- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2005-10-18
- Bylos Nr.
- 2A-257
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Danutė Milašienė (pran.), Gintaras Pečiulis
- Atsakovas
- valstybės įmonei ,,Valstybės turto fondas“
- Kategorijos
- 50.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo visuomeninės organizacijos Kauno automobilių sporto klubas ,,Viesulas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. sausio 5 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2⁴⁴-163/2004 pagal ieškovo visuomeninės organizacijos Kauno automobilių sporto klubas ,,Viesulas“ ieškinį atsakovui valstybės įmonei ,,Valstybės turto fondas“ dėl turto pagerinimo išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas visuomeninė organizacija Kauno automobilių sporto klubas ,,Viesulas“ ieškiniu, pareikštu atsakovui VĮ ,,Valstybės turto fondas“, prašė pripažinti, kad laikotarpiais nuo 1995 m. sausio 13 d. iki 1996 m. birželio 5 d. ir nuo 1996 m. gruodžio 17 d. iki 1999 m. gegužės 21 d. privatizavimo objekto – pastatų komplekso, esančio (duomenys neskelbtini), pagerinimui ir įrengimui investavo 305 728, 35 Lt, kuriuos prašė atlyginti privatizavimo metu.
Nurodė, kad Kauno miesto valdyba 1995 m. sausio 13 d. negyvenamojo pastato, statinio, patalpos nuomos sutartimi Nr. 323/p ieškovui išnuomojo negyvenamuosius pastatus, statinius, patalpas – 1B2/p, 4F1/p, 5F1/p, 6F1/p, 7G1/p, 11G1/p, 2I1/p, 3I1/p, 8I1/m, 9I1/p, 10I1/p, 12I1/p, 13I1/p, esančius (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 9-19). Kadangi išsinuomoti pastatai ir statiniai dėl prastos būklės negalėjo būti naudojami be kapitalinio remonto, juose nebuvo įrengti inžineriniai tinklai, Kauno miesto savivaldybės turto skyrius 1996 m. gegužės 24 d. raštu Nr. 43-1331 sutiko, kad ieškovas savo lėšomis atliktų nuomojamų negyvenamųjų patalpų kapitalinį remontą ir įrengtų inžinerinius tinklus (t. 1, b. l. 26). Šio rašto pagrindu Kauno apskrities valdytojo administracijos Valstybinės statybos inspekcijos Kauno miesto skyrius 1996 m. birželio 5 d. ieškovui išdavė leidimą rekonstruoti minėtus pastatus Nr. 254-9-96 (t. 1, b. l. 27-28), o 1996 m. rugsėjo 9 d. – leidimą Nr. 49-2-96 statyti inžinerinius tinklus – vandentiekio, kanalizacijos ir lietaus kanalizacijos (t. 1, b. l. 30). Kauno miesto valdybos 1996 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. 1263 pagrindu tarp tų pačių šalių 1996 m. gruodžio 17 d. buvo sudaryta ginčo turto panaudos sutartis Nr. 323/p (t. 1, b. l. 25). Kauno miesto savivaldybės turto skyrius 1997 m. birželio 2 d. ieškovui išdavė leidimą Nr. 183 savo lėšomis neatlygintinai atlikti nuomojamų negyvenamųjų pastatų stogų rekonstrukciją bei įsirengti priestatą (laiptinę) prie pastato 1B2/p (t. 3, b. l. 139). Ankstesnio 1996 m. birželio 5 d. leidimo rekonstruoti ginčo pastatus Nr. 254-9-96 pagrindu ieškovui 1999 m. gegužės 20 d. išduotas leidimas vykdyti statybos darbus Nr. 376-4-99 (t. 1, b. l. 29). Atlikti statybos darbai įstatymo nustatyta tvarka 1999 m. gegužės 21 d. buvo priimti eksploatuoti valstybinės priėmimo komisijos (t. 1, b. l. 31-34). Kauno miesto savivaldybė, vadovaudamasi Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 4 d. nutarimu Nr. 