Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Savinijaus Katausko ir Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. gynėjo advokato Aliaus Galmino apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2018 m. balandžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir nuteistas terminuotu laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Pritaikius BK 75 straipsnį paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejus) metus, paskiriant baudžiamojo poveikio priemones – per 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti padarytą turtinę ir neturtinę žalą, neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir įpareigoti per 1 (vieną) mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti Pataisos inspekcijos organizuojamose smurtinį elgesį keičiančiose programose.

V. V. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisintas.

Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies – iš V. V. priteista nukentėjusiajam V. Š. 4 323,21 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei 1 273 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti. Kita civilinio ieškinio dalis atmesta.

Iš V. V. priteista 1 356,20 Eur žalos atlyginimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui ir 187,57 Eur žalos atlyginimo Klaipėdos teritorinei ligonių kasai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. V. V. nuteistas už tai, kad dėl chuliganiškų paskatų sužalojo žmogų taip, kad dėl šio sužalojimo nukentėjęs asmuo ilgai sirgo, t. y. 2016-01-23 apie 09.30 val., (duomenys neskelbtini), V. Š. gyvenamojo namo kieme buitinio konflikto metu užpuolė V. Š. ir tyčia rankos kumščiu sudavė jam ne mažiau kaip vieną smūgį į veidą, smūgiu pargriaudamas V. Š. ant žemės. Tęsdamas nusikalstamą veiką, V. V. gulinčiam V. Š. spyrė ne mažiau kaip tris kartus į įvairias kūno vietas. Mušdamas ir spardydamas V. V. sukėlė nukentėjusiajam V. Š. fizinį skausmą ir padarė įvairius sužalojimus, iš jų ir atitinkančius nesunkų sveikatos sutrikdymą – galvos sumušimą ir odos nubrozdinimus, poodinę kraujosruvą kaktos kairėje, poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, kraujo išsiliejimą po akių junginėmis, viršutinės lūpos minkštųjų audinių patinimą, kraujosruvą lūpos gleivinėje, viršutinio dešiniojo 12 danties kramtomojo paviršiaus kampo nuskėlimą, odos nubrozdinimą šalia kairės išorinės klausomosios landos, poodinę kraujosruvą dešinės ausies kaušelio viršutinėje dalyje, galvos minkštųjų audinių patinimą, poodines kraujosruvas kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, piršto tiesiajame paviršiuje, dešinės šlaunies bei blauzdos išoriniuose paviršiuose, dešinės blauzdos užpakaliniame paviršiuje. Dėl minėtų sužalojimų V. Š. sirgo nuo 2016-01-23 iki 2016-02-29, kentė fizinį skausmą, išgyveno dėl subjauroto veido, ir tokiais tyčiniais neteisėtais veiksmais V. V. padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

