- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-12-20
- Bylos Nr.
- eI2-4577-484/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02654-2021-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Ina Kirkutienė (pirm.), Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Jolanta Vėgelienė
- Pareiškėjas
- A. D.
- Atsakovas
- Valstybinio Socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jolantos Vėgelienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. D. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja A. D. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo: panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – VSDFV Vilniaus skyrius) 2021 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. (7.4E) DV_S-44320; panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) 2021 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. (9.8E) I-4836; įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjai būtų taikoma mokesčio lengvata.
Pareiškėja skunde nurodo, kad sužinojusi, jog privalo už 2020 metus sumokėti privalomo sveikatos draudimo (toliau – PSD) ir valstybinio socialinio draudimo (toliau – VSD) mokesčius už pradėtą individualią veiklą, 2021 m. gegužės 6 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių paaiškinti, kodėl jai nėra taikoma Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – VSD įstatymas) 11 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtis ir nuostata, jog pirmus metus nuo pirmosios veiklos pradžios, kurios pradžia laikoma po 2018 m. sausio 1 d., turi teisę nemokėti socialinio draudimo įmokų (VSD ir PSD). Teigia, kad gavo VSDFV Vilniaus skyriaus 2021 m. gegužės 25 d. sprendimą, kuriame nurodoma, jog VSD įstatymo 11 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos tiems asmenims, kurie iki 2017 m. gruodžio 31 d. neturėjo jokios savarankiškos veiklos. Jeigu asmuo iki 2017 m. gruodžio 31 d. turėjo kokią nors savarankišką veiklą, jam ši nuostata galės būti taikoma tik praėjus 10 metų po 2018 m. sausio 1 d., t. y. nuo 2028 m. sausio 1 d., jeigu pradedant nuo 2018 m. sausio 1 d. jis neturės jokios savarankiškos veiklos. Taip pat šiame sprendime nurodyta, kad ji laikotarpiais nuo 2007 m. balandžio 26 d. iki 2009 m. balandžio 28 d., ir nuo 2020 m. lapkričio 16 d. iki dabar vykdo individualią veiklą, todėl jai buvo atsisakyta taikyti įstatymo lengvatą.
Pareiškėja skunde pripažįsta, kad laikotarpiais nuo 2007 m. balandžio 26 d. iki 2009 m. balandžio 28 d., ir nuo 2020 m. lapkričio 16 d. iki dabar vykdo individualią veiklą, tačiau nesutinka su atsakovo sprendime pateiktu įstatymo nuostatų aiškinimu, mano, kad toks aiškinimas prieštarauja logikai, teisingumo bei protingumo principams.
Pasak pareiškėjos, VSD įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodoma, kad „Pirmosios veiklos pradžia laikoma diena, kurią po 2018 m. sausio 1 d. asmuo pirmą kartą tampa savarankiškai dirbančiu asmeniu“. Teigia, kad šiuo atveju esminę reikšmę turi teiginys, jog asmuo būtent „po 2018 m. sausio 1 d. tampa pirmą kartą savarankiškai dirbančiu asmeniu“. Mano, kad VSDFV Vilniaus skyrius šią įstatymo nuostatą aiškina savo, o ne asmens naudai, todėl ginčijamame sprendime atsirado aiškinimai, kad „iki 2017-12-31 nevykdė jokios savarankiškos veiklos“, nors, pasak pareiškėjos, įstatyme nėra tokios formuluotės. Pareiškėja taip pat atkreipia dėmesį, kad VSDFV sprendime tik pakartojo iš esmės tai, kas buvo nuodyta VSDFV Vilniaus skyriaus sprendime, t. y. nurodė, kad nurodyto straipsnio prasme pareiškėjos veikla nėra pirmoji. Pareiškėja tvirtina, kad šiuo atveju savo pirmą veiklą po 2018 m. sausio 1 d. ji pradėjo vykdyti nuo 2020 m. lapkričio 16 d., tai ir yra jos pirmos veiklos pradžia yra po 2018 m. sausio 1 d.
