Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Donato Jatužio, Jolantos Raščiuvienės ir Dainos Vaidachavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės S. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. spalio 30 d. nuosprendžio, kurio A. J. išteisintas iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 28 d. nuosprendžiu Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. spalio 30 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: A. J. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams, į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2018 m. sausio 20 d. iki 2018 m. sausio 21 d. (2 paros);

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 12d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 28 d. nuosprendis panaikintas ir byla perduoda iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, A. J. paleistas iš pataisos namų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. J. buvo kaltinamas tuo, kad 2018 m. sausio 20 d., apie 8 val. 00 min., (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajam A. J. nurodžius, jog šiuo metu neturi 10 Eur skolos grąžinimui, grasindamas panaudoti fizinį smurtą – rankoje demonstratyviai laikydamas peilį ir grasindamas juo durti į koją, pareikalavo A. J. perduoti jam priklausantį mobiliojo ryšio telefoną, dėl ko šis, išsigandęs, kad nebūtų sunkiai sužalotas, perdavė mobiliojo ryšio telefoną „Huawei Mate 10 Lite“ su SIM kortele bei dėklu, tuomet, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, pasinaudojęs sukurta bauginančia situacija, liepė A. J. atnešti pinigus, šiam atnešus ir padavus 50 Eur, 30 Eur grąžino, tokiu būdu pagrobė svetimą, A. J. priklausantį bendros 379 Eur vertės turtą – mobiliojo ryšio telefoną „Huawei Mate 10 Lite“ su SIM kortele bei dėklu, kurio vertė – 369 Eur, ir pinigus – 10 Eur.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8. Apeliacinis skundas tenkinamas.

9. Apeliaciniu skundu prokurorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, jų pagrindu padarytomis teismo išvadomis ir faktinių bylos aplinkybių nustatymu.

10. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamąja byla, įvertinusi byloje esančius įrodymus, skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio motyvus, prokuroro apeliacinio skundo argumentus bei atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, t. y. apklaususi nukentėjusįjį A. J. ir išteisintąjį A. J., sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. J. įrodymų nepatikimumo bei įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiojo parodymus dėl jo atžvilgiu A. J. įvykdytos nusikalstamos veikos, nebuvimo nėra pagrįstos išsamiu ir visapusišku byloje surinktų duomenų vertinimu.

11. Pagal 180 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą arba panaudojęs nešaunamąjį ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą. Būtinieji plėšimo objektyvieji požymiai yra turto pagrobimas ir prievartos (tiek fizinės, tiek psichinės) panaudojimas. Plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, kuri padaroma tik tiesiogine tyčia. Taigi, kvalifikuojant veiką pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, būtina nustatyti, kad kaltininkas turėjo sumanymą, siekė pagrobti svetimą turtą.

12. A. J. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad nukentėjusiajam A. J. nurodžius, jog neturi 10 Eur skolos grąžinimui, grasindamas panaudoti fizinį smurtą – rankoje demonstratyviai laikydamas peilį ir grasindamas juo durti į koją, pareikalavo A. J. perduoti jam priklausantį mobiliojo ryšio telefoną, dėl ko šis, išsigandęs, kad nebūtų sunkiai sužalotas, perdavė mobiliojo ryšio telefoną su SIM kortele bei dėklu, tuomet, A. J., tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, pasinaudojęs sukurta bauginančia situacija, liepė A. J. atnešti pinigus, šiam atnešus ir padavus 50 Eur, 30 Eur grąžino, tokiu būdu pagrobė svetimą, A. J. priklausantį bendros 379 Eur vertės turtą – mobiliojo ryšio telefoną su SIM kortele bei dėklu, kurio vertė – 369 Eur, ir pinigus – 10 Eur.

13. Pirmosios instancijos teismas sprendimą išteisinti A. J. iš jam pareikšto kaltinimo motyvavo tuo, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog šis asmuo atliko kaltinime nurodytus smurtinio pobūdžio turto pagrobimo veiksmus. Apylinkės teismas konstatavo, jog atsižvelgiant į nukentėjusiojo parodymų nepatikimumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio paskolinius santykius, jų elgesį prieš inkriminuojamus nusikalstamus veiksmus, šių veiksmų metu, jiems pasibaigus, taip pat remiantis byloje surinktų įrodymų viseto analize, yra pagrindas manyti, kad A. J. veikė ne vedinas tyčios įvykdyti plėšimą, o kitu tikslu, t. y. A. J., paėmęs iš nukentėjusiojo A. J. mobiliojo ryšio telefoną, siekė susigrąžinti skolą, o ne apiplėšti nukentėjusįjį. Vien tai, kad pas išteisintąjį rastas nukentėjusiajam A. J. priklausantis mobilaus ryšio telefonas su SIM kortele bei dėklu, pirmosios instancijos teismo vertinimu, neleidžia konstatuoti neteisėto turto užvaldymo fakto.

14. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisėtas ir pagrįstas yra toks nuosprendis, kuriuo tiksliai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir kuris priimtas bei surašytas laikantis visų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vertinant įrodymus svarbu tai, kad turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to daromos apibendrinamosios išvados, kurios turi būti vienareikšmiškos, tikslios ir logiškos.

15. Iš nagrinėjamoje byloje esančių duomenų ir skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas bei vertindamas byloje esančius įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

16. Apylinkės teismas nukentėjusiojo A. J. parodymus vertino kaip nenuoseklius ir prieštaringus, todėl padarė išvadą, kad šio asmens parodymai yra nepatikimi. Analizuojant A. J. parodymus ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad 2018 m. sausio 20 d. protokole – pareiškime nurodyta, jog antro aukšto laiptinėje, grasindamas peiliu, nepažįstamas vyras iš A. J. pagrobė mobiliojo ryšio telefoną ir 50 Eur (t. 1, b. l. 8). Būdamas apklaustas iškart po pareiškimo priėmimo nukentėjusysis patikslino, kad kai bendradarbis M. G. nuėjo į kiemą, kartu su juo buvęs iš matymo pažįstamas vyras laiptinėje iš kelnių išsitraukė peilį ir laikydamas jį prie A. J. kaklo liepė duoti telefoną, po to užsimojo peiliu ir grasindamas durti į koją vėl pareikalavo duoti telefoną, po ko nukentėjusysis atidavė jam savo telefoną. Po to vyras pasakė, kad jei nukentėjusysis nori atgauti telefoną, turi duoti 50 Eur, todėl A. J. nulipo į apačią ir, paprašęs brolio 50 Eur, šiuos pinigus grįžęs padavė vyriškiui bei paprašė atiduoti telefoną, tačiau jis liepė dingti. A. J. nurodė, jog nubėgo į namus ir iškvietė policiją, o kartu su atvykusiais pareigūnais vykstant į įvykio vietą pamatė stovintį minėtą vyriškį (t. 1, b. l. 19-20). Papildomos apklausos, vykusios 2018 m. vasario 6 d., metu A. J. nurodė, kad rūkant laiptinėje prie jo priėjo iš matymo pažįstamas vyriškis, kuris išsitraukė peilį ir pridėjęs jį prie nukentėjusiojo kaklo pasakė atiduoti telefoną, po to nuleido peilį ir paklausė į kurią koją durti. Tuomet A. J. padavė jam savo telefoną, o vyras pasakė, kad jei nukentėjusysis duos 50 Eur – atgaus telefoną. Dėl to A. J. išbėgo į kiemą, paprašė brolio 50 Eur, kuriuos antro aukšto koridoriuje padavė minėtam vyrui, kuris liepė dingti arba, priešingu atveju, papjaus. Po to pabėgo namo, išsikvietė policiją ir važiuodamas kartu su pareigūnais į įvykio vietą pamatė stovintį minėtą vyrą. Nukentėjusysis patvirtino, kad niekuomet nesiskolino pinigų iš šio vyro (t. 1, b. l. 23-25). 2018 m. balandžio 6 d. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją A. J. nurodė, jog jį apiplėšusį vyrą – A. J. – pažįsta apie 3-4 mėn. laiko. Įvykio metu besėdint laiptinėje, iš kambario išėjo A. J., su kuriuos pradėjo kalbėti apie skolas. Prieš tai išteisintojo buvo prašęs pavežti ir pasiskolino iš jo 10 Eur, kuriuos A. J. norėjo susigrąžinti. Atsakius, kad pinigų neturi, išteisintasis pareikalavo duoti telefoną, šį reikalavimą A. J. įvykdė, po to nulipo žemyn pas brolį, pasiėmė iš jo 50 Eur, kuriuos prieš tai buvo pas jį pasidėjęs, padavė A. J., kuris atidavė 30 Eur. Nukentėjusysis patvirtino, kad išėjęs iš kambario išteisintasis rankoje laikė peilį, pagrasino juo durti į koją jei A. J. neduos telefono. Išteisintasis telefono negrąžino, pasakė dingti, po ko A. J. pabėgo namo, iš sesers telefono išsikvietė policiją ir važiuodamas su atvykusiais pareigūnais pamatė prie bendrabučio stovintį A. J. (t. 1, b. l. 30-32).

17. Iš aptartų parodymų visumos matyti, kad iš tiesų kai kurias įvykio detales A. J. apklausų metu nurodė skirtingai. Kadangi iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad tiesioginių įvykio liudytojų nėra, o A. J. viso proceso metu neigė jam inkriminuojamus veiksmus, nukentėjusiojo parodymai nagrinėjamu atveju turi itin didelę reikšmę nustatant nusikalstamos veikos aplinkybes.

18. Nukentėjusysis nedalyvavo teismo posėdžiuose baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apklaustas nebuvo. Apylinkės teismas nutarė atmesti prokuroro ir A. J. gynėjo prašymą dėl pakartotinio nukentėjusiojo iškvietimo į teismo posėdį.

19. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Ar teisiamajame posėdyje ištirti duomenys laikytini įrodymais, teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio nuostatomis, sprendžia nuosprendžio priėmimo metu. Įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

20. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, nustatęs, jog tarp A. J. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, egzistuoja tam tikri neatitikimai, vadovaudamasis aptartomis BPK 20 straipsnio nuostatomis privalėjo išnaudoti visas priemones, kad šie neatitikimai būtų pašalinti ir tik po to daryti išvadas apie nukentėjusiojo parodymų nepatikimumą bei nenuoseklumą. Juolab, iš bylos medžiagos matyti, kad A. J. ketino grįžti į Lietuvos Respubliką, jo artimieji nurodė konkrečią šio asmens parvykimo datą (t. 2, b. l. 22). Taigi, apylinkės teismas, nuspręsdamas teismo posėdyje betarpiškai neapklausti A. J., o po to skundžiajame nuosprendyje konstatuodamas, kad šio asmens parodymai yra prieštaringi, padarė BPK 20 straipsnio pažeidimą, kuris sukliudė šiam teismui priimti teisingą baigiamąjį procesinį sprendimą.

21. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme A. J. nurodė, jog nebuvo skolingas išteisintajam, A. J. jį buvo sutikęs ir prašė pasakyti teisme, kad jam buvo skolingas. Nukentėjusysis paaiškino, kad sutiko taip pasielgti, nes buvo išsigandęs, bijojo išteisintojo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie A. J. parodymai yra patikimi, nes pilnai atitinka esmines bylos aplinkybes ir pirmuosius nukentėjusiojo parodymus iki tol laiko, kol jie buvo duoti pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Iš pirmiau aptartų nukentėjusiojo protokolo – pareiškimo bei apklausų, vykusių iki apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją matyti, kad A. J. iki įvykio išteisintojo nepažinojo, negalėjo jo konkrečiai įvardinti, ką patvirtino ir liudytojas M. R., taip pat A. J. nurodė, kad A. J. grasino jam peiliu, dėl ko atidavė jam savo telefoną, o po to – 50 Eur, kad šį telefoną atgautų, tačiau jokių aplinkybių apie esamą skolą nenurodė. Tai rodo, jog tarp nukentėjusiojo ir A. J. neegzistavo jokie paskoliniai santykiai. Šią išvadą patvirtina ir 2018 m. sausio 21 d. užfiksuotas susirašinėjimas vykęs tarp O. V. ir A. J. programėlėje „Messenger“, iš kurio turinio matyti, kad O. V. rašo jog sakys, kad A. J. buvo iš A. J. pasiskolinęs pinigų bei nurodo, kad nukentėjusysis turi sakyti tą patį, o A. J. du kartus atrašo, kad iš išteisintojo nieko nebuvo pasiskolinęs ir kad O. V. nieko kas vyko tarp nukentėjusiojo ir A. J. nematė (t. 1, b. l. 75-90). Aptartos aplinkybės visiškai paneigia A. J. iškeltą versiją apie tariamą A. J. skolą bei O. V. parodymus teisme, jog pastarasis iš nukentėjusiojo pasakojimo žino, kad vasarą A. J. iš A. J. pasiskolino pinigų. Tokiu būdu paneigus paskolinių santykių tarp A. J. ir A. J. buvimą byloje nustatyti faktai leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad A. J. užvaldė A. J. telefoną su dėklu bei SIM kortele ne norėdamas atgauti tariamą skolą ar užsitikrinti, kad nukentėjusysis grąžintų jam neva paskolintus pinigus, o turėdamas tikslą šį turtą be jokio teisėto pagrindo pasisavinti.

22. Darydama šią išvadą teisėjų kolegija remiasi A. J. parodymais, duotais apeliacinės instancijos teisme, iš kurių matyti, kad atvykęs į bendrabutį, jo antrojo aukšto koridoriuje sutiko A. J., kuris liepė ištraukti tai, ką turi kišenėje. Nukentėjusysis nurodė, kad turėjo 50 Eur ir telefoną, sakė, kad jų išteisintajam neduos, po ko A. J., laikydamas dešinėje rankoje peilį, liepė pasirinkti koją, dėl ko atidavė išteisintajam telefoną, 50 Eur, iš kurių grąžos išteisintasis neatidavė, ir pabėgo. Nukentėjusysis patikslino, jog pradžioje A. J. peilį laikė už nugaros, po to – prie kojos, prie kaklo pridėjęs nebuvo. Šie parodymai atitinka esmines aplinkybes, kurias A. J. nurodė protokole – pareiškime ir ikiteisminio tyrimo metu – kad A. J., pagrasinęs durti peiliu, liepė duoti telefoną, dėl ko nukentėjusysis šiam reikalavimui pakluso ir atidavė telefoną, o po to išteisintasis pasakė, kad jei nukentėjusysis nori atgauti telefoną, turi duoti 50 Eur, kam A. J. taip pat pakluso, tačiau A. J. telefono neatidavė ir liepė dingti. Aptarti parodymai atitinka ir liudytojo M. R. parodymus, iš kurių matyti, kad 2018 m. sausio 18 d., apie 8 val. 30 min., buvo gautas pranešimas apie tai, jog pagrobtas A. J. mobiliojo ryšio telefonas ir pinigai – 50 Eur. Šioje vietoje pažymėtina, jog nors liudytojas A. R. parodė, kad eidamas bendrabučio koridoriumi matė fotelyje sėdintį A. J., o šalia jo – stovintį A. J., jie abu kalbėjosi ir jokio konflikto tarp šių asmenų nebuvo, tačiau iš liudytojo parodymų matyti, jog jis su nukentėjusiuoju ir išteisintuoju pabuvo trumpai, o po to išėjo. Pritartina apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams, jog A. R. parodymai nepaneigia A. J. parodymų ir nėra jiems prieštaringi, nes iš minėto liudytojo ir nukentėjusiojo parodymų visumos galima daryti išvadą, jog A. J. peiliu A. J. pagrasino po to, kai išėjo A. R..

