- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-10-26
- Bylos Nr.
- 2K-400/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Olegas Fedosiukas (pirm.), Josifas Tomaševičius, Rimantas Baumilas (pran.)
- Nuteistasis
- D. A. I., R. K., G. R.
- Advokatai
- Stasys Zabita
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. A. I., R. K. ir nuteistojo G. R. gynėjo Kristupo Ašmio kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 17 d. nuosprendžio.
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžiu D. A. I. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 1 dalį areštu penkiasdešimt dvejoms paroms, o R. K. ir G. R. dėl kaltinimo padarius nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, išteisinti, nes nenustatyta, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 17 d. nuosprendžiu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 4 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo nuteisti:
G. R. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams; pritaikius BK 72 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktus iš G. R. konfiskuotos svarstyklės su svareliais ir pinigai – 500 eurų ir 5000 Lt;
R. K. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams; pritaikius BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalis, paskirtoji bausmė apėmimo būdu subendrinta su Pakruojo rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 6 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir nustatyta galutinė bausmė laisvės atėmimas penkeriems metams;
D. A. I. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams; pritaikius BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalis, paskirtoji bausmė apėmimo būdu subendrinta su Pakruojo rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 6 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir nustatyta galutinė bausmė laisvės atėmimas penkeriems metams.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinius skundus atmesti, gynėjų, prašiusių kasacinius skundus patenkinti,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 17 d. nuosprendžiu D. A. I., R. K. ir G. R. nuteisti už nusikaltimų padarymą šiomis aplinkybėmis: G. R. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo žinomai psichotropinės medžiagos – amfetamino polietileniniame maišelyje su 100,149 g baltos spalvos miltelių, kuriuose buvo 18,182 gramo grynos psichotropinės medžiagos – amfetamino, turėdamas tikslą ją parduoti ar kitaip platinti, po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, laikė šį polietileninį maišelį su 100,149 g baltos spalvos miltelių, kuriuose buvo 18,182 gramo grynos psichotropinės medžiagos – amfetamino, tiksliai nenustatytoje vietoje, šalia savo gyvenamosios vietos, adresu: (duomenys neskelbtini), iki 2008 m. lapkričio 4 d., apie 11:20 val., kol turėdamas tikslą ją parduoti ar kitaip platinti bei tęsdamas nusikalstamą veiką, 2008 m. lapkričio 4 d., apie 11:20 val., Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), automobilyje „BMW 525“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) išplatino šią psichotropinę medžiagą, perduodamas R. K. polietileninį maišelį su 100,149 g baltos spalvos miltelių, kuriuose buvo 18,182 gramo grynos psichotropinės medžiagos – amfetamino, po ko, R. K., iš anksto susitaręs su bendrininku D. A. I. dėl psichotropinės medžiagos – amfetamino įgijimo ir gabenimo, turint tikslą ją parduoti ar kitaip platinti, R. K. neteisėtai nugabenant šį polietileninį maišelį su 18,182 gramo grynos psichotropinės medžiagos – amfetamino iki Šiaulių geležinkelio stoties, esančios Šiauliuose, Dubijos g. 44, kur automobilių stovėjimo aikštelėje apie 11.40 val. šį polietileninį maišelį su 18,182 gramo grynos psichotropinės medžiagos – amfetamino pagal išankstinį susitarimą tolesniam gabenimui, R. K. perdavė bendrininkui D. A. I., kuris tęsdamas nusikalstamą veiką, šią psichotropinę medžiagą automobiliu „Alfa Romeo 145“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) gabeno, turėdamas tikslą ją parduoti ar kitaip platinti į Pakruojį, kol 2008 m. lapkričio 4 d., 14 val., „Lukoil“ degalinėje, esančioje Pakruojyje, Vytauto Didžiojo g. 98, buvo sulaikytas Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų.
Šalies argumentai
Nuteistojo G. R. gynėjas kasaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 17 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 4 d. nuosprendį.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismo išvados dėl D. A I. parodymų vertinimo yra prieštaringos. Iš vienos pusės apeliacinės instancijos teismas vertino nuteistojo D. A. I. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus apie psichotropinių medžiagos jam perdavimo aplinkybes kaip nepatikimus, o kita vertus, rėmėsi šiais parodymais kaip patikimais aiškindamas neatitikimus tarp odorologinio tyrimo specialisto išvados ir kitų byloje surinktų įrodymų. Aptarta aplinkybė leidžia teigti, kad apeliacinės instancijos teismo išvados apie faktines bylos aplinkybes yra nepatikimos ir prieštaringos, jomis nėra paneigiami kaltinimui prieštaraujantys įrodymai, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai.
