Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Milašienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Viginto Višinskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys, priimto civilinėje byloje Nr. 2-384-280/2010 pagal ieškovo R. P. ieškinį atsakovams D. V., J. V., S. B., J. M. B., A. B. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas R. P. patikslintu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiais: 0,4129 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ dalies 0,4058 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 0,4067 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), 2008 m. rugsėjo 26 d. pirkimo-pardavimo sutartis bei priėmimo-perdavimo aktus, sudarytus tarp atsakovų D. V. ir J. V. bei atsakovų S. B. ir J. M. B., ir taikyti restituciją; 4858/9544 dalių 0,9544 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), 2008 m. lapkričio 7 d. dovanojimo sutartį bei priėmimo-perdavimo aktą, sudarytus tarp atsakovų D. V. ir J. V. bei S. B., ir taikyti restituciją; pripažinti negaliojančiu visų nurodytų žemės sklypų (jų dalių) 2008 m. gruodžio 11 d. sutartinės hipotekos lakštą, kuriuo šie žemės sklypai įkeisti kreditoriui A. B., ir taikyti restituciją. Nurodė, kad 2008 m. balandžio 12 d. atsakovas D. V. pasirašė neprotestuotiną vekselį, pagal kurį įsipareigojo ieškovui 2009 m. sausio 20 d. besąlygiškai sumokėti 130 000 eurų, tačiau nustatytu terminu neatsiskaitė. 2009 m. sausio 29 d. notarė padarė vykdomąjį įrašą išieškoti iš atsakovo D. V. 451 117,83 Lt skolą ir 6 procentus metinių palūkanų už laiku neapmokėto vekselio sumą nuo vykdomojo įrašo išdavimo dienos iki vekselio visiško apmokėjimo. Ieškovas vekselį su vykdomuoju įrašu pateikė antstoliui vykdyti. Ieškovas žinojo, kad atsakovas D. (duomenys neskelbtini), turi nekilnojamojo turto - žemės sklypų, todėl antstolio prašė nukreipti išieškojimą į šį konkretų skolininkui priklausantį turtą. 2009 m. birželio 8 d. antstolis pranešė, kad nėra galimybės nukreipti išieškojimą į žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), kadangi jie ginčijamais sandoriais buvo perleisti kitiems asmenims. D. V. dar priklauso du žemės sklypai, esantys Breslaujos g., Kaune, tačiau šie yra areštuoti teismo nutartimi, be to, nuo 2006 m. rugsėjo 21 d. įkeisti AB DnB NORD bankui. D. V. po vekselio ieškovui pasirašymo sudarė su atsakovais J. M. B. ir S. B. ginčijamas pirkimo-pardavimo sutartis dėl trijų žemės sklypų perleidimo, o 2008 m. lapkričio 7 d. - dovanojimo sutartį dėl 0,9544 ha žemės sklypo neatlygintinio perleidimo S. B.. Sudarius šiuos sandorius sumažėjo skolininko mokumas, kadangi jis neturi kito turto, į kurį ieškovas galėtų nukreipti savo reikalavimus, kylančius iš 2008 m. balandžio 12 d. vekselio. Atsakovai S. B. ir J. M. B. 2008 m. gruodžio 11 d. įkeitė minėtus žemės sklypus (jų dalis) tariamam kreditoriui A. B.. Ieškovo teisinis tikslas yra atstatyti pažeistą skolininko mokumą, sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai perleido kitiems asmenims ir patenkinti savo kreditorinius reikalavimus, nes yra visos actio Pauliana taikymo sąlygos.

Atsakovai su ieškovo reikalavimais nesutiko.

Panevėžio apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad D. V. 2008 m. balandžio 12 d. vekseliu įsipareigojo 2009 m. sausio 20 d. sumokėti ieškovui R. P. 130 000 eurų. Šio įsipareigojimo atsakovas D. V. gera valia neįvykdė, todėl notaras padarė vykdomąjį įrašą išieškoti ieškovui R. P. nesumokėtą vekselio sumą - 448 864 Lt, taip pat 6 procentus metinių palūkanų nuo laiku neapmokėtos vekselio sumos nuo 2009 m. sausio 29 d. Antstolis 2009 m. birželio 10 d. informavo ieškovą R. P., kad negali nukreipti skolos išieškojimo į skolininkui priklausantį turtą - žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), nes kreditoriaus nurodytas turtas perleistas atsakovams S. B., J. M. B.. Atsakovas D. V. žemės sklypus, priklausiusius jam ir jo sutuoktinei J. V. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisėmis, perleido atsakovams S. B. ir J. M. B. dėl to, kad atsakovas D. V. už S. B. paskolintus 100 000 Lt 2005 m. vasario 20 d. išrašė paprastąjį vekselį su įsipareigojimu 2007 m. vasario 20 d. S. B. sumokėti 100 000 Lt. Be to, atsakovas D. V. 2008 m. sausio 5 d. S. B. išrašė paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo 2008 m. spalio 5 d. jai sumokėti 50 000 Lt. Kadangi pagal vekselius D. V. pinigų nustatytomis datomis nesumokėjo, atsakovai D. V. ir J. V. 2008 m. rugsėjo 18 d. atsakovams S. B. ir J. M. B. pardavė du žemės sklypus ir dar vieno žemės sklypo dalį (atitinkamai už 15 000 Lt, 15 000 Lt ir 26 000 Lt). 2008 m. rugsėjo 26 d. S. B. išdavė raštišką pakvitavimą, kad D. V., kartu su atsakove J. V. sudaręs 2008 m. rugsėjo 18 d. sutartis dėl nurodytų žemės sklypų, visiškai atsiskaitė su S. B. pagal 2005 m. vasario 20 d. vekselį (100 000 Lt). 2008 m. lapkričio 7 d. D. V. su sutuoktine J. V. padovanojo S. B. 4858/9544 dalis 0,9544 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini). Tą pačią dieną S. B. pasirašė D. V. pakvitavimą, kad D. V., padovanojęs dalį žemės sklypo, visiškai atsiskaitė su S. B. pagal 2008 m. sausio 5 d. vekselį (50 000 Lt). 2008 m. gruodžio 11 d. S. B. ir J. M. B. aukščiau minėtus žemės sklypus (jų dalis) įkeitė savo sūnui kreditoriui A. B. už 2008 m. gruodžio 3 d. sutartimi šio suteiktą 280 000 Lt paskolą. 2008 m. spalio 29 d. buvo išduotas leidimas statytojams S. B., J. M. B., A. B. ir N. B. statyti gyvenamąjį namą, pirtį ir lieptą (duomenys neskelbtini), žemės sklype, įgytame iš atsakovų D. V. ir J. V., pagal 2005 m. projektą ir išduotą leidimą statybai. 2009 m. kovo 6 d. statiniai pripažinti tinkamais naudoti, o 2009 m. kovo 25 d. įregistruoti nekilnojamojo turto registre. Atsakovė J. V. Kauno miesto apylinkės teisme 2010 m. balandžio 28 d. pareiškė ieškinį atsakovui D. V. dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo. Nagrinėjant santuokos nutraukimo ir turto padalijimo bylą paaiškėjo, kad atsakovas D. V. turi apie 10 kreditorių, skolos kuriems siekia pakankamai dideles sumas. D. V. su J. V. reikalavimais dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutinka. J. V. ir D. V. tvirtino, kad nuo 2008 m. sausio 17 d. jie kartu nebegyveno ir netvarkė bendrų reikalų. 2008 m. sausio 5 d. atsakovė S. B. atsakovui D. V. skolino iš savo įmonės 50 000 Lt, nors sutuoktinių D. V. ir J. V. santykiai, kaip jie patys nurodo, jau buvo pašliję. D. V. vekselį R. P. išrašė jau turėdamas įsiskolinimų, savo įsipareigojimų pagal vekselį neužtikrino, todėl teismas sprendė, kad jau tuo metu D. V. žinojo, jog įsipareigojimus vykdys sunkiai arba jų nevykdys. R. P., gavęs atsakovo D. V. pasirašytą vekselį, nereikalavo užtikrinti prievolės įvykdymo, jis pripažino, kad su D. V. buvo pažįstamas ir juo pasitikėjo. Nenuginčytas faktas, kad į skolininko nekilnojamąjį turtą išieškojimą galėjo nukreipti ir kiti D. V. kreditoriai, tarp jų ir S. B., kuriai įsipareigojimų D. V. turėjo taip pat pagal vekselius. Teismo įsitikinimu, vertinant, ar pirmenybės suteikimas kreditorei S. B. pažeidė R. P., reiškiančio actio Pauliana, interesus, nustatyti atsiskaitymo tvarkos pažeidimą neužtenka. Reikia atsižvelgti į tai, kad D. V. turi apie 10 kreditorių, kuriems neįvykdė įsipareigojimų, ir jeigu tuos įsipareigojimus tik iš dalies įvykdys R. P., tai jo vietoje stos S. B., o kiti kreditoriai taip ir liks. Jų reikalavimams tenkinti atsakovas D. V. dar turi kito turto ir turtinių teisių. R. P., reikšdamas ieškinį apie kitų kreditorių buvimą ar nebuvimą, apie po vekselio išdavimo iš esmės sumažėjusį D. V. mokumą, konkrečių aplinkybių nenurodė. Patenkinus R. P. ieškinį, jam būtų suteiktos privilegijos, nes D. V. mokumas atsiskaitant su S. B. iš esmės nepakito, nes kartu su turto netekimu sumažėjo skolos. Ginčijamais sandoriais perleistas turtas jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausė ir J. V., iš kurios R. P. skolos nereikalauja. Žemės sklypuose, kurių perleidimą ginčija ieškovas, yra S. B. ir J. M. B., taip pat A. B. bei jo sutuoktinės N. B. pastatyti statiniai. Pasikeitus žemės sklypų savininkams, bus sudarytos sąlygos naujiems ginčams kilti. D. V. dar turi kito turto ir turtinių teisių, į kuriuos gali būti nukreipiamas kreditorių skolų išieškojimas. D. V. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad bendrai su J. V. valdo turto už 1 072 811 Lt. Jo turto apimties klausimas sprendžiamas Kauno miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo ir jo pasekmių.