23. Nors pirminės ir papildomos apklausų metu nukentėjusysis nurodė, kad jam buvo grasinta peilį pridedant ne tik prie kojos, bet ir prie kaklo, ką skundžiamame nuosprendyje akcentavo apylinkės teismas, tačiau vertinant šiuos parodymus pažymėtina, kad dėl neblaivumo (prieš tai nukentėjusysis visą naktį gėrė ir nemiegojo) bei stresinės būsenos A. J. galėjo nevisai tiksliai suvokti įvykio aplinkybes, ką jis patvirtino ir teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme. Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir apeliacinės instancijos teisme A. J. nurodė, kad A. J. grasino peilį pridėjęs prie kojos bei neigė, jog jam buvo grasinta pridėjus peilį prie kaklo. Liudytojas N. J. ikiteisminio tyrimo metu taip pat nurodė, jog A. J. sakė, jog išteisintasis buvo įrėmęs peilį į koją (t. 1, b. l. 56-58). Atsižvelgdama į tai, kad apie grasinimą peiliu durti į koją nukentėjusiojo parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, teisėjų kolegija laiko įrodyta, jog A. J., reikalaudamas perduoti jam svetimą turtą, pagrasino durti peiliu A. J. į koją.

24. Nors apylinkės teismas teisingai pažymėjo, kad sulaikius A. J. pas jį nebuvo surastas nusikaltimo įrankis, tačiau ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia prieš tai aptartos išvados dėl grasinimo peiliu įrodytumo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. J. buvo sulaikytas ne iškart po įvykio. Iki atvykstant policijos pareigūnams jis dar spėjo pasivaikščioti po (duomenys neskelbtini) ir nueiti į parduotuvę, taigi, išteisintasis turėjo realią galimybę paslėpti nusikaltimo įrankį tam, kad išvengtų jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės.

25. Analizuojant A. J. parodymus matyti, jog telefoną A. J. jis atidavė todėl, kad išsigando pastarojo grasinimo peiliu. Taigi, panaudojęs prievartą A. J. įgijo realią galimybę disponuoti svetimu turtu – A. J. mobiliojo ryšio telefonu su dėklu ir SIM kortele. Toliau iš nukentėjusiojo parodymų matyti, jog A. J. pasakė, kad jei nukentėjusysis nori atgauti telefoną, turi duoti 50 Eur, todėl A. J. atidavė su savimi turėtus 50 Eur. Nors tarp nukentėjusiojo parodymų egzistuoja nenuoseklumas dėl to, iš kur buvo paimti pinigai, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, patikimi parodymai buvo duoti būtent apeliacinės instancijos teisme. Darydamas šią išvadą teismas gretina šiuos A. J. parodymus su kitais byloje surinktais įrodymais: liudytojai N. J. ir O. V. apklausti pirmosios instancijos teisme nurodė, kad A. J. nebuvo atėjęs pasiimti 50 Eur. Tai rodo, jog nukentėjusysis A. J. padavė pinigus, kuriuos turėjo kartu su savimi, kas atitinka nukentėjusiojo parodymus, duotus apeliacinės instancijos teisme.

26. Išvadą, jog A. J. pagrobė iš A. J. būtent 50 Eur bei neatidavė grąžos, be pirmiau aptartų nukentėjusiojo parodymų, patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Iš liudytojos N. R. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kurie buvo pagarsinti nagrinėjant baudžiamąją bylą apylinkės teisme, matyti, kad 2018 m. sausio 20 d., apie 8 val. 40 min., į parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini), atėjo A. J. ir atsiskaitydamas už prekes padavė 50 Eur kupiūrą, jam atidavė grąžą: dvi 20 Eur kupiūras ir metalines monetas (t. 1, b. l. 70-71). Šiuos parodymus patvirtina bylos esantis vaizdo įrašas iš minėtos parduotuvės, kuriame užfiksuota kaip A. J., atsiskaitydamas už prekes, paduoda vieną banknotą (t. 1, b. l. 74, 75-76). Liudytojas M. R. taip pat patvirtino, kad sulaikius A. J., pas jį buvo rastas mobiliojo ryšio telefonas, 2 kupiūros po 20 Eur ir 57 ct. Tai neabejotinai sutampa su nukentėjusiojo parodymais ir patvirtina, kad šiuos pinigus – vieną 50 Eur nominalo banknotą – išteisintasis įgijo iš A. J..

27. Aptartų motyvų pagrindu yra neginčijamai įrodyta, kad A. J., neturėdamas jokio teisėto pagrindo, nukentėjusiajam pagrasino peiliu ir tokiu būdu palaužęs jo pasipriešinimą bei pasinaudojęs savo paties sukurta bauginančia situacija pagrobė A. J. turtą. Taigi, išteisintojo veikoje yra visi plėšimo objektyvieji požymiai. Pažymėtina, kad plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, kuri padaroma tik tiesiogine tyčia. Kvalifikuojant veiką pagal BK 180 straipsnį būtina nustatyti, kad kaltininkas turėjo sumanymą pagrobti svetimą turtą.

28. Išteisintasis viso proceso metu teigė, kad tenorėjo iš A. J. susigrąžinti skolą, tačiau tokia iškelta versija apeliacinės instancijos teismo motyvuotai atmesta šio nuosprendžio 21 pastraipoje, kadangi nustatyta, jog nukentėjusiojo ir A. J. nesiejo absoliučiai jokie civiliniai teisiniai santykiai (tame tarpe ir paskoliniai). Neabejotina, jog grasinimas durti peiliu į koją buvo išreikštas tam, jog būtų neutralizuotas A. J. pasipriešinimas, kadangi iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad pradžioje jis nesutiko A. J. atiduoti telefono, tačiau, paveiktas grasinimo tuojau pat panaudoti peilį, sutiko atiduoti savo turtą išteisintajam. Taigi, A. J. suvokė, kad A. J. turtas jam yra svetimas ir norėjo jį pagrobti grasindamas tuojau pat panaudoti fizinį smurtą – durti peiliu į koją, todėl A. J. veikė vedinas tiesiogine tyčia.

29. Nors prokurorė apeliacinės instancijos teisme prašė A. J. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 181 straipsnio 1 dalį kaip turto prievartavimą, tačiau su tokia valstybinio kaltintojo pozicija nesutiktina. Pažymėtina, kad iš tiesų plėšimas ir turto prievartavimas – pagal kai kuriuos požymius panašios veikos. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad plėšimo atveju paprastai kėsinamasi į neapibrėžtą turtą, nenurodant grobimo motyvo ar tikslo, o turto prievartavimo atveju versdamas perduoti turtą kaltininkas paprastai nurodo reikalavimo motyvą, priežastį, be to, dažniausiai verčiama perduoti apibrėžtą turtą – nurodytą pinigų sumą ar konkretų daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-436-697/2015). Nagrinėjamu atveju byloje neginčijamai nustatyta, jog reikalaudamas perduoti A. J. telefoną A. J. nenurodė jokio atviro ar užslėpto reikalavimo motyvo ar priežasties. Pastebėtina ir tai, jog iš pat pradžių A. J. netgi nežinojo kokius daiktus kartu su savimi turėjo A. J. ir tik po to, kai nukentėjusysis jam pasakė ką turi kišenėse, pareikalavo šiuos daiktus atiduoti. Be to, grasinimas tuojau pat panaudoti peilį buvo nukreiptas neutralizuoti A. J. pasipriešinimą, kadangi pastarasis iš pradžių nesutiko savanoriškai atiduoti savo turto, kas yra BK 180 straipsnyje numatyto nusikaltimo vienas iš esmių požymių, atribojančių jį nuo turto prievartavimo, taigi, A. J. veiksmais neabejotinai kvalifikuotini kaip plėšimas.

