Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja: Danguolė Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-756-238/2015;

Teisėjas: Raimundas Mikšta Proceso Nr. 1-65-1-01616-2014-4;

2015 m. lapkričio 13 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Ramūno Antanavičiaus ir Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Jurgitai Mastauskienei, nuteistojo K. K. gynėjai advokatei Alvydai Rimai Medišauskienei, nukentėjusiajai L. K., teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo K. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 149 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams. Vadovaujantis LR BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, paskiriant pareigą per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val., jeigu nėra būtina išvykti dėl darbo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. K. pagal LR BK 149 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2014 m. lapkričio 6 d. apie 9 val. Kauno r., Domeikavos sen., Kumpių k., Verslo g. 17, viešbučio ,,Via Baltica“ 213 kambaryje, panaudodamas fizinį smurtą prieš L. K., tai yra tyčia sugriebęs jai gulinčiai ant lovos už dešinės rankos, ne mažiau kaip du kartus įkando jai į ranką, padarydamas poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus dešiniame dilbyje, suėmęs už kaklo ją smaugė, po to, sudavęs ne mažiau kaip septynis kartus ranka ir įspyręs į galvą bei šonus, padarė poodines kraujosruvas dešiniame momenyje, viršutinėje lūpoje, nosyje, kairiame šone, šlaunyse, odos nubrozdinimus dešiniame šone, gleivinės nubrozdinimus apatinėje lūpoje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, dar kartą pargriovęs ją ant pilvo, taip atėmęs galimybę priešintis, pasmaukęs kelnaites į šoną, įkišo savo lytinį organą į nukentėjusiosios L. K. makštį, tokiu būdu atliko prievartinį lytinį aktą su L. K. prieš jos valią, tai yra išžagino nukentėjusiąją L. K..

Nuosprendžio teiginį, jog jis išžagino L. K., paneigia ir kito specialisto išvada. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvadoje Nr. S398/14(01) rašoma, kad dviejose nuoplovose nuo jo varpos gautas tik vieno vyriškos lyties asmens DNR profilis, kuris sutampa su jo DNR profiliu. Nuoplovos buvo padarytos netrukus po įvykio, jis savo lytinio organo prieš nuoplovų ėmimą neplovė. Akivaizdu, jog jeigu jis būtų lytiškai santykiavęs su nukentėjusiąja, tokio kontakto pėdsakai būtų buvę. Tokią mintį sustiprina dar viena tame pačiame specialisto akte esanti išvada, kad ant L. K. kelnaičių rasta sperminio skysčio, kuriame išskirtas moteriškos lyties DNR profilis, sutampantis su L. K. DNR profiliu, ir dominuojantis haplotipas, kuris sutampa su A. S. haplotipu. Jokių jo biologinių pėdsakų nerasta. Taigi, aptarti objektyvūs bylos duomenys rodo, jog jais nebuvo nustatytas esminis išžaginimo požymis – varpos įvedimas į nukentėjusiosios makštį. Maža to, net ir liudytojų parodymai leidžia tvirtinti, kad išnagrinėjus bylą teisme, išžaginimo požymiai nepasitvirtino. Iš nukentėjusiosios parodymų ikiteisminio tyrimo metu bei teisme darytina išvada, jog iš tikrųjų A. S. turėjo galimybę matyti visą įvykį, nes jis, pasak L. K., atsibudo dar tada, kai jis ją tik pradėjo mušti, o atsikėlęs liudytojas, anot nukentėjusiosios, išsigandęs vaikštinėjo ir nieko nedarė. Dėl šių priežasčių nuosprendyje esantis teiginys, kad A. S. buvo girtas ir miegojo, o pabudęs nuo kilusio triukšmo galėjo ir nepamatyti itin trumpai trukusio lytinio akto, prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Šioje byloje vienintelis informacijos, duodančios pagrindą galvoti, kad buvo išžaginimas, šaltinis yra tik nukentėjusiosios parodymai. Nukentėjusiosios parodymų analizė negalėjo būti formali ir apsiriboti jos teiginių vertinimu tik vienu aspektu – ar yra duomenų, liudijančių, kad L. K. galėjo jį apkalbėti, ką ypatingai pabrėžė pirmosios instancijos teismas. Jos teiginius derėjo sugretinti su kitais įrodymais ir tik po to spręsti, ar galima tokiais parodymais paremti apkaltinamojo nuosprendžio išvadas. Net ir paviršutiniška nukentėjusiosios parodymų analizė rodo, kad iš tikrųjų ji nebuvo nuosekli kalbėdama apie bylai reikšmingiausius dalykus.