Teismo sprendime pažymėta, kad ieškovas preziumavo S. B., J. M. B. nesąžiningumą CK 6.67 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teismas pažymėjo, jog asmenų susietumas svainystės ryšiais neįtrauktas į nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašą. Turto perleidimo uošviams faktas negali būti vienintelis pagrindas S. B. ir J. M. B. nesąžiningumui nustatyti sprendžiant teisines sandorio negaliojimo pasekmes. Byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, kad S. B. ir J. M. B. yra nesąžiningi. Kaip matyti iš kasos išlaidų orderių ir vekselių, S. B. buvo D. V. kreditorė. S. B. kreditorinių reikalavimų pagrindą sudarančių sandorių ieškovas neginčija ir neneigia. Ta aplinkybė, kad J. V. yra atsakovų S. B. ir J. M. B. dukra bei skolininko D. V. žmona, gali sudaryti prielaidą vertinti kitaip, tačiau to fakto nepakanka, nes J. V. nėra įsipareigojusi ieškovui R. P. ir nenustatyta, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ji žinojo apie savo sutuoktinio įsipareigojimus ieškovui. Žemės sklypo dovanojimu D. V. įvykdė S. B. skolinį įsipareigojimą, t. y. gavusi dovaną atsakovė S. B. atsisakė reikalavimo į 50 000 Lt sumą pagal D. V. pasirašytą vekselį, kurio pagrindas buvo jos paskolinti pinigai, todėl dovanojimo sutartį teismas vertino kaip atlygintinį sandorį. Teismas pripažino, kad D. V. neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių, bet sprendė, jog nėra įstatyminės ar sutartinės prievolės ginčijamų sandorių objektais (konkrečiais žemės sklypais) atsiskaityti ir su ieškovu. Teismo sprendime akcentuojama, kad nėra visų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų (ginčijami sandoriai nepažeidė kreditoriaus teisių, turto įgijėjai S. B. ir J. M. B. nebuvo nesąžiningi, nes skolininkas D. V. turėjo S. B. analogiškų piniginių įsipareigojimų). Teismas nenustatė, kad žemės sklypų perleidimo sandoriai buvo sudaryti tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių. Atsakovai naudojasi įgytu nekilnojamuoju turtu, jį valdo ir juo disponuoja. Nepateikta įrodymų, kad ginčo turtu naudotųsi skolininkas D. V..

Ieškovas R. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčijami sandoriai nepažeidžia ieškovo teisių CK 6.66 straipsnio prasme. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad aptariami sandoriai neturėjo įtakos skolininko D. V. mokumui, kadangi iš antstolio surašyto išieškojimo negalimumo akto darytina priešinga išvada. Teismas nevertino, ar ginčijamais sandoriais nebuvo kitaip pažeidžiamos ieškovo, kaip kreditoriaus, teisės. Ginčijamais sandoriais sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, sudaryta reali grėsmė, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti, nes sudarius ginčijamus sandorius likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi. Tą įrodo antstolio sudarytas išieškojimo negalimumo aktas.Teismas nepagrįstai sprendė dėl atsakovų S. B., J. M. B. sąžiningumo. Atsakovais šioje byloje patraukti tiek D. V., tiek jo sutuoktinė J. V.. Vekselis išduotas D. V. ir J. V. santuokos metu, todėl preziumuojama, kad prievolės vykdytinos iš bendro sutuoktinių turto. Iš pridėto J. V. 2009 m. liepos 15 d. patikslinto ieškinio kitoje civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo matyti, kad R. P., kaip kreditorius, įtrauktas į procesą dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo. Kol neišnagrinėta santuokos nutraukimo ir turto padalijimo byla nėra pagrindo teigti, jog pagal vekselį kilusi prievolė yra tik asmeninė atsakovo D. V. prievolė. Ginčo sutartis iš vienos pusės pasirašė atsakovai D. V. ir jo sutuoktinė J. V., o iš kitos pusės atsakovo D. V. sutuoktinės J. V. tėvai atsakovai J. M. B. ir S. B.. Teismas nepasisakė dėl bendraskolės J. V. artimų giminystės ryšių su atsakovais J. M. B. ir S. B.. Iš vekselio kilusios prievolės vykdytinos iš bendro sutuoktinių turto. J. V. kaip bendraskolė sudarė sandorį su savo tėvais, todėl esant CK 6.67 straipsnyje įtvirtintoms sąlygoms abiejų sandorio šalių - skolininko ir trečiojo asmens - nesąžiningumas preziumuojamas. Atsakovai siekė sudaryti tik realių civilinių santykių regimybę, kad apsunkintų kreditoriui jo teisių įgyvendinimą. Kadangi D. V., J. V., J. M. B. ir S. B. nesąžiningumas preziumuotinas, o įkaito turėtojas A. B. yra J. M. B. ir S. B. sūnus, tai ir atsakovo A. B. kaip artimo giminaičio nesąžiningumas irgi preziumuotinas.Teismas atsisakė pripažinti būtinu S. B. ir J. M. B. dalyvavimą byloje, neišklausė šių asmenų paaiškinimų, nevertino fakto, kad pats atsiskaitymo būdas (skolų pagal vekselius įskaitymas sudarant pirkimo-pardavimo sutartis) labai abejotinas, kadangi toks atsiskaitymo būdas nėra pažymėtas notariškai tvirtintose pirkimo-pardavimo sutartyse. Pasibaigus vekseliuose nurodytiems mokėjimo terminams nebuvo atlikti notariniai vykdomieji įrašai, todėl nėra galimybės patikrinti vekselių surašymo laiko. Tokias abejones sustiprina ir tai, kad sandoriai sudaryti tarp giminystės ryšiais susijusių asmenų - tėvų ir vaikų. Teismas turėjo kritiškai vertinti įrašus vekseliuose apie skolos įskaitymą ir atsižvelgti į prielaidą, kad ir vekseliai, ir įrašai vekseliuose apie tariamą atsiskaitymą galėjo atsirasti jau pareiškus ieškinį.Nepagrįsta teismo išvada, kad dovanojimo sutartis buvo atlygintinis sandoris. Dovanojimo sutartis yra neatlygintinis sandoris, t. y. toks, kai trečiasis asmuo neturėjo papildomų finansinių įsipareigojimų skolininkui, kurio sudarymo atveju trečiojo asmens sąžiningumas ar nesąžiningumas nenustatinėjamas. Jeigu, kaip teigia teismas, sandoris laikytinas atlygintiniu, toks sandoris yra niekinis ir negalioja kaip imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris.

