- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2021-11-29
- Bylos Nr.
- AN2-457-929/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 4-48-3-00051-2020-9
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Rasa Paužaitė (pirm.)
- Institucija
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
- Advokatai
- Valdas Bugelevičius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Rasa Paužaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Teisės departamento atstovo Aido Jakimavičiaus (toliau ir – Institucija) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. spalio 6 d. nutarimo, kuriuo administracinio nusižengimo bylos teisena pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau ir – ANK) 235 straipsnio 4 dalį, 247 straipsnio 25 dalį O. P. nutraukta.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Priimtų procesinių sprendimų esmė
1. Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos vedėjas 2020 m. rugsėjo 11 d. O. P. surašė administracinio nusižengimo protokolą pagal ANK 235 straipsnio 4 dalį, 247 straipsnio 25 dalį, už tai, kad jis, būdamas UAB „C.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), direktoriumi, vykdo ūkinę veiklą ir neturėdamas taršos leidimų sandėliuoja (laiko) (duomenys neskelbtini) pastate (registro Nr. -) – 783 m3 (274 t) nepavojingų mišraus plastiko atliekų, o (duomenys neskelbtini) pastate (unikalus Nr. -) - 450 m3 (129 t) nepavojingų mišraus plastiko atliekų. UAB „C.“ be taršos leidimų vykdydama ūkinę veiklą pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – Aplinkos apsaugos įstatymas) 19 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymo Nr. Dl-259 patvirtintų Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 6 punktą. Vadovaujantis Taisyklių 1 priedo 3.1. punktu taršos leidimas yra reikalingas kai apdorojamos (naudojamos ar šalinamos, įskaitant paruošimą naudoti ir šalinti) ir (ar) laikomos atliekos. Už įmonės veiklą be taršos leidimo atsakingas UAB „C.“ direktorius O. P., todėl, tokiais savo veiksmais, pažeidė Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, Taisyklių 6 punktą.
2. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų teisėjas, išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą, 2021 m. balandžio 6 d. priėmė nutarimą, kuriuo O. P. pripažino kaltu padarius jam inkriminuotus administracinius nusižengimus ir pagal ANK 235 straipsnio 4 dalį skyrė 1 000 Eur baudą, o pagal ANK 247 straipsnio 25 dalį – 1 400 Eur baudą. Vadovaujantis ANK 38 straipsniu, O. P. buvo skirta galutinė administracinė nuobauda – 1 400 Eur bauda.
3. Nesutikdamas su Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. balandžio 6 d. nutarimu, administracinėn atsakomybėn patraukto O. P. atstovas advokatas Valdas Bugelevičius apskundė jį Vilniaus apygardos teismui, kuris, išnagrinėjęs skundą, 2021 m. birželio 10 d. priimta nutartimi jį tenkino iš dalies ir panaikino Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. balandžio 6 d. nutarimą bei grąžino administracinio nusižengimo bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėji iš naujo.
4. Išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą iš naujo, Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2021 m. spalio 6 d. nutarimu (toliau – skundžiamas nutarimas) administracinio nusižengimo bylos teiseną pagal ANK 235 straipsnio 4 dalį, 247 straipsnio 25 dalį O. P. nutraukė konstatavęs, kad nebuvo padarytos veikos, turinčios administracinio nusižengimo požymių.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
5. Institucija, nesutikdama su Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. spalio 6 d. nutarimu, teikiamu apeliaciniu skundu prašo jį panaikinti.
5.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nepašalino jų prieštaravimų, taip pat nevertino visų Institucijos pateiktų įrodymų, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Institucija nesutinka su teismo padaryta išvada, kad UAB „C.“ veikloje naudojamas nepavojingas mišrus plastikas atitinka Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – Atliekų įstatymas) 3¹ straipsnio 1 dalyje nurodytus kriterijus, pagal kuriuos jis nepriskiriamas atliekoms. Atliekų įstatymo 3¹ straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministerija ir Aplinkos ministerija nustato medžiagų ar daiktų priskyrimo šalutiniams produktams kriterijus ir priskyrimo tvarką. Remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2012 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. Dl-46/4-63 „Dėl Gamybos liekanų priskyrimo prie šalutinių produktų tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Tvarkos Aprašas) 4 punktu, gamybos liekanos gali būti laikomos šalutiniais produktais ir nepriskiriamos atliekoms, jeigu: 1) jos susidaro gamybos proceso metu; 2) jų naudojimas yra žinomas; 3) jos gali būti panaudotos tiesiogiai; 4) jų naudojimas yra teisėtas. Vis dėlto, šiuo atveju UAB „C.“ 2011 m. lapkričio 29 d. išduotame Taršos leidime Nr. (-), kuriame, be kita ko, detaliai aprašytas šios bendrovės veikla, nėra numatytas šalutinio produkto susidarymas.