Lingvistiškai aiškindama VSD įstatymo 11 straipsnio 3 dalies paskutinį sakinį ( „Šios dalies nuostata taikoma ir asmenims, kurie po 2018 m. sausio 1 d. per ne mažesnį kaip dešimties metų laikotarpį nebuvo savarankiškai dirbančiais asmenimis“), pažymi, kad šioje formuluotėje naudojamas žodis „taikoma“ reiškia, kad ši teisės nuostatas jau taikoma, o ne „bus“ taikoma ar „buvo taikoma“, o frazė „nebuvo savarankiškai dirbančiais“, reiškia, kad asmenys nebuvo savarankiškai dirbančiais tam tikrą laikotarpį, šiuo atveju – paskutinius dešimt metų. Tačiau VSDFV Vilniaus skyrius, pareiškėjos teigimu, šią nuostatą vėlgi aiškino ir interpretavo savo naudai, nurodydamas, kad „jeigu asmuo iki 2017-12-31 turėjo kokią nors savarankišką veiklą, tokiu atveju, jam ši nuostata galės būti taikoma tik praėjus 10 metų po 2018-01-01, t. y. nuo 2028-01-01, jeigu pradedant nuo 2018-01-01 jis neturės jokios savarankiškos veiklos“. Pareiškėjai nėra aišku, kokiu pagrindu aptartos nuostatos aiškinamos į ateitį ir vartojami tokie žodžiai „galės būti taikoma“, nors įstatyme nurodoma „taikoma“.
Šalies argumentai
Pareiškėja pažymi, kad jos dabartinė savarankiška veikla prasidėjo 2020 m. lapkričio 16 d., o ankstesnė veikla truko nepilnus du metus iki 2009 m. balandžio 28 d., t. y. nuo paskutinės veiklos pabaigos praėjo daugiau kaip 10 metų, t. y. ji atitinka VSD įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nurodytą sąlygą: „ne mažesnį kaip dešimties metų laikotarpį nebuvo savarankiškai dirbančiais asmenimis“.
Pažymi, kad VSDFV, pritardama VSDFV Vilniaus skyriui, sprendime šią išimtį vėlgi išaiškino netinkamai, tik nurodė straipsnio išimtį bei nurodė, kad po 2018 m. sausio 1 d. savarankiškai dirbančiu asmeniu pareiškėja tapo ne pirmą kartą, todėl neatitinka šios straipsnio išimties. Pareiškėja mano, kad tokie niekuo nepagrįsti argumentai iš esmės pažeidžia jos teises į taikomą įstatymu lengvatą, kurią VSDFV interpretuoja savo naudai ir elementariai nurodo, kad tokia buvo įstatymų leidėjo valia ir taip VSDFV aiškina įstatymo straipsnį.
Atsižvelgdama į aukščiau pateiktą įstatymo lingvistinį aiškinimą ir nurodytas faktines aplinkybes, pareiškėja mano, kad jai turi būti taikoma lengvata, nes priešingas įstatymo nuostatų aiškinimas reikštų, kad jeigu ji veiklą vykdė 2007 -2009 metais, tai pradėdama veiklą 2019 metais veikė savo rizika, nes turėjo žinoti, kad jau niekada negalės pasinaudoti lengvata, o ją galės pasinaudoti, pasak VSDFV Vilniaus skyriaus, ateityje nuo 2028 m. sausio 1 d., kas pareiškėjos manymu, absoliučiai prasilenkia su logika.