Atsakovų J. V., S. B., J. M. B. ir A. B. atstovė atsiliepimu prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime pažymima, kad ginčo sandoriai neturėjo įtakos D. V. mokumui. Ginčo žemės sklypų perleidimo sandoriai sudaryti siekiant atsiskaityti su kreditore S. B.. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad už D. V. prisiimtus įsipareigojimus atsakinga ir jo sutuoktinė J. V.. Teismas teisingai pastebėjo, kad ginčo sklypuose yra gyvenamieji namai bei ūkiniai pastatai, priklausantys sąžiningiems įgijėjams S. ir J. M. B., taip pat A. B. su sutuoktine. Tai įrodo jų sąžiningumą įsigyjant sklypus bei suteikiant paskolą.

Atsakovas D. V. atsiliepimu prašo ieškovo skundą atmesti ir teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime pažymima, kad atsakovui atsiskaičius su vienu iš savo kreditorių jo turto apimtis nesumažėjo, kadangi S. B. perleistu turtu taip pat sumažėjo ir D. V. skolos. Atsakovas turi ir kito turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas. Tenkinus ieškovo ieškinį būtų sudarytos sąlygos kilti kitiems ginčams tarp šalių. Neprotestuotinas vekselis pasirašytas tik tarp ieškovo ir atsakovo, jame J. V. neminima. CK 6.67 straipsnio 1 dalyje numatyta prezumpcija netaikytina, nes svainystės ryšiais susiję asmenys nepatenka į artimųjų giminaičių sąvoką. Ieškovas neįrodė atsakovų nesąžiningumo. Atsižvelgiant į tai, kad 2008 m. lapkričio 7 d. žemės sklypo dovanojimo sutartis iš esmės buvo sudaryta siekiant padengti D. V. skolą pagal 2008 m. sausio 5 d. paprastąjį vekselį, darytina išvada, jog tarp S. B., D. V. ir J. V. buvo sudaryta skolos padengimo sutartis, kuri yra atlygintinė.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jo teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, tai - pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-426/2005).

Teisminiame civilinių bylų procese įrodymų vertinimas grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-462/2002; 2007 m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-416/2007; ir kt.).

Actio Pauliana teisinio instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 31 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-424/2003; kt.). Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas reiškia tam tikrą sutarties laisvės principo apribojimą, pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. Kasacinio teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana instituto taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-587/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-362/2011).

Šios bylos dalykas tiesiogiai susijęs su actio Pauliana institutu, todėl apskųsto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimui būtina pagal apeliacinio skundo ribas įvertinti paminėto instituto taikymo sąlygas.

Dėl ieškovo kreditorinio reikalavimo teisės ir jos apimties

Kreditoriumi pripažįstamas asmuo, turintis turtinį reikalavimą į kitą asmenį – skolininką (CK 6.2 straipsnis), ir kuris turi teisę reikalauti, kad skolininkas įvykdytų savo prievolę pagal įstatyme ar sutartyje nustatytus reikalavimus (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.39 straipsnio 1 dalis). Actio Pauliana institutui taikyti būtina, kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, t. y. institutas taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai.

2008 m. balandžio 12 d. paprastuoju neprotestuotinu vekseliu skolininkas D. V. besąlygiškai įsipareigojo 2009 m. sausio 20 d. sumokėti 130 000 eurų kreditoriui R. P. (1 tomas, 8 b. l.). Vertybinis popierius – vekselis įstatyme apibrėžiamas kaip dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis). CK 1.105 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad vekselis gali būti įsakomasis (trata) arba paprastasis (solo vekselis). Įsakomuoju vekseliu (trata) jo davėjas paveda kitam asmeniui, kad šis vekselio sumą sumokėtų jame nurodytam asmeniui, o paprastuoju vekseliu (solo) jo davėjas pats įsipareigoja sumokėti jame nurodytą sumą (CK 1.105 straipsnio 3, 4 dalys, ĮPVĮ 2 straipsnio 3, 4 punktai). Iš įstatyme įtvirtintos vekselio, kaip vertybinio popieriaus, sąvokos matyti, kad tiek įsakomasis, tiek paprastasis vekselis yra dokumentas, kuriame įtvirtinta besąlygiška mokėjimo pareiga ir iš šios pareigos atsiradusi reikalavimo teisė. Kadangi vekselis yra abstraktaus vienašalio sandorio rezultatas ir iš jo kylanti prievolė taip pat yra abstrakti, tai vekselio turėtojas neturi įrodinėti nei jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo. Vekselio atsiradimo pagrindas – jo išrašymas; šis valinis veiksmas yra vienašalis sandoris (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2007).

Atsakovui D. V. išdavus paprastąjį vekselį, kuriuo jis įsipareigojo sumokėti vekselyje įrašytam R. P. atitinkamą pinigų sumą, šis įgijo neabejotiną ir galiojančią kreditorinio reikalavimo teisę skolininkui D. V.. Ši kreditoriaus R. P. teisė nenuginčyta, o skolininko D. V. prievolė kreditoriui neįvykdyta. Nuo vekselio išdavimo momento ieškovas tapo atsakovo D. V. kreditoriumi, todėl per visą reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį jis galėjo reikšti actio Pauliana ieškinį ginčydamas skolininko sudarytus sandorius.

Šiuo konkrečiu atveju būtina nustatyti ieškovo R. P. kreditorinio reikalavimo teisės apimtį pagal tai, kiek yra atsakingų už vekselio pagrindu atsiradusią prievolę asmenų. Ieškovo tvirtinimu, skolininku pagal vekselį yra ne tik vekselio davėjas D. V., bet ir jo sutuoktinė J. V.. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pagal ieškovui išduotą vekselį atsakovė J. V. yra bendraskolė kartu su D. V.. Pasak apelianto, vekselis buvo išrašytas D. V. ir J. V. santuokos metu, todėl preziumuojama, kad iš vekselio kilusios prievolės vykdytinos iš bendro sutuoktinių turto. Be to, kitoje byloje, nagrinėjamoje pagal J. V. ieškinį atsakovui D. V. dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo, ieškovas dalyvauja kaip kreditorius, todėl, apelianto teigimu, šiuo metu dar nėra pagrindo teigti, jog pagal vekselį kilusi prievolė yra tik asmeninė atsakovo D. V. prievolė. Su teiginiu dėl sutuoktinių bendros prievolės atsiradimo prezumpcijos, ją siejant su vekselį išdavusio asmens buvimo santuokoje faktu, taip pat su kitais apelianto argumentais dėl sutuoktinių bendros prievolės ieškovui atsiradimo nėra pagrindo sutikti.

Iš bendro sutuoktinių turto vykdomos prievolės yra išvardytos CK 3.109 straipsnio 1 dalyje. Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse reglamentuotos iš vieno iš sutuoktinių sudarytų sandorių atsirandančios solidariosios prievolės. Pasisakydamas dėl sutuoktinių prievolių Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sutuoktiniai atsako pagal skirtingų rūšių turtines prievoles. Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros, o bendros - dalinės arba solidariosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2008).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010, išaiškinta, kad sutuoktinių prievolių pobūdis nepreziumuojamas. Kvalifikuodamas sutuoktinių prievoles teismas pirmiausia privalo identifikuoti ginčo santykį – ginčas tarp kreditoriaus ir sutuoktinio (sutuoktinių) ar tarp sutuoktinių. Nustatęs, kad nagrinėjamas ginčas yra kilęs tarp kreditoriaus ir sutuoktinio (sutuoktinių), teismas privalo identifikuoti kreditoriaus pareikštą reikalavimą – reikalavimas reiškiamas vienam sutuoktiniui ar abiem sutuoktiniams kaip bendraskoliams pagal CK 3.109 straipsnį. Santuokos faktas savaime nereiškia, kad prievolė yra bendra ir dalijama tarp sutuoktinių priteisiant kreditoriui pagal dalinės prievolės taisykles. Sandorį su vienu iš sutuoktinių sudaręs kreditorius gali remtis prievolės uždarumu (tik sandorį sudariusių šalių teisiniu ryšiu) reikalaudamas, kad ją asmeniškai įvykdytų sandorį sudaręs sutuoktinis. Kai kreditorius pareiškia reikalavimą abiem sutuoktiniams, teismas turi nustatyti, ar sutuoktinių prievolė yra solidari ar dalinė. Nagrinėdamas tarp sutuoktinių kilusį ginčą dėl prievolės kreditoriams kvalifikavimo teismas privalo nustatyti jos pobūdį vadovaudamasis CK 3.109 straipsniu.