5.2. Institucija nurodo, kad teismas nepagrįstai vadovavosi O. P. bei liudytojo V. D. parodymais dėl neva vykdomos polimerbetono gaminių gamybos veiklos. UAB „C.“ polimerbetono gaminių gamyba nėra nei sertifikuota, nei patvirtinta specializuotos įstaigos. Pažymi, kad tokiai produkcijos gamybai turi būti išduoti statybos produktų sertifikatai, kuriuos išduoda specializuota įstaiga – Statybos produkcijos sertifikavimo centras. Statybos produkcijos sertifikavimo centro pagrindinis tikslas – teikti statybos produktų sertifikavimo, eksploatacinių savybių pastovumo vertinimo, vidinės gamybos kontrolės tikrinimo paslaugas pagal klientų prašymus. Tuo tarpu sertifikavimas yra procedūra, kuria sertifikacijos įstaiga, nepriklausanti nei nuo produkto gamintojo ar tiekėjo, nei nuo vartotojo (pirkėjo), patvirtina, kad produktas, procesas ar paslauga atitinka nustatytus reikalavimus. Institucija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju UAB „C.“ nėra pasikreipusi į Statybos produkcijos sertifikavimo centrą dėl polimerbetono gaminių pripažinimo statybos produktais, todėl tiek administracinė atsakomybėn patraukto O. P., tiek liudytojo V. D. teiginiai apie polimerbetono gamybą iš plastiko atliekų – nepagrįsti.
5.3. Institucijos nuomone, teismas nepagrįstai vertino, kad į bylą pateikta viena polimerbetono plytelė yra tinkamas įrodymas byloje, suteikiantis pagrindą spręsti, kad UAB „C.“ vykdo ir ateityje ruošiasi vykdyti polimerbetono plytelių gamybą. Šiuo atveju nebuvo įvertinta, kad UAB „C.“ atliekas, adresu (duomenys neskelbtini) tebelaiko iki šiol, ką įrodo į bylą pateiktos 2019 m. gruodžio 10 d., 2020 m. sausio 29 d, 2021 m. rugpjūčio 20 d. patikrinimų metu padarytos fotonuotraukos bei aktuose užfiksuotos aplinkybės. Be to, teismas tinkamai neįvertino fakto, kad bendrovės gamybos veikla neva vykdoma pagal 2016 m. balandžio 8 d. sudarytą jungtinės veiklos ir verslo partnerystės sutartį su UAB “B. O.”, pagal kurią buvo planuojama vykdyti polimerbetono gaminių gamybą. Visgi 2020 m. balandžio 21 d. teismo nutartimi UAB “B. O.” pripažinta bankrutavusia ir likviduojama. Akivaizdu, kad UAB „C.“ neteisėtai laiko plastiko atliekas, imituodama, jog laikoma žaliava ateityje virs gaminiais. Be to, teismas taip pat nepagrįstai rėmėsi byloje pateiktais UAB „C.“ akcininko UAB „V.“ rašytiniais duomenimis. Pagal viešai skelbiamą informaciją UAB „V.“ savo veiklą vykdo tik vienerius metus, todėl į bylą pateikti rašytiniai paaiškinimai dėl siekio investuoti į polimerbetono gamybą, neatitinka tikrovės. Galiausiai, teismas neatsižvelgė ir į tai, jog plastiko atliekos yra laikomos apleistame 1957 metų statybos grūdų sandėlyje, tai yra bendrovė net neturi tinkamų patalpų polimerbetono produktų gamybai.
