- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-18
- Bylos Nr.
- 1A-236-360-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 68-1-00606-08
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Savinijus Katauskas (pirm.), Aurelija Sadauskaitė, Eduardas Maškevičius
- Nuteistasis
- V. S.
- Nukentėjusysis
- R. J.
- Advokatai
- Edvardas Staponkus
- Kategorijos
Pranešėjas S. Katauskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-236-360/2012
2012 m. spalio 18 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Savinijaus Katausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 20 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 1 d. vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d. paskirta bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie 2011-02-28 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridėta nuosprendžiu paskirta bausmė ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką visiškai įskaityta pagal ankstesnį nuosprendį atlikta bausmė.
Iš V. S. priteista 5000 Lt turtinės žalos atlyginimo, 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 2000 Lt proceso išlaidų, iš viso 7500 Lt nukentėjusiojo R. J. naudai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. S. nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą, t. y. 2008-08-03, apie 19.00 val., (duomenys neskelbtini), SB „Dituva“, Klaipėdos rajone, iš R. J. priklausančio sodo sklypo V. S. pagrobė stogo perdengimui skirtą medieną, t. y. 30 vnt. gegnių 6 metrų ilgio 20x5 cm, 35 vienetus perdengimo medienos 6 metrų ilgio 20x6 cm, 5 vienetus runlotės 6 metrų ilgio 12x12 cm, 4 vienetus stulpų 6 metrų ilgio 15x15 cm, kurią nusamdyti T. P., N. N. ir N. Ž. sukrovė į UAB „(duomenys neskelbtini),“ priklausantį autokrautuvą ir nugabeno į II Klemiškės kaimą, Klaipėdos rajone, į K. A. priklausančią lentpjūvės teritoriją ir ją iškrovė. Tuo padarė R. J. 5000 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 20 d. nuosprendį ir dėl jo priimti išteisinamąjį nuosprendį. Apeliaciniame skunde nurodo, jog su teismo nuosprendžiu nesutinka, kadangi teismas netinkamai ir nevisapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus, neapklausė dalies liudytojų, kurie galėjo paliudyti esmines bylos aplinkybes, kas galėjo nustatyti objektyvią tiesą byloje bei įrodyti jo nekaltumą. Apelianto teigimu, jau iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai tyrimo metu tyrė du medienos išvežimo atvejus iš Juodkrantės gatvės sodininkų bendrijoje „Dituva“ juos sutapatindami. Pirmas epizodas – tai jam priklausančių lentų, buvusių sudėtų prie jo senelio A. M. sodininkų namelio, išvežimo ir pardavimo 2008-08-02 Smilgynų kaime V. S. Antras epizodas – tai medienos vagystė, už kurią yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, nuo Juodkrantės g. „Dituvos“ sodininkų bendrijoje statomo R. J. priklausančio namo, t. y. kitą 2008-08-03 dieną. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas apklausė netinkamus liudytojus. Krautuvo vairuotojas L. L., N. Ž. dalyvavo tik vežant ir paduodant jam priklausančias lentas į Smilgynų kaimą 2008-08-02 V. S., todėl jie jokių parodymų dėl esminių aplinkybių, kaip buvo vežama mediena kitą dieną nuo R. J. sodybos iki K. A. priklausančios lentpjūvės Klemiškės kaime, negalėjo duoti, nes jie šios medienos vežime nedalyvavo.
Be to, nuosprendyje nurodyta, jog pagal pareikštą kaltinimą jis neprisipažino ir nurodė, kad medienos nevogė, o jos vagystę organizavo K. A., kuris davė ir suklastotus dokumentus medienos pervežimui. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme niekas netyrė, kokius dokumentus medienos pervežimui davė K. A., kur šie dokumentai yra. Anot nuteistojo, šie dokumentai, kuriuos jam davė K. A., buvo laikomi pas jį namuose ir jie buvo paimti kratos metu 2009 metų rugpjūčio mėnesį. Nors dokumentai kratos metu buvo paimti, tačiau prie bylos jie nėra prijungti. Esant šiems dokumentams byloje, apelianto manymu, objektyvios tiesos nustatymas byloje būtų palengvėjęs.
