Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R.J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. kovo 21 d. nuosprendžio, kuriuo R.J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. laisvės atėmimu aštuoneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas M.Š., tačiau nuosprendis jo atžvilgiu apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R.J. nuteistas už tai, kad 2004 m. liepos 11 d., 23 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, rūsio patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą užvaldyti nukentėjusiojo A.V. turtą, t.y. iš savanaudiškų paskatų, tyčia sudavė A.V. rankomis ir kojomis apie 7 smūgius, iš jų penkis smūgius į galvą, vieną-į petį ir vieną smūgį kojos keliu į pilvo-krūtinės sritį, padarydamas nukentėjusiajam muštines žaizdas viršutinės lūpos kairėje, kairiame antakyje ir kairio momenkaulio gumburio projekcijoje, kraujosruvas kairiame skruoste, kairiame smilkinyje ir kairio peties priekiniame paviršiuje, dvi kraujosruvas galvos minkštuose audiniuose pakaušyje, vieną odos nubrozdinimą kaktos dešinėje ir du nubrozdinimus nosies nugarėlėje, kraujosruvą krūtinės kairėje, VI-VII šonkaulių kremzlinės dalies projekcijoje su kepenų kairės skilties plyšimu, kuris komplikavosi ūmiu vidiniu nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę ir sukėlė A.V. mirtį.

Po to nuteistasis R.J., toliau siekdamas įgyvendinti savo savanaudiškas užmačias, o nuteistasis M.Š., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, įsibrovė į gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), rūsį, kuriame gulėjo sumuštas A.V., ir, R.J. nuėjus į M.Š. nurodytą nukentėjusiojo sandėliuką, nuteistasis M.Š. nusegė nuo nukentėjusiojo rankos jo laikrodį, 15 Lt vertės, ir šį turtą užvaldė.

Taip pat parodė, kad jis tik mano, jog apeliantas nuėjo paskui nukentėjusįjį tikslu pagrobti pinigus. Todėl apeliantas teigia, kad M.Š. išsigalvojo įvykio aplinkybes dėl apelianto tariamo savanaudiškumo. Apeliantas teigia, kad tai patvirtina ir liudytojai G.S., V.B., M.C. ir T.Š., kurie nurodė, jog apeliantas į rūsį nuėjo mušti vyro, o ne jį apiplėšti. Nurodo, kad jis, paėmęs raktus iš gulinčio nukentėjusiojo A.V., išėjo į kiemą, po to vėl sugrįžo į rūsį, norėdamas šiuos raktus grąžinti nukentėjusiajam bei sužinoti kokiu tikslu ten nuėjo nuteistasis M.Š. Tvirtina, kad jis iš įvykio vietos nepasišalino ir nieko nepaėmė. Teigia, kad jei jis būtų smurtavęs tikslu užvaldyti svetimą turtą, tai būtų padaręs tuoj pat, o ne po kažkiek laiko.

Todėl kaltinimas, kad apeliantas nužudė A.V. iš savanaudiškų paskatų, nepagrįstas bylos įrodymais. Jis padėjo ikiteisminiam tyrimui, jo parodymai nuoseklūs ir nuoširdūs, nusikaltimą padarė netiesiogine tyčia, kvietė greitąją pagalbą siekdamas išgelbėti A.V. gyvybę. Teigia, kad šios aplinkybės turi būti vertinamos kaip jo atsakomybę lengvinančios ir bausmę švelninančios. Mano, kad jo veiksmai turi būti kvalifikuoti pagal BK 129 str. 1 d. ir paskirta švelnesnė bausmė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis R.J. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nužudymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai R.J. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. Teismo išvadų dėl nuteistojo veikos juridinio įvertinimo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia.

Apeliantas neneigia, kad tyčia nužudė A.V., tačiau ginčija apygardos teismo išvadą, jog nukentėjusįjį nužudė dėl savanaudiškų paskatų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 20 punkte išaiškinta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (dėl savanaudiškų paskatų), kai nužudoma siekiant turėti iš to kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims (gauti atlyginimą už nužudymą, užvaldyti turtą, įgyti teises į turtą, išlaikyti turimas turtines vertybes arba faktiškai valdomas ir naudojamas, tarp jų ir neteisėtai, išvengti skolos, turto grąžinimo, alimentų išieškojimo ar mokėjimo, kito asmens išlaikymo ir pan.).

Pagal šį punktą veika kvalifikuojama, kai tokias paskatas kaltininkas turėjo iki nužudymo pradžios arba jos kilo kėsinimosi į gyvybę metu. Jei siekis turėti turtinės naudos dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebuvo įgyvendintas, tai neturi įtakos nužudymo kvalifikavimui.

Jei sumanymas kilo užvaldyti turtą kilo ir buvo realizuotas po to, kai kaltininkas nužudė nukentėjusįjį, veika kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, jei nėra kitų 2 dalyje numatytų kvalifikuojamųjų požymių, ir 178 straipsnį ar kitus Baudžiamojo kodekso straipsnius.

