- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-01-13
- Bylos Nr.
- A-261-248-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Anykštos redakcija“
- Atsakovas
- Žurnalistų
- Advokatai
- Vygantas Barkauskas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Anykštos redakcija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Anykštos redakcija“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant V. R., dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas UAB „Anykštos redakcija“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus 2009 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. SPR-65 „Dėl laikraščio „Anykšta“ redakcijos atsisakymo priimti paneigimą“ toje dalyje, kurioje nuspręsta įspėti viešosios informacijos rengėją – UAB „Anykštos redakcija“ dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimo.
Šalies argumentai
Skunde (b. l. 3-5) pareiškėjas nurodė, kad nėra patikimų duomenų apie tai, kad pareiškėjas gavo trečiojo suinteresuoto asmens surašytą paneigimą, taip pat, kad 2007 m. rudenį ar kitu laiku trečiasis suinteresuotas asmuo V. R. buvo atvykęs į redakcijos patalpas.
Paaiškino, kad trečiasis suinteresuotas asmuo ant pareiškėjo reklaminių stendų kabindavo savo sukurtus plakatus, už ką buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn ir nubaustas administracine nuobauda – įspėjimu, todėl trečiojo suinteresuoto asmens apsilankymas redakcijoje iš viso mažai tikėtinas. V. R. paneigimo, kuriame nurodyta 2007 m. lapkričio 4 d. data, pareiškėjas negavo, ką pripažįsta ir atsakovas bei trečiasis suinteresuotas asmuo, kuris nurodė, kad laiškas grįžo neatplėštas. Pareiškėjo darbuotojai ir žurnalistai iš viso vengia bet kokių kontaktų su trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Net jeigu būtų pripažinta, kad paneigimas jam buvo įteiktas, arba, kad paneigimo turinys turėjo tapti žinomas kitu būdu, jis nebūtų turėjęs pareigos raštu atsakyti trečiajam suinteresuotam asmeniui. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. R. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 2.24 straipsnio 4 dalyje numatyta teise kol kas nepasinaudojo, nors ji jam išaiškinta ir atsakovo 2009 m. kovo 2 d. rašte Nr. 27. Esant tam tikrai kolizijai tarp Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Visuomenės informavimo įstatymas, Įstatymas) 44 straipsnio 4 dalies ir CK 2.24 straipsnio 2 ir 4 dalių, turėtų būti taikomas CK, kuriame visuomenės informavimo priemonės pareiga per dvi savaites nuo paneigimo gavimo dienos raštu motyvuotai atsakyti paneigimą pateikusiam asmeniui nenustatyta.
Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 24-27) nurodė, kad viešosios informacijos rengėjas, skelbdamas informaciją apie asmenį ir vienašališkai nuspręsdamas nepriimti jokių to asmens laiškų, elgiasi nesąžiningai ir neetiškai, kadangi tokiu elgesiu apriboja asmens, apie kurį skelbiama informacija, atsakymo teisę, t. y. galimybę atsakyti paneigiant tikrovės neatitinkančią informaciją ar patikslinti paskelbtą informaciją arba pareikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas paneigtų apie jį paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją. Pareiškėjas savo sprendimą nepriimti trečiojo suinteresuoto asmens laiškų motyvavo Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2007 m. birželio 21 d. raštu Nr. 95, tačiau minėtame rašte Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija ragino pareiškėją geranoriškai išspręsti nesutarimus su skaitytoju. Vienašališkas pareiškėjo sprendimas ignoruoti V. R. siunčiamus laiškus, nelaikytinas nei geranorišku sutarimu, nei geros valios išraiška. Toks viešosios informacijos rengėjo elgesys laikytinas ne tik Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnio 4 dalies nuostatų nesilaikymu, bet ir pagrindinių visuomenės informavimo principų – lygybės, pakantos, pagarbos žmogui, nuomonių įvairovės – ignoravimu. Aplinkybę, kad