Taip pat nuosprendyje nurodyta, kad pagrobta mediena buvo sukrauta į UAB „Pamario inžinerija“ priklausantį krautuvą, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad būtų imtasi priemonių nustatyti šio krautuvo vairuotoją ir jį apklausti dėl medienos vežimo aplinkybių. Jis galėjo matyti ir patvirtinti, kur Klemiškės kaime K. A. nurodė iškrauti medieną. Nurodytu metu su krautuvu dirbo P. B., kuris šiuo metu šioje UAB nebedirba, tačiau jis, kaip tiesioginis medienos pervežimo liudytojas, galėtų duoti parodymus apie medienos vežimo bei iškrovimo aplinkybes. Taip pat nuosprendyje nurodyta, kad pagrobtą medieną į UAB „(duomenys neskelbtini),“ priklausantį krautuvą krovė ir N. Ž., po to ją padėjo iškrauti Klemiškės kaime. Nuteistojo teigimu, šis nuosprendyje nurodytas teiginys akivaizdžiai neatitinka tikrovės, nes N. Ž. vežant medieną nebuvo, tai nurodė ir kiti liudytojai, o ir jis pats apie tai yra nurodęs net dviejose savo apklausose. Apeliantui nesuprantama, kodėl teismo nuosprendyje kaip įrodymu teismas remiasi liudytojo L. L. parodymais, kad jis atpažino jį kaip asmenį, nusamdžiusį krautuvą išvežti iš sodininkų bendrijos „Dituva“ lentas, kad jis parodė vietą, iš kur buvo paimtos ir iš kur jos buvo iškrautos. Šie liudytojo parodymai, V. S. nuomone, nieko bendro neturi su jam inkriminuojama nusikalstama veika, nes tai ne R. J. medienos išvežimo atvejis. Tai yra atvejis, kai L. L. vežė jam priklausančias lentas nuo seneliui priklausančio namo pardavimui. Anot nuteistojo, tuo yra esmingai pažeistas BPK 305 str., kadangi nuosprendžio aprašomojoje dalyje aprašyti įrodymai, kurie visiškai nėra susiję su jam inkriminuota nusikalstama veika. Apeliantas pažymi ir tai, jog liudytojas T. P. parodė, kad iš „Dituvos“ sodų atvežus medieną į Klemiškės kaime esančią lentpjūvę iškrovimo metu buvo ir pats K. A. Jis nurodė, kur reikia iškrauti medieną. Tai patvirtino ir liudytojas N. N. Kadangi tai buvo jau gerokai po darbo valandų, akivaizdu, kad K. A. laukė atvežant medieną, o tai įrodo, kad jis pats ir organizavo jos atvežimą. Apklausiamas kaip įtariamasis K. A. parodė, kad jis 2008 metais į „Dituvos“ sodus yra vežęs medieną, todėl jis galėjo matyti prie R. J. statomo namo sudėtą apdirbtą medieną ir sumanyti ją pavogti. Tačiau 2011-01-10 prokuratūra nutraukė ikiteisminį tyrimą dėl K. A., nesant jo veikos, numatytos BK 178 str. 1 d. Nuteistojo tvirtinimu, būtent jį K. A. įkalbėjo prisipažinti pavogus R. J. medieną, jį suklaidindamas, jog jis yra nepilnametis ir išvengs griežtesnės atsakomybės. Tačiau teismas padarė išvadą, kad būtent jis įvykdė medienos vagystę, o ne K. A. juo pasinaudojo kaip nepilnamečiu, nepatyrusiu ir patikliu asmeniu.
Kadangi apkaltinamasis nuosprendis priimtas ne iki galo ištyrus bylos aplinkybes, jis remiamas kai kuriais nuosprendyje nurodytais įrodymais, kurie šioje byloje neturi jokios įrodomosios galios, remtasi prielaidomis, padaryti BPK esminiai pažeidimai, todėl jis turi būti panaikintas.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, įvertinusi surinktus įrodymus, nustatė, jog nuteistojo apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir vertintini kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikaltimą. Apelianto kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 1 d. nustatyta baudžiamojoje byloje, nepažeidžiant BPK reikalavimų, surinktų, teisiamojo posėdžio metu ištirtų, bei nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. nuostatų įvertintų įrodymų visuma, skundžiamo nuosprendžio aprašomoji dalis atitinka BPK 305 str. reikalavimus. Nuteistojo kaltumą dėl šios inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo patvirtina byloje surinkti, teisiamajame ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose ištirti įrodymai.