5.4. Institucija pažymi, kad administracinio nusižengimo protokolas O. P. buvo surašytas už tai, kad jis vykdė veiklą, neturėdamas tokiai veiklai nustatyta tvarka išduoto Taršos leidimo ir neatlikus atrankos dėl poveikio aplinkai vertinimo. Institucijos nuomone, šiuo atveju tokie jo veiksmai atitinka administracinio nusižengimo, numatyto ANK 235 straipsnio 4 dalyje, požymius. Be to, UAB „C.“ vykdo ūkinę veiklą ir, neturėdama Taršos leidimų, sandėliuoja pastate, adresu (duomenys neskelbtini), ir pastate, adresu (duomenys neskelbtini), pastate – viso 1233 m3 (403 t.) nepavojingų mišraus plastiko atliekų kiekį. UAB „C.“ be taršos leidimų vykdydama ūkinę veiklą pažeidė Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį ir Taisyklių 6 punktą. Institucija akcentuoja, kad plastiko atliekos pastatuose yra (buvo) laikomos supresuotos į stačiakampius ryšulius, kurie surišti metaline viela, kas yra atliekų tvarkymo veikla, kuriai yra reikalingas Taršos leidimas. Atsižvelgiant į tai, tokie bendrovės vadovo veiksmai atitinka ir ANK 247 straipsnio 25 dalyje įtvirtinto nusižengimo esmę.
Atsiliepimas
2. Atsiliepimu į apeliacinį skundą O. P. atstovas advokatas prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. spalio 6 d. nutarimą palikti galioti ir Institucijos apeliacinio skundo netenkinti.
6.1. Pažymi, kad jokių įrodymų, kurie patvirtintų deklaratyvius Institucijos skundo argumentus, byloje nėra. Institucija nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tariamai netyrė jos pateiktų ir byloje esančių įrodymų. Iš skundo turinio matyti, kad Institucija ir pati nenurodo, tokių konkrečių jos pateiktų įrodymų teismas netyrė. Anot atstovo, akivaizdu, kad tokių bendro pobūdžio deklaratyvių teiginių pagrindu teisėtas, teisingas ir pagrįstas pirmosios instancijos teismo nutarimas negali būti keičiamas ar naikinamas. O. P. nurodomą nuoseklią poziciją, kad pastatuose buvo laikomos ne atliekos, o polimerbetono gaminių gamybai būtinos medžiagos, kaip ir teisingai nutarime konstatavo pirmosios instancijos teismas, patvirtina bylos įrodymai. Pirma, byloje nėra jokių duomenų, galinčių patvirtinti, kad pastatuose buvo laikomos būtent atliekos ir kad jos privalo būti kvalifikuojamos kaip tokios. Tokią išvadą Institucija grindžia tik pareigūnų subjektyvia nuomone.
6.2. Teigia, kad O. P., net ir neturėdamas tokios pareigos, pateikė į bylą informaciją, patvirtinančią, kad pastatuose buvo laikomos ne atliekos, o polimerbetono gaminių gamybai būtinos medžiagos. Dar 2016 m. balandžio 8 d. su UAB „B. O.“ ir kitais asmenimis bendrovė sudarė jungtinės veiklos ir verslo partnerystės sutartį, pagal kurią šalys susitarė gaminti įvairius polimerbetono gaminius ir juos pardavinėti. Dėl to dar 2016 m. lapkričio 25 d. bendrovė pateikė raštą „Dėl produkcijos pagamintos iš atliekų laikymo“ Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui, prašydama išaiškinti, ar produkcijos sandėliavimui ir saugojimui yra taikomi teisės aktai (susiję su laikymo vietos įrengimu ir eksploatavimu) nustatantys atliekų sandėliavimo ir saugojimo reikalavimus. Atsakydamas į paklausimą, departamentas 2016 m. gruodžio 19 d. rašte, be kita ko, nurodė, kad įstatymas ir kiti poįstatyminiai teisės aktai, nustatantys atliekų tvarkymo reikalavimus, netaikomi medžiagoms ar objektams pagamintiems iš atliekų. Atitinkamai 2017 m. sausio 10 d. ir 2017 m. vasario 8 d. bendrovė sudarė dvi negyvenamųjų patalpų sutartis, su tikslu jose saugoti medžiagą, skirtą polimerbetono gamybai.
6.3. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad bendrovė planavo ir faktiškai laikė pastatuose ne atliekas, o polimerbetono gaminių gamybai būtinas žaliavas. Kaip yra paaiškinęs O. P., gamybos veikla pagal jungtinės veiklos sutartį galutinai nebuvo įgyvendinta dėl įvairių priežasčių ir kliūčių jungtinėje veikloje, tai yra tarp sutarties šalių kilo ginčai, kurie 2018 metų pradžioje buvo pradėti nagrinėti teismuose. Nepaisant to, gamybai reikalingos medžiagos buvo saugiai ir tvarkingai laikomos išsinuomotose patalpose – pastatuose, už juos mokamas nuomos mokestis, bendrovė laukė sutarties šalių ginčų pabaigos ir galutinio teismų sprendimo, kad galėtų priimti reikiamus sprendimus dėl tolimesnės veiklos ar jos perkėlimo, įrangos įsigijimo ir pan. Be to, byloje esantis 2021 m. rugsėjo 21 d. bendrovės akcininko UAB V. raštas „Dėl informacijos ir duomenų pateikimo“ taip pat patvirtina, kad bendrovės akcijas šis akcininkas įsigijo, be kita ko, siekdamas investuoti ir plėtoti polimerbetono gamybą Lietuvos Respublikoje, kadangi bendrovė jau turėjo patirtį ir žinių šioje veikloje.
6.4. Į bylą buvo pateiktas ir UAB „A.“ 2020 m. gegužės 7 d. atsakymas į prašymą dėl specializuotos išvadų pateikimo, kuriame ši bendrovė pateikė išvadas ir patvirtino aplinkybes, kad: bendrovės technologinė linija, UAB „A.“ preliminariu vertinimu, atrodo pagrįsta ir pakankama galutiniam rezultatui - polimerbetono gaminiams pasiekti; iš pastatuose laikytos medžiagos neabejotinai yra galima gaminti polimerbetono gaminius su reikiama technologine įrangą; pastatuose laikyta ir vertintojui pateikta medžiaga yra būtinas, reikalingas, pakankamas ir tinkamas subproduktas galutiniam polimerbetono gaminiui formuoti. Tai yra kompozitinė medžiaga, kurioje vyraujanti medžiaga – plastikas; bendrovės UAB „A.“ pateiktos grindinio plytelės yra polimerbetono gaminys, pagamintas iš analogiškos medžiagos. Plytelės yra pagamintos naudojant žemos kokybės mišraus plastiko ir smėlio medžiagas. Taigi, UAB „A.“ atsakymas patvirtina, kad bendrovės pastatuose laikytos medžiagos nėra atliekos. Be to, prie bylos medžiagos buvo pateiktas ir tokios plytelės pavyzdys, kuris buvo pagamintas būtent iš pastatuose laikytų medžiagų.
6.5. Atsiliepime nesutinkama su Institucijos skunde dėstomais teiginiais apie gaminių sertifikavimą ir kitas susijusias aplinkybes nurodant, kad tai yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas. Bendrovė nėra vykdžiusi polimerbetono gaminių pardavimo ir tiekimo rinkai veiksmų, kuriems galėtų būti taikomi kokie nors papildomi teisės aktų reikalavimai. Liudytoju byloje apklaustas UAB „A.“ direktorius V. D. patvirtino, kad teismui pateikta plytelė galėjo būti pagaminta būtent iš pastatuose laikytų medžiagų. Taip pat nurodė ir kitas itin reikšmingas aplinkybes, patvirtinančias O. P. poziciją ir paneigiančias jam inkriminuotų pažeidimų padarymą, kaip pavyzdžiui, kad bendrovė turėjo reikiamą įrangą polimerbetono gamybai arba, kad pastatuose laikytas plastikas, yra visiškai tinkamas polimerbetono gaminių gamybai ir pan. Atsižvelgiant į tai, yra akivaizdu, kad pastatuose buvo laikomos ne atliekos, o polimerbetono gamybai būtinos medžiagos.
