Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo vadybos Šiaulių skyriaus atstovei V. P.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos G. T. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys byloje – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Posėdžio metu pareiškėjos atstovai D. S. ir advokatas P. L. pareiškimą palaikė ir paaiškino, kad pareiškėjos tėvas J. M., gim. (duomenys neskelbtini)m., gyvenęs (duomenys neskelbtini) kaime, buvo neteisėtai represuotas - Vilniaus įgulos karinio tribunolo (duomenys neskelbtini) nuosprendžiu buvo nuteistas dešimčiai metų įkalinimo pataisos darbų stovykloje, penkeriems metams atimant politines teises ir konfiskuojant turtą. Šio nuosprendžio pagrindu J. M. buvo ištremtas į Irkutsko srityje esančią pataisos darbų stovyklą, kalėjo nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos tėvas buvo politinis kalinys, todėl dėl sovietinės valdžios represijų jo šeimai, kurią sudarė žmona A. M., dukros G., V., E. M. ir sūnus A. M., reikėjo slapstytis. Kadangi J. M. turtas nuosprendžiu buvo konfiskuotas, šeima buvo priversta išsikelti iš gyvenamojo namo, slapstėsi, glaudėsi pas gimines ir pažįstamus. Šeima glaudėsi (duomenys neskelbtini) pas L., 1948 metais persikėlė į (duomenys neskelbtini), nuo 1950 m. persikėlė į (duomenys neskelbtini), prisiregistravo. Nuo 1942 m. pareiškėja pradėjo mokytis Šeduvos mokykloje, kai pradėjo slapstytis – mokslai nutrūko, buvo vyriausia dukra ir augino jaunesnius brolius ir seseris. Kadangi nėra duomenų apie pareiškėjos slapstymosi faktą, ji negali įgyti tremtinio statuso ir gauti su šiuo statusu susijusių lengvatų.

Suinteresuotas asmuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovas į posėdį neatvyko, pateikė prašymą bylą nagrinėti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovui nedalyvaujant (25 b. l.).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjos G. T. (iki santuokos – M.), gim. 1932 m., tėvas J. M., gimęs 1908 m., gyvenęs (duomenys neskelbtini), buvo neteisėtai represuotas ir Vilniaus įgulos karinio tribunolo (duomenys neskelbtini) nuosprendžiu pagal RTFSR BK 58 1a straipsnį nuteistas dešimčiai metų įkalinimo pataisos darbų stovykloje, penkeriems metams apribojant teises, nustatytas RTFSR BK 31 straipsnio a, b, c punktuose, konfiskuojant turtą; laisvės atėmimo vietose buvo nuo (duomenys neskelbtini); paleistas (duomenys neskelbtini) iš Irkutsko srities „Oziorlago“ pataisos darbų stovyklos ( 3 b. l.).

Nagrinėjant bylą dėl pareiškėjos negalėjimo legaliai gyventi nuolatinėje gyvenamojoje vietoje dėl pareiškėjos tėvo J. M. įkalinimo (CPK 444 str. 2 d. 9 p.), taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, nustatytos įstatyme (CPK 176–185 straipsniai) bei suformuotos kasacinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į įrodinėjimo proceso šios kategorijos bylose ypatumus.

Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktas nurodo, kad tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami bent vieno iš tėvų (įtėvių) įkalinimo metu buvę nepilnamečiai politinių kalinių vaikai (įvaikiai) ir politinių kalinių sutuoktiniai, jeigu šeima tuo metu negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Įstatymo 4 dalis konstatuoja, kad tik tokiems asmenims pripažįstamas nuo okupacijų nukentėjusio asmens - tremtinio teisinis statusas. Įstatymas reikalauja, kad, siekiant nuo okupacijų nukentėjusio asmens - tremtinio teisinio statuso, turi būti įrodytos dvi sąlygos: 1) nepilnamečio asmens bent vienas iš tėvų (įtėvių) buvo įkalintas ir 2) šeima tuo metu negalėjo toliau legaliai gyventi ankstesnėje gyvenamojoje vietoje. Rusijos tarybų federacinės socialistinės respublikos Baudžiamasis kodeksas galiojo Lietuvos Respublikoje nuo 1940 m. gruodžio 1 d. iki 1961 m. rugsėjo 1 d. Šio BK 58 1a straipsnis numatė: „Tėvynės išdavimas, t. y. TSR Sąjungos piliečių veiksmai, kuriais kenkiama TSR Sąjungos karinei galiai, jos valstybinei nepriklausomybei ar jos teritorijos neliečiamybei, kaip antai: šnipinėjimas, karinės ar valstybinės paslapties išdavimas, perėjimas į priešo pusę, pabėgimas ar perskridimas į užsienį.“, bausmė buvo arba sušaudymas su viso turto konfiskavimu, o lengvinančių aplinkybių atveju – laisvės atėmimas 10 metų laikui su viso turto konfiskavimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-07 pažymėjimas Nr. 8P-60, kuriame nurodyta, kad J. M., K., gim. (duomenys neskelbtini) metais, gyvenęs (duomenys neskelbtini), buvo neteisėtai represuotas nuo (duomenys neskelbtini) ir iš įkalinimo vietos Irkutsko srities „Oziorlago“ pataisos darbų stovyklos paleistas (duomenys neskelbtini), įrodo pirmąją įstatyme nustatytą sąlygą.