Nuteistasis V. S. apeliaciniame skunde neneigia, kad iš R. J. priklausančio sodo sklypo išvežė stogo perdegimui skirtą medieną, tačiau tvirtina, kad nežinojo, jog mediena yra vogta, nes lentas išvežė K. A. užsakymu. Kolegija konstatuoja, kad byloje esančių ir apylinkės teismo teisiamojo bei apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu ištirtų įrodymų visuma – liudytojų K. A., T. P., N. Ž., P. B., D. R., G. G. parodymai, įvykio vietos apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje, asmens parodymo atpažinti iš nuotraukos protokolai, vienareikšmiškai paneigia tokius apelianto skundo teiginius ir nuo jo veikimo pradžios parodo akivaizdų nusikalstamą sumanymą, t. y., jog jis, pamatęs kaimyno kiemo sklype sukrautą medieną, staiga sumanė užvaldyti svetimą turtą. Apylinkės teismas nuosprendyje pakankamai išsamiai išanalizavo tiek apelianto tokią iškeltą versiją, tiek liudytojų parodymus, palygino juos tarpusavyje, nurodė, kodėl vadovaujasi liudytojų parodymais ir kodėl nuteistojo V. S. parodymus atmeta. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, su jomis visiškai sutinka.
Nors apeliantas teigia, jog tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnai tyrimo metu, tiek ir apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje sutapatino ir supainiojo du skirtingus epizodus, tačiau, kolegijos manymu, būtent pats nuteistasis bandė suklaidinti pareigūnus ir teismą, vis keisdamas savo parodymus dėl esminių bylos aplinkybių ir vis keldamas naujas versijas. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų, V. S. ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą buvo apklaustas 2008 m. spalio 8 d. Iš įtariamojo apklausos protokolo matyti, kad, įteikus jam pranešimą apie įtarimą dėl vagystės, ir apklausiant jį kaip įtariamąjį, V. S. smulkiai, detaliai, nuosekliai papasakojo apie įvykdytą vagystę, t. y. jis parodė, kad norėjo išvežti iš sodo sklype buvusias lentas į Smilgynų k. Apie 16–18 val. su N. Ž. vairuojamu automobiliu „Mercedes-Benz“ atvažiavo į savo seneliui A. M. priklausantį sodo sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Dituvoje, kad išvežtų iš ten buvusias lentas. N. Ž. stumiant automobilį atbulą į senelio kaimyno sklypą, pamatė kaimyniniame sklype sukrautas lentas, kurias sugalvojo pavogti. Apie tai niekam nesakė. Dalis medienos buvo nuvežta į Smilgynų k., kita dalis nuvežta į Klemiškės k. esančią lentpjūvę pas K. Vaikinai, padėję krauti medieną, nežinojo, kad ji vogta (t. 1, b. l. 135–137). Papildomai apklaustas 2008 m. gruodžio 4 d. nuteistasis dalį parodymų paneigė, tvirtindamas, kad nukentėjusiajam R. J. priklausančią medieną ne pagrobė, o K. A. užsakymu išvežė, nežinodamas, jog vykdo vagystę (t.1, b. l. 138–140). 2010 m. birželio 28 d. apklausos metu V. S. jau teigė, kad tą vakarą, kai jis pagrobė medieną, daugiau jokios medienos ir lentų niekur nevežė. Lentų iš senelio sklypo taip pat nevežė, tą vakarą tik pagrobė medieną. Kad mediena yra sudėta prie statomo namo, pastebėjo, kadangi sodo sklypas, prie kurio buvo sudėta mediena, buvo netoli jo senelio sodo sklypo. Kai pamatė, kad prie statomo namo yra sudėta mediena, nutarė nueiti ir apžiūrėti iš arčiau, priėjęs išmatavo medieną su metru, apskaičiavo, kiek kubų jos yra. Nusprendęs, kad mediena tinkama, paskambino K. A. ir paklausė ar jam reikalinga mediena, šis atsakė teigiamai ir nurodė ją atvežti. Tuomet jis susirado autokrautuvą, pagalbos paprašė T. P., N. N., N. Ž. N. Ž. juos nuvežė į sodus su savo automobiliu „Mersedes-Benz“. Autokrautuvo vairuotojas nežinojo, kad mediena bus vagiama, tačiau jo draugai N. Ž., N. N. ir T. P. žinojo, kad mediena bus vagiama, kadangi jiems tai buvo pranešta, už tai jiems buvo pažadėjęs pinigų ir jie sutiko. N. N. ir T. P. krovė medieną į autokrautuvą, jis medienos nekrovė, nes krovimui buvo pasamdyti draugai. Pakrauta mediena į autokrautuvą buvo išvežta jo nurodymu pas K. A. į lentpjūvę (t. 1, b. l. 143). Paskutinį kartą duodamas parodymus nuteistasis V. S. vėl iš esmės pakeitė parodymus ir jau visiškai prisipažino įvykdęs nusikaltimą, t. y. pagrobęs medieną (t.1., b. l. 163).
