Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rasos Gudžiūnienės,

kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A.K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo A.K. ieškinį atsakovei J.K. dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygų, liečiančių vaiko išlaikymą ir bendravimą su juo, pakeitimo. Išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės Vaikų teisių apsaugos tarnyba.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsiliepimo į atskirąjį skundą gauta nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.; Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarčių negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta, byloje paduodant atskiruosius skundus nėra ginamas viešasis interesas, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 21 d. nutarties, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, atskirojo skundo argumentus sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, grąžindamas ieškovui ieškinį kaip neteismingą Vilniaus rajono apylinkės teismui, tinkamai neįvertino svarbių šiam klausimui išspręsti faktinių aplinkybių, neteisingai taikė civilinio proceso teisės normas ir klausimą išsprendė neteisingai, todėl yra pagrindas pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės.

Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga. CPK yra numatytos taisyklės, pagal kurias nustatoma konkretaus teismo jurisdikcinė kompetencija.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ieškinio priėmimo klausimas išsprendžiamas teisėjo rezoliucija. Ja fiksuojamas civilinės bylos iškėlimo momentas (CPK 137 str.1 d.). Iškėlęs civilinę bylą teismas privalo ją baigti priimdamas sprendimą (CPK 253 str.) palikdamas ieškinį nenagrinėtą ar civilinę bylą nutraukdamas (CPK 293,296 str.). Galimybės teismo priimtą ieškinį grąžinti ieškovui, civilinio proceso normos nenumato.

Remiantis bylos medžiaga nustatyta, jog 2009-12-02 Vilniaus rajono apylinkės teisme buvo gautas ieškovo A.K. ieškinys dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygų, liečiančių vaiko išlaikymą ir bendravimą su juo, pakeitimo (b.l. 1-6). 2009-12-11 teisėjas rezoliucija priėmė ieškinį (CPK 137 str. 1 d.) ir 2009-12-16 išsiuntė atsakovei J.K. ir išvadą teikiančiai institucijai pranešimą dėl atsiliepimų į pareikštą ieškinį pateikimo (b.l. 12).

Nurodytos aplinkybės patvirtina, jog pirmos instancijos teismas ieškinį priėmė, jokių trūkumų nenustatė, atliko veiksmus, kuriais rengėsi civilinę bylą nagrinėti teismo posėdyje. Iškėlus civilinę bylą ir atlikus parengiamuosius veiksmus, teismas nepagrįstai vadovaudamasis CPK 115 str. 3 d., gražino ieškinį jį padavusiam asmeniui. Minėta, jog Civilinio proceso kodeksas nenumato galimybės baigti civilinę bylą, gražinant jau priimtą ieškinį. Kai, priėmus ieškinį, paaiškėja jo trūkumai, teismas galėtų nebent ieškinį palikti nenagrinėtą, remdamasis CPK 296 str. 1 d. 7,8,11 p., tačiau tik tokiu atveju, jeigu šalis per teismo nustatytą terminą trūkumų nepašalina (CPK 296 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teismas nepriėmė nutarties dėl trūkumų šalinimo, taip pat, ieškinį ne paliko nenagrinėtą, o grąžino ieškovui. Taigi, ieškinio grąžinimo ieškovui klausimas buvo išspręstas aiškiai pažeidžiant civilinio proceso kodekso normas ir tai sudaro savarankišką pagrindą panaikinti skundžiamą nutartį (Civilinio proceso kodekso 329 str. 1 d., 338 str.).

Civilinės bylos priskyrimas konkrečiam teismui (CPK 25 str., 26 str.) reguliuojamas teismingumo instituto taisyklių pagalba, susiskirstančių teismų kompetenciją teismų sistemos viduje (CPK IV skyrius). Remiantis teritoriniu teismingumu kompetencija paskirstoma tarp tos pačios grandies – apylinkės arba apygardos – teismų, priklausomai nuo rūšinio teismingumo.

Konkrečiam bendrosios kompetencijos teismui tokio pobūdžio bylos (t.y. dėl išlaikymo dydžio pakeitimo, dėl bendravimo su vaiku ir dalyvavimo auklėjime) priskirtinos nagrinėti vadovaujantis bendrojo teritorinio teismingumo taisyklėmis (CPK 29 str.), t. y. pagal atsakovo, šiuo atveju fizinio asmens, gyvenamąją vietą. Fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena, arba vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs, jei jis faktiškai gyvena keliose vietose (CK 2.16 straipsnis). Fizinio asmens gyvenamoji vieta nustatoma, vadovaujantis CK 2.17 straipsnyje nustatytais kriterijais. Vadovaujantis CK 2.17 str. 1 dalimi, nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, yra atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo tam tikroje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą. To paties straipsnio 2 d. nustato, jog tuo atveju, kai fizinio asmens gyvenamoji vieta nežinoma arba ją nustatyti neįmanoma, tokio asmens gyvenamąja vieta laikoma paskutinė žinoma jo gyvenamoji vieta.

CPK 30 str. 1 d. numatyta, jog ieškinys atsakovui, kurio gyvenamoji vieta nežinoma, gali būti pareiškiamas pagal jo turto buvimo arba pagal paskutinę žinomą jo gyvenamąją vietą. Akivaizdu, kad CPK 30 str. gali būti vadovaujamasi tik tuomet, jeigu atsakovo gyvenamoji vieta nežinoma. Pažymėtina, kad tokiu atveju ieškovas prie ieškinio (pareiškimo) turi pridėti įrodymus, kad jam prieinamomis priemonėmis atsakovo buvimo vietos nepavyko nustatyti.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad paskutinė žinoma atsakovės gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini).