Žemesnės instancijos teismas
Gynėjo manymu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino tinkamu įrodymu odorologinio tyrimo specialisto išvadą. Iš D. A. I. parodymų teisme matyti, kad ant servetėlės, į kurią buvo įvyniota psichotropinė medžiaga, turėjo likti ne tik D. A. I., bet ir R. K. kvapo pėdsakas, tačiau odorologinio tyrimo specialisto išvadoje nurodyta, kad R. K. kvapo pėdsako ant servetėlės nebuvo rasta. Paimant, laikant ir gabenant kvapo mėginius nebuvo laikytasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. V-742 patvirtintos „Žmogaus kvapo pėdsakų, lyginamųjų kvapo pavyzdžių, foninių kvapų paėmimo ir konservavimo, odorologinių tyrimų atlikimo metodikos“ (toliau – Metodikos) reikalavimų. Metodikos 26.1. punkte nurodyta, kad pagrindinė priemonė kvapams konservuoti yra odorologiniai stiklainiai, tuo tarpu šioje byloje tiriami objektai buvo supakuoti į polimerinius maišelius. Metodikos 53. punkte teigiama, kad foninis kvapas turi būti nuimamas toje pačioje patalpoje, kur imamas ir lyginamasis kvapas, tuo tarpu G. R. lyginamasis kvapas nuimtas tarnybiniame automobilyje, R. K. tarnybinėse patalpose, D. A. I. Pakruojyje, tarnybinėse patalpose, o foniniai kvapai nuimti Muitinės kriminalinės tarnybos Šiaulių skyriaus tarnybinėse patalpose. Metodikos 26.2. ir 26.3. punktuose nurodyta, kad paimant pavyzdžius turi būti naudojamos žnyplės ar pincetai, tačiau duomenų apie tokių priemonių naudojimą byloje nėra. Pagal Metodikos 36.3. punktą kvapų pėdsakai laikosi apie 2,5 paros, tačiau nuo 2008 m. lapkričio 4 d., kai buvo surasta psichotropinė medžiaga, iki 2008 m. lapkričio 12 d., kai buvo atliktas odorologinis tyrimas, praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas ir visą šį laiką objektai buvo laikomi netinkamomis sąlygomis. Metodikos 27. punkte yra nustatyta, kad kvapo pėdsakus paima ir jų paėmimą įformina apžiūrą atliekantis pareigūnas, o kvapo pėdsakas pagal 33. punktą įforminamas protokole, tačiau iš odorologinio tyrimo specialisto išvados turinio matyti, kad nuo to paties tyrimui pateikto maišelio buvo nuimtas kvapo pėdsakas, tačiau neužfiksuota nei kas, nei kada tuos kvapų pėdsakus nuėmė. G. R. gynėjas pažymi, kad liko neįvertintos ir tokios bylos aplinkybės, kad maišelį surado, apžiūrėjo, užantspaudavo, paėmė lyginamuosius kvapus, transportavo objektus tyrėjas D. M., todėl yra didelė tikimybė, kad odorologinio tyrimo metu naudoti šunys sureagavo į tuos pačius kvapus, kuriuos paliko tyrėjas, o ne nuteistasis G. R.. Be to, pagal byloje nustatytas aplinkybes G. R. perdavė R. K. mobilaus ryšio telefonus, o šis telefonus perdavė D. A. I., todėl ši aplinkybė taip pat gali paaiškinti kaip G. R. kvapo pėdsakas atsirado ant plastikinio maišelio.
Kasatoriaus nuomone, tyrėjo tarnybiniai pranešimai, kad G. R. naudojosi telefonu, kurio numeris (duomenys neskelbtini Nr. 1), yra neleistinas įrodymas, nes nėra jokių duomenų, kurie leistų patikrinti šių duomenų teisingumą. Aplinkybė, kad R. K. telefone prie numerio (duomenys neskelbtini Nr. 1),nurodytas asmuo „Genka“, nesuteikia pagrindo laikyti, kad duomenys apie telefono numerio priklausomybę yra patikrinti, nes nėra išimtas joks G. R. priklausantis telefonas, kurio numeris būtų (duomenys neskelbtini Nr. 1),. Reikšminga aplinkybė yra tai, kad operatyvinė byla buvo vedama dėl R. K., o ne dėl G. R. veikų.
Žemesnės instancijos teismas
Gynėjo teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai įrodymais pripažino 2008 m. lapkričio 6 d. operatyvinių veiksmų (slapto sekimo) protokolą, nes jis prieštarauja 2006 m. lapkričio 7 d. vaizdajuostės apžiūros protokolui. Operatyvinių veiksmų (slapto sekimo) protokole teigiama, kad stebima kaip G. R. įlipa automobilį ir iš jo išlipa, tačiau tokie duomenys neatsispindi vaizdajuostės apžiūros protokole. Be to, pripažindamas 2008 m. lapkričio 6 d. operatyvinių veiksmų (slapto sekimo) protokolą įrodymais, teismas vadovavosi prielaidomis, nes byloje nėra konkrečių duomenų apie konkrečius G. R. veiksmus psichotropinę medžiagą įgyjant, laikant ar platinant.
Kasatoriaus manymu, aplinkybė, kad ant iš G. R. paimtų pinigų rasti kokaino pėdsakai, nesuteikia pagrindo išvadai, jog G. R. darė nusikalstamas veikas, susijusias su neteisėtu disponavimu psichotropinėmis medžiagomis. Minėta išvada darytina, nes G. R. nėra pateikti jokie kaltinimai dėl kokaino laikymo ar realizavimo, kad byloje nėra duomenų, jog pinigai gauti už psichotropinių medžiagų realizavimą, kad liudytoja Ž. J. patvirtino pinigų priklausomybę jai ir šie duomenys nėra paneigti, jog ant didžiosios daugumos popierinių banknotų galima rasti kokaino pėdsakų. Aptartos aplinkybės suteikia pagrindą teigti, kad buvo pažeistos ir BK 72 straipsnio teisės normos.
