Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

2021-10-25 · Administracinė byla Nr. I1-7682-423/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-10-25
Bylos Nr.
I1-7682-423/2021
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01610-2021-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Asta Urbonienė (pirm.)
Pareiškėjas
E. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-7682-423/2021Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01610-2021-7Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; (S) 55.1.1
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. spalio 25 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Asta Urbonienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, atsakovės atstovas, pataisos namai), 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1-2).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2019-12-19 iki 2020-02-04 buvo kalinamas Marijampolės PN kamerų tipo patalpoje netinkamomis sąlygomis. Nurodė, kad kameroje trūko gyvenamojo ploto, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži. Pažymėjo, kad dienos metu iš nuteistųjų buvo paimama patalynė, todėl visą dieną tekdavo sėdėti ant metalinių gultų, kas sukėlė daug nepatogumų. Pareiškėjo miegamoji vieta buvo antrame lovos aukšte, tačiau prie lovos nebuvo įrengta kopėtėlių, todėl tekdavo pasilipti ant spintelių, dėl ko kildavo konfliktai su kitais nuteistaisiais. Kameroje buvo drėgna, trūko ventiliacijos, per langą nepatekdavo dienos šviesa. Nurodė, kad neturėjo galimybės skalbti drabužius skalbyklėje. Dėl tokių atsakovės atstovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią nepatogumais, emociniais išgyvenimais, kančiomis, orumo pažeminimu, sveikatos pablogėjimu. Prašė skundą patenkinti ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 12-17) nurodė, kad pareiškėjui buvo suteikiama ne mažiau kaip 4,03 kv. m ploto, todėl skundo argumentai dėl vietos trūkumo kameroje yra nepagrįsti. Patalpų įrengimas, vėdinimas ir apšvietimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Marijampolės visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus pataisos namuose, pažeidimų nenustatė. Be to, pataisos namų Turto valdymo skyriaus specialistai reguliariai atlieka patalpų patikrinimą ir, esant poreikiui, atlieka einamuosius remonto darbus. Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti tinkamai. Teisės aktuose nereglamentuojama, kiek ploto turi tekti vienam asmeniui pasivaikščiojimo metu. Patalynė nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytu miegu laiku. Marijampolės PN neturi jokių duomenų apie pareiškėjui kilusius dvasinius išgyvenimus ar fizinius negalavimus bausmės atlikimo metu, kurių priežastimi galėtų būti netinkamos kalinimo sąlygos. Skundo reikalavimas neturi jokio realaus ar objektyvaus pagrindo, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto. Atsakovės atstovas prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovės dėl jos neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN nuo 2019-12-19 iki 2021-02-04.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d. ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad buvo kalinamas Marijampolės PN kamerų tipo patalpoje, neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam asmeniui.

Ginčo laikotarpiu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte buvo reglamentuojama, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose minimalus plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. vienam žmogui.

Atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjas buvo kalinamas Marijampolės PN kameroje Nr. 14 laikotarpiu nuo 2019-12-19 iki 2020-02-01. Kadangi byloje nėra jokių tai paneigiančių ir pareiškėjo teiginį, kad kameroje Nr. 14 jis kalėjo iki 2020-02-04, patvirtinančių įrodymų, teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo pateiktais paaiškinimais. Atsižvelgiant į tai, teismas vertins ginčo laikotarpį nuo 2019-12-19 iki 2020-02-01.

Byloje nustatyta, kad kameros Nr. 14 plotas yra 20,15 kv. m, joje įrengtos 5 miegamosios vietos (b. l. 18, 45, 47). Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kameroje visą laiką buvo penkiese, todėl dėl šios aplinkybės ginčo byloje nėra. Taigi, padalijus gyvenamosios patalpos plotą (20,15 kv. m) iš joje gyvenusių asmenų skaičiaus (5 asmenys), konstatuotina, kad pareiškėjui kameroje Nr. 14 teko 4,03 kv. m ploto. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkto nuostatos pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktika (žr. 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m. – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009-07-30 sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010-04-08 sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012-05-31 sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareikėjo argumentų dėl baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje.

Pareiškėjas teigė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži. Pažymėtina, kad teisės aktai nereglamentuoja minimalaus ploto, turinčio tekti vienam nuteistajam pasivaikščiojimo metu. Pareiškėjas neteigė, jog jam buvo neleidžiama pasivaikščioti gryname ore, iš byloje pateiktų fotonuotraukų (b. l. 54-59) matyti, kad pasivaikščiojimo kiemeliai prie kamerų pataisos namuose yra įrengti. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas neturi teisinio ir faktinio pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą šiuo aspektu.

Pareiškėjas skundėsi, jog dienos metu iš jo buvo paimama patalynė, todėl teko sėdėti ant metalinių gultų. Ginčo laikotarpiu galiojusių Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 220 punkte buvo nurodyta, kad nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims – moterų higienos reikmenis). Patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą bei bylos faktines aplinkybes, pažymi, kad nuostata, jog patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui, taikoma visiems be išimties nuteistiesiems, todėl ginčijamu laikotarpiu iš pareiškėjo, kuomet jis buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas, patalynė galėjo būti surenkama ir išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Teismo vertinimu, atsakovės atstovas veikė taip, kaip jį įpareigojo veikti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 220 punktas, todėl pareiškėjo atžvilgiu neteisėtų veiksmų neatliko.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad patalpose trūko vėdinimo, kaupėsi drėgmė, buvo nepakankamas apšvietimas.

Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 numatyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s (16 p.). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.).

Pareiškėjas nepateikė jokių savo argumentus pagrindžiančių įrodymų. Atsakovės atstovas nurodė, jog gyvenamosios patalpos vėdinamos per atvirus langus ir mechaninę vėdinimo sistemą, kas atitinka minėtas Lietuvos higienos normos nuostatas. Tą patvirtina byloje pateikti duomenys: statinio techninis projektas, iš kurio matyti ventiliacijos sistemos įrengimas, bei fotonuotrauka, kurioje matyti, kad ginčo kameroje įrengtas atidaromas langas (b. l. 23-34, 45). Atsakovės atstovas taip pat pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos atlikto higienos sąlygų laikymosi patikrinimo aktą (b. l. 19-21), kuriame užfiksuoti patikrinimo, atlikto kameroje Nr. 14, rezultatai ginčo laikotarpiu. Minėtame akte konstatuota, jog kameros dirbtinis apšvietimas atitiko Higienos normos HN 134:2015 14 punkto reikalavimus. Teismas pažymi, kad natūralaus apšvietimo koeficientas Higienos normoje HN 134:2015 bei kituose teisės aktuose nėra reglamentuotas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigė, kad buvo paskirtas į miegamąją vietą antrame lovos aukšte, o prie lovos nebuvo kopėtėlių.

Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 10.1. punkte nustatyta, jog kamerų tipo patalpoje turi būti metalinė lova kiekvienam asmeniui. Jokiais teisės aktais nedetalizuoti kiti lovų parametrai. Teisės aktai nedraudžia nuteistiesiems patalpose įrengti dviaukštes lovas ar, įrengus dviaukštes lovas, neįpareigoja pritaisyti kopėtėles prie lovų. LVAT praktikoje kopėtėlių neįrengimas savaime nėra laikomas nuteistųjų teisių pažeidimu (2016-12-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1973-525/2016 ir kt.). Byloje nenustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės PN administraciją su skundais dėl tariamai jo atžvilgiu daromų teisės aktų pažeidimų (netinkamų kalinimo sąlygų). Nėra jokių duomenų, kad dėl kokių nors išimtinių aplinkybių, pavyzdžiui, sunkios sveikatos būklės, invalidumo ar kt., pareiškėjas būtų negalėjęs naudotis lova be kopėtėlių. Šiuo atveju, pareiškėjui nesikreipus į atsakovės atstovą su nusiskundimais dėl kylančių nepatogumų, atsakovės atstovas negalėjo apie tai žinoti ir jam nekilo pareiga tokią situaciją spręsti.

Pareiškėjas pažymėjo, kad jam nebuvo sudarytos sąlygos skalbti drabužius skalbimo mašinoje, tačiau Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose nėra numatytas skalbimo mašinų įrengimas kamerų tipo patalpose. Atsakovės atstovas nurodė, jog nuteistieji turėjo galimybę skalbti savo drabužius pataisos namų skalbykloje bei pateikė tai patvirtinančius duomenis: skalbyklos darbo grafiką ir naudojimosi skalbykla tvarką (b. l. 35-37). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo neleidžiama išsiskalbti drabužių pataisos namų skalbykloje. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl to būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją. Iš skundo turinio suprastina, kad pareiškėjas drabužius skalbė rankomis. Teismas pažymi, kad teisės aktai imperatyviai nereglamentuoja, jog nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė skalbti drabužius būtent naudojantis skalbimo mašinomis. Higienos normos HN 134:2015 40 punkte įtvirtinta tik tiek, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą dėl drabužių skalbimo.

Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko neteisėtus veiksmus bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Taip pat nėra duomenų apie pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes dėl kalinimo sąlygų. Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo E. L. skundą atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Asta Urbonienė