Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2019-11-27 · Administracinė byla Nr. A-2278-575/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-11-27
Bylos Nr.
A-2278-575/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00915-2018-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas, Veslava Ruskan, Arūnas Dirvonas
Pareiškėjas
L. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-2278-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00915-2018-9Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. lapkričio 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. P. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas L. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. rugpjūčio 2 d. iki 2017 m. lapkričio 16 d. ir nuo 2018 m. sausio 29 d. iki 2018 m. kovo 15 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas laisvas gyvenamasis plotas, neįskaitant kamerose esančių lovų, stalo ir sanitarinio mazgo. Sanitarinis mazgas nuo likusio patalpos ploto atskirtas apie 1,5 m sienele, kuri dengia tik mažą dalį kameros, tačiau įėjimo į kamerą neuždengia. Dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo per duryse esantį langelį pareiškėjas buvo stebimas prižiūrėtojų bei kitų, prie kameros ateinančių asmenų. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą.

Atsiliepimas

3. Atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Lukiškių TI-K paaiškino, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo, sporto kiemeliais, biblioteka, bažnyčia, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba ir programomis. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, jie aprūpinami būtinu inventoriumi ir priemonėmis. Lukiškių TI-K kamerų įrengimas, sanitarinio mazgo įrengimas atitinka reikalavimus, nustatytus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės). Lukiškių TI-K visose kamerose įrengtos taburetės, stalai, lentynos maisto produktams laikyti. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele. Sanitarinio mazgo patalpos matmenys apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m), kurioje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m). Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos, dalyje kamerų sanitarinis mazgas visiškai izoliuotas nuo likusio ploto – įrengtas kaip atskira kabina. Gyvenamosios kameros vėdinamos per langus, tai atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Kamerų apšvietimas įrengtas pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.7 punkto reikalavimus. Pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir priteisė pareiškėjui L. P. 930 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K su pertraukomis buvo laikomas iš viso 143 dienas. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl kameros ploto trūkumo, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktu ir nurodė, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

7. Teismas pažymėjo, kad naujausioje Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), kurioje vertinta, ar asmeniui tekęs per mažas kalinimo plotas (mažiau nei 3 kv.m asmeniui tenkančio ploto daugiavietėje kameroje) prilygo kankinimui Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme, EŽTT paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas. Įvertinęs Lukiškių TI-K pateiktus duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotą ir kamerose buvusių asmenų skaičių konkrečiais laikotarpiais, taip pat atsižvelgęs į sanitarinio mazgo užimtą plotą, teismas konstatavo, kad pareiškėjui tenkantis plotas nacionalinėje teisėje nustatytos minimalios 3,6 kv. m ribos neatitiko iš viso 24 paras.

8. Dėl pareiškėjo nusiskundimų, susijusių su privatumo neužtikrinančio sanitarinio mazgo įrengimu kameroje teismas nurodė, kad teisės aktai nenustatė imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos, tačiau, atsižvelgdamas į EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, padarė išvadą, kad tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu, nes nėra užtikrinamas privatumas. Teismas pažymėjo, kad pagal administracinių teismų formuojamą praktiką tualetą atskiriantis audeklas negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu. Įvertinęs Lukiškių TI-K pateiktus duomenis apie kameras, kuriose ginčo laikotarpiu sanitarinis mazgas buvo įrengtas kaip atskira kabina, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas 138 dienas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nebuvo pilnai izoliuotas nuo likusio kameros ploto, ir konstatavo, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu.

9. Teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo teiginius, kad jis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Įvertinęs Lukiškių TI-K pateiktus duomenis apie Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir VSC) atliktus patikrinimus, teismas nurodė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, higienos reikalavimų pažeidimų nebuvo, o jei ir buvo konstatuoti neatitikimai, Lukiškių TI-K juos pašalindavo. Iš bylos rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad VSC ginčo laikotarpiu buvo gavęs penkis pareiškėjo skundus, tačiau atlikęs patikrinimus pažeidimų nenustatė. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas dėl laikymo sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Teismo vertinimu, skunde pareiškėjo nurodyti neatitikimai, susiję su bendra kamerų būkle ir tvarka, buvo abstraktūs ir nekonkretizuoti.

10. Apibendrindamas pareiškėjo skunde išdėstytus nusiskundimus ir įvertinęs jo kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K pagal byloje esančią medžiagą, teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į minimalų asmeniui tenkantį 3,6 kv. m. kameros plotą buvo pažeista 24 paras, o teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu – 138 paras. Nors pareiškėjas prašė priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai pripažįstama, teismas iš bylos medžiagos nenustatė, kad atsakovas sąmoningai siekė žeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

11. Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų (neužtikrinta pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą ir privatumas) pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 930 Eur ir ją priteisė iš atsakovo.

III.

12. Pareiškėjas L. P. dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad su minėtu teismo sprendimu nesutinka, prašo skundą tenkinti visiškai ir priteisti visą sumą. Lukiškių TI-K sąlygos nepasikeitė, įstaigos administracija jų negerina. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui buvo nurodęs tik didžiausius pažeidimus, bet jų Lukiškių TI-K daugiau – yra pelėsio, veisiasi graužikai, nėra ventiliavimo sistemos kamerose. Pareiškėjas dėl nežmoniškų sąlygų patyrė pažeminimą.

Šalies argumentai

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

14. Lukiškių TI-K paaiškina, kad pagal CK 6.271 straipsnį viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms – valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimui dėl neturtinės žalos, kaip apibrėžta CK. 6.250 straipsnyje, pagrįsti nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina ją konkretizuoti.

15. Lukiškių TI-K negali daryti įtakos į įstaigą atvykstančių suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui ir jų nepriimti. Nors EŽTT praktikoje yra nurodoma, jog kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau nacionaliniuose teisės aktuose (higienos normose) tokie reikalavimai nėra nustatyti. Asmens privatumui užtikrinti 2017 metais Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengia sanitarinį mazgą nuo kameros vidaus bei apžiūros langelio duryse.

Atsiliepimas

16. Atsakovo teigimu, žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankišku asmens teisių gynimo būdu. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, o pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu bei patekimu į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą ar analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų tariamai jam padarytą žalą, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

18. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 138 dienas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nebuvo pilnai izoliuotas nuo likusio kameros ploto ir įrengtas kaip atskira kabina, šiuo laikotarpiu Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Atsakovas apeliaciniame skunde nepateikė konkrečių argumentų, faktinių duomenų ir įrodymų, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs šiuo klausimu klaidingas išvadas iš byloje esančių įrodymų.

20. Vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentą, kad nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyti reikalavimai, jog kamerose turi būti įrengta atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, teisėjų kolegija pirmiausiai akcentuoja, kad EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.).

21. Prisijungdama prie Konvencijos, Lietuvos Respublika įsipareigojo užtikrinti jos nuostatų taikymą savo teritorijoje. Nors prisijungimas prie Konvencijos neatima valstybės teisės nacionalinėje teisėje pačiai apibrėžti tam tikrus žmogaus teisių ir laisvių standartus (nagrinėjamu atveju reikalavimus, susijusius su kalinimo sąlygomis, įskaitant sanitarinių mazgų įrengimą), tačiau nacionalinėje teisėje įtvirtintas standartas negali būti žemesnis nei nustatytas Konvencijoje, t. y. Lietuva privalo vykdyti įsipareigojimus, kylančius iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, pagal kurias niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Savo valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis ir pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, taip pat pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) principui, yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Be to, valstybiniai organai, vykdantys teisinę gynybą, turi tiesiogiai taikyti Konvencijos nuostatas, kurios turi tapti valstybės vidaus teisės sudedamąja dalimi, ir neturi būti jokių kliūčių joms taikyti teismuose ir kituose teisinę gynybą vykdančiuose organuose (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvadą). Taigi EŽTT jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. ir kt. nutarimus).

22. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinus aplinkybę, jog atsakovas neneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas sprendime, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su sanitarinių mazgų įrengimu Lukiškių TI-K kamerose ir privatumo užtikrinimu juose, teisėtai ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas. Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

23. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjui tenkantis plotas nacionalinėje teisėje nustatytos minimalios 3,6 m² ribos neatitiko iš viso 24 paras. Nė vienas apeliantas šios faktinės aplinkybės nepaneigė. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis negali atsisakyti priimti suimtųjų, nepanaikina teisės norminiais aktais nustatytų pareigų ir suimtųjų teisių. Taigi, pirmosios instancijos teismas taip pat padarė teisingą išvadą, kad ir šiuo atveju pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

24. Pirmosios instancijos teismas detaliai įvertinęs byloje esančius įrodymus padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodyti neatitikimai, susiję su bendra kamerų būkle ir tvarka, yra abstraktūs ir nekonkretizuoti, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimus dėl higienos neatitinkančių laikymo sąlygų atmetė. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo seka, kad jis su šiomis teismo išvadomis nesutinka. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų teismas pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi - vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas - tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms. Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, skundžiamame sprendime išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų argumentų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių įrodymų.

26. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant aukščiau nurodytų pažeidimų pobūdį ir ilgą trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatyti pažeidimai nebuvo trumpalaikiai ar mažareikšmiai, sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, todėl tik teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamu atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

27. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

28. Iš abiejų apeliacinių skundų seka, kad abu apeliantai nesutinka su neturtinės žalos dydžiu. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinių skundų argumentus dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos būdo ir dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, (pareiškimo Nr. 53161/99)). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją ir pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Teisėjų kolegijos nuomone, taip pat svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

30. Teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimų mastą ir trukmę, į tai, kad nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir pragyvenimo sąlygas, remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, vertina, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti yra tinkama.

31. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo L. P. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas Ričardas Piličiauskas Veslava Ruskan