6.6. Atsiliepime pažymima, kad siekiant asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn yra būtina ne tik įrodyti atliekų laikymo aplinkybę, bet ir tiksliai nustatyti atliekų kiekį, nes tai yra kvalifikuojantis požymis pagal ANK 247 straipsnio 25 dalį. Tuo tarpu 2020 m. gruodžio 3 d. teismo posėdžio metu ir Institucijos atstovas pripažino, kad tariamai pastatuose laikytų atliekų kiekiai buvo skaičiuojamos tik teoriškai. 2021 m. sausio 26 d. teismo posėdžio metu liudytojais apklausti pareigūnai L. Š., N. K. ir Ž. M. pažymėjo, kad tariamai laikomų atliekų svorius ir kitus parametrus ėmė ,,iš praktikos iš kitų įmonių“, o ne realių faktinių matavimų ir skaičiavimų pagrindu konkrečiame objekte, kuriame vykdė patikrinimą. Patvirtino, kad tariamai laikomų atliekų faktiškai nesvėrė, nematavo ir netikrino.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados
Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Teisės departamento apeliacinis skundas yra netenkinamas
3. ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliaciniame skunde yra keliamas administracinio nusižengimo teisenos pagal ANK 235 straipsnio 4 dalį, 247 straipsnio 25 dalį nutraukimo O. P. pagrįstumo klausimas. Institucija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad byloje nėra pakankamai duomenų, įrodančių O. P. kaltę dėl šių administracinių nusižengimų padarymo. Atitinkamai, apygardos teismas patikrina, ar tokios pirmosios instancijos teismo išvados yra teisingos ir pagrįstos.
4. Pagal ANK 235 straipsnio 4 dalį administracinę atsakomybę užtraukia ūkinės ar kitokios veiklos vykdymas, objektų naudojimas neturint Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatyme ar kituose aplinkos apsaugą ar gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatyto leidimo, kai tai numatyta įstatymuose ar kituose teisės aktuose, arba nesilaikant šiame leidime nustatytų sąlygų, arba kai planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatyta tvarka neatliktas planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas ar atranka dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo arba nepriimtas sprendimas leisti vykdyti planuojamą ūkinę veiklą, arba pažeidžiant teisės aktuose nustatytus aplinkos apsaugos reikalavimus ir normatyvus, o ANK 247 straipsnio dispozicijoje yra įtvirtinta atsakomybė už atliekų tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų nevykdymą. Aptartų teisės normų dispozicijos yra blanketinio pobūdžio, todėl, siekiant patraukti asmenį atsakomybėn pagal minėtų straipsnių nuostatas, būtina nustatyti kokius konkrečiai teisės aktus, susijusius su ANK 235 straipsnio 4 dalyje, 247 straipsnio 25 dalyje, įtvirtintomis veikomis, jis pažeidė.
5. Institucijos surašytame administracinio nusižengimo protokole nurodyta, kad O. P., būdamas UAB ,,C.” vadovu, pažeidė dviejų teisės aktų nuostatas, tai yra Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį ir Taisyklių 6 punktą. Vadovaujantis Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, fizinis asmuo, juridinis asmuo ar jo padalinys, prieš pradėdamas eksploatuoti ūkinės veiklos objektą ir vykdyti ūkinę veiklą, privalo šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais gauti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą, taršos leidimą ar kitą leidimą arba įrenginį įregistruoti. Taisyklių 6 punkte nustatyta, kad veiklos vykdytojas, eksploatuojantis įrenginį, atitinkantį vieną ar kelis Taisyklių 1 priede nurodytus kriterijus, privalo turėti leidimą. Taisyklių 1 priedo 3.1. punkte nustatyti kriterijai, kuriuos atitinkančių įrenginių eksploatavimui reikia specialiosios dalies atliekų apdorojimui (naudojimui ar šalinimui, įskaitant paruošimą naudoti ir šalinti) ir laikymui. Iš aptarto seka, kad nagrinėjamu atveju būtina nustatyti ar O. P. veikla atitinka Taisyklių 1 priedo 3.1. punkte numatytą kriterijų, išskyrus atvejus, kai vadovaujantis Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. D1-528 „Dėl Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“, 1 priedu tokiai veiklai yra būtina turėti Taršos leidimą. Toks leidimas, kaip matyti iš apžvelgtų įstatymo nuostatų, reikalingas tik tuomet, kai yra apdorojamos ir/ar laikomos atliekos.