30. Teisėjų kolegija daro išvadą jog įrodyta, kad A. J. 2018 m. sausio 20 d., apie 8 val. 00 min., (duomenys neskelbtini), grasindamas panaudoti fizinį smurtą – rankoje demonstratyviai laikydamas peilį ir grasindamas juo durti į koją, pareikalavo A. J. perduoti jam priklausantį mobiliojo ryšio telefoną, dėl ko šis, išsigandęs, kad nebūtų sunkiai sužalotas, perdavė mobiliojo ryšio telefoną „Huawei Mate 10 Lite“ su SIM kortele bei dėklu, tuomet, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, pasinaudojęs sukurta bauginančia situacija, liepė A. J. atiduoti kartu su savimi turimus pinigus – 50 Eur, dėl ko nukentėjusysis, bijodamas būti sužalotas, šiam reikalavimui pakluso ir padavė 50 Eur, tai yra A. J. pagrobė svetimą, A. J. priklausantį bendros 379 Eur vertės turtą – mobiliojo ryšio telefoną „Huawei Mate 10 Lite“ su SIM kortele bei dėklu, kurio vertė – 369 Eur, ir pinigus – 50 Eur, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje.

31. Dėl prieš tai šiame nuosprendyje aptartų motyvų pirmosios instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis panaikinamas bei priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

32. Pripažinus A. J. kaltu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, būtina išspręsti šiam asmeniui skirtinos bausmės ir kitus byloje iškilusius procesinius klausimus.

33. Skirdama bausmę A. J., teisėjų kolegija atsižvelgia į BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, BK 61 straipsnyje numatytas bausmės skyrimą reglamentuojančias taisykles ir BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus.

34. A. J. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nėra. Nors nusikaltimo padarymo metu A. J. buvo neblaivus, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, todėl ji nepripažįstama atsakomybe sunkinančia. A. J. praeityje yra teistas, tačiau teistumas išnykęs, todėl laikytina, kad nusikaltimą padarė būdamas neteistas. A. J. baustas administracine tvarka, šiuo metu dirba UAB „Palink“. Jo padarytas nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai. Teisėjų kolegija taip pat vertina tai, jog nusikalstama veika nesukėlė sunkių ar negrįžtamų padarinių, nukentėjusysis šiuo metu pretenzijų dėl A. J. nereiškia, telefonas buvo surastas ir grąžintas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, A. J. skirtina vienintelė BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmė – terminuotas laisvės atėmimas, tačiau įvertinus aptartus motyvus trukmė nustatytina mažesnė nei sankcijos vidurkis. Į bausmės laiką įskaitytinas A. J. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas – 2 paros bei atliktos bausmės laikas pagal Panevėžio apygardos teismo 2019 m. spalio 30 d. nuosprendį. A. J. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti panaikintina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. spalio 30 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

A. J. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam laisvės atėmimą 7 mėnesiams 22 dienoms.

Į šios bausmės laiką įskaityti A. J. laikiname sulaikyme išbūtą laiką nuo 2018 m. sausio 20 d., 9 val. 10 min., iki 2018 m. sausio 21 d., 13 val. 52 min. (2 paros), bei atliktos bausmės laiką pagal Panevėžio apygardos teismo 2019 m. vasario 28 d. nuosprendį ir laikyti, jog A. J. yra atlikęs visą jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.