Atsiliepimas
Atsakovas Fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas paaiškina, kad pareiškėja 2021 m. gegužės 6 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą, kuriuo prašė paaiškinti, kokiu pagrindu jai priskaičiuota mokėtina socialinio draudimo įmokų suma už vykdomą individualią veiklą už 2020 metus ir kodėl nėra taikoma VSD įstatymo 11 straipsnio 3 dalis. VSD įstatymo 11 straipsnio 3 dalis nustato, jog individualių įmonių savininkai, mažųjų bendrijų nariai, ūkinių bendrijų tikrieji nariai, ūkininkai bei jų partneriai ir asmenys, vykdantys individualią veiklą, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, vienus metus nuo pirmosios veiklos pradžios socialinio draudimo įmokų gali nemokėti. Pirmosios veiklos pradžia laikoma diena, kurią po 2018 m. sausio 1 d. asmuo pirmą kartą tampa savarankiškai dirbančiu asmeniu. Šios dalies nuostata taikoma ir asmenims, kurie po 2018 m. sausio 1 d. per ne mažesnį kaip dešimties metų laikotarpį nebuvo savarankiškai dirbančiais asmenimis.
Nurodo, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2021 m. gegužės 25 d. raštu Nr. (7.4E) DV_S-44320 „Dėl įmokų mokėjimo“ informavo pareiškėją apie tai, kad ji jau iki 2017 m. gruodžio 31 d. vykdė individualią veiklą laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 26 d. iki 2009 m. balandžio 28 d. ir vykdo individualią veiklą nuo 2020 m. lapkričio 16 d., todėl pareiškėjos individuali veikla nuo 2020 m. lapkričio 16 d. nelaikoma pirmąja pareiškėjos veikla, nes neatitinka VSD įstatymo 11 straipsnio 3 dalies nuostatų.
VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, pareiškėja neteisingai supranta ir aiškina VSD įstatymo 11 straipsnio 3 dalies nuostatą, ją klaidingai pritaikydama savo naudai. Tvirtina, kad įstatymo leidėjas, apibrėždamas veiklos datą tam tikra data (2018 m. sausio 1 d.), įtvirtino teisę asmenims pasinaudoti lengvata po 2018 m. sausio 1 d., t. y. jeigu jie po 2018 m. sausio 1 d. pirmą kartą pradeda individualią veiklą, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, arba kurie po 2018 m. sausio 1 d. per ne mažesnį kaip 10 metų laikotarpį nebuvo savarankiškai dirbančiais asmenimis. Pažymi, kad pareiškėja jau vykdė individualią veiklą laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 26 d. iki 2009 m. balandžio 28 d., taigi, po 2018 m. sausio 1 d. savarankiškai dirbančiu asmeniu tapo ne pirmą kartą, todėl neatitinka VSD įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje numatytų sąlygų lengvatai gauti. Atsižvelgiant į tai, atsakovo manymu, pareiškėjos reikalavimai panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2021 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. (7.4E) DV_S-44320 ir VSDFV 2021 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. (9.8E) I-4836 turi būti atmesti kaip nepagrįsti.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą iš esmės nurodė tuos pačius nesutikimo su skundu argumentus, kaip ir atsakovas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2020 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. (7.4E) DV_S-44320, kuriuo atsisakyta pareiškėjai taikyti VSD įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nustatytą mokesčio lengvatą, bei įpareigojimo VSDFV Vilniaus skyrių taikyti šią lengvatą teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėja 2021 m. gegužės 6 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą, kuriuo prašė paaiškinti, kokiu pagrindu jai priskaičiuota mokėtina socialinio draudimo įmokų suma už vykdomą individualią veiklą už 2020 metus ir kodėl nėra taikoma VSD įstatymo 11 straipsnio 3 dalis. Šiame prašyme pareiškėja nurodė, kad 2020 m. lapkričio 16 d. pradėjo vykdyti individualią veiklą pagal pažymą Nr. 1011711. Tuo tarpu jos paskutinė veikla, kurią vykdė pagal individualios veiklos pažymą, buvo iki 2009 m. balandžio 12 d., t. y. nuo 2009 m. balandžio 12 d. iki 2020 m. lapkričio 16 d. praėjo daugiau nei 10 metų. Pareiškėja prašyme akcentavo, kad VSD įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog nuostata taikoma ir tiems asmenims, kurie po 2018 m. sausio 1 d. per ne mažesnį kaip dešimties metų laikotarpį nebuvo savarankiškai dirbančiais asmenimis. Pažymėjo, kad jos individuali veikla prasidėjo 2020 m lapkričio 16 d., t. y. po 2018 m. sausio 1 d.
