Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje sprendžiant pareiškėjo prašymo, dėl proceso atnaujinimo Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-3740-833/2014, priėmimo klausimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 370 straipsnio 1 dalį, spręsdamas prašymo atnaujinti procesą priėmimo klausimą, teismas patikrina, ar prašymas atitinka šio Kodekso 369 straipsnyje nustatytus šiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus. Jeigu prašymas atnaujinti procesą neatitinka jo formai ir turiniui keliamų reikalavimų arba jeigu už jį nesumokėtas žyminis mokestis, teismas šio Kodekso nustatyta tvarka išsprendžia šio prašymo trūkumų pašalinimo klausimą, o kai yra šio Kodekso 137 straipsnio 2 dalies 1, 2, 7 ir 8 punktuose numatyti pagrindai, atsisako prašymą priimti. Pagal CPK 83 straipsnio 3 dalį, esant asmens motyvuotam ir pagrįstam prašymui, teismas turi teisę iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo klausimą reglamentuoja CPK 84 straipsnis, numatantis, jog, esant asmens motyvuotam ir pagrįstam prašymui, teismas turi teisę atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą.

Nagrinėjamu atveju apeliantas pateiktame teismui prašyme atnaujinti procesą Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-3740-833/2014, prašė atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, o teismui nusprendus neatleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo – mokėjimą atidėti iki sprendimo priėmimo (t. II, b. l. 1-5). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi atleido pareiškėją nuo 96,52 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimo ir įpareigojo pareiškėją primokėti 90,00 Eur žyminio mokesčio dalį (t. II, b. l. 24 - 25). Pareiškėjas dėl šios nutarties pateikė atskirąjį skundą (t. II, b. l. 27). Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 29 d. nutartimi apeliantas buvo įpareigotas per 20 dienų terminą nuo nutarties priėmimo dienos primokėti 90,00 Eur žyminio mokesčio dalį bei pateikti teismui sumokėjimo faktą liudijančius duomenis (t. II, b. l. 34 - 36). Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 29 d. nutartis apeliantui įteikta asmeniškai 2015 m. lapkričio 3 d. (b. l. 39). Terminas primokėti 90,00 Eur žyminio mokesčio dalį bei pateikti teismui sumokėjimo faktą liudijančius duomenis suėjo 2015 m. lapkričio 19 d. (įskaitytinai). Apeliantas teismo nustatytu terminu žyminio mokesčio dalies neprimokėjo, tačiau 2015-11-23 pakartotinai pateikė teismui prašymą atleisti nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo arba dalies žyminio mokesčio sumokėjimą atidėti iki bus išspręstas klausimas dėl civilinės bylos Nr. 2-3740-833/2014 atnaujinimo bei pateikė naujus rašytinius įrodymus (t. II, b. l. 40).

Europos žmogus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas, kurio esmė yra tai, jog kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra pažeistos, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Tačiau ši teisė negali būti aiškinama, kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, nes teisė kreiptis į teismą yra realizuojama tam tikra CPK nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio, t. y. įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas (CPK 80 straipsnis). Taigi reikalavimas sumokėti įstatyme įtvirtinto dydžio žyminį mokestį negali būti traktuojamas kaip kelio ginti pažeistas teises teisme užkirtimas. Įstatymas įpareigoja proceso dalyvius sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 7 straipsnio 2 dalis). Teismas privalo rūpintis, kad civilinė byla būtų išnagrinėta per kuo trumpesnį laiką, nebūtų vilkinamas bylos išnagrinėjimas. Kontroliuoti, kad šalys laiku pateiktų įrodymus, nepiktnaudžiautų procesu, yra teismo pareiga (CPK 72 straipsnio 1 dalis).

Apeliantas, atsižvelgęs į Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 29 d. nutartį, kurioje konstatuota, jog į bylą nėra pateikti duomenys, kurie parodo visą apelianto turtinę padėtį (banko sąskaitų išrašai, VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registro išrašas, VĮ „Regitra“ išrašas ir pan.), tiek pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus rašytinius įrodymus, surinktus laikotarpiu nuo 2015-11-15 iki 2015-11-18 (b. l. 49 – 56). Tačiau 2015-08-31 atskirajame skunde apeliantas teigė, jog kas mėnesį atidės po 30 Eur, pradedant nuo rugpjūčio mėnesio (t. II, b. l. 27), bet iki 2015-11-19 (įskaitytinai) 90 Eur žyminio mokesčio neprimokėjo, kuomet jau Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi apeliantui buvo išaiškintos pareiga primokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį ir jos neįvykdymo pasekmės (b. l. 25).

Jeigu byloje dalyvaujantis asmuo, pateikęs procesinį dokumentą, pagal teismo nurodymus ir per nustatytą terminą pašalina trūkumus, dokumentas laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną. Priešingu atveju procesinis dokumentas (ir jo priedai) laikomas nepaduotu ir teismo nutartimi grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 115 straipsnio 3 dalis). Kadangi apeliantas turėjo pakankamai laiko pašalinti per teismo nustatytą terminą pareiškimo dėl proceso atnaujinimo trūkumus, t. y. pareigą įvykdyti tinkamai įstatymo nustatyta tvarka, bet žyminio mokesčio dalies neprimokėjo, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pareikšimą dėl proceso atnaujinimo pagrįstai laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui.

Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios keisti atskirojo skundo nurodytais argumentais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Skundą atmesti.

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nutartį ir nepakeistą.