Iš šių išdėstytų nuteistojo parodymų matyti, kad V. S. viso baudžiamojo proceso metu keitė savo parodymus dėl esminių aplinkybių, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, klaidino teismą, vis keisdamas savo poziciją, tačiau ištyrus byloje surinktus įrodymus, V. S. keliama versija apie tai, kad jis neva nežinojo, jog mediena yra vogta, kadangi lentas išvežė K. A. užsakymu, nepasitvirtino. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tokie apelianto teiginiai ne tik nelogiški, bet ir nepatvirtinti kitais bylos duomenimis.
Nepaisant to, kad nuteistasis V. S. nuolat keitė parodymus sau palankesne linkme, kėlė vis naujas versijas apie savo nekaltumą, tačiau iš jo duotų parodymų sugretinimo akivaizdu, jog V. S. 2008 m. spalio 8 d. duodamas parodymus apie staiga kilusį norą pagrobti kaimyniniame sklype atsitiktinai pamatytą medieną, sakė tiesą. Svarbu pažymėti, jog visų minėtų apklausų metu dalyvavo V. S. gynėjas advokatas, 2008 m. spalio 8 d. po to, kai V. S. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl vagystės, jis smulkiai, detaliai nurodė vagystės padarymo aplinkybes, protokolą papildė savo pastaba, nurodė, kad su jam pareikštu įtarimu susipažino, jį supranta, prisipažįsta visiškai, ir pasirašė. Tokie apelianto parodymai yra patvirtinti bylos medžiaga, liudytojų T. P., N. Ž. parodymais, kuriais netikėti teismas neturi pagrindo, be to, nuteistasis savo duotus parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu.
Siekiant išsamiai ir nešališkai išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes bei išsamiai atsakyti į apeliacinio skundo argumentus, kuriais ginčijamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, kurio metu apklausė nuteistąjį V. S., liudytojus A. S., D. R., G. G., P. B., N. Ž., J. K., K. A., S. S.
Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas N. Ž. patvirtino, jog jis lentas ir medieną su V. S. vežė ne kartą. Jis parodė, kad pirmą kartą medieną, buvusią laukuose, prie statybų nuvežė pas V. S. į sodą ir ją ten paliko, medieną krovė V. S. draugai. Po to iš sodo kitą dieną ją išvežė kažkokiam žmogui. V. S. jam už tai sumokėjo. Kitas atvejis, kai V. S. jo paprašė parvežti draugus iš sodo. Liudytojas nurodė, jog tą kartą jis nuvažiavo iki V. S. sodo, į jo automobilį įsėdo V. S. draugai, iš V. S. kiemo išvažiavo krovininis automobilis su lentomis. Nuvažiavo iki lentpjūvės ir ten išvertė lentas (t. 3., b. l. 30–31). Taigi liudytojas patvirtino, jog V. S. prašymu išvežė lentas iš šalia esančio jo senelio sklypo, parodė, jog už tai nuteistasis su juo atsiskaitė, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nuosprendyje konstatavo, jog medienos vagystę įvykdė būtent jis, kadangi jis savo iniciatyva samdė žmones medienos išvežimui, savo lėšomis atsiskaitė su darbininkais.
