Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja: Danguolė Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-141-238/2016;

Teisėjas: Kęstutis Lukošiūnas Teisminio proceso Nr. 1-01-1-38205-2015-9;

2016 m. vasario 18 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Ramūno Antanavičiaus ir Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei-Puidienei, dalyvaujant prokurorei Gitanai Kaupei, nuteistojo A. S. gynėjai advokatei Loretai Daukšienei, teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 metams. Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 1 d. nuosprendžiu paskirta 4 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 2 (dviem) mėnesiams, bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš A. S. nukentėjusiajam V. L. priteista 29,33 Eur turtinei ir 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti, Vilniaus teritorinei ligonių kasai 1555,87 Eur turėtoms išlaidoms už nukentėjusiojo V. L. gydymą ir valstybės naudai 92,64 Eur turėtų proceso išlaidų apmokėti advokato pagalbai nukentėjusiajam V. L..

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. pagal LR BK 138 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2015 m. liepos 8 d., apie 18.30 val. prie daugiabučio namo, esančio Varėnoje, Savanorių g. 44, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia, asmeninio konflikto metu trenkė vieną kartą kumščiu į veidą V. L., tuo padarydamas nukentėjusiajam V. L. abipusį apatinio žandikaulio lūžimą II-III dantų srityje dešinėje ir kampo srityje kairėje, taip nesunkiai sutrikdė jam sveikatą dėl abipusio apatinio žandikaulio lūžimo.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Iš nuteistojo A. S. apeliacinio skundo turinio matyti, kad nors jis ir prašo peržiūrėti bylą, teisingai įvertinti liudytojų parodymus, kadangi jis tik siekė apginti V. L. nuo V. L., tačiau savo kaltės neginčija ir prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę. Teismas, įvertinęs tokius apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad nuteistasis prašo atsižvelgti į nukentėjusiojo veiksmus ir tuo pagrindu sušvelninti jam paskirtą bausmę, taigi, vertinant jo prašymą teisine prasme, manytina, kad nuteistasis prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys.

LR BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, jog atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Tai reiškia, kad kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu reikėtų laikyti tokį elgesį, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. Rizikingu reikėtų laikyti tokį elgesį, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-446/2010).

Skunde nuteistasis nurodo, kad nukentėjusysis V. L. buvo agresyviai nusiteikęs, piktas, nevaldė ir nekontroliavo savo kalbos bei rankų (norėjo trenkti jam ir V. L.), keikėsi necenzūriniais žodžiais ir pats išprovokavo muštynes, kuomet jis tik siekė apginti V. L..

Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, nukentėjusiojo asmens veiksmai nagrinėjamu atveju nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti esant minėtą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Nukentėjusysis V. L. teismo posėdžio metu paaiškino, kad su kaimynu po darbo nuvažiavo į Varėną pasiimti žmonos, jie susitarė telefonu kur susitiks. Pastebėjo, kad ji ateina, stvėrė ją už peties ir pasakė, kad kaimynas nelauks, ir tuomet gavo per veidą nuo A. S..

Baudžiamoji byla, vadovaujantis LR BPK 273 straipsniu, buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, todėl liudytojų V. L. ir Ž. N. parodymus teisiamojo posėdžio pirmininkas perskaitė teisiamojo posėdžio metu (LR BPK 291 straipsnis). Liudytoja Ž. N. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad 2015 m. liepos pradžioje Varėnoje susitiko su V. L.. V. L. buvo su A. S., kurį ji matė pirmą kartą, jie abu buvo girti. Maždaug po 5 min. atėjo V. L. vyras V. L., jis buvo blaivus. V. L. link V. L. ėjo agresyviai nusiteikęs, ant jos šaukė, tuomet A. S. trenkė jam vieną kartą kumščiu į veidą. V. L. jam nebuvo užsimojęs ir nesiruošė suduoti. Po smūgio V. L. įbėgo į laiptinę ir kvietė policiją. A. S. pyko ant V. L., norėjo jį dar primušti, todėl A. S. ji ir V. L. palydėjo link namų, kad nieko daugiau neįvyktų (b. l. 49-50).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo manyti, jog nukentėjusiojo V. L. elgesys buvo provokuojantis ar rizikingas, kas leistų pripažinti tai nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Iš liudytojos Ž. N. parodymų matyti, kad nors V. L. ir buvo piktas, tačiau nesielgė provokuojančiai, ir nors supykęs šaukė ant V. L., tačiau nebuvo užsimojęs ir suduoti nesiruošė. Pažymėtina ir tai, kad A. S. vartojo alkoholinius gėrimus, taigi buvo neblaivus, ką patvirtino ir nukentėjusysis V. L., kuris pats buvo blaivus. Vien ta aplinkybė, kad V. L. užpykęs dėl žmonos elgesio atvažiavo jos pasiimti ir ant jos šaukė, nesudaro pagrindo tokio elgesio pripažinti provokuojančiu. Nuteistasis teigė gynęs V. L., tačiau kaip matyti iš liudytojos Ž. N. parodymų, V. L. grėsmė nebuvo iškilusi. Negana to, liudytoja taip pat nurodė, kad A. S. pyko ant V. L., norėjo jį dar primušti, dėl ko jis buvo palydėtas namo, taigi tai patvirtina faktą, jog pats nuteistasis elgėsi agresyviai, savo veiksmus nukreipė ne gynybiniais, bet puolimo tikslais. Nors liudytoja V. L. ikiteisminio tyrimo metu ir nurodė, kad V. L. norėjo jai trenkti, tačiau ją užstojo A. S. ir neleido mušti, tačiau kaip ir nurodė pati liudytoja, A. S. yra jos draugas, jų tarpusavio santykiai draugiški, jie labai seniai pažįstami, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad liudytoja galimai yra suinteresuota A. S. likimu ir siekia sušvelninti A. S. atsakomybę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Teismas kaip patikimesnius vertina liudytojos Ž. N., kuri niekaip nėra suinteresuota bylos baigtimi, parodymus, kadangi ji neturi pagrindo nei stengtis pasunkinti, nei palengvinti nuteistojo teisinę atsakomybę už jo padarytą nusikalstamą veiką. Todėl nuteistojo skundo argumentai dėl provokuojančio nukentėjusio asmens elgesio atmestini kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu, teismas skiria bausmę pagal LR BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (LR BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (LR BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę, šias anksčiau paminėtas įstatymo nuostatas taikė tinkamai. Teismas nurodė, kad skirdamas bausmę A. S., atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, taip pat į tai, kad A. S. anksčiau teistas 6 (šešis) kartus, nusikalstamą veiką padarė esant neišnykusiam ir nepanaikintam teistumui. Byloje nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltinamasis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (LR BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nustatyta ir atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui – šią aplinkybę pripažino ir pats nuteistasis (LR BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Kaip jau minėta anksčiau, A. S. teistas, nusikaltimą padarė neišnykus ir nepanaikinus ankstesnio teistumo, taigi jis yra recidyvistas (LR BK 27 straipsnio 1 dalis). Visa tai rodo, jog ankstesnis teistumas ir skirta bausmė įtakos nuteistojo elgesiui nepadarė, jis išvadų nedaro, yra linkęs nusikalsti. Todėl įvertinęs šių aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas darė teisingą išvadą, jog tik realios terminuotos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas gali padėti pasiekti bausmės tikslus, t. y. nubausti A. S., užtikrinti teisingumo principą. Manytina, kad kitos rūšies bausmių nuteistojo nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, taip pat nėra jokio objektyvaus pagrindo išvadai, jog bausmės tikslai, vadovaujantis LR BK 75 straipsniu, gali būti pasiekti bausmės vykdymą atidedant.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visų anksčiau aptartų aplinkybių reikšmę nustatydamas bausmės rūšį ir dydį ir laisvės atėmimo bausmės trukmę paskyrė artimą sankcijoje numatytam vidurkiui. Kolegija konstatuoja, kad paskirtos bausmės dydis yra adekvatus padarytam nusikaltimui ir nėra jokio pagrindo bausmės dydžio mažinti, nes paskirtoji bausmė užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir LR BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

A. S. atžvilgiu taikyti LR BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra teisinio pagrindo, nes byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad paskirtoji bausmė būtų aiškiai per griežta ir prieštarautų teisingumo principui, tokių aplinkybių apeliantas nenurodo ir savo apeliaciniame skunde.

Pažymėtina, kad teismas vadovavosi LR BK 63 straipsnio 4 dalimi, skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrino su Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m spalio 1 d. nuosprendžiu paskirta 4 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Šis bausmių bendrinimo pagrindas yra teisingas, įstatymas pritaikytas tinkamai. Konstatuojama, kad teismas nepažeidė bausmių bendrinimo taisyklių, numatytų LR BK 63 straipsnyje, ir nors nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė, kad bendrindamas bausmę su kitu nuosprendžiu paskirta bausme vadovaujasi LR BK 63 straipsnio 9 dalimi, tačiau tai nelaikytina esminiu pažeidimu, kadangi paskirtoji galutinė subendrinta bausmė yra teisinga.

Esant šioms aplinkybėms daroma išvada, kad teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti įstatyminio pagrindo nėra, todėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nuosprendis paliekamas galioti, o nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Kauno apygardos teisme 2016 m. sausio 19 d. iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus buvo gauta pažyma dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo už nuteistajam A. S. suteiktą antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, prašoma išieškoti iš nuteistojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas 41,46 Eur.

Toks prašymas netenkintinas.

LR BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka.

Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys.

Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas.

LR BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės.

Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą.

Todėl teisėjų kolegija sprendžia netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymo priteisti iš nuteistojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos turėtas išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.