Bendroms sutuoktinių prievolėms, kurios turi būti vykdomos iš bendro turto pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą, priskiriamos prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Įrodinėti, kad prievolė yra asmeninė vieno sutuoktinio, o ne jų abiejų bendra, tenka tam asmeniui, kuris siekia paneigti prievolės bendrumo prezumpciją.

Teisėjų kolegija, vertindama teisės aktuose pateiktą vekselio apibrėžimą, neturi pagrindo sutikti su ieškovo apeliacinio skundo motyvais, jog D. V. pagal vekselį prisiimta prievolė savaime yra bendra jungtinė sutuoktinių D. V. ir J. V. prievolė. Pagal savo prigimtį vekselio išdavimas nepriskiriamas prie sandorių, kuriais yra įgyvendinamos vekselio davėjo kaip bendro turto savininko teisės, todėl įstatyme nenustatyta reikalavimo, kad tuo atveju, kai sutuoktinis įgyja skolinę prievolę išduodamas asmeninį vekselį, kitas sutuoktinis išreikštų savo sutikimą žodžiu ar raštu. Pažymėtina, kad bendras sutuoktinių prievoles reglamentuojančiame CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte išskiriamos dvi prievolių grupės. Pirma, tai prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų; antra, prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Byloje nagrinėjamu atveju atsakovo D. V. prievolė pagal vekselį galėtų būti priskirta prie antrosios grupės prievolių pagrindų, jeigu ji būtų sudaryta šeimos interesais. Tokiu atveju ieškovas, siekdamas, kad atsakovo D. V. prievolė pagal vekselį būtų pripažinta bendra sutuoktinių prievole ir padalyta tarp sutuoktinių, turėjo procesinę pareigą įrodyti, jog vekselio išdavimas buvo šeimos interesais sudaromas sandoris (CPK 178 straipsnis). Šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas ištyrė, nustatęs, kad J. V. nėra įsipareigojusi ieškovui R. P. ir nenustatyta, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ji žinojo apie savo sutuoktinio įsipareigojimus ieškovui. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad byloje nepateikta įrodymų, jog atsakovo D. V. prievolė pagal ieškovui išrašytą vekselį buvo nukreipta šeimos interesais, todėl sprendžia, kad nėra pagrindo D. V. išrašyto ieškovui vekselio pagrindu atsiradusią prievolę pripažinti bendra (solidaria ar daline) D. V. ir J. V. prievole.

Taigi ieškovas, teigdamas, kad prievolė pagal vekselį yra bendra jungtinė sutuoktinių prievolė, tokiems teiginiams pagrįsti nepateikė įrodymų. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovė J. V. neįsipareigojo pagal D. V. išduotą vekselį, nepaneigia CK 3.109 straipsnio nuostatos. Ieškovas neįrodė, kad yra pagrindas vadovautis CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktu, įtvirtinančiu, jog bendros yra tos prievolės, kurios atsirado iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintos, taip pat tos prievolės, kurios atsirado iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Taip pat neįrodytos aplinkybės ir apie tai, kad D. V. prievolę pagal ieškovui išduotą vekselį prisiėmė tikslu išlaikyti šeimos namų ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą, kuomet pagal tokį sandorį atsirastų solidarioji sutuoktinių atsakomybė (CK 3.109 str. 2 d.).

Nors pagal vekselį yra atsakingas tiktai skolininkas D. V., o ieškovas turi reikalavimo teisę tik į jį, ši aplinkybė savaime nepaneigia kreditoriaus teisės, o tuo pačiu ir vienos iš sąlygų taikyti actio Pauliana institutą. Aplinkybė, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės į atsakovę J. V., kuri nebuvo vekselio šalimi ir kuriai nekyla prievolė pagal vekselį (pagal vekselį kreditorius turi reikalavimo teisę į atsakovą D. V.), nepaneigia ieškovo teisės prašyti taikyti actio Pauliana institutą – reikalauti pripažinti negaliojančiomis ginčijamas sutartis bei taikyti restituciją. Šiuo atveju pažymėtina, kad žemės sklypai, kurie buvo perleisti ginčijamomis pirkimo-pardavimo bei dovanojimo sutartimis, buvo ieškovo skolininko atsakovo D. V. ir atsakovės J. V. bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Actio Pauliana instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 3 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-424/2003).

Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo

Pirmosios instancijos teismas įvertino, jog ginčijamais turto perleidimo sandoriais ieškovo kaip kreditoriaus teisės nebuvo pažeistos. Su tokia teisine išvada teisėjų kolegija nesutinka.

Vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Tai reiškia, kad būtina įvertinti, ar skolininkas dėl sudarytų sandorių nebeturi realios galimybės atsiskaityti su kreditoriumi, ar yra reali grėsmė, kad prievoliniai įsipareigojimai nebus įvykdyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, spręsdamas dėl to, ar buvo pažeistos ieškovo kaip kreditoriaus teisės ginčijamų sandorių sudarymu, pirmosios instancijos teismas padarė iš dalies prieštaringas išvadas. Teismas nustatė, kad jau vekselio ieškovui išrašymo metu atsakovas D. V. turėjo kitų kreditorių ir žinojo arba turėjo žinoti, kad savo įsipareigojimus jis vykdys sunkiai arba visiškai nevykdys. Į atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą ar jam tenkančią turto dalį nukreipti išieškojimą galėjo ir kiti kreditoriai. Nustatęs šias aplinkybes, teismas visgi laikėsi nuostatos, kad kreditorių reikalavimams tenkinti atsakovas D. V. turi kito turto ir turtinių teisių. Teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybė apie D. V. turėjimą tokio dydžio kito turto ar turtinių teisių, kokio užtektų kreditorių reikalavimams patenkinti, byloje neįrodyta. Pirmosios instancijos teismo sprendime išvada dėl D. V. kito turto ir turtinių teisių grindžiama tik D. V. teiginiais atsiliepime į ieškinį apie tai, kad jis kartu su atsakove J. V. valdo turto už 1 072 811 Lt vertę, nors kartu teismo sprendime pažymima, jog D. V. priklausančio turto apimties klausimas bus išspręstas kitoje byloje dėl santuokos nutraukimo ir jo pasekmių. Apeliaciniame skunde pagrįstai tvirtinama, kad teismo išvada apie tai, jog ginčo sandoriai neturėjo įtakos skolininko turtinei padėčiai ir gebėjimui atsiskaityti su kreditoriais, paneigiama byloje esančiais rašytiniais įrodymais - antstolio 2009 m. birželio 10 d. informacija apie skolininko D. V. turtinę padėtį ir apsunkintą išieškojimo iš jo turto galimybę (1 tomas, 11 b. l.), taip pat antstolio 2010 m. liepos 26 d. sudarytas aktas apie išieškojimo iš skolininko D. V. turto ir lėšų negalimumą (2 tomas, b. l. 13).

Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamų sutarčių, kuriomis buvo perleisti žemės sklypai, sudarymas turėjo įtakos skolininko D. V. turtinei padėčiai, t. y. jo turto vertė (dalis bendrame turte) sumažėjo tokia apimtimi, kuri lėmė kreditoriaus (ieškovo) teisės pažeidimą. Nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina turėti omenyje tai, kad kreditoriaus teisės gali būti pažeistos skolininko sudarytu sandoriu, kuris, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, bet sumažino turto, kuriuo galėjo būti užtikrinta kreditoriaus reikalavimo teisė, vertę (pvz., išnuomojo įkeistą butą, sutartimi nustatė servitutą ar uzufruktą ir pan.), ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-262/2008). Kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio, o pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes sudarius ginčijamą sandorį likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-423/2007). Šią aplinkybę akivaizdžiai patvirtina aukščiau minėti antstolio parengti dokumentai apie išieškojimo iš D. V. turto suvaržymą arba negalimumą. Pagal bylos duomenis kito turto, į kurį be kliūčių galėtų būti nukreiptas išieškojimas (neareštuotas, neįkeistas ar kitaip neapsunkintas ir nesuvaržytas turtas), siekiant patenkinti prievolę ieškovui pagal vekselį, skolininkas D. V. neturi. Teismo sprendime paminėtos atsakovo D. V. turimos turtinės teisės neįvardintos, neaiški jų sudėtis ir apimtis, nėra jokių įrodymų, kad atsakovo turtinių teisių turėjimas užtikrintų skolinės prievolės pagal vekselį patenkinimą. Taigi šiuo atveju teigtina, jog ieškovas įrodė aplinkybę, kad ginčijamų žemės sklypų perleidimo sandorių sudarymu buvo pažeistos kreditoriaus teisės. Pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės, kad atsakovas D. V. turi ir daugiau kreditorių, įsipareigojimai kuriems neįvykdyti, kad patenkinus kreditoriaus R. P. ieškinį šiam būtų suteiktos privilegijos kitų kreditorių atžvilgiu, actio Pauliana ieškinio pagrįstumui kreditoriaus teisių pažeidimo aspektu reikšmės neturi. Teismo teiginys apie tai, kad ginčijami sandoriai iš esmės nepakeitė D. V. mokumo, nes atsiskaičius su kreditore S. B. atitinkamai sumažėjo D. V. skolos, taip pat yra nereikšmingas, nes, kaip jau pažymėta, kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio. Nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi nustatyta aplinkybė, kad ginčijamais sandoriais iš esmės sutrukdyta ieškovui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes sudarius šiuos sandorius likusio skolininko turto nepakanka patenkinti jo reikalavimą.

Atsakovas D. V. į bylą nepateikė įrodymų, jog ir be ginčijamais sandoriais perleisto turto yra neapsunkinta (nesuvaržyta) galimybė patenkinti kreditoriaus reikalavimą iš kito jam priklausančio turto. CPK 12, 178 straipsnio nuostatos numato, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, gi šiuo atveju atsakovai nepaneigė šioje nutarties dalyje aptariamos actio Pauliana taikymo sąlygos.

Dėl skolininko pareigos sudaryti ginčijamą sandorį nebuvimo

CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčyti tuos skolininko sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo. Sprendžiant dėl sandorio sudarymo privalomo pobūdžio, yra svarbu byloje tinkamai nustatyti ir įvertinti faktines aplinkybes. Teismas konkrečiu atveju nustato ir vertina, kada ir kokiu tikslu buvo sudarytas sandoris, ar apie jo sudarymą ir tikslus žinojo kreditorius, ar jį buvo būtina sudaryti tam, kad būtų įvykdytos kitų sutarčių sąlygos ir visiškai atsiskaityta su kreditoriumi, ar nebuvo galimybės reikalavimų, kylančių iš kitų sutarčių, įvykdymui užtikrinti įkeisti kitą turtą ir pan. Skolininkas, turėdamas pareigą sudaryti sandorį, ją turėtų įvykdyti kuo mažiau pakenkdamas kreditoriaus interesams, nes galimi tokie atvejai, kai skolininkas gali piktnaudžiauti šia pareiga, siekdamas išvengti atsiskaitymo su kreditoriumi (pvz., sudaro sandorį nepalankesnėmis sau sąlygomis, nei būtų galėjęs, t. y. vykdydamas sutartinį įsipareigojimą parduoda turtą už daug mažesnę kainą nei jo rinkos vertė). Vykdydamas tokią savo pareigą skolininkas, sudarydamas sandorį, turi siekti, kad kuo mažiau būtų pažeisti kreditoriaus interesai, todėl turi pasirinkti tokį sandorį ar tokias jo sąlygas, kad likusio turto ir prisiimtų įsipareigojimų santykis kuo mažiau apsunkintų atsiskaitymą su kreditoriumi.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog atsakovas D. V. neprivalėjo sudaryti ginčijamų turto perleidimo sandorių, nes tam nebuvo įstatymu ar susitarimu pagrįstos prievolės. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija iš esmės sutinka, nors sprendime ji ir nėra konkretizuota. Byloje susidariusi procesinė situacija nesuponuoja teisėjų kolegijai pareigos plačiau aiškinti pirmosios instancijos teismo konstatuotos actio Pauliana taikymo sąlygos, susijusios su privalomumo skolininkui sudaryti ginčo sandorius nebuvimu, kadangi apeliacinį skundą padavė tik ieškovas, kuris sutinka su teismo išvada dėl nurodytos sandorių nuginčijimo sąlygos egzistavimo.

Dėl ginčijamų turto perleidimo sutarčių šalių sąžiningumo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka priimtose nutartyse, pasisakydamas dėl sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos, yra konstatavęs, kad civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo principas (CK 1.5 straipsnis), kuris, be kita ko, reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Įrodinėjimo požiūriu kiekvienam asmeniui nereikia įrodinėti savo sąžiningumo, jeigu įstatymas nepreziumuoja konkretaus subjekto kaip nesąžiningo arba kalto. Sąžiningumas gali būti nuginčytas, nes tai nuginčijamoji prezumpcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007, 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006, kt.). Sąžiningumas kiekvienoje konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia.

Actio Pauliana institutą reglamentuojančiame CK 6.66 straipsnyje nėra tiesioginės nuorodos į tai, kad trečiojo asmens, sudariusio sandorį su skolininku, sąžiningumas yra preziumuojamas, bet prievolės šalies sąžiningumas preziumuojamas atsižvelgiant į sąžiningumo prezumpciją ir sistemiškai aiškinant CK 6.66, 6.67 straipsnius. CK įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, tarp jų – CK 6.67 straipsnyje, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys. Taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris, o kai neatlygintinis – tik skolininko nesąžiningumas (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-262/2008). Actio Pauliana instituto taikymo atveju svarbu laikytis kreditoriaus, skolininko ir trečiojo asmens – turto įgijėjo interesų pusiausvyros. Pagal CK 6.67 straipsnio 1 punktą preziumuojama, kad kreditoriaus teisėtus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais. Šie subjektai įvardyti ir CK 6.67 straipsnio 2, 3, 6, 7 punktuose. Actio Pauliana atveju yra aktuali artimojo giminaičio sąvoka, įtvirtinta CK 3.135 straipsnyje – artimaisiais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai, t. y. tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai, bei šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai – broliai ir seserys. Taigi kreditoriui ginčijant skolininko sudarytą turto perleidimo sandorį actio Pauliana pagrindu ir taikant CK 6.67 straipsnio 1–3, 6, 7 punktus, būtina nustatyti, ar skolininkas ir trečiasis asmuo atitinka CK 3.135 straipsnyje nustatytą artimųjų giminaičių sąvoką. Šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi pripažinus, kad pagal vekselį atsiradusi atsakovo D. V. skolinė prievolė ieškovui yra asmeninio pobūdžio, o išieškojimas pagal ją gali būti vykdomas tik iš skolininko asmeninio turto ar jo dalies bendroje su kitais asmenimis nuosavybėje, vertintinas tik sandorio šalies – ieškovo skolininko D. V. teisinis ryšys su kita ginčo sandorių šalimi – žemės sklypų įgijėjais pagal pirkimo-pardavimo ir dovanojimo sutartis. Žemės sklypų perleidėją D. V. su pirkėjais S. B. ir J. M. B. bei dovanos gavėja S. B. sieja svainystės ryšys (pirkėjai ir dovanos gavėja yra pardavėjo D. V. uošviai) (CK 3.136 str.). Sistemiškai aiškinant CK 3.136 ir CK 6.67 straipsnius darytina išvada, kad svainyste susiję asmenys neįtraukti į nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašą. Skolininko sandorių su sutuoktinio tėvais, su kuriais skolininkas susijęs ne giminystės, bet svainystės santykiais, klausimas negali būti vienintelis pagrindas šių trečiųjų asmenų nesąžiningumui konstatuoti, nes vien tokio pobūdžio santykių tarp skolininko ir tų trečiųjų asmenų konstatavimas nepakankamas nesąžiningumui nustatyti. Tokie santykiai, vertintini tik kartu su kitais įrodymais, kurie sudarytų pagrindą išvadai, kad turto įgijėjas yra nesąžiningas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2008).