pareiškėjas gavo redakcijai siųstą trečiojo suinteresuoto asmens laišką ir grąžino jį neskaitytą, pasiūlydamas jam pasirinkti kitas žiniasklaidos priemones saviraiškai reikšti, įrodo ir V. R. Žurnalistų etikos inspektoriui pateiktas laikraščio „Anykšta“ redaktoriaus J. J. siųstas raštas. Pareiškėjas buvo įspėtas dėl Visuomenės informavimo įstatymo, o ne dėl CK nuostatų pažeidimo. Pareiškėjo nurodytas CK 2.24 straipsnis reglamentuoja civilinę atsakomybę ir taikomas tuomet, kai asmuo (ieškovas) teismo tvarka reikalauja paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Tuo tarpu inspektorius, įspėdamas pareiškėją dėl Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnio 4 dalies pažeidimo, taikė etinio pobūdžio atsakomybę, kuri nei savo turiniu, nei poveikiu nėra lygiavertė civilinei. Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjų ir (ar) skleidėjų civilinės atsakomybės sąlygas ir tvarką nustato CK normos. Taigi pačioje įstatymo nuostatoje atsakomybės pobūdžio atskyrimo klausimas yra aiškiai išspręstas. Civilinis kodeksas ir Visuomenės informavimo įstatymas reguliuoja skirtingus teisinius santykius, todėl pareiškėjo nurodytos teisės normų kolizijos aptariamu klausimu nėra.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo V. R. su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 40-42) paaiškino, kad pareiškėjai nepriėmus jo 2007 m. lapkričio 4 d. surašyto paneigimo, pareiškėjo veiksmus jis 2008 m. gruodžio 5 d. apskundė Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai, o Komisija pareiškėją supažindino su skundų turiniu. Be to, sulaukęs Komisijos rašto, paneigimą pareiškėjui jis išsiuntė pakartotinai registruotu paštu. Kadangi šį kartą laiškas nebuvo sugrąžintas, buvo tikras, kad pareiškėjui paneigimo turinys yra žinomas, apie galimus jo nespausdinimo motyvus informuotas nebuvo. Praėjus nustatytiems terminams ir paneigimui nepasirodžius spaudoje, 2009 m. balandžio 17 d. jis kreipėsi į Anykščių rajono apylinkės teismą (byla Nr.2-531-786/2009) dėl šio paneigimo (ir kitų atsakymų) išspausdinimo, parengiamajame teismo posėdyje dalyvavo ir pareiškėjo atstovas. Pareiškėjas ligi šiol neišspausdino ir Žurnalistų etikos inspektoriaus 2009 m. spalio 2 d. sprendimo Nr. SPR-65 rezoliucinės dalies, kaip tai padaryti įpareigoja Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 16 dalis. Atsakovas nepagrįstai atsisakė teisiškai įvertinti Komisijos 2009 m. kovo 2 d. raštą Nr. 27, neperdavė pareiškimo kitam kompetentingam viešojo administravimo subjektui, neinformavo jo, ar jis turi dėl to kreiptis į teismą ar ne (Įstatymo 50 str. 9 d. 1 p.).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Anykštos redakcija“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, spręsdamas ginčą vadovavosi Visuomenės informavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, 49 straipsnio 1 dalies, 50 straipsnio 1 ir 3 dalių, 15 straipsnio, 44 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 2, 3 ir 4 dalių, CK 2.24 straipsnio nuostatomis.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikraštyje „Anykšta“ 2007 m. gegužės 12 d. išspausdino straipsnį apie trečiąjį suinteresuotą asmenį V. R. „Administracinė nuobauda – už savavaldžiavimą“. Trečiasis suinteresuotas asmuo 2007 m. lapkričio 4 d. surašė paneigimą, kurį, trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjas priimti atsisakė. Pareiškėjo veiksmus V. R. 2008 m. gruodžio 5 d. apskundė Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai, o paneigimą pareiškėjui išsiuntė pakartotinai registruotu paštu. Laikraščio „Anykšta“ redaktoriaus J. J. siųstas raštas „Dėl Jūsų 2007 m. lapkričio 27 d. registruoto laiško „Anykštos“ redakcijai“ (b. l. 39) įrodo, kad pareiškėjas gavo trečiojo suinteresuoto asmens registruotą laišką. Todėl pareiškėjo argumentą, jog nėra patikimų duomenų, kad laikraščio redakcija iš tiesų gavo V. R. paneigimą, teismas pripažino nepagrįstu.