1005, 1999 m. sausio 8 d. perdavimo ir priėmimo aktu ginčo pastatus perdavė atsakovui (t. 1, b. l. 35). Vyriausybės 2000 m. kovo 6 d. nutarimu Nr. 258 administracinis pastatas, ūkiniai pastatai, sandėlis, dirbtuvės, garažas, esantys (duomenys neskelbtini), buvo įtraukti į privatizuojamų objektų sąrašą, nurodant balansinę likutinę vertę - 21 740 Lt. Ieškovo teigimu, per naudojimosi ginčo patalpomis laikotarpį, nuo 1995 m. iki 1999 m. gegužės 21 d. šių patalpų rekonstrukcijai ir remontui išleido 483 363 Lt. Teigė, kad VĮ ,,Projektų ekspertizė“ Kauno filialo atliktos statinių techninės ir ekonominės ekspertizės aktas Nr. 20-019-K patvirtina, jog ieškovas atliko statybos montavimo darbų už 934 828 Lt (t. 1, b. l. 36-37). Ieškovas nurodė, kad 2001 m. balandžio 2 d. kreipėsi į atsakovą dėl privatizavimo objekto pagerinimo išlaidų atlyginimo objekto privatizavimo metu, tačiau atsakovas 2003 m. balandžio 10 d. išdavė pažymą Nr. 3-6-3, kuria patvirtino, kad ieškovas ginčo objekte atliko statybos ir remonto darbų už 177 634, 65 Lt (t. 1, b. l. 39), motyvuodamas tuo, kad gali būti atlygintos tik išlaidos, patirtos patalpų nuomos laikotarpiu, tai yra iki 1996 m. gruodžio 17 d. Ieškovo teigimu, atsakovo atsisakymas pripažinti atlygintinomis likusią dalį išlaidų – 305 728, 35 Lt, pažeidžia CK 6.501 straipsnio ir panaudos sutarties Nr. 323/p 5.4 punkto nuostatas, numatančias, kad jeigu panaudos gavėjas šalių susitarimu pagerina patalpas, tai jis turi teisę į padarytų tuo tikslu būtinųjų išlaidų atlyginimą pinigais arba medžiagomis, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas ar sutartis numato kitokias sąlygas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2005 m. sausio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas laikė nepagrįstu ieškovo reikalavimą pripažinti jo teisę į per laikotarpius nuo 1995 m. sausio 13 d. iki 1996 m. birželio 5 d. ir nuo 1996 m. gruodžio 17 d. iki 1999 m. gegužės 21 d. ginčo objekto pagerinimui ir įrengimui investuotų 305 728, 35 Lt (483 363 Lt - 177 634, 65 Lt) atlyginimą. Tokią išvadą teismas motyvavo tuo, kad ieškovas neįrodė, jog nurodytais laikotarpiais turėjo nuomotojo (panaudos davėjo) Kauno miesto savivaldybės sutikimą atlikti naudojamo turto pagerinimus ir statybos leidimą vykdyti naujo statinio statybą, statinio kapitalinį remontą bei statinio rekonstravimą (1964 m. CK 316 str. 1 d., 2000 m. CK 6.501 str. 1 d., nuomos sutarties Nr. 323/p 5.4 p., VĮ ,,Valstybės turto fondas“ 2000 m. spalio 19 d. ir 2002 m. lapkričio 29 d. sprendimais Nr. 2 ir Nr. 3 patvirtintos nuomininko nuomos metu privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo objekto privatizavimo metu tvarkos 2 p.). Kauno miesto savivaldybės turto skyriaus 1996 m. gegužės 22 d. raštą Nr. 43-1331, kuriame nuomotojas nurodė neprieštaraująs, kad ieškovas savo lėšomis atliktų nuomojamų negyvenamųjų patalpų kapitalinį remontą bei įrengtų inžinerinius tinklus, teismas vertino kaip nuomotojo sutikimą leisti ieškovui atlikti nuomojamo turto pagerinimo darbus. Todėl sprendė, kad laikotarpiu nuo nuomos sutarties Nr. 323/p sudarymo – 1995 m. sausio 13 d., iki minėto nuomotojo rašto Nr. 43-1331 priėmimo, ieškovo turėtos nuomojamų patalpų pagerinimo