Nagrinėjamu atveju ieškovas teismui nurodė, kad jau nuo 2009 m. vasaros jam nepavyksta susisiekti su atsakove, kad, giminaičių teigimu, atsakovė su dukra yra išvykusi į užsienį ir duomenų apie jos dabartinę gyvenamąją vietą ieškovas neturi. Taigi, šiuo atveju yra susiklosčiusi Civilinio kodekso 2.17 str. 2 d. bei Civilinio proceso kodekso 30 str. 1 d. numatyta situacija- dabartinė atsakovės gyvenamoji vieta nėra žinoma ir ieškovas ieškinį reiškė pagal paskutinę jam žinomą atsakovės gyvenamąją vietą – (duomenys neskelbtini). Ieškovas pateikė teismui 2008-07-15 Gyventojų registro tarnybos prie LR VRM pažymą (b.l. 43), iš kurios matyti, jog atsakovė J.K. 2002-08-20 šiuo adresu deklaravo savo gyvenamąją vietą. Be to, remiantis teismų informacinės sistemos LITEKO išrašu apie asmenį, gautu iš Gyventojų registro tarnybos prie LR VRM, atsakovės J.K. paskutinė gyvenamoji vieta ir šiuo metu tebėra deklaruota taip pat (duomenys neskelbtini). Taigi, jokių naujų pareiškimų, kuriais atsakovė išviešintų (deklaruotų) kitą savo gyvenamąją vietą, gyventojų registro tarnyba neturi.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai (pvz. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos VTA skyriaus pažyma dėl trukdymo A.K. matytis su dukra A.K. (b.l. 33), Vilniaus miesto 1 policijos komisariato prevencijos skyriaus nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (b.l. 35)) patvirtina, kad ieškovui nebuvo žinoma pasikeitusi atsakovės gyvenamoji vieta, t. y. atsakovė neįvykdė CK 2.17 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas turi ne tik pareigą teikti išlaikymą vaikui, bet ir pareigą bei teisę bendrauti su juo, dalyvauti jį auklėjant (CK 3.155 straipsnio 2 dalis, 3.165 straipsnio 1 dalis, 3.170 straipsnio 1 dalis), kurių jis negalėjo tinkamai vykdyti, nes atsakovė, kaip vaiko įstatyminė atstovė, nepranešė apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Taip pat pažymėtina, kad pareiga pranešti apie gyvenamosios vietos pasikeitimą įtvirtinta ir Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, kurioje, be kita ko, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, keičiantys gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje ar išvykstantys iš Lietuvos Respublikos ilgesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui, privalo deklaruoti gyvenamąją vietą.

Byloje nustatyta, kad atsakovė nebuvo deklaravusi savo gyvenamosios vietos pasikeitimo: jos gyvenamoji vieta buvo deklaruota pas tėvus, adresu (duomenys neskelbtini)., kurie neteikė informacijos apie atsakovės faktinę gyvenamąją vietą. Be to, teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog byloje esantys duomenys patvirtina faktą, jog atsakovė 2009 m. liepos pabaigoje su dukra išvyko į užsienį.

Atsižvelgdamas į šias aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog dabartinė atsakovės gyvenamoji vieta nežinoma, o vieta, kurioje atsakovė gyveno su sugyventiniu 2009 metais ((duomenys neskelbtini)), paskutine žinoma gyvenamąja vieta negali būti laikoma, kadangi atsakovė nedeklaravo ten savo gyvenamosios vietos, o nurodytu adresu gyveno labai trumpai, kadangi ieškovo ir atsakovės santuoka buvo nutraukta 2009-04-28 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu, o 2009 m. liepos mėnesį atsakovė jau išvyko gyventi į užsienį. Tai yra, jos gyvenimo trukmė minėtoje vietoje yra pernelyg trumpa, kad būtų tokią gyvenamąją vietą laikyti asmens nuolatine gyvenamąją vieta Civilinio kodekso 2.16- 2.17 normų prasme.

Taigi, ieškovas pateikė duomenis, iš kurių galima spręsti, kad atsakovės paskutinė žinoma gyvenamoji vieta yra būtent ieškovo nurodyta vieta. Ieškovas ieškinyje nurodė paskutinę deklaruotą atsakovės gyvenamąją vietą, pateikė kitus įrodymus, kurie patvirtina, jog jam prieinamomis priemonėmis kitos atsakovės gyvenamosios vietos nustatyti nepavyko, todėl darytina išvada, kad ieškovas savo pareigą nurodyti atsakovės gyvenamąją vietą įvykdė.

Remdamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylos baigties klausimą, ieškinį grąžinant ieškovui, taip pat spręsdamas bylos teismingumo klausimą, tinkamai neįvertino svarbių šiems klausimams išspręsti faktinių aplinkybių, neteisingai taikė proceso teisės normas ir klausimą išsprendė neteisingai, kas sudaro pagrindą skundžiamą nutartį panaikinti (Civilinio proceso kodekso 329 str. 1 d., 338 str.), ir išspręsti klausimą iš esmės - perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Civilinio proceso kodekso 137 str. 1 d., 337 str. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus rajono apylinkės 2010 m. sausio 21 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš esmės Vilniaus rajono apylinkės teismui.