VSDFV Vilniaus skyrius 2021 m. gegužės 25 d. raštu Nr. (7.4E) DV_S-44320 „Dėl įmokų mokėjimo“ informavo pareiškėją apie tai, kad ji jau iki 2017 m. gruodžio 31 d. vykdė individualią veiklą laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 26 d. iki 2009 m. balandžio 28 d. ir vykdo individualią veiklą nuo 2020 m. lapkričio 16 d., todėl pareiškėjos individuali veikla nuo 2020 m. lapkričio 16 d. nelaikoma pirmąja pareiškėjos veikla, nes neatitinka Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalies nuostatų. Pareiškėjai buvo paaiškinta, kad vadovaujantis VSD įstatymo 11 straipsnio 3 dalies nuostata, vienerius metus nuo pirmos veiklos pradžios įmokų gali nemokėti tie savarankiškai dirbantys asmenys, kurie iki 2017 m. gruodžio 31 d. neturėjo jokios savarankiškos veiklos. O jeigu asmuo iki 2017 m. gruodžio 31 d. turėjo kokią nors savarankišką veiklą, tokiu atveju jam ši nuostata galės būti taikoma tik praėjus 10 metų po 2018 m. sausio 1 d., t. y. nuo 2028 m. sausio 1 d., jeigu pradedant nuo 2018 m. sausio 1 d. jis neturės jokios savarankiškos veiklos.
Nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus 2021 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. (7.4E) DV_S-44320, pareiškėja jį apskundė VSDFV, kuri 2021 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. (9.8E) I-4836 pareiškėjos skundo netenkino, konstatuodama, kad pareiškėja neatitinka VSD įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje numatytų sąlygų lengvatai taikyti, todėl lengvata nėra taikoma teisėtai ir pagrįstai.
Kaip matyti iš skundo ir atsiliepimų į skundą argumentų, šioje byloje esminis ginčas kyla dėl VSD įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos normos taikymo.
Teismas pažymi, kad VSD įstatymo 11 straipsnyje yra numatytos pajamos ir atvejai, kai socialinio draudimo įmokos neskaičiuojamos. Minėto straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog individualių įmonių savininkai, mažųjų bendrijų nariai, ūkinių bendrijų tikrieji nariai, ūkininkai bei jų partneriai ir asmenys, vykdantys individualią veiklą, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, vienus metus nuo pirmosios veiklos pradžios socialinio draudimo įmokų gali nemokėti. Pirmosios veiklos pradžia laikoma diena, kurią po 2018 m. sausio 1 d. asmuo pirmą kartą tampa savarankiškai dirbančiu asmeniu. Šios dalies nuostata taikoma ir asmenims, kurie po 2018 m. sausio 1 d. per ne mažesnį kaip dešimties metų laikotarpį nebuvo savarankiškai dirbančiais asmenimis.
Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 punkte apibrėžta, jog individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį.
Remiantis bylos duomenimis, pareiškėja A. D. individualią veiklą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 punkte, vykdė laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 26 d. iki 2009 m. balandžio 28 d. ir ją vykdo nuo 2020 m. lapkričio 16 d. Šias aplinkybes pareiškėja pripažįsta ir jų neginčija.
Pareiškėja, remdamasi skunde pateiktu lingvistiniu VSD įstatymo 11 straipsnio 3 dalies turinio aiškinimu, iš esmės teigia, kad ji atitinka visas sąlygas lengvatai, nustatytai šioje teisės normoje, gauti, nes jos pirmoji individuali veikla po 2018 m. sausio 1 d. prasidėjo nuo 2020 m. lapkričio 16 d., o iki tol ji dešimt metų jokios individualios veiklos nevykdė (pareiškėja individualią veiklą vykdė nuo 2007 m. balandžio 26 d. iki 2009 m. balandžio 28 d.). Kitaip tariant, pareiškėja mano, kad aptariamą lengvatą turi teisę gauti ir tie asmenys, kurie per ne mažesnį kaip dešimties metų laikotarpį nebuvo savarankiškai dirbančiais asmenimis.