Teismas, remdamasis Įstatymo 15 straipsnio ir 44 straipsnio 2 dalies nuostatomis pažymėjo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo turi teisę surašyti apie jį paskelbtos neatitinkančios tikrovės informacijos paneigimą ir pareikalauti, kad šią informaciją paskleidusi visuomenės informavimo priemonė tokį paneigimą paskelbtų. Pagal Įstatymo 44 straipsnio 3 ir 4 dalis pareiškėjas turi pareigą tokį paneigimą nemokamai išspausdinti ar kitu adekvačiu būdu paskelbti, o nusprendęs neskelbti jokio paneigimo – per dvi savaites nuo paneigimo gavimo dienos raštu atsakyti paneigimą pateikusiam asmeniui, nurodydamas atsisakymo paskelbti paneigimą priežastis ir motyvus. Šios įstatymo nustatytos pareigos pareiškėjas neįvykdė, trečiojo suinteresuoto asmens paneigimo nepriėmė, jo nepaskelbė ir neatsakė pareiškėjui nustatyta tvarka, todėl atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo 49 straipsnio 1 dalies, 50 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimais, skundžiamu 2009 m. spalio 2 d. sprendimu Nr. SPR-65 įspėjo pareiškėją dėl Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnio 4 dalies reikalavimų pažeidimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo, pasinaudodamas savo teise, numatyta Įstatymo 15 straipsnyje ir 44 straipsnio 2 dalyje galėjo kreiptis į pareiškėją su paneigimu, o pareiškėjas, pagal Įstatymo 44 straipsnio 4 dalį turėjo pareigą tokį paneigimą išspausdinti ar kitaip paskelbti. Pareiškėjui atsisakius paskelbti paneigimą arba to nepadarius per įstatymo nustatytą terminą, trečiasis suinteresuotas asmuo turi galimybę pasinaudoti Įstatymo 44 straipsnio 6 dalimi ir CK 2.24 straipsnio 4 dalies nuostata ir kreiptis į teismą CK 2.24 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka dėl paskleistų duomenų, žeminančių jo garbę ir orumą, ir neatitinkančių tikrovės paneigimo teismo tvarka. Atsakovas ginčo sprendimą priėmė, vadovaudamasis Įstatymo 49 straipsnio 1 dalies, 50 straipsnio 2 dalies 1 punkto, pagal jam įstatymo suteiktą kompetenciją, ir įstatymų kolizijos nagrinėjamu atveju nėra. Pareigos, nustatytos Įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje pareiškėjas neįvykdė.
III.
Pareiškėjas UAB „Anykštos redakcija“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Taip pat prašo iš atsakovo priteisti su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.
Apeliacinis skundas (b. l. 70-73) grindžiamas šiais argumentais:
1. Atsakovas veikė ultra vires, t. y. viršijo savo kompetenciją. Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalis nereiškia, kad atsakovas turi teisę tirti ir nagrinėti viską ir bet ką, kas susiję su Visuomenės informavimo įstatymu. Įstatymo 49 straipsnio 1 dalis turi būti vertinama sistemiškai su 50 straipsnio 1 dalies 1-11 papunkčiais. Trečiojo suinteresuoto asmens skundas nepateko į Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1-11 punktuose nustatytas atsakovo kompetencijos ribas.
2. Nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad 2007 m. rudenį ar kitu laiku pareiškėjas gavo trečiojo suinteresuoto asmens paneigimą.
3. Įstatymo 49 ir 50 straipsniai numato atsakovo skyrimo ir veiklos tvarką bei kompetenciją, o ne paneigimo pateikimo ir ar paskelbimo tvarką. Taigi šiuo atveju CK 2.24 straipsnio 2 ir 4 dalys bei Įstatymo 49 ir 50 straipsniai reguliuoja ne tą patį teisinį santykį.
4. Pareiškėjas pateikė argumentus apie galimą neatitikimą tarp Įstatymo 44 straipsnio 4 dalies ir tarp CK 2.24 straipsnio 2 ir 4 dalių, kuris reglamentuoja ta patį teisinį santykį – paneigimo pateikimo ir paskelbimo tvarką, tačiau teismas šio argumento nenagrinėjo.
Teismas nepagrįstai netaikė CK 2.24 straipsnio 2 ir 4 dalių.