6. Institucija nesutinka su skundžiamame nutarime padaryta išvada, kad UAB ,,C.“ nuomojamose patalpose, esančiuose (duomenys neskelbtini) rastas viso 1 233 m3 (403 t) nepavojingo mišraus plastiko kiekis pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 3¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, nėra priskiriamas atliekoms, kurių sandėliavimui (laikymui) yra būtina turėti Taršos leidimą. Apygardos teismas, pasisakydamas dėl šių skundo argumentų, pažymi, kad pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 3¹ straipsnio 1 dalį, medžiaga ar daiktas, gaunamas gamybos proceso, kurio pirminis tikslas nėra šios medžiagos ar šio daikto gamyba, metu, turi būti laikomas šalutiniu produktu ir nepriskiriamas atliekoms, jeigu įvykdomos šios sąlygos: 1) tolesnis medžiagos ar daikto naudojimas yra žinomas; 2) medžiaga ar daiktas gali būti panaudoti tiesiogiai, be jokio papildomo apdirbimo, išskyrus atvejus, jeigu tai yra atliekama įprastos pramoninės praktikos būdu; 3) medžiagos ar daikto gamyba yra gamybos proceso sudėtinė dalis; 4) tolesnis naudojimas yra teisėtas (medžiaga ar daiktas atitinka visus svarbiausius produkto, aplinkos ir visuomenės sveikatos apsaugos reikalavimus konkretaus naudojimo atveju ir nedarys neigiamo poveikio visuomenės sveikatai ir aplinkai). Pirmosios instancijos teisme apklaustas O. P. paaiškino, kad pas jį rastos medžiagos yra ne atliekos, bet žaliava. Vyksta produkto gamyba, niekas neperdirbama, tai yra sumaišomi du ingredientai – žaliava (plastikas) ir smėlis, ko rezultate yra gaunamas polimerbetonas. Į Lietuvą analogiškas produktas yra vežamas iš trečiųjų šalių, ,,S.“ taip pat pardavinėja šį produktą. Bendrovė šiuo metu neturi įrangos, nes po pykčių su partneriais ji buvo parduota, bet yra išsirinkusi kitą, galingesnę įrangą, laukia tik kol pasibaigs ginčai teismuose ir galės ją įsigyti (t. 2, b. l. 40-41).
7. Nors Institucija skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi paminėtais O. P. paaiškinimais, visgi šiuos paaiškinimus patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Vienas iš tokių – UAB „A.“, tai yra įmonės turinčios ilgametę patirtį ir praktiką mechaninių įrenginių projektavimo, gamybos, instaliavimo, gamybos automatizavimo srityse, 2020 m. gegužės 7 d. atsakymas į prašymą dėl specializuotų (ekspertinių – praktinių) išvadų pateikimo, kuriame nurodyta, kad ši įmonė, įvertinusi UAB ,,C.” pateiktos žaliavos (mišraus plastiko) pavyzdį ir iš jos pagamintos plytelės pavyzdį, priėjo išvadų, kad iš bendrovės turimos žaliavos yra galima gaminti polimerbetono gaminius su reikiama technologine įranga. Nurodė, kad UAB ,,C.“ pateikta plytelė yra pagaminta naudojant žaliavos (mišraus plastiko) ir smėlio medžiagas. UAB ,,A.“ vertinimu, pateiktas plytelės pavyzdys yra polimerbetono gaminys (t. 1, b. l. 107-109). Liudytojas V. D., pateikęs specializuotas išvadas, pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad UAB ,,C.“ turimas mišrus plastikas yra tinkamas polimerbetono gamybos procesams, nes plėvelės yra plonos ir maišant su žvyru (smėliu) smulkėja. Institucijos nuotraukose užfiksuotos plėvelių tipo plastikai yra tinkami dėti į presą. Šio plastiko papildomai perdirbti ar chemiškai, mechaniškai paruošti nereikia. Teismo posėdžio metu V. D. dar kartą apžiūrėjęs UAB ,,C.“ pagamintos plytelės pavyzdį patvirtino, kad ji yra polimerbetono gaminys, kurį 80 procentų sudaro smėlis, o likę 20 procentų – plastikas (t. 2, b. l. 44-46). Aukštesniojo teismo vertinimu, aptartų duomenų visuma pagrindžia, kad UAB ,,C.“ pastatuose esanti žaliava yra gamybos proceso dalis, matyti, kad jos paskirtis ir tolimesnis naudojimas yra aiškus ir žinomas, todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ši žaliava Atliekų tvarkymo įstatymo 3¹ straipsnio 1 dalies nuostatų aspektu nėra priskirtina atliekoms, kurių apdorojimui bei laikymui yra būtinas Taršos leidimas.