2.6. Teismas nenurodė, kodėl V. V. tariamai padaryta nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, t. y., kuo pasireiškė chuliganiškos paskatos. Pagal kasacinio teismo praktiką tais atvejais, kai smurtinę veiką pirmiausia nulėmė pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių ir panašaus pobūdžio (dalykinių, tarnybinių) santykių, chuliganiškas paskatas kvalifikuojanti aplinkybė paprastai neinkriminuojama (kasacinės nutartys Nr. 2K-144/2008, 2K-24/2008, 2K-58/2009). Tokiu atveju kitaip turėtų būti spendžiamas ir bausmės skyrimo klausimas, nes nusikalstama veika, numatyta BK 138 straipsnio 1 dalyje, yra mažiau pavojinga, nei veika, numatyta BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte. V. V. posėdžio metu nurodė, kad nukentėjusysis V. Š. galėjo patirti kūno sužalojimus, kai V. V. gynėsi nuo pastarojo, t. y. veikė esant būtinajai ginčiai. Paaiškina, jog V. V., siekdamas išsiaiškinti priežastis, kodėl V. Š. vartoja smurtą prieš jo mamą, buvo užpultas V. Š. ir prieš jį pavartotas smurtas. Šias aplinkybes patvirtino liudytoja O. P.. Jeigu V. V. nebūtų apsigynęs nuo agresyvaus, smurtaujančio V. Š., tuomet V. V. būtų patyręs galbūt rimtesnius kūno sužalojimus. Teismas nepagrįstai nurodė, kad tai V. V. gynybinė versija. V. V. veikė esant būtinajai ginčiai, neperžengė jos ribų, nes kėsinimasis į jo sveikatą buvo pavojingas, realus ir akivaizdus. Apie tai, kad nukentėjusysis V. Š. siekė pažeisti baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, patvirtina faktas, kad dar tą pačią dieną V. Š. kėsinosi į nuteistojo V. V. motinos sveikatą, o V. V. norint su juo apie tai pasikalbėti, V. Š. keikdamasis griebė jį už nugaros. Nukentėjusysis V. Š. yra fiziškai aukštesnis už nuteistąjį V. V., todėl nuteistasis V. V. tikrai turėjo pagrindo gintis aktyviais veiksmais. Tokias įvykio aplinkybes teismo posėdžio metu nurodė ir liudytoja O. P..

2.7. Teismas nepagrįstai priteisė iš V. V. turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam V. Š., nes pastarasis patyrė sužalojimus V. V. nuo jo ginantis. Taip pat teismas nepagrįstai tenkino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ir Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius, nes V. V. nepagrįstai pripažintas kaltu.

3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą. Prokurorė prašė veiką perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 1 dalį, prašė skirti nuteistajam vienerių metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant atlyginti žalą nukentėjusiajam ir neišvykti iš gyvenamosios vietos be institucijos leidimo, o kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Nukentėjusysis ir jo atstovė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Skunde ginčijama nuteistojo V. V. kaltė, padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, teigiant, kad byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, įrodančių, kad jis dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė sveikatą V. Š., o apkaltinamasis nuosprendis grįstas prielaidomis, neatsižvelgta į byloje esančius prieštaravimus ir nepagrįstai neįžvelgus nuteistojo veiksmuose BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos galbūt nusikalstamos veikos sudėties.

5. Teismas nuosprendyje aptarė ir gynybos versijas dėl byloje nagrinėjamų įvykių faktinių aplinkybių. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos byloje BPK nustatyta tvarka surinktų ir teisme tinkamai, laikantis BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje nustatytų reikalavimų, ištirtų ir patikrintų įrodymų visuma. Taigi, pripažindamas V. V. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymo, teismas įrodymų vertinimo reikalavimų nepažeidė. Visi duomenys, kuriais teismas grindė išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes ir priimdamas sprendimą, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

6. Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų paskatų, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų. Toks nusikaltimas yra priskirtinas apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). Nusikalstamos veikos motyvas ar tikslas yra būtinieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai tuo atveju, kai jie tiesiogiai nurodyti BK straipsnio, aprašančio tos veikos sudėtį, dispozicijoje. Tik tokiu atveju, nenustačius BK straipsnio dispozicijoje nurodyto veikos motyvo ar tikslo, konstatuojama, kad asmuo nepadarė nusikalstamos veikos arba kad padarė kitą veiką, nereikalaujančią atitinkamo motyvo ar tikslo. Pavyzdžiui, chuliganiškos arba savanaudiškos paskatos, tikslas nuslėpti kitą nusikaltimą yra būtinieji nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai (atitinkamai BK 138 straipsnio 2 dalies 8, 9, 11 punktai) ir tik tuo atveju, kai nesunkiai sutrikdoma žmogaus sveikata nurodytais motyvais arba siekiant nurodyto tikslo, veika kvalifikuojama pagal BK 138 straipsnio 2 dalį. Jeigu nesunkus sveikatos sutrikdymas padaromas BK 138 straipsnio 2 dalyje nenurodytais motyvais arba siekiant šioje dalyje nenurodytų tikslų bei nesant kitų šios dalies punktuose numatytų požymių, veika kvalifikuojama pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. BK 138 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nei veikos motyvas, nei tikslas nenurodytas, ir tai reiškia, kad čia aprašytos veikos konstatavimui nurodyti požymiai reikšmės neturi.