Kaip jau nurodyta, atsižvelgiant į teisės aktuose pateikiamą artimojo giminaičio apibrėžimo turinį laikytina, kad dėl sandorį sudariusių svainystės ryšiais susijusių asmenų CK 6.67 straipsnyje įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija negali būti taikoma. Taigi aplinkybė, kad žemės sklypų perleidimo sutarčių kita šalis, t. y. įgijėjai S. B. ir J. M. B., sudarant šiuos sandorius buvo nesąžiningi, turi būti įrodinėjama bendrais pagrindais. CK 6.67 straipsnyje įtvirtintas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo atvejų sąrašas baigtinis, todėl, sandorio šalių veiksmams nepatenkant į šiuos atvejus, sandorio šalys laikytinos sąžiningomis, ir įstatyme nepreziumuojamą nesąžiningumo faktą turi įrodyti sandorį actio Pauliana pagrindu ginčijantis kreditorius. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu atveju turi būti nustatytas faktas, patvirtinantis ne tik skolininko, bet ir trečiųjų asmenų (sandorio šalių) nesąžiningumą. Tokį nesąžiningumą būtina įrodyti ne galimomis prielaidomis ir samprotavimais, bet konkrečiais faktiniais duomenimis.

Pažymėtina, kad apeliantas savo teiginius apie tai, kad yra preziumuotinas visų ginčijamų sandorių šalių nesąžiningumas CK 6.67 straipsnyje įtvirtintos normos prasme, iš esmės grindžia vien tuo, kad laikydamas atsakovę J. V. bendraskole pagal D. V. prievolę ieškovui vekselio pagrindu, akcentuoja, jog ginčo sandorius bendraskolė sudarė su savo tėvais, t. y. artimaisiais giminaičiais. Pasak apelianto, teismas turėjo pasisakyti dėl bendraskolės J. V. artimų giminystės ryšių su kita sandorio šalimi – S. B. ir J. M. B.. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad konstatavus, jog pagal vekselį atsiradusi atsakovo D. V. skolinė prievolė ieškovui yra asmeninio pobūdžio, o išieškojimas pagal ją gali būti vykdomas tik iš skolininko asmeninio turto ar jo dalies bendroje su kitais asmenimis nuosavybėje, vertintinas tik sandorio šalies – ieškovo skolininko D. V. teisinis ryšys su kita ginčo sandorių šalimi – žemės sklypų įgijėjais pagal pirkimo-pardavimo ir dovanojimo sutartis. Dėl šios priežasties apelianto teiginiai dėl būtinumo pasisakyti J. V. giminystės ryšio su S. B. ir J. M. B. klausimu, taip pat argumentai dėl nesąžiningumo prezumpcijos S. B. ir J. M. B. atžvilgiu taikymo pagal CK 6.67 straipsnio 1 punktą, yra atmestini.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad sudarydamas ginčo sandorius skolininkas D. V. jau turėjo ir daugiau kreditorių bei žinojo, kad turės sunkumų vykdant savo skolinius įsipareigojimus. Taip pat konstatuota, kad D. V. neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių. Šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi pripažinta, kad sudarydamas ginčijamus turto perleidimo sandorius skolininkas D. V. pažeidė ieškovo, kaip kreditoriaus teises. Bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino skolininko teiginys, kad jis turi pakankamai kito turto ar turtinių teisių ieškovo reikalavimui patenkinti. Išvardintos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad sudarydamas ginčijamus sandorius atsakovas (skolininkas) D. V. buvo nesąžiningas.

Atsakovų D. V. ir J. V. sudarytos su atsakovais S. B. ir J. M. B. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartys pagal esmę, prigimtį ir turinį yra dvišaliai atlygintiniai sandoriai, todėl pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalies nuostatas sąžiningumo aspektu turi būti vertinamas ne tik skolininko, bet ir trečiųjų asmenų – turto įgijėjų pagal sandorius elgesys. Pirmosios instancijos teismas laikėsi nuostatos, kad nagrinėjamoje byloje nepateikta įrodymų, kuriais remiantis būtų galima turto įgijėjus S. B. ir J. M. B. pripažinti nesąžiningais ginčo sandorių dalyviais. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija sutinka. Šiuo atveju reikšminga yra faktinė aplinkybė, kad turto įgijėja S. B. vekselių išdavimo pagrindu taip pat buvo D. V. kreditorė, t. y. turto perleidėjas D. V. turėjo skolinių įsipareigojimų S. B., o ši - finansinio reikalavimo teises skolininkui D. V. (1 tomas, b. l. 78-79). Ieškovo apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl D. V. vekselių išdavimo S. B. atitikimo tikrovei, jų išrašymo faktinio momento. Teisėjų kolegija pažymi, kad vekselis yra abstraktaus vienašalio sandorio rezultatas, o prievolė, atsiradusi iš abstraktaus sandorio, taip pat yra abstrakti. Vekselio turėtojas neturi įrodinėti nei jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo. Tai lemia, kad asmuo, išsakantis abejones, reikšdamas prielaidas arba net konkrečius prieštaravimus dėl vekselio atsiradimo ar jo galiojimo teisėtumo, privalo visa tai pagrįsti įrodymais, kad nebuvo prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindo arba kad jis negalioja. Ieškovo įtarimai dėl D. V. skolinių prievolių S. B. pagal vekselius tariamumo nepatvirtinti įrodymais.

Teismų praktikoje aiškinama, kad teisinis ryšys vekselyje įtvirtintos prievolės ir to teisinio santykio, kuris buvo pagrindas vekseliui išduoti, gali būti nustatytas tik tuo atveju, kai yra pakankamai patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad būtent tas teisinis santykis (sandoris) buvo pagrindas atsirasti prievolei pagal vekselį. Toks ryšys gali būti nustatytas tada, jeigu apie jį tiesiogiai nurodyta vekselių teisinių santykių dalyvių sudarytoje sutartyje arba kitokiuose dokumentuose, patvirtinančiuose tokius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007). Tokios aplinkybės byloje nebuvo įrodinėjamos, nors jas turėjo įrodyti ieškovas, reikšdamas savo spėjimus ir įtarimus dėl atsakovo D. V. vekselių kreditorei S. B. išdavimo (išrašymo) momento ir pagrindo. Priešingai – į bylą pateikti kasos išlaidų orderiai dėl S. B. skolintų D. V. sumų (2 tomas, b. l. 32-35) patvirtina teisinio ryšio tarp D. V. prievolės kreditorei S. B. pagal išduotus vekselius ir S. B. reikalavimo teisės buvimo pagrindą bei šio ryšio atsiradimo momentą.

Teisėje galioja principas „kas teigia, tas turi įrodyti“. Kadangi teisinis santykis, lėmęs ginčo sandorių tarp atsakovų sudarymą, grindžiamas abstraktaus pobūdžio vienašaliu sandoriu (vekselio išdavimu), ieškovui tenka įrodinėjimo pareiga paneigti atsakovės S. B. kreditorinio reikalavimo teisės atsiradimo pagrindų buvimą ir galiojimą. Šie S. B. kreditorinio reikalavimo, kuris buvo tenkinamas ginčo sandoriais perleidžiant D. V. ir J. V. priklausantį turtą, teisės atsiradimo ir galiojimo pagrindai byloje nepaneigti.