8. Institucijos skunde akcentuojamos aplinkybės apie tai, kad UAB „C.“ vykdoma polimerbetono gamyba nėra nei sertifikuota, nei patvirtinta specializuotos įstaigos, tačiau nenurodo, kokie teisės aktai numato bendrovei pareigą vykdyti jos gaminamos produkcijos ir veiklos sertifikavimą. Be to, sutiktina ir su atsiliepime į skundą O. P. atstovo išdėstytais pastebėjimais, kad šiuo atveju nėra nustatyta, jog bendrovė būtų atlikusi polimerbetono gaminių pardavimo ir tiekimo į rinką veiksmus, kuriems galėtų būti taikomi kokie nors papildomi teisės aktų reikalavimai. Atmestini ir apeliacinio skundo argumentai, kad į šią bylą pateikta viena polimerbetono plytelė nesuteikia pagrįsto pagrindo išvadai, jog UAB „C.“ vykdo ir ateityje ruošiasi vykdyti polimerbetono plytelių gamybą. Pažymėtina, kad be minėto daiktinio įrodymo – plytelės, kuri, be kita ko, remiantis O. P. pirmosios instancijos teisme duotais parodyamos, buvo pagaminta būtent jo valdomos bendrovės (t. 2, b. l. 41), skunde ginčijamą išvadą patvirtina ir kitų byloje esančių įrodymų visuma. Visų pirma, pačios UAB ,,C.“ į bylą pateikti 2010 m. lapkričio 8 d. jos veiklos įstatai, kuriuose nurodyta, kad šios bendrovės veikla yra susijusi su nepavojingų atliekų (antrinių žaliavų, tai yra plastikų) surinkimu ir perdirbimu (t. 1, b. l. 38-39). Taip pat 2016 m. balandžio 8 d. UAB ,,C.“ su UAB ,,B. O.“ sudaryta jungtinės veiklos ir verslo partnerystės sutartis, pagal kurią sutarties šalys, kooperuodamos turtą, žinias ir kitus resursus, planavo kartu vykdyti bendrą ūkinę veiklą bei iš plastiko gaminti įvairius polimerbetono gaminius ir juos pardavinėti (t. 1, b. l. 51-60). Nors apeliaciniame skunde Institucija nurodo, kad 2020 m. balandžio 21 d. teismo nutartimi UAB “B. O.” pripažinta bankrutavusia ir likviduojama, vis dėlto vien ši aplinkybė dar nepaneigia, kad bendrovė žaliavą planavo ir vis dar ateityje planuoja paversti produkcija. Byloje apklaustas O. P. parodė, kad gamybos veikla, kaip buvo tartasi pagal jungtinės veiklos sutartį, galutinai nebuvo įgyvendinta dėl iškilusių kliūčių jungtinėje veikloje (sudėtingų tarpusavio santykių, netinkamo bendradarbiavimo, įrangos įsigijimo bei galiausiai tarp šalių kilusių ginčų, kurie nuo 2018 m. buvo pradėti nagrinėti teismuose). Nurodė, kad dėl UAB ,,B. O.“ iškeltos bankroto bylos, buvo parduota ir polimerbetono gamybai skirta įranga, tačiau bendrovė jo gamybai reikalingą žaliavą toliau saugiai laikė pagal 2017 m. sausio 10 d. ir 2017 m. vasario 8 d. sudarytas patalpų nuomos sutartis išsinuomotose patalpose, adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 91-92; 99-100), už kurias mokėjo nuomos mokestis (t. 2, b. l. 40-41). Šios aplinkybės, priešingai nei skunde dėsto Institucija, iš tiesų leidžia pagrįstai manyti, kad iš minėtose patalpose laikomos žaliavos UAB ,,C.“ ketina vykdyti polimerbetono gamybą ir prekybą. Tokią išvadą sustiprina ir 2021 m. rugsėjo 21 d. UAB ,,C.“ akcininko UAB ,,V.“ pateiktas raštas, iš kurio turinio matyti, kad jis bendrovės akcijas įsigijo siekdamas investuoti ir plėtoti polimerbetono gamybą. Pažymėtina, kad vien tai, jog UAB ,,V.“ savo veiklą vykdo tik vienerius metus, dar savaime nereiškia, kad ji, investuodama į bendrovės veiką, tik imituoja siekį kartu su UAB ,,C.“ ateityje vykdyti bendrą veiklą, ypač įvertinus tai, kad ši įmonė 2021 m. kovo 26 d. sudarė nuomos patalpų sutartį, kurios pagrindu išsinuomojo pastatą, adresu (duomenys neskelbtini), tikslui vykdyti jame polimerbetono gamybą (t. 2, b. l. 49-56). Jeigu Institucijos protokole nurodytos medžiagos nebūtų tinkamos polimbertono produkcijos gamybai arba bendrovės tikslai būtų buvę kitokie, nei aptarta aukščiau, ji nebūtų sudarinėjusi jungtinės veiklos sutarties, pastatų nuomos sutarčių, mokėjusi pinigų už tokių patalpų nuomą, saugojusi medžiagas, pardavusi dalį savo akcijų ir pan.