išlaidos negali būti atlygintos, kadangi padarytos neturint nuomotojo sutikimo. Taip pat teismas nurodė, kad 1996 m. gegužės 22 d. nuomotojo sutikimo atlikti negyvenamųjų patalpų kapitalinį remontą Nr. 43-1331 galiojimas pasibaigė 1996 m. gruodžio 17 d. sudarius panaudos sutartį, o panaudos davėjo sutikimo, išduoto pagal panaudos sutartį, atlikti ginčo objekto pagerinimo darbus, ieškovas neturėjo, dėl ko teismas pripažino neatlygintinomis išlaidas, kurias ieškovas turėjo laikotarpiu nuo 1996 m. gruodžio 17 d. iki 1997 m. birželio 2 d., vykdydamas privatizavimo objekto pagerinimo ir įrengimo darbus (1964 m. CK 316 str. 1 d., panaudos sutarties Nr. 323/p 5.2 p., Statybos įstatymo 23 str. 1 d.). Teismas sprendė, kad Kauno miesto savivaldybės turto skyriaus 1997 m. birželio 2 d. ieškovui išduotas leidimas Nr. 183 savo lėšomis neatlygintinai atlikti naudojamų ginčo negyvenamųjų pastatų stogų rekonstrukciją bei įsirengti priestatą (laiptinę) patvirtina, jog ieškovui (panaudos gavėjui) buvo leista atlikti neatlygintinus pagerinimus, todėl minėtas leidimas negali būti vertinamas kaip panaudos davėjo leidimas, suteikiantis teisę panaudos gavėjui reikalauti neatlygintinai naudojamam daiktui pagerinti turėtų išlaidų atlyginimo. Be to, teismas nurodė, kad valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos Kauno miesto skyrius tik 1999 m. gegužės 20 d. išdavė leidimą Nr. 376-4-99 rekonstruoti pastatus 1B2/p, 7G1/p, 11G1/p, 14I1/p (buvę 5F1/p, 6F1/p) (t. 1, b. l. 29; t. 2, b. l. 145), todėl laikotarpiu nuo 1996 m. gruodžio 31 d. iki 1999 m. gegužės 20 d. vykdytus darbus teismas laikė savavaline statyba, kas yra kliūtimi pripažinti statinį tinkamu naudoti, o pripažinimo tinkamu naudoti aktas yra viena iš būtinų sąlygų pripažinti atlygintinomis išlaidas, padarytas privatizuojamam objektui pagerinti (VĮ ,,Valstybės turto fondas“ 2000 m. spalio 19 d. ir 2002 m. lapkričio 29 d. sprendimais Nr. 2 ir Nr. 3 patvirtintos nuomininko nuomos metu privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo objekto privatizavimo metu tvarkos atitinkamai 21.4 ir 25.4 p.).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškinį patenkinti. Nurodo šiuos motyvus:
teismas neatsižvelgė į 1995 m. sausio 13 d. nuomos sutarties Nr. 323/p ir 1996 m. gruodžio 17 d. panaudos sutarties Nr. 323/p 5.2 punktų nuostatą, jog nuomininkas gali be nuomotojo rašytinio leidimo atlikti patalpų pagerinimo darbus, tuo tarpu rašytinį leidimą buvo būtina gauti tik atliekant patalpų perplanavimą ir pertvarkymą; nepagrįsta teismo išvada, kad nuomininkas turi teisę į išlaidų atlyginimą tik tuo atveju, jeigu nuomojamas turtas pagerinamas nuomotojui leidus, nes 1964 m. CK 306 straipsnio pirmoji dalis nustatė nuomotojui (turo savininkui) pareigą savo sąskaita daryti kapitalinį išnuomoto turto remontą, jeigu ko kita nenumato įstatymas ar sutartis, o to paties straipsnio antroji dalis nustatė sąlygą, kad jeigu nuomotojas nevykdo pareigos savo sąskaita daryti kapitalinį išnuomoto turto remontą, nuomininkas gauna teisę arba padaryti kapitalinį remontą, numatytą sutartyje ar neatidėliojamai reikalingą ir išieškoti remonto kainą iš nuomotojo. Beje, teismas pripažino, jog apeliantui perduoti naudotis ginčo objektai buvo prastos būklės, dėl ko be kapitalinio remonto negalėjo būti naudojami;aiškindamas šalių santykius, susiklosčiusius nuomos ir panaudos sutarčių pagrindu, teismas turėjo vadovautis CK 6.193 straipsnyje nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, o ne vien remtis pažodiniu sutarčių teksto aiškinimu. Be to, CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai reikalauja sutartį aiškinti ekonomiškai silpnesnės, prisijungusios šalies naudai, tai yra apelianto naudai;teismas nepagrįstai konstatavo, jog apeliantas, vykdydamas statybos darbus, neturėjo statybos leidimo, nes toks leidimas Nr. 376-4-99 buvo išduotas 1999 m. gegužės 20 d., nurodant, jog jis išduodamas 1996 m. gruodžio 31 d. leidimo Nr. 254-9-96 pagrindu. Todėl teismo išvada, kad iki 1999 m. gegužės 20 d. apelianto vykdyti darbai laikytini savavališka statyba, pažeidžia protingumo principą, juo labiau, kad 1999 m. gegužės 21 d. buvo pasirašytas aktas dėl atliktų statybos darbų priėmimo naudoti.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos motyvus:
vadovaujantis CK 6.501 straipsnio pirmąja dalimi, 6.629 straipsnio antrąja dalimi, tiek nuomos, tiek panaudos atveju teisės nuomininkui bei panaudos gavėjui reikalauti daiktui padarytų pagerinimų išlaidų atlyginimo atsiradimui būtinas nuomotojo ar panaudos davėjo leidimas tokiems pagerinimams atlikti. Nuomininko, pagerinusio nuomojamą turtą, išlaidų atlyginimą nustato nuomos ir panaudos sutarčių 5.4 punktai, numatantys privalomą išankstinį nuomotojo pritarimą tokiems atlygintiniems darbams; bylos duomenys patvirtina, kad apeliantas nuo 1995 m. sausio 13 d. iki 1996 m. birželio 5 d. ir nuo 1996 m. gruodžio 17 d. iki 1999 m. gegužės 21 d. vykdė statybos darbus neturėdamas nuomotojo (panaudos davėjo) leidimo ir tuo buvo pažeistos imperatyvios įstatymo normos.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas dalinai tenkintinas.
CK 316 str. (1964 m. redakcija) numatė, jeigu nuomininkas nuomotojui leidus, išsinuomotą turtą pagerina, tai jis turi teisę į padarytą šiam tikslui išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai sutartis ar įstatymas numato ką kitą. Pagerinimų, nuomininkų padarytų be nuomotojo leidimo ir neatskiriamų be žalos išsinuomotam turtui, vertė neatlyginama. Analogiškai nuomininko išsinuomoto turto pagerinimo atlyginimo klausimus reglamentuoja ir 2001 m. CK normos (CK 6.561 str.). 1995 01 13 d. negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) nuomos sutartimi, sudarytoje tarp ieškovo ir Kauno miesto valdybos, šalys susitarė, kad be nuomotojo raštiško leidimo ieškovui neleidžiama perplanuoti ir pertvarkyti nuomojamų patalpų, išskyrus darbus, pagerinančius patalpų (inžinerinių tinklų, pvz. apšildymo, vandentiekio, kanalizacijos, elektros, ryšių ir t.t. sumontavimas, sienų, langų apšiltinimas ir pan. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad 1995 03 02, 1996 05 28 buvo patvirtinti ieškovo nuomojamų patalpų rekonstrukcijos planai. 1996 06 22. raštu Nr. 43-1331 Kauno miesto savivaldybė sutiko, kad ieškovas atliktų nuomojamų patalpų kapitalinį remontą, nekeičiant konstrukcijų ir išplanavimo, taip pat sutiko, kad ieškovas įrengtų inžinerinius tinklus (b.l. 26 t. 1).
Taigi, 1995 m. sausio 13 d. patalpų nuomos sutarties 5.2 punktas, patalpų rekonstrukcijos planai, suderinti Kauno miesto savivaldybėje 1996 06 22 raštas patvirtina, kad nuomotojas leido ieškovui patalpas gerinti. Ta aplinkybė, kad Kauno miesto savivaldybė 1996 m. 06 22 raštą ieškovui pateikė po to, kai dalis darbų buvo atlikta, patvirtina, kad šalys iš esmės susitarė dėl patalpų pagerinimo, todėl kaip ir numatyta nuomos sutarties 5, 4 punkte, ieškovas turi teisę į išlaidų, turėtų gerinant pastatus laikotarpyje nuo 1995 01 15 iki 1996 06 22, atlyginimą. Atlygintinos turi būti tos išlaidos, kurias ieškovas turėjo atlikdamas pagerinimus, numatytus nuomos sutarties 5,2 punkte bei 1996 06 22 rašte (1964 m. CK 316 str. 1 d.).
1996 m. gruodžio 17 d. tarp Kauno miesto savivaldybės ir ieškovo buvo sudaryta tų pačių patalpų (duomenys neskelbtini) panaudos sutartis (b.l. 25 t. 1). Panaudos sutarties 5.2 punktu šalys susitarė, kad panaudos gavėjas be panaudos davėjo raštiško leidimo negali patalpų nuomoti, perplanuoti, pertvarkyti, išskyrus patalpų pagerinimo darbus (inžinerinių tinklų - apšildymo, vandentiekio, kanalizacijos, elektros, ryšių ir t.t. sumontavimas, sienų, langų apšildymas ir pan.).
Ieškovas statybos darbus vykdė ir pasibaigus nuomos sutarčiai, t.y. panaudos sutarties laikotarpyje. Panaudos gavėjas atskiro raštiško panaudos davėjo sutikimo vykdyti statybos darbus neturėjo. Tačiau, atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad buvęs nuomotojas ir panaudos davėjas buvo tas pats asmuo (Kauno miesto savivaldybė) ir į tą aplinkybę, kad pagal panaudos sutarties 5,2 punkte numatytas sąlygas, kai kuriuos darbus buvo galima panaudos gavėjui atlikti be panaudos davėjo raštiško sutikimo, svarbu nustatyti, kokius patalpų pagerinimus ieškovas atliko panaudos sutarties laikotarpyje ir ar juos atlikti buvo reikalingas atskiras panaudos davėjo raštiškas sutikimas.
Negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad statybos darbai atlikti nuo 1996 12 31 iki 1999 05 20 yra savavalinė statyba, dėl tos priežasties, kad ieškovas neturėjo valstybinės statybos inspekcijos leidimo vykdyti statybos darbus. 1999 05 20 leidimas vykdyti statybos darbus (rekonstruoti pastatus (duomenys neskelbtini)) išduotas atsakovui (b.l. 29, t.1). Šis leidimas, kaip ir nurodyta pačiame leidime, atsirado 1996 06 05 leidimo vykdyti statybos darbus pagrindu. 1996 06 05 leidimas vykdyti statybos darbus buvo išduotas ieškovui (b.l. 27 t. 1). Todėl 1999 05 21 leidimo vykdyti statybos darbus, išduoto atsakovui, negalima laikyti visiškai savarankišku leidimu, nesusijusiu su 1996 06 05 ieškovui išduotu leidimu, juolab, kad atsakovas nevykdė jokių statybos darbų.
Sutinkamai su CK 114 str. 2 d. (1997 07 09 redakcija) statytojui, pažeidus statinio statybos taisykles (neturi leidimo statybai, nukrypo nuo projekto ir t.t.) apskrities viršininko statybos valstybinės priežiūros tarnyba ar savivaldybė nustatytu terminu įpareigoja statytoją suderinti projektą, gauti nustatytą leidimą statybai ar gali pareikalauti nugriauti statinį. Iš 1999 09 20 leidimo vykdyti statybos darbus darytina išvada, kad suderinus projektą ir buvo išduotas leidimas statybai. Tą rodo ir vieno iš pastatų (garažas-dirbtuvės), kurį Valstybės turto fondas perdavė naudoti ir jis buvo 1999 05 25 priimtas naudoti, aktas (b. l. 31-32 t. 1). Šio akto 11 punkte yra pažymėta, kad patvirtinto projekto pakeitimai ir nukrypimai yra nustatyta tvarka suderinti. Taigi 1999 m. leidimas statybai buvo išduotas 1996 06 05 ieškovui išduoto leidimo pagrindu pagal ieškovo 1996 05 28 ir 1999 05 03 suderintus projektus statyti ūkio būdu, kas ir buvo pastatyta. Todėl, esant tokioms aplinkybėms, kada leidimas statybai išduodamas dėl jau atliktų statybos darbų neturint leidimo, užbaigtą statinį leidžiama priimti naudoti ir tai nelaikoma savavaline statyba (CK 114 str. 3 d., 1967 07 09 redakcija).
Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos 1998 12 21 dieną, kai Kauno miesto savivaldybė perdavė atsakovui statinius (duomenys neskelbtini), ieškovas pripažinimo tinkamu naudoti pastatus akto neturėjo. Tačiau, tai nereiškia, kad ieškovas prarado teisę į išlaidų, turėtų pagerinant privatizuojamus objektus, atlyginimą. Teisę gauti dėl privatizavimo objekto (statinio) pagerinimo padarytas išlaidas numato Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 str. 13 punktas. Atlyginimo tvarką reglamentuoja Valstybės turto fondo valdybos sprendimais Nr. 2 ir Nr. 3 patvirtinta tvarka pagal kurią išlaidų sumą turi patvirtinti baigto rekonstruoti ar remontuoti objekto pripažinimo tinkamu naudoti aktas.
Dėl jau aptartų priežasčių rekonstruoti pastatai iki jų perdavimo 1999 01 08 Valstybės turto fondui nebuvo priimti naudoti ir todėl ieškovas pastatų priėmimo aktų neturi. Tačiau, neturint šio dokumento, išlaidos dėl pastatų pagerinimo gali būti patvirtinamos ekspertizės aktais, kas yra numatyta ir Valstybės turto fondo Tvarkos Nr. 3 IV skyriuje.
Pirmosios instancijos teismas paskyrė patalpų (duomenys neskelbtini) įrengimo ir pagerinimų išlaidų pripažinimo buhalterinę ekspertizę, kuri pripažino, kad ieškovo prašoma pripažinti 483 363 Lt išlaidų suma yra pagrįsta juridinę galią turinčiais dokumentais. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad iki 1996 05 22 ieškovas neturėjo nuomotojo sutikimo atlikti patalpų pagerinimo darbus, o nuo 1996 12 31 iki 1999 05 20 vykdė savavalinę statybą, ieškinį atmetė, todėl netyrė ir nevertino, kokius konkrečius darbus atliko ieškovas ir ar jie atitinka panaudos sutarties 5.2 punkte numatytiems patalpų pagerinimo darbams, kurie galėjo būti atlikti be panaudos davėjo raštiško sutikimo.
Išdėstytų motyvų pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo (CPK 325 str. 1 d.). Nagrinėjant bylą iš naujo, reikalinga ištirti ir nustatyti, kokius konkrečius patalpų pagerinimus atliko ieškovas ir nustačius minėtas aplinkybes spręsti, ar atlikti šiems patalpų pagerinimo darbams buvo reikalingas panaudos davėjo raštiškas sutikimas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 4 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2005 m. sausio 5 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.