6.1. Nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį.

6.2. Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo sužalojimu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra padaroma be priežasties ar akivaizdžiai neadekvati priežasčiai.

7. Nagrinėjamoje byloje V. V. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą nuteistas už tai, kad V. Š. gyvenamojo namo kieme buitinio konflikto metu užpuolė pastarąjį ir tyčia rankos kumščiu sudavė jam ne mažiau kaip vieną smūgį kumščiu į veidą, smūgiu pargriaudamas jį ant žemės ir tęsdamas nusikalstamą veiką, gulinčiam V. Š. spyrė ne mažiau kaip tris kartus į įvairias kūno vietas.

7.3. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog V. V. priėmė sprendimą sustoti ir nueiti pas V. Š., prieš tai net nenuvykęs pas mamą, t. y. jos net nesusitikęs ir neišsiaiškinęs tikrųjų įvykio situacijos aplinkybių. Vietoje to, kad kartu su mama būtų nuėjęs pas kaimyną arba pasikvietę į pagalbą policijos pareigūnus ir pan., V. V. savarankiškai pasirinko priešingą teisei, pavojingą, baustiną elgesį ir už tai turi atsakyti.

7.4. Bylos duomenys rodo, kad įvykio metu tarp V. V. ir nukentėjusiojo kilo konfliktinė situacija iš esmės dėl menkos priežasties – dėl nukentėjusiojo konflikto su V. V. mama, t. y. jų kaip kaimynų tarpusavio nesutarimų. Nors V. V. ir nepatiko mamos apibūdintas kaimyno elgesys prieš ją, tačiau, kaip minėta, įsitikinti tokio elgesio tikruoju turiniu V. V. jokių objektyviai šioje situacijoje įmanomų imtis teisėtų veiksmų nesiėmė, policijos pareigūnų nekvietė, o su mama iki įvykio apskritai susitikęs net nebuvo. Taigi konflikto puses siejo tik tai, jog V. V. yra V. V., kurios kaimynystėje gyvena V. Š., sūnus.

7.5. Apeliantas įžvelgia prieštaravimus tarp liudytojų, jų ir nukentėjusiojo parodymų ir tai, jo manymu, paneigia nuteistojo V. V. kaltę. Tačiau apygardos teismas tokius samprotavimus vertina kaip selektyvius, paimtus iš konteksto, todėl iškraipančius tikrąjį įvykio situacijos vaizdą ir situaciją. Teismas nuosprendyje pateikė visų byloje kaip liudytojų teisme apklaustų proceso dalyvių – V. Š., jo sutuoktinės B. Š., V. V. mamos V. V., V. šeimos pažįstamos O. P. bei paties nuteistojo V. V. – parodymų vertinimą, taip pat perskaitė liudytojo V. S. tyrėjui duotus parodymus ir nuosekliai išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus tiek nuteistąjį kaltinančius, tiek jį teisinančius įrodymus, pateikė jų vertinimo analizę. Beje, pats apeliantas skunde nurodo, jog priešiški asmeniniai santykiai yra susiklostę būtent tarp nukentėjusiojo V. Š., jo žmonos B. Š. ir V. V. mamos V. V..

7.6. Iš byloje esančio B. Š. telefonu filmuoto vaizdo ir garso įrašo matyti, jog V. V. stovi pasilenkęs prie klūpančio ant žemės V. Š., o po to, šaukiant B. Š., sparčiu žingsniu nueina link automobilio, o V. Š. atsistoja bei pribėgusiai žmonai pasako, jog buvo sumuštas – „gavau“. Iš V. V. telefonu daryto įvykio vietoje balso įrašo girdėti, jog V. V. sako V. Š., jog pastarasis nelįstų prie mamos, o V. Š. nesipriešina ir sutinka nelįsti. Tokių užfiksuotų šiuose įrašuose įvykio situacijos duomenų visuma, kartu atsižvelgiant į aptartas V. V. elgesio paskatas ir veiksmų eigą, leidžia įsitikinti tuo, jog būtent V. V. buvo konflikto iniciatorius ir aktyviais, smurtiniais veiksmais palaužė B. Š. valią taip, jog būtent po jo pavartoto fizinio smurto konflikto pradžioje prieš V. Š., pastarasis (klūpėdamas ant žemės) sutiko su V. V. grasinimais nelįsti prie jo mamos.

7.7. Apeliantas, akcentuodamas V. V. ir V. Š. kūno sudėjimų skirtumus, nutyli, jog abu vyrai yra panašaus amžiaus (gim. (duomenys neskelbtini) m.) ir didelių skirtumų, išskyrus tai, jog V. Š. yra aukštesnis už V. V., tarp jų iš esmės nėra. Kita vertus, nusikalstamai smūgiuojant ar kitaip smurtaujant, ne kaltininko ūgis, o suduotų smūgių nukentėjusiajam jėga, tikslumas lemia neigiamas pasekmes asmens sveikatai ir gyvybei. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo manyti, jog V. Š. ūgis ir svoris yra tie požymiai, kurie galėjo V. V. sudaryti kėsinimosi pavojingumo, realumo ir akivaizdumo įspūdį būtinosios ginties prasme. Be to, vien tai, kad tam tikras asmuo dėl savo praeities (teistumo, nuobaudų už administracinius teisės pažeidimus, polinkio konfliktuoti, smurtauti ir pan.) gali būti vertinamas kaip pavojingas, dar nesudaro situacijos, kurioje galima būtinoji gintis, nes šis baudžiamosios teisės institutas skirtas gintis nuo pavojingų kėsinimųsi, o ne nuo pavojingų asmenų (BK 28 straipsnis). Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo iš baimės ar dėl nepagrįsto įtarumo ir pan. vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei tariamosios būtinosios ginties, nei būtinosios ginties ar jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuotina kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas.

7.8. Tai, kad nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis prieš jį buvo pavartotas fizinis smurtas, patvirtina ir specialisto išvada Nr. G 167/2016(03), kurioje nustatyta, kad V. Š. patyrė sužalojimus, atitinkančius nesunkaus sveikatos sutrikdymo mastą – galvos sumušimą ir odos nubrozdinimus, padaryta poodinė kraujosruva kaktos kairėje, poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose, kraujo išsiliejimas po akių junginėmis, atsirado viršutinės lūpos minkštųjų audinių patinimas, kraujosruva lūpos gleivinėje, nuskeltas viršutinio dešiniojo 12 danties kramtomojo paviršiaus kampas, padarytas odos nubrozdinimas šalia kairės išorinės klausomosios landos, poodinė kraujosruva dešinės ausies kaušelio viršutinėje dalyje, atsirado galvos minkštųjų audinių patinimas, poodinės kraujosruvos kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, piršto tiesiajame paviršiuje, dešinės šlaunies bei blauzdos išoriniuose paviršiuose, dešinės blauzdos užpakaliniame paviršiuje. Tokia pati išvada dėl nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo nurodyta ir papildomoje specialisto išvadoje Nr. pG 340/2016(3). Duomenų, kad konflikto metu kokius nors sužalojimus patyrė V. V. ar buvo sugadintas jo turtas (pvz., suplėšyti rūbai), byloje nėra. Todėl kaip neįtikinami bei paneigti aptartų duomenų visuma vertinami apelianto teiginiai, jog matydamas, kad V. Š. yra agresyviai nusiteikęs ir pokalbis neįvyks, V. V. apsisuko ir ėjo link automobilio, o tada staiga pajuto, kad V. Š. bėga link jo, griebė rankomis jam už nugaros, norėdamas parversti ant žemės ir suduoti kumščiu į veidą, tačiau V. V. sureagavo ir smūgio išvengė užsidengdamas kaire ranka. Kiti apelianto teiginiai, jog V. V. gynėsi nuo puolančio, agresyvaus V. Š., todėl stūmė rankomis jį nuo savęs ir tokiu būdu galbūt pataikė jam rankomis į veidą, dėl to pastarasis parvirto ant žemės, o gulinčiam ant žemės V. Š. jokių smūgių nesudavė, prieštarauja aptartoms įvykio situacijos aplinkybėms. Be to, specialisto išvadose užfiksuotas V. Š. kūno sužalojimų mechanizmas, jų kiekis, vietos ir sunkumas leidžia pagrįstai teigti, kad V. V. smūgiavo tikrai ne kartą ir ne vien tik į galvą, bet nusikalstamai veikė ir kitais kaltinime nurodytais būdais.

