Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2011-03-24 · Civilinė byla Nr. 2-826/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-03-24
Bylos Nr.
2-826/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Konstantinas Gurinas, Virginija Čekanauskaitė
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Faulana“
Kategorijos
  • 119.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-826/2011 Procesinio sprendimo kategorija 119.4
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTI SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. kovo 24 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės banko SNORAS atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutarties, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtu, civilinėje byloje Nr. 2-7739-553/2010 pagal ieškovo akcinės bendrovės banko SNORAS ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Faulana“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas AB bankas SNORAS pateikė teismui ieškinį prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Faulana“ AB bankas SNORAS naudai 4 176 982,91 Lt skolos pagal kreditavimo sutartį, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo bei 39 810 Lt žyminio mokesčio. Nurodė, kad 2006 m. gegužės 18 d. Kredito sutarties Nr. 031-02508 pagrindu suteikė skolininkui UAB „Faulana“ 9 000 000 Lt kreditą, kurio užtikrinimui 2006 m. gegužės 25 d. įregistruotu hipotekos lakštu skolininkas įkeitė žemės sklypą ir lėšas banko sąskaitoje. Skolininkui nustatytu terminu negrąžinus kredito, nesumokėjus palūkanų bei delspinigių, bankas įgijo teisę reikalauti 9 000 000 Lt negrąžinto kredito, 59 063,14 Lt palūkanų ir 2 165 919,77 Lt delspinigių. Ieškovas nurodė, kad jis realizavo savo kaip hipotekinio kreditoriaus teisę ir kreipėsi į Hipotekos skyrių dėl priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto, tačiau atsižvelgdamas į sudėtingos ekonominės situacijos sąlygotą turto vertės ir jo realizavimo, pasikeitimą, abejoja, kad įkeisto turto pakaks visai sumai išieškoti, todėl pateikė teismui ieškinį 4 176 982,91 Lt sumai, kadangi nepriklausomi turto vertintojai nustatė, kad įkeisto žemės sklypo vertė šiuo metu siekia apie 7 048 000 Lt.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 29 d. nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtą. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju teisme yra nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 296 str. 1 d. 4 p.), nes ieškovas jau kreipėsi į Hipotekos skyrių prie Vilniaus mieto 1 apylinkės teismo dėl priverstinio išieškojimo iš įkeisto nekilnojamojo turto, o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 210 m. rugsėjo 16 d. nutartimi yra nutarta įkeistą turtą parduoti iš varžytinių. Tuo tarpu, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010 suformuotą praktiką, paaiškėjus, kad pardavus įkeistą turtą gaunama mažesnė suma nei priklauso kreditoriui, antstolis, kreditoriui pasinaudojus CK 4.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto bendra įstatymų nustatyta tvarka, tęsia hipotekos teisėjo nutarties priverstinio vykdymo veiksmus ir likusią neįvykdytą skolinio įsipareigojimo dalį išieško iš skolininko kito turto.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas AB bankas SNORAS prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį. Nurodo šiuos argumentus:

1. Ieškinio pagrindas nagrinėjamoje byloje nesutampa, nes ieškinio dalykas grindžiamas ne šalių sudaryta sutartine hipoteka, o lėšų, kurios galimai būtų gautos pardavus įkeistą turtą, nepakankamumu atsakovo skolai padengti.

2. Hipotekos kreditoriaus priverstinio skolos išieškojimo teisės įgyvendinimui yra reikšmingas pakartotinis pareiškimas išieškoti skolą (CPK 558 str. 2 d.), nes tik po to pradedami veiksmai, nukreipti tiesiogiai į skolos išieškojimą iš įkeisto turto ir būtent šis momentas yra teisiškai reikšmingas vėliau pareikšto ieškinio tapatumui nustatyti (CPK 558 str. 3 d.). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, kad bankas jau kreipėsi į hipotekos skyrių prie Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo dėl priverstinio išieškojimo iš įkeisto nekilnojamojo daikto ir tai neva patvirtina Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis, kuria nutarta įkeistą turtą parduoti iš varžytinių. Apeliantas pažymi, kad minėta nutartimi turtas buvo tik areštuotas, o skolininkas įspėtas dėl galimo turto pardavimo iš varžytinių ar perdavimo kreditoriui administruoti, negrąžinus skolos.

3. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme nagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-7-364/2010 faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, nes nagrinėtu atveju jau buvo vykdoma įkeisto turto priverstinio realizavimo procedūra.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkinamas.

CPK 293 straipsnio 3 punkte numatyta, kad tuo atveju, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, teismas bylą nutraukia. Tuo tarpu vadovaujantis CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punktu, jeigu teisme nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, tai teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą. Taigi esminis skirtumas tarp CPK 293 straipsnio 3 dalies ir 296 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindais priimamų sprendimų yra tai, ar ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu jau yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje, ar toks ginčas dar tik nagrinėjamas. Atitinkamai atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010, tuo atveju, kai įsiteisėjusia hipotekos skyriaus teisėjo nutartimi nutarta išieškoti skolą iš įkeisto turto (parduoti įkeistą turtą iš varžytinių arba perduoti kreditoriui administruoti), laikytina, kad įsiteisėjo teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 293 str. 3 p.). Atitinkamai nagrinėjamu atveju, kai kreditorius AB bankas „SNORAS“ yra kreipęsis dėl skolos išieškojimo iš įkeisto turto, laikytina, kad yra prasidėjęs ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (išreikšta kreditoriaus valia pradėti išieškojimo iš įkeisto turto veiksmus), nors, kaip nurodo apeliantas, CPK 558 straipsnyje numatytų veiksmų kreditorius dar nėra atlikęs, o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis, kuria nutarta areštuoti įkeistą turtą ir skolininkas įspėtas apie prievolių nevykdymo pasekmes, yra apskųsta ir byla apeliacine tvarka dar neišnagrinėta (Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenys).

Tačiau pažymėtina, CPK 296 straipsnio 4 punktas negali būti besąlygiškai taikomas ryšium su bylomis dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių, o CK 4.193 straipsnio 1 dalyje numatyta kreditoriaus teisė reikalauti išieškojimo iš kito skolininko turto bendra įstatymų nustatyta tvarka, kurios realizavimo pasekoje antstolis tęsia priverstinio vykdymo veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010), negali būti aiškinama kaip draudimas iš anksto, paraleliai (kreipiantis dėl išieškojimo iš įkeisto turto) kreiptis į teismą dėl skolos dalies išieškojimo bendra įstatymo nustatyta tvarka. Kreditoriaus teisės bylose dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių (CPK XXXVI skyrius) iš esmės bent iki įkeisto turto realizavimo yra būtent juo ir apribotos, todėl, nežiūrint į iš dalies privilegijuotą kreditoriaus padėtį dėl galimybės realizuoti savo teisę iš įkeisto turto, tokio kreditoriaus teisės pasinaudoti kitomis įstatymo galimybėmis (įskaitant kreipimąsi į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neįkeisto turto atžvilgiu ir pan.) suvaržymas, draudžiant kreiptis į teismą dėl objektyviai galimos atsakovo skolos dalies priteisimo (CPK 137 str. 2 d. 5 p.), nepagrįstai apribotų ieškovo teisę į teisminę gynybą bei prieštarautų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis naikintina, ko pasekoje bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme turi būti tęsiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 2 punktu,

n utaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėDanutė GasiūnienėKonstantinas Gurinas