Antrąją įstatyme numatytą sąlygą, jog šeima tuo metu negalėjo toliau legaliai gyventi ankstesnėje gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), pareiškėja įrodinėja savo pačios paaiškinimu ir posėdžio metu apklaustų liudytojų Z. D. ir A. M. paaiškinimais. Posėdžio metu apklausta liudytoja Z. D., gim. (duomenys neskelbtini), nurodė, kad jos pavardė iki santuokos sudarymo buvo L.; L. ir M. šeimos draugavo. Kai 1946 metais suėmė J. M., jo žmonai buvo pasakyta, kad suims ir ją, todėl M. su vaikais, pasiėmusi ką galėjo, atvažiavo pas L. į (duomenys neskelbtini) ir gyveno ten porą metų. Namiškiams buvo žinoma, kad M. slapstosi, o nuo aplinkinių tai buvo labai slepiama. Kaimynams pradėjus domėtis, kodėl jie taip ilgai neišvažiuoja, Mikalajūnai buvo priversti persikelti gyventi į kitą vietą. Su pareiškėja apie ketverius metus mokėsi Šeduvos vidurinėje mokykloje, gyveno pas S.. Liudytojas A. M., gim. 1944 m., nurodė prisimenantis, kad su mama gyveno Puziniškiuose, Rimiškiuose, naktimis keliavo, slėpėsi, (duomenys neskelbtini) apsigyveno negyvenamame name, o savų namų neturėjo, vis bijojo išvežimo. Pareiškėja G. yra vyriausia sesuo, tuo metu irgi gyveno su šeima, mokėsi Šeduvoje.

Teismo nuomone, šių liudytojų parodymai įrodo, kad pareiškėja buvo priversta slapstytis. Kaip minėta, pareiškėjos tėvas buvo nuteistas bei taikyta visiška turto konfiskacija, iš liudytojų parodymų galima daryti išvadą, jog nuteisus pareiškėjos tėvą J. M. dešimčiai metų kalėti lageriuose, jo sutuoktinė su mažamečiais vaikais slapstėsi siekdama išvengti suėmimo. Taip pat atsižvelgtina ir į tuometinę 1944 - 1950 metų politinę situaciją Lietuvoje, į tai, jog nuo 1944 m. iki 1946 m. pirmos pusės NKVD ir NKGB vykdė bendras represines akcijas slopindami lietuvių nacionalinį pasipriešinimą okupantams, t.y. buvo vykdomi masiniai Lietuvos piliečių bei jų šeimos narių trėmimai, represijos, konfiskuojamas piliečių turtas ir pan. Teismas daro išvadą, jog pareiškėja buvo priversta slėptis, bėgti iš nuolatinės gyvenamosios vietos (CPK 178 str., 185 str.).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėja slapstėsi ir negalėjo legaliai gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas reikalingas tremtinio statusui gauti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis LR CPK 259 str., 260 str., 264 str.-268 str., 444 str. 2d. 9p., 448 str., teismas

nusprendžia:

Pareiškimą patenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad, įkalinus tėvą J. M. (gim. 1908m.), jo dukra G. T. (M.), a. k. (duomenys neskelbtini) nuo 1946 m. iki 1955 m. negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini).

Juridinio fakto nustatymas reikalingas tremtinio statusui gauti.

Sprendimas per 30 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per šį teismą.