Pažymėtina, jog aptariama teisės norma įsigaliojo nuo 2018 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 2, 3, 8, 10, 11, 12, 13, 19, 25, 35 ir 40 straipsnių pakeitimo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) pagrindu. VSD įstatyme, apibrėžiant pirmosios veiklos pradžią, yra nurodyta, jog pirmosios veiklos pradžia laikoma diena, kurią po 2018 m. sausio 1 d. asmuo pirmą kartą tampa savarankiškai dirbančiu asmeniu, 2018 m. sausio 1 d. datą siejant su šios lengvatos taikymo pradžia, o ne su pirmos individualios veiklos pradžios data. Tokį teisės normos aiškinimą iš esmės pagrindžia Pakeitimo įstatymo Aiškinamojo rašto nuostatos, kuriose įstatymo leidėjo nurodyta, kad minėtais Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimais siūloma įtvirtinti socialinio draudimo įmokų „atostogas“, nustatant vienerių metų socialinio draudimo įmokų „atostogas“ savarankišką veiklą pradedantiems asmenims (sumokant įmokas nuo minimalaus mėnesinio atlyginimo iš valstybės biudžeto skiriamų asignavimų), nenurodant konkrečios datos (Aiškinamojo rašto 4 dalies 1 punktas). Todėl teismas sutinka su atsakovo išdėstyta VSD įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos normos samprata ir taikymu, o pareiškėjos šios normos aiškinimą laiko ydingu.
Taigi, akivaizdu, jog įstatymo leidėjas, apibrėždamas pirmosios veiklos pradžią tam tikra data (2018 m. sausio 1 d.), įtvirtino teisę asmenims pasinaudoti lengvata po 2018 m. sausio 1 d., jeigu jie pirmą kartą užsiima individualia veikla (pradeda savarankišką veiklą), kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, arba kurie po 2018 m. sausio 1 d. per ne mažesnį kaip dešimties metų laikotarpį nebuvo savarankiškai dirbančiais asmenimis. Kaip jau minėta, pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį. Taigi, aptariamoje VSD įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje reglamentuojamos mokestinės lengvatos taikymas yra siejamas tik su asmens tapimo savarankiškai dirbančiu asmeniu faktu, t. y. su savarankiškos veiklos įregistravimo momentu, o ne su realiu veiklos vykdymu, sandorių sudarymu, pajamų gavimu. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja individualią veiklą vykdė nuo 2007 m. balandžio 26 d. iki 2009 m. balandžio 28 d., todėl tai, kad ji tam tikrą laiką individualios veiklos nevykdė ir vėl ją pradėjo vykdyti nuo 2020 m. lapkričio 16 d., neleidžia daryti išvados, kad 2020 m lapkričio 16 d. yra pirmosios veiklos pradžia.
Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad po 2018 m. sausio 1 d. (po VSD įstatymo 11 straipsnio 3 dalies taikymo pradžios) pareiškėja savarankiškai dirbančiu asmeniu tapo nebe pirmą, o antrą kartą, todėl VSDFV pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo dėl socialinių draudimo įmokų nemokėjimo lengvatos taikymo VSD įstatymo 11 straipsnio 3 dalies pagrindu.
Taigi, tiek VSDFV Vilniaus skyrius, tiek VSDFV skundžiamuose sprendimuose teisingai aiškino VSD įstatymo 11 straipsnio 3 dalies taikymą ir konstatavo, kad pareiškėjai šios normos nuostatos negali būti taikomos, todėl priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus. Panaikinti skundžiamų sprendimų ir įpareigoti atsakovą iš naujo priimti sprendimą dėl lengvatos taikymo pareiškėjos atžvilgiu nėra pagrindo. Todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.