8. Apibendrindama išdėstytas ir įvertintas faktines ginčo įvykio situacijos aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog V. V. nusikalstama veika prieš V. Š. teisingai kvalifikuota būtent pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Apygardos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje V. V. kaltė buvo įrodyta ne tik nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo parodymais, tačiau kartu vertinant specialistų išvadas, parodymų patikrinimo vietoje protokolų ir fotonuotraukų, akistatos protokolų duomenis, kitą rašytinę bylos medžiagą (vaizdo ir garso įrašai) ir kitus bylos duomenis. Visi šie įrodymai sudaro bendrą visumą, patvirtindami, papildydami vieni kitus, o iš jų visumos analizės, apygardos teismo nuomone, logiškai išplaukia V. V. kaltę jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymu patvirtinančios išvados. Pastebėtina, jog ikiteisminis tyrimas dėl V. V. mamos sužalojimo buvo nutrauktas, o tai dar kartą leidžia įsitikinti tuo, kad V. V. mamos ir kaimyno nesutarimus pasirinko spręsti neteisėtai – baudžiamojo įstatymo draudžiamu elgesiu.

9. Kiti apelianto teiginiai, jog neįrodžius V. V. kaltės iš pastarojo yra nepagrįstai priteista turtinė ir neturtinė žala nukentėjusiajam bei tenkinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ir Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai, atsižvelgiant į tai, jog V. V. kaltė yra nustatyta ir įrodyta aptartų ir skundžiamame nuosprendyje ištirtų įrodymų visuma, atmestini kaip faktiškai ir juridiškai nepagrįsti.

9.1. Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padaryta fizinė, turtinė ar moralinė žala. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis).

9.2. Įvertinusi visas šioje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija mano, kad nukentėjusiajam nuosprendžiu priteistas 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydis atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, nustatytas remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio nuostatomis, laikantis BPK 109 straipsnio ir 115 straipsnio 1 dalies reikalavimų, vadovaujantis suformuotos teismų praktikos pavyzdžiais panašiose bylose. Neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Teismas parinko adekvatų neturtinės žalos atlyginimo dydį bei teisingai įvertino ir pagrįstai priteisė nukentėjusiajam iš nuteistojo 2 323,21 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimo.

9.3. CK 6.283 straipsnio l dalyje numatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, jeigu šis suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, privalo atlyginti už tai atsakingas asmuo. CK 6.280 straipsnis numato, jog asmuo, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo. CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies l punkte numatyta, kad iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų apmokamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos. To paties įstatymo 30 straipsnio l punkte, 31 straipsnio l punkte nurodyta, kad Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą vykdo, jo lėšas naudoja Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 15 straipsnio l dalies 8 punktas numato, kad Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto pajamas, be kitų įplaukų, sudaro iš fizinių asmenų išieškotos lėšos už žalą, padarytą apdraustojo sveikatai, kai apdraustojo sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos buvo apmokėtos iš šio biudžeto lėšų. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka.