9. Nagrinėjamos bylos kontekste įvertintina ir tai, kad Institucija nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad bendrovės pastatuose laikomas mišrus nepavojingas plastikas arba su juo vykdoma veikla, kelia neigiamą poveikį aplinkai. Nors pirmosios instancijos teisme apklaustas Institucijos atstovas L. U. nurodė, kad bendrovės pastatuose rastos medžiagos yra laikytinos atliekomis, tačiau byloje esančiame Institucijos pareigūnų 2020 m. sausio 29 d. tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), yra laikomos supresuotos mišrios galimai plastiko atliekos, kas rodo, jog patys pareigūnai, atlikę patikrinimą vietoje, nebuvo tikri ir negalėjo patvirtinti, kad laikoma žaliava yra atliekos. Be to, matyti, kad prielaidomis buvo remtasi ir nustatant pastatuose rastų medžiagų kiekį ir tūrį, kadangi jų apskaičiavimo nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys. Institucijos surašytame protokole nurodyta, kad bendrovės dvejuose pastatuose iš viso buvo rasta 1 233 m3 (403 t) kiekio mišraus plastiko atliekų, tačiau išklausius į ,,Liteko“ sistemą patalpintą 2021 m. sausio 26 d. teismo posėdžio garso įrašą, nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme apklausta Institucijos pareigūnė L. Š. patvirtino, jog bendrovės tariamai laikomų atliekų svorius bei kitus parametrus ėmė ,,iš praktikos iš kitų įmonių“, o ne realiais matavimais, tai yra ši pareigūnė nurodė, kad bendrovės pastatuose rastas nepavojingas mišrus plastinas nebuvo nei sveriamas, nei matuojamas, nei tikrinamas. Atsižvelgiant į tai, kad administracinį kaltinimą palaikanti Institucija byloje pateikė tik preliminarius O. P. kaltę dėl administracinių nusižengimų padarymo patvirtinančius duomenys, Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs jo atstovo apeliacinį skundą, 2021 m. birželio 10 d. priimta nutartimi grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Visgi, nepaisant to, kad byla buvo nagrinėjama iš naujo, byloje esančių abejonių Institucija nepašalino.
10. Remiantis išdėstytu, darytina išvada, kad Vilniaus regiono apylinkės teismas, tinkamai įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, padarė teisingą išvadą, kad jų visumos nepakanka konstatuoti, kad O. P. padarė administracinius, nusižengimus, ANK 235 straipsnio 4 dalyje, 247 straipsnio 25 dalyje, todėl, vadovaudamasis ANK 591 straipsnio 1 punkto nuostatomis bei in dubio pro reo principu, pagal kurį asmens kaltė negali būti grindžiamai prielaidomis, administracinio nusižengimo teiseną pagrįstai jo atžvilgiu nutraukė. Atsižvelgiantį tai, Institucijos apeliacinis skundas dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. spalio 6 d. nutarimo yra atmetamas, o skundžiamas nutarimas paliekamas galioti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Teisės departamento atstovo Aido Jakimavičiaus skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. spalio 6 d. nutarimo atmesti.
Nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną.