- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-05
- Bylos Nr.
- 2-277-117/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Milašienė
- Atsakovas
- „If P&C Insurance AS“
- Trečiasis asmuo
- akcinė bendrovė SEB bankas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Srava“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Srava“ ieškinį atsakovui „If P&C Insurance AS“ filialui dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo akcinė bendrovė SEB bankas.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ginčas kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Šalies argumentai
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo 18 mln. Lt dydžio draudimo išmoką.
Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – už ieškinio sumą areštuoti atsakovo turtą ir / ar turtines teises, o jo nesant ar esant nepakankamai, areštuoti atsakovo pinigines lėšas. Nurodė, kad ieškinio reikalavimų suma yra didelė. Teismų praktikoje laikomasi prezumpcijos, kad didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tokiais atvejais kitų įrodymų šiai prezumpcijai patvirtinti nereikalaujama. Ieškovas yra restruktūrizuojamas juridinis asmuo, todėl ieškinio patenkinimas yra ne tik ieškovo tiesioginis interesas byloje, bet turės įtakos ir ieškovo kreditorių teisėms ir teisėtiems interesams.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu prašė ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti, nurodydamas, kad ieškinys nepagrįstas, atsakovas nepalankaus jam teismo sprendimo atveju galėtų tokį sprendimą įvykdyti, be to, juridinio asmens filialas negali būti savarankišku teisės subjektu, todėl ieškinys reiškiamas netinkamam atsakovui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 31 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė, pasiūlė ieškovui pakeisti atsakovą tinkamu atsakovu.
Teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje aplinkybė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, preziumuojama tuomet, kai kilęs turtinis ginčas dėl didelės sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti ir taikoma tik atsižvelgus į konkretaus atsakovo, šiuo atveju juridinio asmens, finansines galimybes, t. y. ar konkrečiam atsakovui yra didelė ieškinio reikalavimo suma, lyginant ją su šios įmonės nuosavybės teise valdomo turto verte, juridinio asmens įstatiniu kapitalu, ūkine veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, o taip pat jo įsipareigojimais.
Pagal CK 2.53 str. 2 d. juridinis asmuo atsako pagal filialo prievoles ir filialas atsako pagal juridinio asmens prievoles. Atsakovas yra užsienio juridinio asmens filialas, todėl teismas vertino ne filialo, o jį įsteigusio užsienio juridinio asmens turtinę padėtį. Teismas nustatė, kad pagal 2013 m. gruodžio 31 d. sutrumpintą konsoliduotą finansinę ataskaitą atsakovo viso turimo turto vertė – 225 376 000 eurų, pajamos per 2013 metus sudarė 114 580 000 eurų, o pelnas – 12 887 000 eurų. Pinigų likutis atsakovo filialo banko sąskaitoje 2014 m. spalio 29 d. sudarė 1 300 881,24 Lt. 2014 m. vasario 25 d. auditorių išvadoje nurodyta, jog atsakovo finansinė atskaitomybė visais reikšmingais atžvilgiais teisingai atspindi įmonės 2013 m. gruodžio 31 d. finansinę padėtį. Atsakovas yra suformavęs techninius atidėjinius ir padengęs juos turtu bendrai 112 674 331 Lt sumai (Metinė pelno mokesčių deklaracija). Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovas būtų pajėgus įvykdyti galimai ieškovui palankų teismo sprendimą.
Teismas pažymėjo ir tai, kad ieškovas nenurodė jokių argumentų, kurie teismui leistų daryti pagrįstą išvadą, kad atsakovas gali bandyti jam priklausantį turtą paslėpti, parduoti, perleisti tretiesiems asmenims ar kitaip vengti vykdyti teismo sprendimą, jei ieškinys būtų patenkintas. Dėl to, pasak teismo, nėra pagrindo spręsti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas ieškinio tenkinimo atveju galėtų pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.
Teismas taip pat nurodė, kad juridinio asmens filialas nėra juridinis asmuo, todėl filialas negali būti šalimi civiliniame procese (CPK 38 str. 1 d.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 31 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti ieškovo prašymą visa apimtimi. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas nesikreipė į atsakovo veiklą prižiūrinčią valstybės instituciją – Lietuvos banką – dėl išvados galimoms laikinųjų apsaugos priemonių taikymu sukeliamoms pasekmėms įvertinti, nors ši išvada yra būtina, norint draudimo įstaigos atžvilgiu imtis laikinųjų apsaugos priemonių (Draudimo įstatymo 35 str. 7 d.). Nesant šios išvados, teismas nepagrįstai ir neteisėtai priėmė skundžiamą nutartį.
2. Teismas, atmesdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, rėmėsi pasenusiais atsakovo finansinės atskaitomybės dokumentais, kurie galimai neatspindi realios atsakovo finansinės padėties skundžiamos nutarties priėmimo momentu, o kartu neįrodo, jog ieškiniu reikalaujama priteisti suma atsakovui nėra didelė.
Atsiliepimas
Atsakovas prašo ieškovo atskirojo skundo netenkinti ir skundžiamą teismo nutartį palikti galioti. Atsiliepime nurodė šiuos argumentus:
1. Pagal Draudimo įstatymo 35 str. 7 d. teismas privalo gauti priežiūros institucijos išvadą tik tokiu atveju, jeigu ketina taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Šalies argumentai
2. Atsakovas 2014 m. lapkričio 19 d. raštu kreipėsi į Lietuvos banką su prašymu pateikti Draudimo įstatymo 35 str. 7 d. numatytą išvadą. Atsakydamas Lietuvos bankas nurodė, kad minėta norma taikytina tik Lietuvos Respublikoje įsteigtai draudimo įmonei bei užsienio valstybės (ne ES narės) draudimo įmonės filialui, todėl atsakovo atžvilgiu ši norma netaikytina. Lietuvos bankas pateikė tik savo nuomonę, kad 18 mln. Lt dydžio atsakovo turto areštavimas gali pažeisti atsakovo draudėjų, naudos gavėjų bei nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų interesus.
Atsiliepimas
3. Atsakovas su atsiliepimu į ieškovo prašymą pateikė paskutinės audituotos finansinės atskaitomybės dokumentus, sudarytus 2013 m. gruodžio 31 d. Pagal 2014 m. pirmojo pusmečio tarpinės finansinės atskaitomybės dokumentus, nors jie nėra audituoti, atsakovo turtas sudaro 239 869 000 eurų, pajamos – 60 127 000 eurų, o pelnas – 10 687 000 eurų. 2014 m. birželio 30 d. buvo sudaryti techniniai atidėjiniai bendrai 124 611 000 eurų sumai. Atsakovas teismo pranešimą apie ieškovo prašymo nagrinėjimą gavo kelios dienos prieš posėdį, todėl neturėjo pakankamai laiko gauti 2014 m. pirmo pusmečio finansinės atskaitomybės dokumentų iš steigėjo bei jų išversti iš estų kalbos.
4. Nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo tenkinti ieškovo ieškinį, nes pagal kaltinamąjį aktą baudžiamojoje byloje Nr. 1-326-187/2014, ieškovo direktorius yra kaltinamas dėl gaisrų įmonėje sukėlimo, todėl šie įvykiai negali būti pripažinti draudžiamaisiais.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų – skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimo (CPK 320 str. 1, 2 d., 338 str.). Skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d., 338 str.).
Byloje sprendžiamas klausimas, ar teisėtai ir pagrįstai teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį laikinųjų apsaugos priemonių taikymui yra būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) ieškovo reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas; 2) nustatyta teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o atsakovas, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia (CPK 12 str., 178 str.).
Ieškovas prašymą taikyti atsakovo turto areštą grindė teismų praktikos suformuota nuostata, kad didelė ieškinio suma preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Pažymėtina, kad tai yra nuginčijama prezumpcija, kurią atsakovas gali motyvuotai paneigti, pateikęs teismui duomenis apie savo turtinę padėtį.
Nagrinėjamu atveju atsakovas kartu su atsiliepimu į ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikė 2013 m. sutrumpintą konsoliduotą finansinę ataskaitą, iš kurios matyti, kad atsakovo turimas turtas daug kartų viršija ieškovo prašomą priteisti pinigų sumą. Šių atsakovo finansinės atskaitomybės duomenų teisingumą patvirtina byloje pateikta 2014 m. vasario 25 d. auditorių išvada. Be to, atsakovas pateikė duomenis apie filialo sąskaitoje esančių lėšų likutį, taip pat duomenis apie 2013 m. gruodžio 31 d. suformuotus draudimo techninius atidėjinius bendrai 112 674 331 Lt sumai, kurie yra padengti atsakovo turtu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šie duomenys patvirtina, jog ieškinio suma atsakovui nėra didelė.
Atskirajame skunde teigiama, kad atsakovo pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai galimai neatspindi realios atsakovo finansinės padėties skundžiamos nutarties priėmimo momentu, nes jie yra pasenę. Su šiuo argumentu apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Pirma, iš bylos medžiagos matyti, kad ieškinys su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismui pateiktas 2014 m. spalio 22 d., teismo pranešimas dėl atsiliepimo į šį prašymą pateikimo išsiųstas 2014 m. spalio 27 d., prašymas išnagrinėtas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka 2014 m. spalio 31 d. Atsakovas pateikė praėjusių metų (t. y. 2013 m.) finansinės atskaitomybės dokumentus, kadangi prašymo nagrinėjimo dieną einamieji finansiniai metai (t. y. 2014 m.) dar nebuvo pasibaigę. Todėl teigti, kad atsakovo pateikti duomenys yra neaktualūs ir teismas jais negalėjo remtis, nėra pagrindo. Antra, atsakovas kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė papildomus įrodymus – 2014 m. pirmojo pusmečio tarpinės finansinės atskaitomybės dokumentus, kurių pateikti anksčiau negalėjo dėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pateisinamų priežasčių (CPK 314 str., 338 str.). Šie įrodymai taip pat paneigia minėtą prezumpciją, kad ieškovo pareikšto ieškinio suma atsakovui yra didelė.
Kaip minėta, tam, kad būtų pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovas turi įrodyti, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių kyla sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodinėjo atsakovo nesąžiningumo, nepateikė duomenų, kad atsakovas ketintų turtą slėpti ar perleisti tretiesiems asmenims (CPK 178 str.). Vadinasi, ieškovas neįrodė būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (CPK 185 str.).
Atskirojo skundo argumentas, kad teismas nesikreipė į priežiūros instituciją dėl Draudimo įstatymo 35 str. 7 d. nurodytos išvados pateikimo, nesudaro pagrindo konstatuoti skundžiamos teismo nutarties neteisėtumą. Kaip matyti iš Lietuvos banko priežiūros tarnybos atsakymo į atsakovo prašymą pateikti minėtą išvadą, atsakovo atžvilgiu ši norma netaikytina. Todėl teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, šiuo atveju neprivalėjo kreiptis į priežiūros instituciją dėl Draudimo įstatymo 35 str. 7 d. nurodytos išvados pateikimo.
Nenustačius vienos iš būtinų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, nėra pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.
Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.