9.4. Byloje nustatyta, kad dėl V. V. padarytos nusikalstamos veikos nukentėjo V. Š., kuriam buvo suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos ir išmokėta ligos pašalpa už nedarbingumo laikotarpį. Todėl būtent neteisėta V. V. veika nulėmė turtinės žalos padarymą Valstybinei ligonių kasai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Klaipėdos teritorinė ligonių kasa pateikė duomenis, kurie patvirtina informaciją apie V. Š. suteiktas sveikatos priežiūras paslaugas ir jų kainą (t. 1, b. l. 147–148, 149), o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius – apie išmokėtą V. Š. jo laikinojo nedarbingumo dėl ligos pašalpą (t. 1, b. l. 136–138, 139). Todėl šių civilinių ieškovių ieškiniai tenkinti pagrįstai ir teisėtai. Naikinti ar keisti nuosprendžio dalis dėl civilinių ieškinių klausimų išsprendimo pagrindo nėra.

10. Visi šie anksčiau aptarti duomenys patvirtina, kad V. V. nesugebėjo suvaldyti emocijų, todėl staigiai, iš pasalų užpuolė nukentėjusįjį, pagautas įniršio sudavė jam smūgį kumščiu į galvą, dėl to pastarasis pargriuvo, o gulinčiam dar spyrė koja ne mažiau kaip tris kartus į įvairias kūno vietas, o po to, pamatęs nukentėjusiojo žmoną, greitai pasišalino iš įvykio vietos automobiliu. Toks nusikalstamas V. V. elgesys buvo tiesioginė nukentėjusiajam padaryto tyčinio nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis. Apylinkės teismas pagrįstai nusprendė, kad V. V. kaltė dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos nusikalstamos veikos yra įrodyta. V. V. išteisinimui pagrindo nėra, skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pateiktas jo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas. Apelianto nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti nuosprendį, juolab V. V. baudžiamąją bylą nutraukti. Tai, kad teismas bylos faktinius duomenis įvertino ne taip, kaip pageidauja apeliantas, nereiškia, kad šie duomenys įvertinti šališkai, neobjektyviai ar neteisingai.

Dėl proceso išlaidų atlyginimo

11. Nukentėjusiojo atstovė advokatė pateikė prašymą dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo ir mokėjimo nurodymą Nr. 44, patvirtinantį, jog advokatei atstovaujamasis 2015 m. gegužės 29 d. sumokėjo 200 Eur už teisines paslaugas (t. 3, b. l. 150). Pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia nukentėjusiajam, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, pasikviesti atstovą, kad jo teisės ir teisėti interesai proceso metu būtų ginami ir užtikrinami visapusiškai. Priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Advokatė G. Mauručaitienė atstovavo nukentėjusiajam 2018 m. birželio 7 d. ir rugsėjo 12 d. teismo posėdžiuose apygardos teisme (iš viso 1 val.). Apeliacinį skundą padavė nuteistojo gynėjas ir skundas yra atmetamas. Skunde ginčijami klausimai susiję ir su nukentėjusiojo teisėmis ir teisėtais interesais. Atsižvelgiant į tai, prašymas priteisti atstovavimo – procesines – išlaidas tenkintinas. Prašoma priteisti 200 Eur suma už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme nėra per didelė. Už teisinę pagalbą sumokėtas honoraras advokatei atitinka darbo ir laiko sąnaudas, protingumo ir teisingumo kriterijus. Todėl nukentėjusiajam iš nuteistojo priteistina 200 Eur atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo V. V. gynėjo advokato Aliaus Galmino apeliacinį skundą.

Priteisti V. Š. iš nuteistojo V. V. 200 Eur (du šimtus eurų) atstovavimo išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme.