daiktą. Kolegija pažymi, kad šiuo atveju, norint, kad nurodytos normos pagrindu pareiškėjai būtų įgiję nuosavybės teisę į pastatus šie privalėjo būti pastatyti teisės aktų nustatyta tvarka. Tačiau bylos medžiaga liudija priešingas aplinkybes, t.y. neteisėtas statybas, kurias pripažįsta ir patys pareiškėjai. Darytina išvada, kad į ginčo statinius nuosavybės teisių pareiškėjai neįgijo ir dėl jų nugriovimo turtinės žalos nepatyrė. Konstatavus, kad nugriauti statiniai nelaikytini pareiškėjų turtu, netenka prasmės ir argumentas dėl būtinybės nustatyti jų vertę. Be to, byloje pateikti savavališkos statybos aktai, administracinių teisės pažeidimų protokolai bei nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose yra surašyti tik keliems byloje pareiškėjais dalyvaujantiems asmenims, t. y. V. T. B. (t. 1, b. l. 83-86), R. B. (t. 1, b. l. 88-92), V. S. (t. 1, b. l. 93-97) bei N. S. (t. 1., b. l. 103-107), tuo tarpu kiti tokio pobūdžio dokumentai yra susiję su byloje nedalyvaujančiais asmenimis.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš dalies tenkintas pareiškėjų skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo, skundžia abi ginčo šalys. Pareiškėjų teigimu, teismas netinkamai įvertino patirtos neturtinės žalos dydį – neatsižvelgta į patirtų išgyvenimų trukmę, intensyvumą, tai, kad skriaudą patyrė mažamečiai vaikai. Atsakovo nuomone, teismas pažeidė principą, kad iš neteisėtumo negali kilti jokia teisė, nenustatyta, kokie konkretūs asmenys žalą patyrė, teismas nepagrįstai nenagrinėjo, ar atsakovo veiksmai nebuvo sąlygoti būtinojo reikalingumo.
Civilinio kodekso 6.253 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad būtinasis reikalingumas – tai veiksmai, kuriais asmuo priverstas padaryti žalos dėl to, kad siekia pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, išvengdamas gresiančios didesnės žalos atsiradimo žalą patyrusiam ar kitam asmeniui, jeigu žalos padarymas tomis aplinkybėmis buvo vienintelis būdas išvengti didesnės žalos. Pirmosios instancijos teismas šių atsakovo teiginių nenagrinėjo visiškai ir dėl jų nepasisakė.
Neturtinės žalos sąvoką apibrėžia CK 6.250 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Priteisdamas pareiškėjams neturtinę žalą, pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino visų byloje esančių įrodymų, o teismo sprendime padarytos išvados nepagrįstos faktinėmis bylos aplinkybėmis arba joms prieštarauja.
Vienos iš pareiškėjų – N. S. – neturtinė žala grindžiama faktu, kad ji su mažamečiu sūnumi Sergejumi buvo išmesta į žiemos šaltį, tačiau byloje esančioje Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos pažymoje nurodyta, kad „N. S. tėvai Stepas ir R. S. , vaiko teisių apsaugos kontrolierei paaiškino, jog globoja savo dukters Natalijos nepilnamečius vaikus, nes pati motina vaikus yra palikusi, tėvams dabartinė dukters buvimo vieta nežinoma. Nepilnamečiams vaikams A. S. (g. 1999-06-03) ir S. S. (g. 2000-10-25) 2002 m. balandžio mėnesį yra nustatyta globa, globėju paskirtas vaikų senelis S. S. “ (t. 2, b. l. 20). Į šią aplinkybę, svarstydamas neturtinės žalos klausimą, teismas visiškai neatsižvelgė. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad byloje nėra įrodymų ir apie tai, kur kuris pareiškėjas gyveno ar buvo apsistojęs ir netgi ar jie apskritai buvo apsistoję būtent tuose nugriautuose namuose. Pavyzdžiui, anksčiau minėtoje Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos pažymoje nurodyta, kad V. S. ir A. A. šeima su keturiais mažamečiais vaikais savo name (kuris buvo nugriautas) negyveno – jie glaudėsi iš Lietuvos išvykusios tetos name. Pareiškėjai, kurie prašo atlyginti neturtinę žalą remdamiesi teiginiu, kad jie gyveno nugriautuose statiniuose, šių teiginių niekaip nepagrindžia. Byloje esantys dokumentai gali patvirtinti tik tai, kad kai kurie asmenys neteisėtus statinius statė, bet neįrodo, kad būtent juose gyveno.
Be to, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui pareiškėjai pateikė prašymą apklausti liudytojus. Atmesdamas prašymą, pirmosios instancijos teismas net nesiaiškino, kokias aplinkybes prašomi iškviesti ir apklausti liudytojai galėtų patvirtinti, ar šios aplinkybės susijusios su nagrinėjamu ginču. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks sprendimas yra nemotyvuotas, o įrodymai nepagrįstai nebuvo tirti pirmosios instancijos teisme. Jų ištyrimas gali būti reikšmingas vertinant įrodymų visumą ir priimant teisingą sprendimą.
Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, neištyrė visų svarbių bylai aplinkybių, todėl sprendimas šioje dalyje negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Ši sprendimo dalis naikintina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 81, 86, 87 str.), byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija,
nutaria:
Pareiškėjų N. S. , S. S. (S. S. ), V. S. , A. S. (A. S. ), E. S. , A. S. , J. Č. , M. Č. , Z. Č. , A. Č. (A. Č. ), L. J. , M. Č. , R. B. , O. B. , R. B. (R. B. ), R. B. , T. B. , L. B. , L. B. , V. T. B. ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinius skundus patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas pareiškėjų skundas dėl neturtinės žalos priteisimo panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.