Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2008-05-22 · Civilinė byla Nr. 2-360/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-05-22
Bylos Nr.
2-360/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Nijolė Piškinaitė, Donatas Šernas, Vigintas Višinskis
Ieškovas
A. Č.
Atsakovas
draudimo uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos garantas“
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-360/2008Procesinio sprendimo kategorija 110.1
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. gegužės 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Donato Šerno ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-747-54/2008 pagal ieškovės A. Č. ieškinį atsakovui draudimo uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos garantas“ dėl neišmokėtos draudimo išmokos, ir

Aprašomoji dalis

nustatė

Šalies argumentai

Ieškovė A. Č. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui DUAB ,,Baltijos garantas“ ir prašė priteisti iš atsakovo 1 200 000 Lt dydžio draudimo išmoką bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, areštuoti atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą ir/ar kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ar turtines teises, esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, ieškinio sumai užtikrinti. Nurodė kad teismų praktikoje preziumuojama, jog didelė ieškinio suma savaime padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, todėl jau vien didelis ieškovės ieškinio reikalavimas sudaro pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Taip pat nurodė, kad atsakovo turtinė padėtis nėra žinoma, atsakovas piktybiškai vengia vykdyti jam priklausančią prievolę, nėra aišku, ar iki bylos išnagrinėjimo pabaigos, atsakovas turės pakankamai turto ieškovės reikalavimui patenkinti.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. sausio 4 d. nutartimi netenkino prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovė šią teismo nutartį apskundė atskiruoju skundu. Lietuvos apeliacinis teismas 2008 b. vasario 28 d. nutartimi minėtą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikino ir perdavė bylą tam pačiam apygardos teismui nagrinėti iš naujo pažymėdamas, jog teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nepakankamai įvertino ieškinio reikalavimo dydį (sumą), nevisapusiškai ištyrė atsakovo finansines galimybes, neatsižvelgė į teismų praktiką.

Vilniaus apygardos teismas, iš naujo nagrinėdamas ieškovės prašymą, kreipėsi į Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisiją (toliau – DPK) dėl išvados dėl galimo laikinųjų apsaugos priemonių poveikio DUAB „Baltijos garantas“ finansinei padėčiai ir draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų ir nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų interesams pateikimo. DPK, vadovaudamasi LR draudimo įstatymo 35 straipsnio 7 dalimi, pateikė išvadą, nurodė, kad 2008 m. kovo 15 d. duomenimis DUAB „Baltijos garantas“ pinigais atsiskaitomojoje sąskaitoje turėjo 595 219 Lt, per 2008 m. sausio-vasario mėn. įmonė išmokėjo 916 783,93 Lt draudimo išmokų. Be to, 2007 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priteisė iš DUAB „Baltijos garantas“ 6 707 118 Lt draudimo išmoką Klaipėdos teritorinei muitinei, kurią pagal mokestinės paskolos sutartį draudimo įmonė yra įsipareigojusi sumokėti dalimis po 335 358 Lt kas ketvirtį. Taip pat DPK teigė, kad areštavus atsakovo pinigines lėšas atsiskaitomojoje sąskaitoje ir kasoje būtų neproporcingai apribojami kitų kreditorių, kurių reikalavimai kyla iš draudimo sutarčių, interesai. Areštavus kitą bendrovės turtą iškyla tokio turto neareštuotos dalies realizavimo su tikslu gauti pinigų draudimo išmokoms išmokėti problema. PDK nurodė ir tai, kad šiuo metu dėl bet kokio DUAB „Baltijos garantas“ priklausančio turto valdymo, naudojimo ar disponavimo apribojimo ar suvaržymo, gali kilti neigiamos pasekmės draudimo įmonės finansinei padėčiai.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. balandžio 1 d. nutartimi netenkino prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju reikia atsižvelgti į atsakovo statusą bei DPK išvadą, iš kurios matyti, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas gali turėti neigiamų pasekmių įmonės finansinei padėčiai, t. y. gali neigiamai įtakoti atsakovo galimybę vykdyti įsipareigojimus kitų kreditorių atžvilgiu ir tuo pažeisti jų, taip pat ir draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų bei nukentėjusiųjų, trečiųjų asmenų interesus. Teismo nuomone, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, draudimo įmonė gali prarasti savo, kaip kompensavo priemonės, statusą. Teismas akcentavo, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą ir vertinant jų paskirtį, visuomet turi būti siekiama išlaikyti šalių interesų pusiausvyrą, nevaržyti kitų šalių interesų labiau, nei reikia teisėtiems tikslams pasiekimti, todėl šiuo atveju teismas padarė išvadą, kad nepagrįstai pritaikius laikinąsias apsaugos priemones būtų pažeistos atsakovo teisės ir teisėti interesai.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu ieškovė A. Č. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartį bei taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Skundą grindžia tokiais motyvais:

Skundžiama nutartimi buvo pažeista CPK 71 straipsnio 1 dalies norma, numatanti, jog negali dalyvauti teisėjas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jeigu panaikintas sprendimas, priimtas jam dalyvaujant, nes tiek apeliacinės instancijos teismo panaikintą Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 4 d. nutartį, tiek skundžiamą nutartį priėmė tas pats teisėjas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad didelė ieškinio suma yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi tai padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, jog atsakovu, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, taip pat gali būti ir draudimo bendrovė (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-384/2005). Nagrinėjamu atveju turi būti atsižvelgiama į tai, ar egzistuoja aplinkybės, keliančios grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Lietuvos apeliacinis teismas, 2008 m. vasario 28 d. nutartimi panaikindamas Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 4 d. nutartį šioje byloje, nurodė, jog turi būti išsiaiškintos atsakovo finansinės galimybės, tačiau teismas aukštesnės instancijos teismo paminėtų aplinkybių iš esmės neanalizavo. DPK išvados teiginys, jog šiuo metu bet koks atsakovui priklausančio turto valdymo, naudojimo ar disponavimo apribojimas ar suvaržymas gali kelti neigiamas pasekmes draudimo įmonės finansinei padėčiai, tik patvirtina, kad atsakovo finansinė padėtis nėra gera ir iš tikrųjų egzistuoja reali grėsmė ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Teismas nepagrįstai nustatė, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti atsižvelgiama į galimus kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų pažeidimus, nes atsakovas, remdamasis Draudimo įstatymo nuostatomis, privalo būti sudaręs atitinkamus draudimo techninius atidėjinius, kurių privalo pakakti tiek ieškovės, tiek kitų asmenų reikalavimams patenkinti.

Atsiliepimas

Atsiliepimu atsakovas DUAB ,,Baltijos garantas“ prašo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, jog atsakovas, remdamasis Draudimo įstatymo nuostatomis, yra suformavęs techninį atidėjinį visai ieškinio sumai ir jį padengęs turtu bei lėšomis. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, areštuotu turtu nebebus galima padengti šio ieškinio sumai suformuotą techninį atidėjinį, nes jis negali būti dengiamas areštuotu turtu.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis yra užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Civilinio proceso įstatymas numato teismui galimybę dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 144 str. 1 d.). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą - laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, jog nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 144 straipsnio pagrindu pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, bet atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat būtinumą užtikrinti bylos šalių interesų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį. Teismas turi įvertinti, ar ieškinio patenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymo užtikrinimui būtina imtis proceso normų numatytų priemonių. Teismas, taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja jos atsiradimo tikimybė. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės atlieka būsimo teismo sprendimo įvykdymą užtikrinančią funkciją.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad ieškovė savo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių grindžia didele ieškinio suma, tačiau šią aplinkybę reikia vertinti kartu su kitomis aplinkybėmis, kurios sudaro grėsmę, jog galimas palankus ieškovei teismo sprendimas bus neįvykdytas, pažymėjo, jog šiuo atveju taip pat reikia atsižvelgti į atsakovo statusą bei DPK išvadą. Realiai pirmosios instancijos teismas atsižvelgė tik į DPK išvadą, nors turėjo atsižvelgti į visus byloje esančius duomenis, iš kurių galima būtų spręsti apie galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo (neįvykdymo) riziką, tačiau dėl kitų svarbių aplinkybių nepasisakė – neanalizavo atsakovo finansinės padėties, ūkinės veiklos, turimo turto vertės, nepasisakė dėl ieškovės argumentų susijusių su atsakovo skolomis tretiesiems asmenims (b. l. 14-15), netyrė DPK pateiktų įrodymų (b. l. 56-66) ir atsakovo pateiktų paaiškinimų (b. l. 68-70), ir, svarbiausia, nesiejo šių aplinkybių su laikinųjų apsaugos priemonių paskirtimi - galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymu.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. vasario 28 d. nutartyje jau buvo nurodęs aplinkybes, į kurias pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turėtų atsižvelgti, tačiau teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, šių aplinkybių nenagrinėjo.

Ieškovė skunde nurodo, kad skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 71 straipsnio 1 dalį. Ši norma nustato, kad teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme, negali dalyvauti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jeigu panaikintas sprendimas buvo priimtas jam dalyvaujant. Šiuo atveju ieškovė nepagrįstai taiko sąvoką ,,teismo sprendimas”, nes civilinė byla neišsprendžiama iš esmės teismui priimant nutartį laikinųjų apsaugos priemonių klausimu (CPK 259 str. 1 d., 260, 261 str.).

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes ir priėmė nepagrįstą nutartį, todėl skundžiama nutartis naikintina ir klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo perduotinas tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 185 str. ir 329 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartį panaikinti ir perduoti ieškovės A. Č. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėti tam pačiam pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Teisėjai Nijolė PiškinaitėDonatas ŠernasVigintas Višinskis