Gynėjas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir nuosprendžio surašymui keliamus reikalavimus, išdėstytus BK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nes nepateikė motyvų, kodėl dalimi tuo pačiu proceso metu duotų nuteistojo D. A. I. parodymų grindžia savo išvadas, o kitą dalį vertina kritiškai.
Visi anksčiau aptarti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, nes sutrukdė teismui teisingai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą ir priimti teisingą sprendimą byloje.
Šalies argumentai
Nuteistasis R. K. kasaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 17 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 4 d. nuosprendį.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išvadas apie faktines bylos aplinkybes pagrindė neleistinais įrodymais, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
R. K. manymu, apeliacinės instancijos teismas klaidingai interpretuodamas pateiktų tirti objektų įpakavimo tinkamumą, pačių objektų tinkamumą ir laikymo sąlygas, nepagrįstai pripažino įrodymu odorologinių tyrimų specialisto išvadą. Pirmosios instancijos teismas odorologinių tyrimų specialisto išvadą įvertino kaip nepatikimą motyvuodamas tuo, kad odorologinių tyrimų specialistės liudytojos A. V. (pagal prasmę turėtų būti V. V.) parodymais ir kitais byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad odorologiniam tyrimui pateikti objektai buvo įdėti dokumentų įmautėse, užsegtose sąvaržėlėmis, todėl jie nebuvo sandariai ir hermetiškai supakuoti, kaip to reikalaujama šio veiksmo atlikimo Metodikoje. Atmesdamas šiuos argumentus, apeliacinės instancijos teismas vadovavosi Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro Odorologinių tyrimų ir kinologijos valdybos raštu, kuriame nurodyta, kad objektai buvo įpakuoti į atskirus sandariai uždarytus polietileninius vokelius bei nurodytas kvapų nuėmimo laboratorijoje procesas. Pirmosios instancijos teismas odorologinių tyrimo specialisto išvados vertinimą kaip nepatikimos motyvavo ir tuo, kad foniniai kvapų pėdsakai buvo paimti pažeidžiant Metodikos 53. punktą. Atmesdamas šį argumentą, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi odorologinių tyrimų specialistės liudytojos V. V. parodymais, kad foniniai kvapai neturi jokios reikšmės. R. K. nuomone, apeliacinės instancijos teismas atmesdamas foninių kvapų paėmimo tvarkos pažeidimų argumentą remdamasis liudytojos odorologinių tyrimų specialistės parodymais, pažeidė ir BPK 305 straipsnio 2 dalį. Papildomai kasatorius atkreipia dėmesį į pirmosios instancijos teismo nurodytas aplinkybes, keliančias abejonių odorologinio tyrimo specialisto išvados patikimu, kad specialisto išvadoje nenurodyta kaip buvo pateikti tirti objektai, iš apžiūros protokolo neaišku kaip supakuoti milteliai, nes nuotraukose matyti ne pilnas vaizdas, kad pakuotės kraštai susegti tik metalinėmis sąvaržėlėmis, neantspauduoti. R. K. manymu, papildomas abejones dėl odorologinio tyrimo specialisto išvados kelia aplinkybės, kad negalima patikrinti liudytojo tyrėjo D. M. parodymų apie tai, kad tyrimo objektai – maišelis ir servetėlė, buvo laikomi seife atskirai nuo kitų daiktinių įrodymų, kad pervežant maišelį, servetėlę odorologiniam tyrimui atlikti jie laikyti atskirai nuo striukių ir kitų daiktinių įrodymų. Kasatorius tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas nepašalindamas abejonių dėl odorologinio tyrimo specialisto išvados, mėgindamas jas pašalinti remdamasis abejotinais ir nepatikimais pareigūnų ir specialistų parodymais, pažeidė baudžiamojo proceso principą, kad visi neaiškumai aiškintini kaltinamojo naudai, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.4, 3.1.8 punktuose suformuluotų rekomendacijų.
Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai įrodymu pripažino telefoninių pokalbių išklotinių analizę ir jų suvestines, nes šių įrodymų negalima patikrinti kitais BPK numatytais veiksmais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad liudytojo tyrėjo O. Š. parodymų ir jo tarnybinio pranešimo apie tai, kad telefono numeris (duomenys neskelbtini Nr. 1), priklauso G. R. negalima patikrinti jokiais BPK numatytais tyrimo veiksmais, o operatyvinio tyrimo byla nėra išslaptinta. Atlikus ikiteisminio tyrimo veiksmus nebuvo paimtas joks mobilaus ryšio telefonas, kuriame būtų G. R. priskirtas numeris. Priskirti asmeniui telefono numerį remiantis pavadinimais ir celių numeriais negalima.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino ir byloje surinktų įrodymų visetą. Jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai aiškino, kad psichotropinėmis medžiagomis neprekiavo ir jų neįgijo, susitiko su G. R. norėdamas jam atiduoti skolą, kad pirko iš šio asmens du mobilaus ryšio telefonus, kuriuos vėliau pardavė D. A. I.. Atmesdamas šiuos jo parodymus kaip nepatikimus, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi logine įvykių grandine, tačiau įvykių analizė rodo, kad įvykių seka loginės grandinės nesudaro. Iš bylos duomenų matyti, kad jis buvo sulaikytas dar prieš tai, kai buvo sulaikytas D. A. I., t.y. dar prieš tai, kai ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams tapo žinoma apie tai, kad D. A. I. neteisėtai disponuoja psichotropinėmis medžiagomis ir jas galimai gavo iš R. K.. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad D. A. I. po susitikimo su juo dar daugiau nei dvi valandas nebuvo sulaikytas, per tą laiką buvo nuvykęs į Radviliškį, susitikęs su savo pažįstamais, todėl liko nepaneigta galimybė, kad D. A. I. psichotropinę medžiagą įgijo ne iš jo, o iš pažįstamų asmenų Radviliškyje ar kitu būdu.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio motyvuojamoje dalyje nepateikė nustatytų nusikaltimo padarymo aplinkybių ir argumentų dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, todėl jam liko nesuprantama, nuo kokio kaltinimo turi gintis ir taip buvo suvaržyta jo teisė į gynybą.
Nuteistasis D. A. I. kasaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 17 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 4 d. nuosprendį.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos nuosprendžio išvada apie tai, kad jis įgijo psichotropinę medžiagą turėdamas tikslą ją platinti, grindžiama spėjimais ir prielaidomis, o ne byloje surinktais įrodymais. D. A. I. teigia, kad psichotropinę medžiagą įgijo savo reikmėms. Jo aiškinimą patvirtina aplinkybės, kad specialisto išvada jam nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant narkotines medžiagas, žalingas vartojimas, jog nė vienas iš liudytojų nepatvirtino fakto, kad buvo įsigiję iš jo narkotinių medžiagų, o tik patvirtino girdėję kalbų apie tokią galimybę, jog pas jį rastas psichotropinės medžiagos kiekis nėra didelis, aplinkybės, kad pas jį nesurasti platintojams būdingi daiktai kaip svarstyklės, tušti plastikiniai maišeliai, įtartini duomenys telefoninių pokalbių išklotinėse ar suvestinėse, užrašuose. D. A. I. įsitikinimu, operatyviniais veiksmais surinkta informacija, odorologinio tyrimo specialisto išvada, kiti byloje surinkti įrodymai negali būti vertinami kaip teikiantys pagrindą išvadai, kad jis turėjo tikslą platinti psichotropinę medžiagą.
Nuteistųjų R. K., D. A. I. ir nuteistojo G. R. gynėjo kasaciniai skundai netenkintini.
Dėl BPK 22 straipsnio 3 dalies taikymo
Nuteistasis R. K. skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismui nuosprendyje nenurodžius nustatytų nusikaltimo padarymo aplinkybių ir argumentų dėl baudžiamojo įstatymo taikymo buvo suvaržyta jo teisė į gynybą. Šie kasatoriaus argumentai yra nepagrįsti. Iš Šiaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 17 d. nuosprendžio turinio matyti, kad jame detaliai nurodant veikos padarymo laiką, vietą ir kitas veikos padarymo aplinkybes aprašyta apeliacinės instancijos teismo pripažinta įrodyta R. K. nusikalstama veika, be to, nors nėra detalūs, tačiau pateikti motyvai dėl baudžiamojo įstatymo taikymo (T. 6, b. l. 98-105).
Dėl BPK 20 straipsnio 3-5 straipsnio taikymo
Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad odorologinio tyrimo specialisto išvada negali būti pripažinta įrodymu, nes duomenys buvo gauti pažeidžiant odorologinių tyrimų atlikimo Metodiką, specialisto išvados surašymo reikalavimus. Kolegija pažymi, kad nors kvapą išlaikančių objektų laikymas, foninių kvapų paėmimas atlikti su tam tikrais trūkumais, o odorologinių tyrimo specialisto išvada surašyta iš dalies ydingai, tačiau nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose dalį trūkumų pavyko pašalinti, o kita dalis esminių abejonių dėl specialisto išvadoje pateiktų duomenų patikimumo nekelia. Abejonių dėl odorologinių tyrimų specialisto išvados patikimumo nekelia aplinkybė, kad maišelis su psichotropine medžiaga ir servetėlė, ant kurių vėliau buvo rasti nuteistųjų kvapo pėdsakai, po jų paėmimo kratos metu buvo laikomi ne odorologiniuose stiklainiuose, o polimeriniuose maišeliuose. Kolegija pažymi, kad prie Metodikos 26.7. papunkčio esančioje pastaboje yra tiesiogiai nurodyta, kad polimeriniai maišeliai gali būti naudojami kaip pakavimo priemonė kvapą išlaikančiam objektui transportuoti, todėl, įpakavus į polimerinį maišelį D. A. I. asmens kratos metu rastus maišelį su psichotropine medžiaga ir servetėlę, Metodikos reikalavimai nebuvo pažeisti. Pažymėtina tai, kad Metodikos 26.1. papunktyje nustatyta tik tai, kad odorologiniams tyrimams sukomplektuotame lagamine turi būti odorologinių stiklainių, todėl ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai sudėję kvapą išlaikančius objektus į polimerinius maišelius Metodikos 26.1. punkto nepažeidė. Kasatoriai pagrįstai nurodo, kad odorologinio tyrimo specialisto išvadoje nepaminėta, kokias priemones panaudojant buvo paimtas kvapo pėdsakas ir tai laikytina odorologinio tyrimo specialisto išvados trūkumu, tačiau ši aplinkybė nesuteikia rimto pagrindo abejoti specialisto išvada, nes iš Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro Odorologinių tyrimų ir kinologijos valdybos 2009 m. birželio 29 d. rašto Nr. (duomenys neskelbtini),matyti, kad kvapo pėdsakus mūvėdama vienkartines pirštines, naudodamasi pincetais paėmė odorologijos tyrimų specialistė A. V. (T. 5, b. l. 123). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Metodikos 26.2. ir 26.3. papunkčiuose tik nurodoma, kad odorologiniams tyrimams sukomplektuotame lagamine turi būti pincetai ir kitos priemonės, todėl odorologinio tyrimo specialisto išvadoje nenurodžius priemonių, kurias panaudojus buvo paimti kvapo pėdsakai, Metodikos 26.2. ir 26.3. papunkčiai nebuvo pažeisti. Kasatoriai dar atkreipia dėmesį, kad nuo tada, kai buvo paimti kvapą išlaikantys objektai, iki tada, kai nuo jų buvo paimtas kvapo pėdsakas, praėjo daug ilgesnis laikas, nei nurodoma Metodikos 36.3. papunktyje, tačiau apklausiama apeliacinės instancijos teisme odorologinių tyrimų specialistė V. V. pabrėžė, kad kvapo pėdsakas išsilaiko įvairų laiką ir jam išnykus šunys biodetektoriai tiesiog nereaguoja į kvapo pėdsaką, tačiau šiuo atveju šunys biodektoriai į kvapo pėdsaką reagavo, todėl darytina išvada, kad kvapo pėdsakas ant kvapą išlaikančių objektų išliko. Dėl to aplinkybė, kad odorologiniam tyrimui kvapo pėdsakai buvo paimti praėjus daug ilgesniam laikui, nei nurodyta Metodikos 36.3. papunktyje, abejonių odorologinio tyrimo išvados patikimumu nekelia. Kasatoriai skunduose teigia, kad foniniai kvapai buvo paimti ne tose pačioje patalpose kaip lyginamieji kvapo pavyzdžiai, nors lyginamuosius ir foninius kvapus paimti toje pačioje patalpoje reikalauja Metodikos 53. punktas. Iš odorologinių tyrimų specialistės V. V. parodymų apeliacinės instancijos teisme matyti, kad foniniai kvapai turi tik nedidelę įtaką odorologinio tyrimo specialisto išvados patikimumui. Dėl to šiuo aspektu odorologinio tyrimo specialisto išvados patikimumas gali būti patikrintas atsižvelgus į kitus byloje surinktus įrodymus. G. R. gynėjas tvirtina, kad odorologinio tyrimo specialisto išvadoje nenurodytas kvapo pėdsakus paėmęs asmuo, tačiau iš odorologinio tyrimo specialisto išvados aiškiai matyti, kad kvapo pėdsakus paėmė odorologinių tyrimų specialistė A. V. (T. 3, b. l. 78-80), todėl nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad buvo pažeisti Metodikos 27. ir 33. punktai. G. R. gynėjas, nuteistasis R. K. taip pat teigia, kad kvapo pėdsakas ant maišelio su psichotropine medžiaga galėjo atsirasti per D. A. I. perduotą mobilaus ryšio telefoną, kad galimai šunys reagavo į tyrėjo D. M. kvapą, kurį jis paliko atlikdamas procesinius veiksmus, gabendamas maišelį su psichotropine medžiaga, servetėlę specialistų tyrimams atlikti. Iš odorologinių tyrimų specialistės V. V. parodymų apeliacinės instancijos teisme matyti, kad tokia galimybė yra labai maža, todėl šiuo aspektu odorologinio tyrimo išvados patikimumas gali būti patikrintas atsižvelgiant į kitus byloje surinktus įrodymus. Be to, iš liudytojo D. M. parodymų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose matyti, kad kvapą išlaikantys objektai buvo paimti naudojant vienkartines pirštines, iš karto buvo įpakuoti į polimerinius maišelius, apžiūrint objektus iš maišelių objektai ištraukiami nebuvo, o patys objektai buvo laikomi ir gabenti atskirai nuo kitų byloje paimtų objektų (T. 5, b.l. 174-175, 179; T. 6, b.l. 82).
Nuteistojo G. R. gynėjas teigia, kad tarp odorologinio tyrimo specialisto išvados ir D. A. I. parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme yra esminis prieštaravimas, nes jie nepaaiškina, kodėl ant maišelio su psichotropine medžiaga rasti G. R. ir R. K. kvapų pėdsakai, bet nerasta D. A. I. kvapo pėdsako, o ant servetėlės rastas tik D. A. I. kvapas, bet nerasta G. R. ir R. K. kvapų pėdsakų. Kolegijos nuomone, kasatoriaus teiginys, kad D. A. I. parodymai apie maišelio su psichotropine medžiaga įvyniojimo į servetėlę aplinkybes nepaaiškina kvapo pėdsakų išsidėstymo ant tyrimui pateiktų objektų, yra pagrįstas, tačiau šis prieštaravimas yra pašalintas D. A. I. kratos protokolo duomenimis. Iš protokolo matyti, kad atlikus D. A. I. asmens kratą rastas maišelis su milteliais (T. 1, b.l. 6-7), kaip vėliau nustatyta, psichotropine medžiaga, kas leidžia teigti, jog nors D. A. I. kvapo pėdsako ant maišelio su psichotropine medžiaga nerasta, jis, kaip ir G. R. bei R. K., kontaktavo su maišeliu, kuriame buvo psichotropinė medžiaga.
Nuteistojo G. R. gynėjas ir nuteistasis R. K. nepagrįstai teigia, kad telefoninių pokalbių išklotinių analizė ir telefoninių pokalbių suvestinės, O. Š. tarnybinis pranešimas dėl mobilaus ryšio telefono numerio priklausomybės negali būti laikomi įrodymais, nes nenustatytas telefono numeriu (duomenys neskelbtini Nr. 1) naudojęsis asmuo ir todėl jų negalima patikrinti jokiais BPK numatytais veiksmais. Kolegijos manymu, šis kasatorių argumentas nepagrįstas. Iš bylos duomenų matyti, kad kiti byloje surinkti įrodymai suteikia pagrindą patikrinti šiuose dokumentuose užfiksuotus duomenis. Iš R. K. asmens kratos protokolo ir telefono apžiūros protokolo matyti, kad iš R. K. buvo paimtas mobilaus ryšio telefonas, kuriuo įvykio dieną apie nuo 10.53 val. buvo susiekta su asmeniu, įvardytu „Genka“, kuris naudojosi telefono numeriu (duomenys neskelbtini Nr. 1) (T. 1, b.l. 107-116). Iš R. K. ir asmens, besinaudojusio telefono numeriu (duomenys neskelbtini Nr. 1), telefoninių pokalbių išklotinių matyti, kad išklotinėse užfiksuoti duomenys apie šių asmenų tarpusavio kontaktus sutampa su duomenimis, apie šių asmenų tarpusavio kontaktus R. K. mobilaus ryšio telefone (T. 1, b. l. 108-116; T. 2, b.l. 111-113, 117-119). Iš R. K. telefoninių pokalbių ir kontaktų mobilaus ryšio telefonu suvestinės matyti, kad jis susirašinėdamas trumposiomis žinutėmis tariasi su asmeniu, kuris naudojasi telefono numeriu (duomenys neskelbtini Nr. 1),, dėl susitikimo ir praneša jam apie savo atvykimą į sutartą vietą 2008 m. lapkričio 4 d. 11.16 val. (T. 6, b.l. 50-53). Iš operatyvinių veiksmų (slapto sekimo) protokolo matyti, kad R. K. 2008 m. lapkričio 4 d., 11.15 val., sustojo ties Žilvyčio – Ežero gatvių sankirta, o 11.20 val. į R. K. automobilį įsėdo G. R.. R. K. ir G. R. išsiskyrė 11.30 val. (T. 3, b.l. 97). Iš R. K. mobilaus telefono apžiūros protokolo matyti, kad 2008 m. lapkričio 4 d., 11.29 val., jis skambino asmeniui, įvardijamam (duomenys neskelbtini), kuris naudojosi mobilaus ryšio telefonu (duomenys neskelbtini Nr. 2) (T. 1, b.l. 108-116). Iš D. A. I. asmens kratos protokolo, apžiūros protokolo matyti, kad pas D. A. I. paimtas mobilaus ryšio telefonas, kurio numeris (duomenys neskelbtini Nr. 2) (T. 1, b. l. 67, 15-26). Iš D. A. I. ir R. K. telefoninių pokalbių išklotinės matyti, kad duomenys apie R. K. ir D. A. I. kontaktus sutampa su R. K. mobilaus ryšio telefone esančiais duomenimis (T. 1, b.l. 108-116; T. 2, b.l. 105-107, 111-113). Iš R. K. telefoninių pokalbių ir kontaktų mobilaus ryšio telefonu suvestinės matyti, kad R. K. tariasi dėl susitikimo su asmeniu, besinaudojančiu telefono numeriu (duomenys neskelbtini Nr. 2), dėl susitikimo prie geležinkelio stoties (T. 6, b.l. 50-53). Iš operatyvinių veiksmų (slapto sekimo) protokolo matyti, kad R. K. prie geležinkelio stoties susitiko su dviem asmenimis (T. 2, b.l. 97). Iš slapto sekimo vaizdo medžiagos apžiūros protokolo matyti, kad vienas iš asmenų, su kuriuo susitiko R. K., yra D. A. I. (T.2, b.l. 98). Iš O. Š. tarnybinio pranešimo, liudytojų pareigūnų O. Š., R. T. parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad atlikdami tarnybines pareigas jie turėjo operatyvinių duomenų apie tai, kad telefono numeriu (duomenys neskelbtini Nr. 1) naudojasi G. R. (T. 5, b.l. 172-173, 175-176). Visi aptarti duomenys vieni kitus papildo ir patvirtina, todėl nėra pagrindo teigti, kad telefoninių pokalbių išklotinės, telefoninių pokalbių suvestinės ir O. Š. tarnybinis pranešimas negali būti laikomi įrodymais, nes jų negalima patikrinti kitais BPK numatytais veiksmais.
Nuteistojo G. R. gynėjas nepagrįstai teigia, kad yra esminių prieštaravimų tarp 2008 m. lapkričio 6 d. operatyvinių veiksmų (slapto sekimo) protokolo ir 2006 m. lapkričio 7 d. (turėtų būti 2008 metų lapkričio 7 d.) slapto sekimo vaizdo medžiagos apžiūros protokolo. Iš operatyvinių veiksmų (slapto sekimo) protokolo matyti, kad operatyvinių veiksmų atlikimo metu panaudojant vaizdo kamerą buvo daromas vaizdo įrašas, kuris vėliau buvo perkeltas į kompaktinę plokštelę. Iš slapto sekimo vaizdo medžiagos apžiūros protokolo matyti, kad šio veiksmo metu buvo apžiūrėta kompaktinė plokštelė, į kurią buvo perkeltas vaizdo įrašas, padarytas atliekant operatyvinius veiksmus (slaptą sekimą). Iš operatyvinių veiksmų (slapto sekimo) protokolo ir slapto sekimo vaizdo medžiagos apžiūros protokolo duomenų palyginimo matyti, kad slapto sekimo vaizdo medžiagos apžiūros protokole užfiksuota tik dalis įvykių, kurie užfiksuoti operatyvinių veiksmų (slapto sekimo) protokole, todėl protokoluose užfiksuotų duomenų skirtumas vertintinas kaip neatitikimas, bet ne kaip prieštaravimas (T. 2 b. l. 97, 98).
Kolegijos nuomone, R. K. kaltę jam inkriminuoto nusikaltimo padarymu patikimai patvirtina byloje surinktų įrodymų visetas. Iš D. A. I. mobilaus ryšio telefono apžiūros protokolo, operatyvinių veiksmų (slapto sekimo) protokolo, slapto sekimo vaizdo medžiagos apžiūros protokolo, telefoninių pokalbių išklotinių ir R. K. kontaktų telefonu suvestinių matyti, kad 2008 m. lapkričio 4 d. R. K. iš Pakruojo nuvyko į Šiaulius, kur susitiko su G. R., o vėliau su D. A. I., kad R. K. 2008 m. lapkričio 4 d. su D. A. I. susitiko tik vieną kartą. Iš D. A. I. asmens kratos protokolo, surašyto 2008 m. lapkričio 4 d., matyti, kad pas D. A. I. rastas maišelis su milteliais. Iš specialisto išvados matyti, kad maišelyje buvę milteliai yra psichotropinė medžiaga amfetaminas, kurios grynas kiekis yra 18,182 gramo (T. 3, b.l. 61-63). Iš odorologinio tyrimo specialisto išvados matyti, kad ant maišelio su psichotropine medžiaga, kuris kratos metu paimtas iš D. A. I., rastas R. K. ir G. R. kvapo pėdsakas. Aptartos įrodymais nustatytos faktinės aplinkybės gali būti paaiškintos tik tuo, kad atvykęs į Šiaulius R. K. iš G. R. įsigijo psichotropinę medžiagą, kurią vėliau nugabenti į Pakruojį perdavė D. A. I. Jei maišelį su psichotropine medžiaga D. A. I. būtų gavęs ne iš R. K., o iš kito asmens ar asmenų Radviliškyje, ant jo nebūtų rastas nei R. K., nei G. R. kvapo pėdsakas. Dėl to atmestinas R. K. argumentas, kad byloje surinkti įrodymai nesudaro įrodymų viseto, pakankamo jo kaltei nusikaltimo padarymu pagrįsti.
Dėl BPK 301 straipsnio 1 dalies taikymo
D. A. I. nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada apie tai, kad jis įgijo ir gabeno psichotropinę medžiagą turėdamas tikslą ją platinti vertintinas kaip spėjimas ar prielaida. Kolegijos nuomone, išvadą apie tai patikimai patvirtina nustatytos bylos aplinkybės, kad pas D. A. I. rasta psichotropinė medžiaga sumaišyta su milteliais svėrė apie 100 gramų, kad byloje nėra patikimų duomenų apie tai, jog D. A. I. vartotų psichotropines medžiagas, būtų nuo jų priklausomas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad akistatų su D. A. I. metu tiek liudytojas R. Ž., tiek liudytojas D. Š. patvirtino, jog per kitus asmenis yra iš D. A. I. įsigiję psichotropinių medžiagų (T. 1, b.l. 43-46, 82, 90, 92, 94, 96, 98, 105; T. 3, b. l. 61-63).
Motyvuojamoji dalis
Kolegija pažymi, kad neaiškumai yra aiškinami kaltinamojo naudai tik tada, kai jų nepavyksta pašalinti išnaudojus visas galimybes. Nagrinėjamu atveju iškilusias abejones dėl odrologinio tyrimo specialisto išvados pavyko pašalinti apklausus odorologinių tyrimų specialistę V. V., tyrėją D. M., ištyrus Odorologinių tyrimų ir kinologijos valdybos raštą, todėl nepagrįstas R. K. argumentas, kad apeliacinės instancijos teismui pripažinus odorologinio tyrimo specialisto išvadą įrodymu buvo pažeistas principas, kad visi neaiškumai aiškinami kaltinamojo naudai, nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr.40 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.14, 3.1.8 punktuose suformuluotų rekomendacijų.
Dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo, 2 dalies taikymo
Nuteistojo G. R. gynėjas pagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nepateikė motyvų, kurie paaiškintų, kodėl teismas rėmėsi dalimi D. A. I. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, o kitą dalį atmetė, todėl pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Kolegijos nuomone, padarytas pažeidimas negali būti vertinamas kaip esminis, nes iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad jame yra išdėstyti motyvai, paaiškinantys absoliučios daugumos byloje surinktų įrodymų vertinimą. Be to, nuteistojo D. A. I. parodymai apie psichotropinės medžiagos įvyniojimo į servetėlę aplinkybes neturi esminės reikšmės darant išvadas apie faktines bylos aplinkybes. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad nustatytas pažeidimas sutrukdė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, iš esmės suvaržė įstatymo garantuotas G. R., kaip kaltinamojo, teises.
Nuteistasis R. K. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas atmesdamas Metodikos reikalavimų pažeidimus remdamasis specialisto parodymais pažeidė BPK 305 straipsnio 2 dalį. BPK 305 straipsnio 2 dalis reglamentuoja apkaltinamojo nuosprendžio, kuriuo nuteistasis atleidžiamas nuo bausmės atlikimo, aprašomosios dalies turinį, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu nė vienas iš nuteistųjų nuo bausmės atlikimo nebuvo atleistas, todėl nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 2 dalį. R. K. skundo motyvas pagal savo turinį galėtų būti vertinamas kaip BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimas, tačiau, kolegijos nuomone, šiuo atveju toks pažeidimas nebuvo padarytas, nes BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas įpareigoja teismą pateikti motyvus dėl įrodymų vertinimo, o motyvai, paaiškinantys odorologinio tyrimo specialisto išvados vertinimą, nuosprendyje yra pateikti.
Dėl BK 72 straipsnio taikymo
Nuteistojo G. R. gynėjas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą konfiskuodamas G. R. pateiktus 5000 Lt ir 500 eurų, nes šie pinigai yra teisėtai uždirbti Ž. J., o ne G. R. gauti nusikalstamu būdu. Kolegija pažymi, kad byloje nėra surinkta patikimų duomenų, kurie rodytų, kad G. R. policijos pareigūnams pateikti pinigai nuosavybės teise priklauso Ž. J.. Iš reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad piniginę su pinigais policijos pareigūnams pateikė pats G. R.. Šio veiksmo atlikimo metu dalyvavusi Ž. J. nei žodžiu, nei raštu pastabų tai atlikusiems policijos pareigūnams nepateikė (T. 2, b. l. 17). Apie tai, kad pinigai priklauso jai, Ž. J. ėmė aiškinti tik vėliau, kai ikiteisminis tyrimas jau buvo pažengęs (T. 2, b.l. 87). Iš Ž. J. darbo sutarties ir banko pavedimų turinio matyti, kad Ž. J. operacijas su pinigais, uždirbtais užsienyje, atliko 2008 m. sausį, gegužės mėnesį (T. 4 b.l. 3,4,88,89), tuo tarpu G. R. buvo sulaikytas 2008 m. lapkritį (T. 2, b.l. 2). Ž. J. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu pažymėjo, kad su G. R. bendro ūkio neveda (T. 2, b.l. 86). Iš specialisto išvados turinio matyti, kad tiek ant pas G. R. kratos metu paimtų svarstyklių, tiek ant pinigų kopiūrų rasta narkotinės medžiagos – kokaino pėdsakų (T.3, b.l. 61-63). Atsižvelgus į šių aplinkybių visumą, kolegijos nuomone, G. R. pateikti pinigai nuosavybės teise priklauso pačiam G. R. ir buvo gauti iš nusikalstamos veikos, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai taikė BK 72 straipsnį ir juos konfiskavo.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina bendra išvada, kad kasacinių skundų ribose, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o dėl jo paduoti kasaciniai skundai yra atmestini.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistųjų R. K., D. A. I. ir nuteistojo G. R. gynėjo kasacinius skundus atmesti.