Ginčijamų sandorių sudarymo metu D. V. piniginės prievolės pagal S. B. išduotus vekselius įvykdymo terminas jau buvo suėjęs, todėl kreditorė turėjo pagrįstą teisę reikalauti reikalavimo patenkinimo, o skolininkas – pareigą įvykdyti reikalavimą. Byloje nustatyta, kad skolininkas D. V. piniginę prievolę kreditorei įvykdė kitu būdu – perduodamas jam su J. V. bendrosios nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus, šį veiksmą teisiškai įforminant pirkimo-pardavimo ir dovanojimo sutartimis. Įstatymu nedraudžiamas skolininko pagal vekselį piniginės prievolės įvykdymas kitu būdu, esant kreditoriaus sutikimui (CK 6.39 str. nuostatos). Perleidus turtą ginčijamais sandoriais kreditorė S. B. padarė rankraštinius įrašus D. V. išduotuose vekseliuose apie tai, kad skolininkas visiškai atsiskaitė pagal vekselius jam priklausančių žemės sklypų perleidimu kreditoriui pirkimo-pardavimo ir dovanojimo sutartimis (1 tomas, b. l. 78-79). Tokie kreditoriaus įrašai vekseliuose atitinka Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nuostatas dėl kreditoriaus pakvitavimo vekselyje apie prievolės įvykdymą. Pagal ĮPVĮ 81 straipsnio 2 dalį vekselio turėtojui pateikus rašytinį prašymą pinigams iš skolininko išieškoti, notarai Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka padaro vykdomuosius įrašus notaro užprotestuotuose arba neprotestuotinuose vekseliuose. Taigi notaro vykdomieji įrašai vekseliuose daromi tuomet, kai suėjus prievolės įvykdymo terminui ji geruoju neįvykdoma ir vekselio turėtojas teikia prašymą dėl priverstinio skolos išieškojimo. Šiuo atveju prievolė buvo įvykdyta geruoju, vekselio turėtojai S. B. nebuvo pagrindo prašyti priverstinio skolos išieškojimo, todėl apelianto samprotavimai apie tai, kad pasibaigus vekseliuose nurodytiems mokėjimo terminams nebuvo atlikti notariniai vykdomieji įrašai, neturi loginio pagrindimo.

Ta aplinkybė, kad skolininko D. V. atsiskaitymo su kreditore S. B. būdas nėra pažymėtas notariškai tvirtintose turto perleidimo sutartyse, savaime neduoda pagrindo teigti apie sandorių arba D. V. skolinių prievolių S. B. tariamumą. Kaip nurodyta, esminė įrodomoji reikšmė teiktina vekselio turėtojo pakvitavimui vekseliuose apie prievolės įvykdymą turto perdavimu. Atsižvelgti į ieškovo apeliaciniame skunde išsakomas abejones dėl skolinės prievolės įvykdymo būdo (skolų padengimo turto perdavimu), taip pat į prielaidą apie tariamo atsiskaitymo atsiradimą jau po ieškinio šioje byloje pateikimo, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo, nes teismo sprendimas negali būti grindžiamas abejonėmis ir prielaidomis.

Asmens sąžiningumas teisėje yra vertinamas pagal tai, ar asmuo ką nors žinojo arba turėjo žinoti. Žinojimas suprantamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų, o „turėjimas žinoti” aiškinamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Nustatant trečiojo asmens nesąžiningumą užtenka, kad ginčijamo sandorio šalių kaltė reikštųsi neatsargia kaltės forma, kai skolininkas ar turto įgijėjas žino ar turi žinoti, kad toks sudaromas sandoris gali sukelti ar sustiprinti skolininko nemokumą. Teismų praktikoje yra suformuluota, kad sudarant kiekvieną sandorį turto įgijėjas yra suinteresuotas neturėti problemų dėl įgyjamo turto, siekia apsisaugoti, kad jis nebūtų išreikalaujamas. Tai reiškia, kad turto įgijėjas taip pat yra suinteresuotas civilinių teisinių santykių stabilumu. Protingu ir apdairiu, tai reiškia - sąžiningu, gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių ir ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tai daroma iš dalies jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį gali būti reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sudaryti sandoriui, nepažeidžiant įstatymų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007, 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006, 2002 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-898/2002, kt.).

Kaip jau pažymėta, vekselis yra abstraktaus vienašalio sandorio rezultatas, o prievolė, atsiradusi iš abstraktaus sandorio, taip pat yra abstrakti. Dėl vekselio pagrindu atsirandančių prievolių uždarumo, trečiųjų asmenų galimybė žinoti arba jų pareiga privalėti žinoti informaciją apie tai, ar sandorį sudaranti kita šalis turi kreditorių, ar su ja sudaromu sandoriu nebus pažeisti kitų asmenų interesai, yra minimali ir iš esmės priklausoma tik nuo kitos sandorio šalies subjektyvaus ketinimo ar noro tokią informaciją atskleisti arba jos neatskleisti. Atsakovo D. V. prievolė ieškovui pagal vekselį nebuvo kaip nors išviešinta, todėl turto įgijėjai neturėjo objektyvių galimybių, be paties D. V. valios atskleisti savo skolines prievoles kitiems asmenims, sužinoti apie šio kreditorinius įsipareigojimus ieškovui, kurio teisės galėtų būti pažeistos ginčijamų sandorių sudarymu. Nepaneigta pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, kad ir perleidžiamų žemės sklypų bendrasavininkė J. V. nežinojo apie sutuoktinio D. V. prievolę ieškovui pagal vekselį, todėl to negalėjo atskleisti turto įgijėjams. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima atsakovus S. B. ir J. M. B. pripažinti neapdairiais, nerūpestingais turto įgijėjais, tuo pačiu – nesąžiningais sandorių dalyviais.

Teismų praktikoje taip pat akcentuojama, kad vienas iš sandorio šalių nesąžiningo veikimo požymių yra ir aiškus sandoryje nurodytos sandorio kainos neatitikimas sandoriu perleidžiamų daiktų realiai vertei. Aplinkybės dėl D. V. skolinių įsipareigojimų kreditorei S. B. dydžio ir jai perleisto turto vertės santykio byloje nebuvo įrodinėjimo objektu.

Nenustatyta, kad uošviams sklypus perleidęs skolininkas D. V. toliau faktiškai valdo šį turtą ar juo naudojasi. Atvirkščiai, byloje pateikti rašytiniai duomenys (1 tomas, b. l. 71-73, 195-200, 201-206) patvirtina, kad turto įgijėjai atsakovai S. B. ir J. M. B. ginčijamais sandoriais įgytą turtą valdo, juo naudojasi ir disponuoja. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo konstatuoti turto įgijėjų pagal ginčijamus sandorius nesąžiningumo, taip pat nebuvo pagrindo ginčijamas sutartis pripažinti tariamais sandoriais.

Dėl ginčijamos dovanojimo sutarties kvalifikavimo pagal tikrąją šalių valią

Pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalį actio Pauliana pagrindu neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo. Vieno iš žemės sklypų dalį D. V. ir J. V. perleido S. B. dovanojimo sutartimi (1 tomas, b. l. 48-51). Taigi actio Pauliana ginčijant neatlygintinį sandorį, pakaktų įrodyti tik skolininko nesąžiningumą, kuris šioje byloje yra konstatuotas. Faktinės šios bylos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad D. V. ir J. V. priklausiusios žemės sklypo dalies perleidimas, išoriškai įformintas kaip turto dovanojimo sutartis, iš tiesų buvo neatlygintinis sandoris.

Dovanojimo sutartimi viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui (CK 6. 465 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tarp atsakovų sudarytą žemės sklypo dalies dovanojimo sutartį nurodė, kad CK 6.66 straipsnio prasme neatlygintinis yra toks sandoris, kai trečiasis asmuo (šiuo atveju apdovanotasis) neturi jokių finansinių įsipareigojimų dovanotojui. Teismas sprendė, kad šis sandoris faktiškai buvo atlygintinis, nes gavusi dovaną, S. B. atsisakė kreditorinių pretenzijų skolininkui D. V. pagal vekselį. Su teismo motyvais, kuriais remdamasis jis ginčijamą dovanojimo sutartį pripažino atlygintiniu sandoriu, teisėjų kolegija iš dalies sutinka.

Kaip jau minėta, pagal CK 6.465 straipsnio 1 dalyje nurodytą dovanojimo sutarties sampratą, dovanojimu gali būti ne tik neatlyginamai perleidžiamas turtas, bet ir apdovanotasis atleidžiamas nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui. Sandorio atlygintinumas ar neatlygintinumas CK 6.66 straipsnio prasme turi reikšmės, kai sprendžiama dėl to, ar trečiasis asmuo, įgijęs daiktinių teisių į skolininko turtą sandorio pagrindu, turi ar turėjo tam tikrų turtinio pobūdžio pareigų skolininko atžvilgiu. Vertinant, ar skolininko ir trečiojo asmens buvo sudarytas atlygintinis sandoris, ar ne, taip pat turi būti įvertinama, kad tik neatlygintinio, t. y. tik tokio, kai trečiasis asmuo neturėjo jokių papildomų finansinių įsipareigojimų skolininko atžvilgiu, sandorio atveju trečiojo asmens sąžiningumas neturi teisinės reikšmės. Tokių nuostatų taikymas ir ypač siauras neatlygintinių sandorių pobūdžio aiškinimas šiuo atveju pateisinamas būtinybe apsaugoti sąžiningus trečiuosius asmenis ir užtikrinti teisinių santykių stabilumą civilinėje apyvartoje.

Nagrinėjamu atveju yra susidariusi atvirkštinė aukščiau aptartai situacija: dovanotojas D. V. turėjo skolinę prievolę apdovanotajai S. B., o ši turėjo kreditorinio reikalavimo teisę dovanotojui, ji neturėjo turtinio pobūdžio pareigų skolininko D. V. atžvilgiu. Kilus ginčui dėl byloje pateiktos dovanojimo sutarties teisinio vertinimo jos šalių sąžiningumo aspektu, tampa aktualus šios sutarties kvalifikavimo klausimas, nes būtina išaiškinti šios sutarties turinį pagal tikrąją šalių valią ir sutarties sudarymo tikslą, nustatyti, kokie faktiniai sandorio šalių tarpusavio santykiai nulėmė tokio sandorio atsiradimą. Sutartis turi būti kvalifikuojama pagal jos tikrąjį turinį, nustačius, kas yra sutarties šalys, ir tikrąją jų valią – kokias tarpusavio teises ir pareigas šalys prisiėmė tarpusavio susitarimu. Šiuo aspektu neturi esminės reikšmės tai, kaip šalys sutartį pavadino. Tuo atveju, kai faktinis sutarties turinys – šalių tarpusavio įsipareigojimai – atitinka įstatyme apibrėžtą tam tikros sutarties turinį, sprendžiant ginčą turi būti taikomi materialiniai įstatymai, reglamentuojantys tuos sutartinius santykius. Nuosavybės teisės perleidimas gali įvykti įvairių sutarčių pagrindu (pvz. pirkimo-pardavimo, mainų, dovanojimo, kt.), jis gali būti tiek atlygintinis, tiek neatlygintinis; sutarties šalių tarpusavio teisių ir pareigų turinys skirtingose nuosavybės perleidimo sutartyse gali būti skirtingas. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia konstatuoti, kad žemės sklypo dalies dovanojimo sutartimi buvo įformintas kitos rūšies sandoris – skolininko D. V. 50 000 Lt skolos pagal S. B. išduotą vekselį padengimo turtu sandoris. Pagal skolos padengimo sutartį skolininkas perduoda savo turtą, kuris kreditoriui neįkeistas, kreditoriui nuosavybės teise kaip užmokestį už savo piniginę ar kitą turtinę prievolę. Tokiai sutarčiai taikomos pirkimo-pardavimo sutarties taisyklės, o asmeniui, perduodančiam turtą (skolininkui) tenka visos pardavėjo pareigos (CK 6.436 str. nuostatos). Ginčijamoje sutartyje dovanotojais nurodyti D. V. ir J. V. šioje byloje aiškino, kad žemės sklypai perrašyti atsakovams S. B. ir J. M. B. dėl tos priežasties, jog nebuvo galimybės grąžinti pasiskolintų pinigų. Esminę reikšmę vertinant tikrąją ginčijamos dovanojimo sutarties šalių valią dėl turto perleidimo turi S. B. pakvitavimo D. V. išduotame vekselyje turinys: „2008 m. lapkričio 07 d. D. V. su manimi pilnai atsiskaitė, dovanojęs žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).“ (1 tomas, b. l. 79). Šios aplinkybės patvirtina, kad turto perleidimas, įformintas dovanojimo sutartimi, iš tiesų buvo D. V. skolos kreditorei S. B. padengimo turtu sutartis, kurią šalys iš tikrųjų ir turėjo galvoje. Kaip jau minėta, tokiai sutarčiai taikomos pirkimo-pardavimo sutarties taisyklės. Nepaneigta pirmosios instancijos teisme atsakovės J. V. nurodyta aplinkybė, kad žemės sklypo dalies dovanojimas buvo forminamas todėl, kad buvo daugiau šio žemės sklypo bendraturčių (2 tomas. b. l. 75). Tuo buvo siekiama išvengti CK 4.79 straipsnyje numatytų privalomų procedūrų kitų žemės sklypo bendraturčių atžvilgiu.

Teisėjų kolegija vertina, kad ginčijama žemės sklypo dalies dovanojimo sutartimi buvo dengiamas skolos padengimo turtu sandoris, kurio šalys iš tikrųjų siekė. Nustačius tokią aplinkybę, taikytinos sandorio, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taisyklės (CK 1.87 str. 1 d.). Kaip jau nurodyta, skolos padengimo turtu sutarčiai taikomos pirkimo-pardavimo sutarties taisyklės. CK 6.66 straipsnio taikymo prasme tai reiškia, kad šalių sudaryta dovanojimo sutartis vertintina kaip dvišalis atlygintinis sandoris, kuriam esant turi būti konstatuotas ne tik skolininko (turto perleidėjo), bet ir trečiųjų asmenų (turto įgijėjų) nesąžiningumas. Kaip jau išdėstyta šioje nutartyje, turto įgijėjų pagal ieškovo ginčijamus sandorius nesąžiningumas šioje byloje neįrodytas. Šios išvados pagrindu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo teisine pozicija, kad nėra įrodytos aplinkybės, jog ginčijamomis žemės sklypų perleidimo sutartimis visų atsakovų suderintais nesąžiningais veiksmais buvo siekiama išvengti atsakovo D. V. prievolės pagal vekselį ieškovui R. P. įvykdymo.

Nesant pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimų dėl žemės sklypų (jų dalių) perleidimo sandorių atsakovų J. M. B. ir S. B. nuosavybėn, nėra pagrindo tenkinti ir reikalavimo dėl vėlesnio šių daiktų (jų dalių) įkeitimo atsakovui A. B..

Dėl kai kurių procesinių klausimų

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas atsisakė pripažinti būtinu atsakovų S. B. ir J. M. B. dalyvavimą byloje, neišklausė šių asmenų paaiškinimų. Šie su bylos nagrinėjimo procesu susiję apelianto motyvai nepriimtini.

Bylos procese atsakovai S. B. ir J. M. B. buvo atstovaujami advokato. CPK 51 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atstovo atvykimas į teismo posėdį laikomas tinkamu byloje dalyvaujančio asmens dalyvavimu teismo posėdyje, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, jog atstovaujamojo dalyvavimas procese yra būtinas. Pripažinti šalies ar kito byloje dalyvaujančio asmens dalyvavimą procese būtinu yra teismo diskrecinė teisė, kurią jis įgyvendina pagal bylos medžiagą įvertinęs galimybes tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti atitinkamą sprendimą dėl ginčo esmės. Pirmosios instancijos teismas svarstė dėl nurodytų atsakovų dalyvavimo teismo posėdyje ir atmetė ieškovo atstovo prašymą pripažinti jų dalyvavimą bylos procese būtinu. Teismas motyvavo savo procesinį sprendimą, kodėl neturi pagrindo pripažinti nurodytų atsakovų dalyvavimą būtinu („gauti atsakovų atsiliepimai į ieškinį, jie pateikė įrodymus“ – 2 tomas, b. l. 71). Atsakovų S. B. ir J. M. B. nedalyvavimas procese nelėmė galimo neteisingo bylos išsprendimo ir nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija ieškovo apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą. Įsiteisėjus pirmosios instancijos teismo sprendimui, kuriuo atmestas ieškinys, turi būti panaikinamos byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 150 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 12 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – S. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. M. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) vardu registruoto nekilnojamojo turto – žemės sklypų, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), areštą.

Nutarties nuorašą siųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui – Centrinei hipotekos įstaigai.