Apeliacinės instancijos teisme taip pat buvo tikrinama nuteistojo versija neva apeliantas nežinojo, jog mediena yra vagiama, nes K. A. jam davė suklastotus dokumentus medienos pervežimui. Nuteistojo teigimu, šie dokumentai, kuriuos jam davė K. A., buvo laikomi pas jį namuose ir jie buvo paimti kratos metu 2009 metų rugpjūčio mėnesį ir nors dokumentai kratos metu buvo paimti, tačiau prie bylos jie nėra pridėti. Taigi siekiant išsiaiškinti šią aplinkybę, apeliacinės instancijos teisme kaip liudytojai buvo apklausti du policijos pareigūnai – D. R. ir G. G., kurie parodė, jog jokia krata nebuvo atlikta, į nuteistojo namus pareigūnai važiavo V. S. prašymu ir iniciatyva, kadangi jis pradėjo teigti, jog jo namuose yra dokumentai, susiję su šia vagyste. Liudytojai patvirtino, jog nuvykus pats V. S. ieškojo tų dokumentų, tačiau jokie dokumentai nebuvo rasti. Jei kokie nors su byla susiję dokumentai būtų buvę rasti, jie būtų buvę paimti ir įforminti, tačiau to nebuvo. Liudytojai nuosekliai tvirtino, kad nei krata, nei poėmis nebuvo atlikti, o į V. S. namus buvo vykstama tik nuteistojo iniciatyva jo keliamai versijai patikrinti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo netikėti šiais liudytojų parodymais. Apelianto teiginys, kad policijos pareigūnai paėmė dokumentus, tačiau prie bylos jų nepridėjo, vertintinas kaip neįtikėtinas ir prieštaraujantis baudžiamojoje byloje surinktiems įrodymams. Kolegija jokių aplinkybių, patvirtinančių, kad nuteistasis sąžiningai klydo, byloje nenustatė. Atvirkščiai, neabejotinai įrodyta, kad V. S. veikė sąmoningai, suprato, kad be turto savininko sutikimo paima svetimą medieną, kuri turi materialinę vertę, ir ją užvaldė. Nors apeliantas bandė teismą įtikinti, jog K. A. jam buvo skolingas, tačiau bylos medžiagoje esantys V. S. K. A. siųstų SMS žinučių turinys liudija, jog pats V. S. prašė K. A. medienos skolon (t.1, b. l. 55). Visi aptarti duomenys rodo, jog nuteistojo V. S. nurodytos parodymų pakeitimo priežastys yra prasimanytos, iracionalios, turint omeny ir tai, kad V. S. ne kartą teistas asmuo, todėl supranta ir galimas pasekmes, todėl teiginys, jog K. A. juo pasinaudojo kaip nepilnamečiu, nepatyrusiu ir patikliu asmeniu, atmestinas kaip visiškai nepagrįstas.
Nors apeliantas kritikuodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacinį skundą grindžia tuo, jog teismas apklausė netinkamus liudytojus, kurie, pasak nuteistojo, nieko bendro neturi su jam inkriminuojama nusikalstama veika, ir tuo esmingai yra pažeistas BPK 305 str., kadangi nuosprendžio aprašomojoje dalyje aprašyti įrodymai, kurie visiškai nėra susiję su jam inkriminuota nusikalstama veika, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokie nuteistojo argumentai, ginčijant kaltę, taip pat nėra pagrįsti. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje ir nurodė liudytojus, kurie tiesiogiai nesusiję ir nematė faktų dėl R. J. priklausančios medienos pagrobimo, tačiau pažymėtina, jog šie liudytojų parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys. Šioje byloje minėtų netiesioginių liudytojų parodymai, vertinant juos kitų bylos įrodymų kontekste, neturėjo lemiamos reikšmės teismo išvadoms, be to, teismas šiuos parodymus vertino kartu su kitais bylos įrodymais. Esant tokioms aplinkybėms, nuosprendžio pagrindimas šių liudytojų parodymais nevertintinas kaip BPK 305 str. nuostatų pažeidimas.
Aptartų duomenų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog nuteistojo V. S. kaltė dėl svetimo turto pagrobimo neginčijamai įrodyta ir abejonių nekelia. Priimdamas V. S. apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistojo kaltės klausimu, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistojo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, todėl tenkinti V. S. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo V. S. apeliacinį skundą atmesti.