Apygardos teismas padarė išvadą, kad savanaudiškos paskatos R.J. kilo kėsinimosi į nukentėjusiojo gyvybę metu, o siekis turėti turtinės naudos nebuvo įgyvendintas dėl to, kad pas nukentėjusįjį ir jam priklausančiame sandėliuke nebuvo rasta tinkamo užvaldyti turto. Tokios teismo išvados yra teisingos. Jos atitinka byloje surinktų įrodymų visetą.

Kolegija sutinka su apelianto teiginiais, kad M.Š. parodymai dėl apelianto veiksmų ir juos sąlygojančių paskatų (nukentėjusiojo kišenių kraustymo, raktų paėmimo, smurto naudojimo motyvo) nėra pakankamai nuoseklūs.

Tačiau tai nereiškia, kad M.Š. nepalankius apeliantui parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme davė siekdamas palengvinti savo padėtį ir tuo pačiu suklaidinti ikiteisminio tyrimo organus bei teismą. Akivaizdu (tą pripažįsta ir apeliantas), kad M.Š. nebuvo naudinga teigti, jog R.J. nukentėjusįjį nužudė dėl savanaudiškų paskatų, nes M.Š. buvo kaltinamas, jog A.V. dėl paminėtų paskatų nužudė veikdamas bendrininkų grupėje su R.J. M.Š. ikiteisminio tyrimo pradžioje (b.l. 112, 122-124, 128 t.1) buvo mažiau nuoširdus. Tačiau ir šiose neprofesionaliai atliktose apklausose jis netvirtino, kad apeliantas nekraustė nukentėjusiojo kišenių, neneigė R.J. kalbų, jog A.V. mušė dėl pinigų. Akistatos metu (b.l. 201-203 t.1) M.Š. patvirtino, jog matė R.J., kraustantį nukentėjusiojo kišenes. Iš šio protokolo taip pat matyti, kad klausimas apie smurto naudojimo priežastis jam iš viso nebuvo užduotas, nors prieš tai parodymų patikrinimo vietoje metu (b.l. 129-130 t.1) jis kategoriškai patvirtino, jog R.J. jam pasakė, kad nukentėjusįjį mušė tikėdamasis rasti pas jį pinigų.

Pirmosios instancijos teisme M.Š. taip pat patvirtino kišenių kraustymo faktą, tačiau pokalbio apie smurto naudojimo priežasties neprisiminė. Todėl kolegija M.Š. parodymus vertina atsargiai ir jais remiasi tiek, kiek jie atitinka kitus savanoriškus įrodymų šaltinius. Byloje yra neginčijamai nustatyta, kad kėsinimosi į nukentėjusiojo gyvybę metu R.J. paėmė A.V. raktus, o po to dar spyrė pastarajam į galvą. Iš to seka, kad apeliantas jau tuo momentu atliko konkrečius paruošiamuosius veiksmus (paėmė raktus) tam, kad vėliau užvaldyti nukentėjusiojo turtą. Kad toks ketinimas kilo kėsinimosi į A.V. gyvybę metu rodo vėliau sekęs brovimasis į nukentėjusiojo sandėliuką, atrakinant paimtais raktais jo duris. Apeliantas yra neteisus teigdamas, jog raktus jis paėmė tam, kad vėliau juos grąžinti nukentėjusiajam. Nekyla abejonių, kad raktus paėmimas šiuo atveju ir įrodo tikruosius nužudymo motyvus. Priešingai nei teigia apeliantas, liudytojai G.S., V.B., M.C., T.Š., L.K., A.L. savanaudiškų paskatų buvimo ar nebuvimo fakto tiesiogiai nei patvirtina nei paneigia. Tačiau G.S. ir A.L. patvirtino, kad apeliantas, grįžęs iš rūsio, turėjo raktus, o vėliau ėjo tikrinti sandėliuko.

Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme R.J. nurodė, kad nežino dėl kokios priežasties nuėjo paskui A.V. į rūsį (b.l. 174, 187-190, 194-196, 198-200, 206-207 t.1). Teisme jis jau aiškino, kad paskui nukentėjusįjį faktiškai nusekė tam, kad vėliau jo (A.V.) išsigąstų. Visa tai rodo, kad apeliantas klaidino teismą, siekdamas nuslėpti tikrąsias nužudymo paskatas, kurios yra teisingai nustatytos skundžiamame nuosprendyje aptartais įrodymais.

Apygardos teismas nuoširdų gailėjimąsi pripažino apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybę. Tačiau iš baudžiamosios bylos matyti, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje R.J. išviso neigė savo kaltę (b.l. 167 t.1), vėliau (tame tarpe ir pirmosios instancijos teisme) neigė nukentėjusįjį nužudęs dėl savanaudiškų paskatų. Todėl laikyti tokius nuteistojo parodymus nuosekliais ir nuoširdžiais nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į kitas skunde nurodytas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės dydžiui. Nuteistajam paskirta bausmė yra ženkliai mažesnė už sankcijos vidurkį. Todėl dar labiau ją švelninti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R.J. apeliacinį skundą atmesti.