Šalies argumentai
Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 79-82) nurodė, kad:
1. Įstatymo 50 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad inspektorius vertina, kaip informuojant visuomenę laikomasi šiame ir kituose visuomenės informavimą reglamentuojančiuose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytų visuomenės informavimo principų. Atlikdamas minėto straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas, inspektorius gali priimti sprendimą įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus, už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingus (fizinius) asmenis apie pastebėtus Visuomenės informavimo įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti. Pareiškėjas nepagrįstai susiaurina Visuomenės informavimo įstatyme inspektoriui nustatytą kompetenciją.
2. Laikraščio „Anykšta“ redaktoriaus J. J. raštas „Dėl Jūsų 2007 m. lapkričio 27 d. registruoto laiško „Anykštos“ redakcijai“ patvirtina, kad pareiškėjas grąžino neskaitytą V. R. laišką, pasiūlydamas jam pasirinkti kitas žiniasklaidos priemones saviraiškai reikšti. Šis raštas yra objektyvus įrodymas, kuris patvirtina, jog V. R. laiškas redakcijoje buvo gautas.
3. Pareiškėjas buvo įspėtas dėl Visuomenės informavimo įstatymo, o ne dėl Civilinio kodekso nuostatų nesilaikymo ir taikė šiuo įstatymu nustatytą atsakomybės rūšį – įspėjimą.
4. Visuomenės informavimo įstatymas nustato viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų ir jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę, bet ne civilinius santykius. Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjų ir (ar) skleidėjų civilinės atsakomybės sąlygas ir tvarką nustato Civilinio kodekso normos. Taigi pačioje įstatymo nuostatoje atsakomybės pobūdžio atskyrimo klausimas yra aiškiai įtvirtintas. Civilinis kodeksas ir Visuomenės informavimo įstatymas reguliuoja skirtingus teisinius santykius, todėl pareiškėjos nurodytos teisės normų kolizijos aptariamu klausimu nėra.
5. Teisę kreiptis į teismą civiline tvarka asmuo įgyja tik tada, kai visuomenės informavimo priemonė (viešosios informacijos rengėjas) atsisako spausdinti ar kitaip paskelbti paneigimą arba to nepadaro per įstatyme nustatytą terminą (CK 2.24 straipsnio 4 dalis). Todėl ginčo situaciją, kai trečiasis suinteresuotas asmuo dėl atsakymo teisės kreipėsi į pareiškėją, taip pat pareiškėjo pareigas bei atsakomybę šiuo klausimu reguliuoja ne CK, bet Įstatymas.
Šalies argumentai
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas palaikė apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje sprendžiamas ginčas dėl asmens, apie kurį per visuomenės informavimo priemonę buvo paskleistos tikrovės neatitinkančios žinios, teisės surašyti paneigimą ir reikalauti, kad ta visuomenės informavimo priemonė šį paneigimą išspausdintų.
Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei neteisingai taikė ir aiškino teisės aktus.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas ir teisės taikymas, sprendžiant ginčą, yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio nuostata administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (1d.). Teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (2d.)
Todėl teismas tikrina, ar atsakovas pagal jam suteiktą kompetenciją turėjo pagrindą nagrinėti V. R. skundą, ar nagrinėdamas skundą nepažeidė pagrindinių skundo nagrinėjimo procedūrų, taip pat ar priimtas sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas. Šio ginčo apimtyje teismas nevertina, ar V. R. turėjo galimybę ginti savo teises kitais būdais.
Nustatyta, kad Žurnalistų etikos inspektorius, išnagrinėjęs V. R. skundą, priėmė sprendimą įspėti viešosios informacijos rengėją UAB „Anykštos redakcija“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnio 4 dalies reikalavimų pažeidimo, padaryto publikacijoje „Administracinė nuobauda – už savavaldžiavimą“ (laikraštis „Anykšta“, 2007 m. gegužės 12 d.) paskelbiant informaciją apie V. R. (b. l. 36-38). V. R. skunde atsakovui nurodė, kad raštu kreipėsi į laikraščio „Anykšta“ redakciją, prašydamas išspausdinti minėtoje publikacijoje pateiktų tikrovės neatitinkančių ir melagingų duomenų paneigimą, tačiau pareiškėjas atsisakė priimti ir svarstyti jo reikalavimą.
Vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnio 3 ir 4 dalimi (iki 2010 m. spalio 18 d. galiojusi įstatymo redakcija), visuomenės informavimo priemonė, gavusi asmens, apie kurį šie duomenys buvo paskleisti, paneigimą, privalo jį tokios pat apimties ir ta pačia forma, kokia buvo paskelbta tikrovės neatitinkanti, žeminanti fizinio asmens garbę ir orumą ar pažeidžianti juridinio asmens reputaciją informacija, nemokamai išspausdinti ar kitu adekvačiu būdu paskelbti per dvi savaites <...>. Jei visuomenės informavimo priemonė nusprendžia neskelbti tokio paneigimo, ji privalo per dvi savaites nuo paneigimo gavimo dienos raštu atsakyti paneigimą pateikusiam asmeniui, nurodydama atsisakymo paskelbti paneigimą priežastis ir motyvus.
Pagal teisinio reguliavimo metodą, paminėtos teisės normos yra imperatyvios, t. y. formuluojančios visuomenės informavimo priemonei privalomo elgesio taisyklę. Kadangi, kaip matyti, Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos asmens teisės į teisminę gynybą prieinamumas yra tiesiogiai priklausomas nuo šios privalomos išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos išnaudojimo, visuomenės informavimo priemonė negali ignoruoti asmens atitinkamo kreipimosi. Laikraščio „Anykšta“ redaktoriaus 2009 m. gegužės 12 d. paaiškinime, adresuotame Žurnalistų etikos inspektoriui, išdėstyta pareiškėjo pozicija nepalaikyti jokių santykių su V. R. ir nepriimti jo laiškų (b. l. 32), ir raštas „Dėl Jūsų 2007 m. lapkričio 27 d. registruoto laiško „Anykštos“ redakcijai“, kuriuo grąžinta neskaityta (neatplėšta) V. R. korespondencija (b. l. 39), vienareikšmiškai patvirtina trečiojo suinteresuoto asmens teiginius, kad laikraščio „Anykšta“ redakcija vengė inicijuoti įstatymo numatytą procedūrą, todėl sprendimas paskelbti arba neskelbti paneigimą susiklosčiusiomis aplinkybėmis (t. y. neatlikus V. R. argumentų analizės ir vertinimo) negalėjo būti ir faktiškai nėra priimtas. Analizuojama situacija iš esmės skiriasi nuo tos, kai visuomenės informavimo priemonė aiškiai išreiškia savo valią – atsisakymą spausdinti ar kitaip paskelbti paneigimą, arba pažeidžia nustatytą terminą paneigiančiai informacijai išplatinti (CK 2.24 str. 2 ir 4 d.), todėl nėra pagrindo UAB „Anykštos redakcija“ pasirinktą elgesį kvalifikuoti kaip neigiamo atsakymo asmeniui pateikimą, kas reikštų išankstinį bylos išsprendimą ne teismo tvarka.
Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnis apibrėžia, kad žurnalistų etikos inspektorius yra valstybės pareigūnas, kuris prižiūri, kaip įgyvendinamos šio įstatymo nuostatos (49 str. 1 d.). Žurnalistų etikos inspektoriaus veikla grindžiama teisėtumo, nešališkumo, teisingumo ir viešumo principais (49 str. 6 d.). Jo kompetencija nustatyta šio įstatymo 50 straipsnyje. Viena iš įstatymų leidėjo Žurnalistų etikos inspektoriui pavestų funkcijų – nagrinėti suinteresuotų asmenų skundus ir pareiškimus dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo, taip pat dėl jų teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse (50 str. 1 d. 1, 2 p.). Jei skundas ar pareiškimas yra pagrįstas, žurnalistų etikos inspektorius gali priimti vieną iš šio įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje numatytų sprendimų (įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus apie pastebėtus visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti <...>).
Patikrinusi bylą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis), teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Žurnalistų etikos inspektorius išnagrinėjo V. R. skundą savo kompetencijos ribose, laikydamasis Visuomenės informavimo įstatymo (49, 50 str.) reikalavimų, UAB „Anykštos redakcija“ atžvilgiu priėmė faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis pagrįstą bei motyvuotą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, o 44 straipsnio 6 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Kadangi teisėjų kolegija šia nutartimi palieka pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas, nepakeistą, konstatuotina, kad ši nutartis priimta pareiškėjo nenaudai (ABTĮ 44 str. 1 ir 2 d.), todėl pareiškėjas neturi teisės į atstovavimo išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n utaria:
uždarosios akcinės bendrovės „Anykštos redakcija“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.