- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-03-30
- Bylos Nr.
- eI2-6754-743/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00120-2026-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Šarka, Asta Vailionė, Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- I. M. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Šarkos, Astos Vailionės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nataljos Zelionkienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. M. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėjas I. M. S. skundu prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. duomenys neskelbtini atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi (toliau – ir ginčijamas sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde teigia, kad ginčijamas sprendimas yra priimtas netinkamai taikant Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties įstatyme (toliau – ir Įstatymas) įtvirtintas teisės normas.
Nurodo, kad ginčijamas sprendimas priimtas remiantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 12 punktu, jame nurodoma, kad pareiškėjo sąmoningas tikrovės neatitinkančių duomenų ar neteisingos bei klaidinančios informacijos pateikimas yra pagrindas atsisakyti išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi. Pažymi, kad Migracijos departamentas tikrovės neatitinkančią, klaidinančią ir neteisingą informaciją vadina pareiškėjo interviu.
Pareiškėjo vertinimu, ginčijamame sprendime atsakovas formaliai nurodo, kad asmuo atsakinėjo į jam pateiktus klausimus neišsamiai, netiksliai, asmens motyvai studijuoti Lietuvoje nebuvo pagrįsti ir yra paviršutiniški. Nurodo, kad iš ginčijamo sprendimo nėra aišku, kokia apklausos metu pateikta informacija neatitinka realybės t. y. kokie tikrovės neatitinkantys duomenys buvo pateikti, kaip pareiškėjas klaidino atsakovą, ką nuslėpė ir pan. Teigia, kad ginčijamame sprendime atsakovas nesiejo kažkokios apibrėžtos pareiškėjo interviu metu pateiktos informacijos su jos neatitikimu tikrovei, todėl nėra suprantama, ką atsakovas laiko sąmoningos tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimu.
Pasak pareiškėjo, vien tai, kad atsakovui nepatiko pareiškėjo atsakymai arba pareiškėjas negalėjo atsakyti į tam tikrus užduodamus klausimus, kas yra žmogiška ir logiška, negali būti pagrindas teigti, kad jis pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Pažymi, kad tiek vykdoma apklausa, tiek ginčijamo sprendimo priėmimas turėtų vykti remiantis teisės aktais bei remiantis sveika logika.
Pareiškėjas vertina, kad ginčijamame sprendime atsakovas nurodo formalius ir neįrodytus pagrindus, kuriais remiantis pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi.
Pažymi, kad nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, tokių aplinkybių neįrodė ir atsakovas, todėl nėra įrodymų, kuriais remiantis galima būtų daryti išvadą, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės. Mano, kad nėra abejonių, kad ginčijamame sprendime nėra tinkamų motyvų, pagrindžiančių pareiškėjui atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindo – Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto.
Nurodo, kad spendimas negali likti galioti, kadangi pareiškėjas nepateikė jokios informacijos, kuri neatitinka realybės. Tuo atveju, jeigu atsakovas teigia, kad pareiškėjas tai padarė, jis turi įrodyti šią aplinkybę. Vien tai, kad atsakovui nepatiko pareiškėjo atsakymai pateikti interviu metu nesudaro pagrindo priimti ginčijamo sprendimo ir iš esmės melagingai teigti, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenys siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiais administracinis teismas jau yra suformavęs pakankamai nuoseklią praktiką, kurioje nurodė, kad atsakovo subjektyvus interviu vertinimas negali tapti vieninteliu pagrindu atsisakyti išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi.