Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Albino Sirvydžio, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Broniaus A. S. kasacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo Bronius A. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį vieneriems metams laisvės apribojimo, įpareigojus laisvės apribojimo metu nuo 23 val. iki 06 val. būti namuose.

Tenkinti civiliniai ieškiniai ir iš Broniaus A. S. Kauno teritorinės ligonių kasai priteista 61,90 Lt turtinei žalai atlyginti, o T. G.- 2613,28 Lt turtinei ir 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 29 d. nutartis, kuria nuteistojo B. A. S. apeliacinis skundas atmestas. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 30 d. nuosprendis neperžengiant apeliacinio skundo ribų paliktas nepakeistas.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

B. A. S. nuteistas už tai, kad jis 2009 m. balandžio 13 d. apie 17.00 val. Kalvarijos savivaldybės Brukų kaime, prie parduotuvės, vykstant tarp T. G., A. M., V. S. ir Broniaus A. S. konfliktui, T. G. siekiant išskirti konfliktuojančiuosius ir bandant atitraukti nuo jų Bronių A. S., pastarasis tyčia sužalojo T. G. – stiklo šuke perpjovė jam kairę ranką, taip padarė pjautines žaizdas kairiajame dilbyje, nesunkiai sutrikdė sveikatą.

Kasaciniu skundu nuteistasis B. A. S., remdamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau- ir BPK) 382 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktais, prašo teismų sprendimus panaikinti ir perduoti bylą pirmosios arba apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, įpareigojant ištirti visus įrodymus byloje ( apklausti nurodytus naujus liudytojus, pateikti papildomus klausimus medicinos ekspertui).

Skunde kasatorius nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir pateikia sau palankią versiją, nurodo, kad neabejotinų įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę, byloje nėra, teismų sprendimai nepagrįsti, neteisėti, neteisingi, priimti pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau- BPK) 6, 7 straipsnių, 28 straipsnio 2 dalies, 300 straipsnio normas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį, todėl naikintini, jis išteisintinas. Kadangi tiesioginių neginčijamų įrodymų, kad kasatorius tyčia sužalojo nukentėjusįjį T. G. nėra, tai teismai turėjo ypač atidžiai ir teisingai vertinti aplinkybes ir įrodymus, o apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 15 d. nutarimo Nr. 26 nuostatomis įvertinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumus, nustatyti ir ištaisyti įrodymų vertinimo klaidas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje abejonės dėl įrodymų vertinamos kaltininko naudai, tai įtvirtina BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas, BK 20 straipsnio 3 dalis. Šiuo atveju remiamasi prielaidomis, neapklausti visi įvykį stebėję liudytojai, apklaustieji nepatvirtino jo kaltės dėl inkriminuotos veikos, nepasisakė medicinos ekspertas dėl reikšmingų bylos aplinkybių, ikiteisminio tyrimo metu iš įvykio vietos nebuvo paimtos stiklo šukės ir todėl nenustatyta, ar ant stiklo šukių yra B. A. S. pirštų atspaudų, odos epitelio, prakaito likučių. Kasatorius mano, kad pirmosios instancijos teismas pasielgė šališkai, o apeliacinė instancija atkartojo klaidas.

Prokuroro nuomone, išsamiai argumentuota, kodėl ir kokiais įrodymais remdamiesi teismai įsitikino kasatoriaus kaltumu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, kodėl neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo T. G. parodymais, kuriuos patvirtino liudytojai V. A., J. M.. Teismo prerogatyva spręsti dėl įrodymų pakankamumo, o dėl BPK 7 straipsnio tariamo pažeidimo prokuroras mano, kad kasatorius nepateikė jokių argumentų apie tai, jog jis ar jo gynėjas bylos nagrinėjimo metu negalėjo teikti įrodymų, dalyvauti juos tiriant, teikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus, pareikšti nuomonę visais reikšmę bylai turinčiais klausimais, nurodo, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies deleguoti principai įgyvendinti. Atsiliepime pažymima, kad BPK 324 straipsnio 6 dalyje suponuota apeliacinės instancijos teisė, o ne pareiga atlikti įrodymų tyrimą, jis privalomas, kai pirmosios instancijos teismas tyrimą atliko neišsamiai, juolab kai to neprašė nei pats nuteistasis, nei jo gynėjas. Apeliacinės instancijos teismas skundą išnagrinėjo pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas- neišeidamas už skundo ribų, laikydamasis BPK 332 straipsnio nuostatų.

Nukentėjusiojo nuomone, teisingumą teismai vykdė tinkamai, rungimosi principas tiriant įrodymus pirmosios instancijos teisme užtikrintas, buvo išaiškinta teisė teikti įrodymus, prašymus teismuose dėl įrodymų tyrimų ar kitus prašymus (kasatorius ir gynėjas apeliacinės instancijos proceso metu net neprašę tirti įrodymus), BPK 300 straipsnio pažeidimų nėra, nuosprendis pagrįstas išsamiu, nešališku reikšmingų bylai aplinkybių išnagrinėjimu, pagrįstai nepatikimus įrodymus įvertinus kritiškai, apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai, nešališkai, nepažeisdamas Baudžiamojo proceso kodekso normų. Nukentėjusiojo nuomone, tariamai naujų faktinių duomenų tyrimas galimas tik baudžiamąją bylą atnaujinus.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

Kasacinės instancijos teismas vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi teisės taikymo aspektu patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis, t.y. ar pagal žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytas bylos aplinkybes yra tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant tas aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymų normų pažeidimų. Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja ir įrodymų iš naujo netiria, tai atlieka ir naują aplinkybių vertinimą pateikia apeliacinės instancijos teismai.

Dėl įrodymų vertinimo ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo

Kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimą, tai aptarė nutartyje atsakydamas į esminius apeliacinio skundo argumentus, ir todėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta, byloje surinkti įrodymai įvertinti pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas- pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Matyti, kad liudytojų parodymai ir kiti įrodymai vertinti visų bylos duomenų kontekste, tačiau dalį duomenų teismai atmetė kaip nereikšmingus, nes liudytojai nematė sužalojimo padarymo aplinkybių, keliama versija, kad nusikaltimą įvykdė kitas asmuo, nepagrįsta faktiniais duomenimis. Kasatoriaus teiginiai, kad būtina apklausti kitus liudytojus, užduoti papildomus klausimus ekspertui, nepagrįsti, nes įrodymų pakankamumo klausimas yra teismo prerogatyva. Baudžiamojo proceso kodekse nenustatyta kiek ir kokių įrodymų turi būti, kad teismas galėtų padaryti išvadą, jog įvykdytas nusikaltimas ir tą veiką padaręs asmuo yra kaltas. Teismai įtikinamai argumentavo, kad neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo T. G. parodymais, kuriuos patvirtino liudytojai V. A., J. M., matę nukentėjusiojo sužalojimo momentą ( nukentėjusysis eidamas prie besimušančių asmenų jų išskirti ir norėdamas nuteistąjį sulaikyti, paėmė jį už peties, patraukęs į save, pamatė, kad jo ranka perpjauta dilbio, riešo, plaštakos srityje, ir suprato, kad tai padarė B. A. S., nes daugiau šalia nieko nebuvo). Kolegijos nuomone, surinktų duomenų pakanka konstatuoti, kad B. A. S. veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, požymiai. Visi duomenys gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, Baudžiamojo proceso kodekse numatytomis priemonėmis, patikrintomis teismų procesų metu. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismai vadovavosi leistinais ir patikimais įrodymais, surinktais nepažeidžiant BPK 7 straipsnyje įtvirtinto rungimosi principo, nes nei kasatorius, nei gynėjas nėra pateikę duomenų, kad jiems būtų trukdoma reikšti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus, teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, reikšti savo nuomonę visais klausimais, reikšmingais teisingam bylos išsprendimui.

Kasatoriaus pateikti duomenys, kad jis pats konflikte buvo sužalotas ir sunkiai nukentėjo, nepaneigia nuteistojo kaltės dėl T. G. tyčinio sužalojimo.

Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad asmuo turi teisę į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo. Teismo nešališkumo užtikrinimas- viena teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygų. Tai reiškia, kad teismas nagrinėdamas bylą su abiem proceso šalimis turi elgtis vienodai, nerodydamas vienai iš jų prielankumo, nebūtų suinteresuotas vienai iš šalių priimti palankų sprendimą. Šališku pripažįstamas teismas, kai byla išnagrinėta pažeidžiant BPK 58 straipsnio nuostatas, o šiuo atveju kasatoriaus teiginiai deklaratyvūs ir negali būti pagrindas išvadai apie teismo šališkumą.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje įvardytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n utaria:

Nuteistojo Broniaus A. S. kasacinį skundą atmesti.