Skunde nurodoma, kad nukentėjusiosios parodymus apie jo lytinį santykiavimą ar netgi kelis varpos įkišimus į jos makštį paneigė šalia buvęs liudytojas A. S.. Teigia, kad net ir teismas šio liudytojo neapkaltino noru jam padėti, nes iš bylos medžiagos matyti, jog jis bendravo ne tik su juo, bet ir su L. K., su ja buvo susitikęs ir po įvykio. Prieš tai jo minėti argumentai liudija, kad A. S., būdamas įvykių liudininku, tikrai matė viską, kas vyko viešbučio kambaryje, bet jis paneigė nukentėjusiosios parodymus apie jos minėtą jo varpos erekciją, apie bet kokius lytinius santykius, taip pat šis liudytojas paneigė L. K. tvirtinimą, jog jis buvo nuogas. Apie tai, kad nukentėjusioji kalbėdama, jog jis buvo be jokių drabužių, sako netiesą, galima spręsti ir iš liudytojos B. B. parodymų, ir iš vaizdo įrašo apžiūros protokolo. Bylos medžiaga verčia galvoti, jog jau tą pačią dieną nukentėjusioji dėjo pastangas sutirštinti įvykio spalvas ir visomis priemonėmis siekė pasunkinti jo padėtį. Apie tai galima spręsti iš jos vaidybos kambaryje bei viešbučio vestibiulyje, iš jos aiškinimo, kad įvykdęs nusikaltimą ir siekdamas išvengti sulaikymo jis pabėgo iš viešbučio. Laimei, liudytojų pagalba ši L. K. versija buvo paneigta. Liudytojas A. S. teisme patvirtino, jog tuo metu, kai nukentėjusioji šaukėsi pagalbos, jai niekas negrėsė. Bylos nagrinėjimo metu davę parodymus visi asmenys pabrėžė, kad jis nuosekliai tvirtino nežaginęs nukentėjusiosios, apie tai liudija ir jo elgesys. Teisme liudytoja B. B. parodė, kad nuo pat pradžios jis visą laiką elgėsi ramiai, išėjęs iš viešbučio, nuėjo link „Lukoil“ degalinės, kur jį sulaikė apsaugos darbuotojai, bet ir jiems nesipriešino, sulaikymo nevengė, o atvestas į viešbutį sulaukė greitosios medicinos pagalbos darbuotojų ir policininkų, kurie jį sulaikė.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo K. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai pripažino K. K. kaltu padarius LR BK 149 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas ir bausmė nuteistajam pritaikyti tinkamai.

Pagal LR BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra ta, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

LR BK 149 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tas, kas lytiškai santykiavo su žmogumi prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų.

Išžaginimo sudėtis yra formali ir veikos kvalifikavimas pagal LR BK 149 straipsnį nėra siejamas su veikos padariniais. Baudžiamoji atsakomybė už šią veiką kyla atlikus pavojingus veiksmus ir nepriklauso nuo to, ar baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui pavyko patenkinti lytinę aistrą, justi seksualinį pasitenkinimą ar malonumą. Tokie faktai baudžiamosiose bylose dėl žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvės ir neliečiamumo pažeidimo neturi būti privalomai nustatyti. Vien tik išorinių seksualinio pasitenkinimo požymių nenustatymas nėra pagrindas daryti išvadą, kad veika negali būti kvalifikuojama kaip išžaginimas, kai tarp nukentėjusiosios ir baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens yra nustatomas kitoks fizinis sąlytis.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad L. K. gaktoje, išoriniuose lytiniuose organuose, tarpvietėje, išangėje, makštyje, mergystės plėvės liekanose mechaninės traumos požymių nematyti, o tepinėliuose ir tamponėliuose su jos makšties turiniu, tepinėliuose su burnos turiniu spermos nerasta. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ši aplinkybė savaime nesuponuoja išvados, jog nebuvo padaryta nusikalstama veika, numatyta LR BK 149 straipsnio 1 dalyje, kadangi, kaip jau buvo minėta, baudžiamoji atsakomybė už šią veiką kyla atlikus pavojingus veiksmus ir nepriklauso nuo to, ar baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui pavyko patenkinti lytinę aistrą. Tai, kad ant L. K. kelnaičių rasta sperminio skysčio, kuriame išskirtas moteriškos lyties DNR profilis, sutampantis su L. K. DNR profiliu, ir dominuojantis haplotipas, kuris sutampa su A. S. haplotipu, patvirtina tai, kad A. S. galėjo turėti lytinių santykių su L. K., tačiau niekaip nepaneigia fakto, jog lytinius santykius su ja galėjo turėti ir K. K.. Nukentėjusioji L. K. teismo posėdžio metu patvirtino, kad žodžiais nuteistasis neišreiškė, kad nori sekso, tik pražergė jos kojas į šoną, nustūmė kelnaites į šoną ir ją išprievartavo. Nukentėjusioji taip pat nurodė, kad nuteistasis buvo nusirengęs, tik su kelnaitėmis, jis jai įkišo savo lytinį organą, kuris buvo sukietėjęs. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, sprendžia, jog nukentėjusiosios L. K. parodymai byloje yra logiški ir nuoseklūs, juos patvirtina ir kiti liudytojų parodymai bei byloje esanti rašytinė medžiaga. Byloje nenustatyta aplinkybių, leidžiančių manyti, jog nukentėjusioji siekia apkalbėti nuteistąjį ir apkaltinti jį nebūto sunkaus nusikaltimo padarymu.

Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo nurodant, jog apie tai, kad nukentėjusioji kalbėdama, jog jis buvo be jokių drabužių, sako netiesą, galima spręsti ir iš liudytojos B. B. parodymų, ir iš vaizdo įrašo apžiūros protokolo. Bylos medžiaga verčia galvoti, jog jau tą pačią dieną nukentėjusioji dėjo pastangas sutirštinti įvykio spalvas ir visomis priemonėmis siekė pasunkinti jo padėtį. Apie tai galima spręsti iš jos vaidybos kambaryje bei viešbučio vestibiulyje, iš jos aiškinimo, kad įvykdęs nusikaltimą ir siekdamas išvengti sulaikymo jis pabėgo iš viešbučio.

Nors liudytojas A. S., buvęs įvykio vietoje, neigė matęs K. K. ir L. K. lytinį aktą, tačiau, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, tiek pats A. S., tiek nukentėjusioji L. K. parodė, kad A. S. buvo girtas ir miegojo, jį pažadino triukšmas, kilęs nuo to, kad kaltinamasis mušė nukentėjusiąją, todėl itin trumpai trukusio lytinio akto, kuris galėjo vykti ir A. S. miegant, jis galėjo ir nepamatyti. Vien tai, kad A. S. nurodė nematęs K. K. ir L. K. lytinio akto, nagrinėjamu atveju savaime nesuponuoja išvados, kad tokio įvykio apskritai nebuvo. Nukentėjusioji įvykio dieną ir nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, kad K. K. ją išžagino, ji lytiškai santykiauti su juo nenorėjo, jam priešinosi, be to, ji detaliai papasakojo visas įvykio aplinkybes. Apie tai, kad K. K. išžagino nukentėjusiąją, netrukus po įvykio ji pasakė ir viešbučio darbuotojai liudytojai B. B., į viešbutį atvykusiems apsaugos darbuotojams bei greitosios medicinos pagalbos slaugytojai. Visi nurodyti asmenys šią aplinkybę patvirtino teisiamųjų posėdžių metu. Liudytoja B. B. nurodė, kad nukentėjusioji jai sakė, kad ją mušė, išrovė jai plaukų, taip pat vėliau minėjo apie išžaginimą. Liudytojai UAB „G4S Lietuva“ apsaugos darbuotojai T. S. ir L. S. parodė, kad L. K. sakė, jog K. K. ją išprievartavo. Liudytoja Kauno rajono skubios medicinos pagalbos slaugos specialistė J. K. parodė, kad apie tai, jog nukentėjusioji buvo išprievartauta, ji sužinojo iš nukentėjusiosios žodžių.

Nuteistasis teigia, kad nukentėjusioji kalbėdama, jog jis buvo be jokių drabužių, sako netiesą. Tačiau kaip matyti, nukentėjusioji nurodydama įvykio detales teigė, kad K. K. buvo ne be drabužių, o su apatinėmis kelnaitėmis, šią aplinkybę duodamas parodymus nurodė ir liudytojas A. S.. Tai, kad, kaip nurodo apeliantas, jis nuo pat pradžios visą laiką elgėsi ramiai, išėjęs iš viešbučio, nuėjo link „Lukoil“ degalinės, kur jį sulaikė apsaugos darbuotojai, bet ir jiems nesipriešino, sulaikymo nevengė, o atvestas į viešbutį sulaukė greitosios medicinos pagalbos darbuotojų ir policininkų, kurie jį sulaikė, nei patvirtina, nei paneigia fakto dėl nusikalstamos veikos padarymo.

Apeliantas teigia, kad nukentėjusioji melagingai nurodo, jog jis pabėgo iš įvykio vietos. Tačiau kaip matyti tiek iš byloje esančios medžiagos, tiek iš paties nuteistojo parodymų, jis iš tiesų išėjo iš viešbučio ,,Via Baltica“ patalpų, taigi nukentėjusiosios parodymai iš esmės nėra neatitinkantys tikrovės. Nuteistojo motyvas pasišalinti iš įvykio vietos nėra nustatytas, todėl negalima vienareikšmiškai teigti, kokiu tikslu, jis iš įvykio vietos pasišalino, tačiau atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis sulaikymo nevengė, darytina išvada, jog nukentėjusioji galėjo ir klaidingai suprasti nuteistojo pasišalinimo tikslą.

Asmens nesutikimas lytiškai santykiauti gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos, arba kitokio pobūdžio veiksmais – verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti, naudojant prieš jį fizinį ar psichinį poveikį, arba kitais būdais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K- 437/2006). Nukentėjusioji L. K. viso bylos nagrinėjimo metu nuosekliai tvirtino, kad K. K. lytiškai santykiavo su ja prieš jos valią, įvykio metu ji aktyviai jam priešinosi, bandė ištrūkti, šaukėsi pagalbos, klausė kaltinamojo, kodėl jis su ja taip elgėsi. Netikėti nukentėjusiosios parodymais ir jais nesivadovauti teismas neturėjo objektyvaus pagrindo, kadangi jos parodymai dėl esminių bylos aplinkybių nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs, neprieštaraujantys tarpusavyje, taip pat juos patvirtina ir ištirti bei įvertinti rašytiniai įrodymai.

Esminiai požymiai, kurie lytinį santykiavimą ir kitokį lytinės aistros tenkinimą daro nusikaltimu, yra fizinio smurto ar grasinimų panaudojimas, siekiant palaužti pasipriešinimą, ar kitoks atėmimas galimybės priešintis, arba pasinaudojimas lytiniams santykiams ar lytinės aistros tenkinimui bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle.

2014-11-06 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G2880/14 (02) nurodyta, kad L. K. konstatuota poodinės kraujosruvos dešiniame momenyje, viršutinėje lūpoje, nosyje, kairiame šone, šlaunyse, odos nubrozdinimas dešiniame šone, gleivinės nubrozdinimai apatinėje lūpoje, padaryti kietais bukais daiktais, dėl ne mažiau kaip septynių trauminių poveikių. Poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimas dešiniame dilbyje galėjo būti padaryti ir žmogaus dantimis, dviem ir daugiau trauminių poveikių. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku bei aplinkybėmis, jie atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliantas tiek teismo posėdžio metu, tiek apeliaciniame skunde nurodo, kad fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją jis naudojo dėl to, kad pagalvojo, jog ji lytiškai santykiauja su A. S., taip pat nurodo, kad jis galėjo būti užmigęs ir išgirdęs kažkokius garsus pamanė, jog guli su savo drauge Renata, kuri su kažkuo mylisi, ir tai sukėlė jo agresijos protrūkį. Teismas šias apelianto versijas atmeta, kadangi jos yra visiškai nepagrįstos ir nelogiškos. Apeliantas tuo pačiu nurodo dvi visiškai priešingas smurto vartojimo priežastis – teigia, kad nemiegojo ir pagalvojo, jog nukentėjusioji mylisi su kitu asmeniu, ir tuo pačiu nurodo, kad galėjo miegoti ir palaikė nukentėjusiąją savo mergina. Teismas sprendžia, kad šias versijas apeliantas sugalvojo siekdamas išvengti savo atžvilgiu baudžiamosios atsakomybės dėl išžaginimo ir bandydamas pateisinti fizinio smurto vartojimą prieš nukentėjusiąją, nors iš bylos duomenų akivaizdžiai matyti, kad fiziniu smurtu jis siekė palaužti nukentėjusiosios pasipriešinimą ir ją išžaginti. Iš nukentėjusiosios sužalojimų matyti, kad fizinis smurtas tęsėsi gana ilgą laiką, taigi jeigu nuteistasis iš tiesų būtų miegojęs ir netyčia supainiojęs nukentėjusiąją su savo mergina, jis pabudęs būtų greitai supratęs klydęs ir fizinio smurto nebebūtų vartojęs. Apelianto versija, kad jis neva supyko dėl to, jog nukentėjusioji mylisi su A. S., taip pat laikytina nepagrįsta, kadangi, kaip nurodė ir pati nukentėjusioji, jie su K. K. buvo tik draugai, jų nesiejo itin artimi santykiai, taigi agresijos protrūkis dėl tokios priežasties nelaikytinas adekvačiu ir tikėtinu.

Atsižvelgiant į byloje esančius duomenis – 2014-11-06 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvadą, nukentėjusiosios L. K. ir liudytojo A. S. parodymus, taip pat ir į paties nuteistojo K. K. parodymus, kuriuose jis patvirtino vartojęs fizinį smurtą prieš L. K., pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo esant vieną iš būtinųjų LR BK 149 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymių – fizinio smurto panaudojimą.

Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad L. K. jį galimai siekia apkalbėti dėl to, kad neiškėlus versijos apie sunkų nusikaltimą ir nenurodžius kaltininko, gali kilti klausimas apie narkotines medžiagas, kurios buvo viešbučio kambaryje. Teigia, kad po to, kai ji pareiškė, kad buvo išžaginta, buvo pradėtas tirti sunkus nusikaltimas, ir niekam nebuvo svarbu, kas įgijo ir išplatino narkotines medžiagas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ši apelianto versija yra niekuo nepagrįsta ir neįtikinama, kadangi ikiteisminio tyrimo pradėjimas dėl išžaginimo niekaip netrukdo pradėti ikiteisminių tyrimų ir dėl kitų galimai padarytų nusikalstamų veikų, tarp jų ir dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Nukentėjusiosios iniciatyva pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl jos išžaginimo negalėtų užkirsti kelio pradėti ikiteisminį tyrimą dėl kitų nusikalstamų veikų, jei tokios būtų padarytos. Be to, 2014-12-17 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-3036 (14) patvirtina, kad tirti pateiktose stiklinėse ir ant lėkštutės, rastose įvykio vietoje, narkotinių ar psichotropinių medžiagų pėdsakų nėra. Apelianto versija, kad nukentėjusioji jį siekia apkalbėti ir atkeršyti už tai, jog jis ją mušė, taip pat nepagrįsta jokiais kitais bylos duomenimis ir yra laikytina tik jo paties daroma prielaida, kadangi dėl sveikatos sutrikdymo jam taip pat grėstų baudžiamoji atsakomybė ir melagingai nurodyti kitas nusikalstamas veikas nukentėjusiajai nebūtų jokio pagrindo.

Byloje neginčytinai nustačius, kad K. K. 2014 m. lapkričio 6 d. apie 9 val. Kauno r., Domeikavos sen., Kumpių k., Verslo g. 17, viešbučio ,,Via Baltica“ 213 kambaryje, panaudodamas fizinį smurtą prieš L. K., atliko prievartinį lytinį aktą su L. K. prieš jos valią, tai yra išžagino nukentėjusiąją L. K., jo veika pagal LR BK 149 straipsnio 1 dalį buvo kvalifikuota teisingai.

Skirdamas nuteistajam K. K. bausmę, pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė, atsižvelgė į tai, kad kaltinamasis padarė vieną sunkų, baigtą nusikaltimą, jo kaltės forma – tiesioginė tyčia, anksčiau administracine tvarka baustas, teistas, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tačiau jis prisipažino mušęs nukentėjusiąją, dėl to gailisi. Teismas įvertino šių aplinkybių visumą ir skyrė vienintelę sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, bausmės dydį parinkdamas sankcijos ribose, artimą vidurkiui. Teismas pagrįstai sprendė, kad kaltinamajam skirtinos bausmės – laisvės atėmimo vykdymas gali būti atidėtas, nes yra pagrindas manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus jos atlikimo.

Konstatuojama, kad nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, įstatyminio pagrindo jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra, todėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 15 d. nuosprendis paliekamas galioti, o nuteistojo K. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Kauno apygardos teisme 2015 m. rugsėjo 28 d. iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus buvo gauta pažyma dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo už nuteistajam K. K. suteiktą antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, prašoma išieškoti iš nuteistojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas 55,93 Eur. Toks prašymas netenkintinas. LR BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. LR BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymo priteisti iš nuteistojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos turėtas išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo K. K. apeliacinį skundą atmesti.