- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-06-06
- Bylos Nr.
- 2A-564-324/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Gudynienė (pirm.), Arūnas Rudzinskas, Algimantas Kukalis
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus tekstilė“
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.9.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Gudynienės, kolegijos teisėjų Arūno Rudzinsko ir Algimanto Kukalio, sekretoriaujant Editai Jakučionytei, dalyvaujant ieškovės atstovui adv. V.Kucevičiui, atsakovo atstovui adv. V.Jurčikoniui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus tekstilė“ apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2007 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-52-572/07 pagal R. R. ieškinį uždarajai akcinei bendrovei „Alytaus tekstilė“ dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė prašė pripažinti neteisėtu darbo sutarties nutraukimą su atsakovu ir laikyti, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu; priteisti iš atsakovo 6 vidutinių atlyginimų dydžio išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pažeistoms teisėms ginti. Reikalavimą grindė tuo, kad, nuo 1981 m. kovo 17 d. dirbusi atsakovo įmonės taurinimo gamybos cecho kokybės kontroliere, 2005 m. gegužės 4 d. gavo pranešimą apie darbo santykių pasibaigimą nuo 2005 m. birželio 6 d. pagal DK 129 straipsnį. Jame buvo nurodyta, jog įmonėje laisvų ir atitinkančių ieškovės kvalifikaciją darbo vietų nėra; kai jų atsiras – ieškovė bus priimta į darbą. Iš darbo esanti atleista be pagrindo – atsakovas nepasiūlė kito darbo, į buvusią jos darbo vietą buvo priimtos trys naujos darbuotojos. Nutraukęs darbo sutartį, darbdavys su ja neatsiskaitė Dėl neteisėto atleidimo iš darbo buvusi pažeminta, metus laiko bylinėjosi dėl neišmokėto darbo užmokesčio, negalėjo susirasti kito darbo, nors buvo įregistruota darbo biržoje, neturėjo galimybės prisidėti prie šeimos pajamų. Dėl to patyrė neturtinę žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Alytaus rajono apylinkės teismas 2007 m. vasario 12 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino. Pripažino 1981 m. kovo 17 d. šalių sudarytos neterminuotos darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir laikė, kad darbo sutartis su ieškove yra nutraukta pagal DK 297 straipsnio 4 dalį teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Priteisė iš atsakovo ieškovei 13284,09 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2005 m. birželio 7 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos, po 37,63 Lt (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo dienos užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2007 m. vasario 13 d. iki sprendimo įsigaliojimo dienos, 500 Lt neturtinei žalai atliginti, 100 Lt advokato pagalbai apmokėti. Likusią ieškinio dalį atmetė. Sprendė, kad ieškovės atleidimas iš darbo nebuvo sąlygojamas ekonominių priežasčių, nes į jos pareigas buvo priimtos trys naujos kontrolierės. Prieš darbo sutarties nutraukimą ieškovei nepasiūlytas kitas darbas, nors įspėjimo laikotarpiu į darbą buvo priimta 20 žmonių nekvalifikuotam darbui atlikti. Ieškinio senaties termino eigos pradžia laikė 2005 m. gegužės 31 d. įsakymo nr. P-130 Dėl darbo sutarties nutraukimo patvirtintos kopijos įteikimo dieną - 2005 m. rugpjūčio 24 d. (DK 297 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo nr. 44 „Dėl darbo kodekso normų reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), taikymo teismų praktikoje“ 14 punktas). Kadangi ieškovė apie naujų kontrolierių priėmimą į darbą tiksliai sužinojo tik gavusi 2005 m. lapkričio 8 d. atsakovo įmonės generalinio direktoriaus raštą (b.l. 8), o į teismą kreipėsi 2005 m. lapkričio 29 d., teismas ieškinio senaties terminą atnaujino. Prašomos priteisti neturtinės žalos dydį sumažino atsižvelgdamas į tai, kad ieškovei nebuvo sunku persikvalifikuoti ir susirasti kitą darbą, o jos išgyvenimai dėl atleidimo nebuvo tokie stiprūs, kad prireiktų kvalifikuotos medikų pagalbos ar vaistų. Reikalavimą priteisti šešių vidutinių atlyginimų išmoką atmetė, nes ją ieškovė yra gavusi.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas nurodo, jog neteisėtos ir nepagrįstos sprendimo dalys dėl vidutinio darbo užmokesčio bei neturtinės žalos priteisimo.
Atsakovas sutinka, kad ieškininės senaties eigos pradžios terminas skaičiuotinas nuo 2005 m. rugpjūčio 24 d., tačiau į teismą ieškovė kreipėsi, šį terminą praleidusi. Nepagrįstai spręsta, kad apie naujų darbuotojų priėmimą į darbą ieškovė sužinojo 2005 m. spalio 26 d., nagrinėjant teisme kitą civilinę bylą. Ieškovė apie tai sužinojo anksčiau ir kitomis aplinkybėmis. Liudytoja V. I. parodė, kad dirbančios kontrolierės buvo paprašytos pranešti atleistoms atsakovo įmonės darbuotojoms apie įsidarbinimo galimybę. Ieškovė pati nurodė, kad po darbo sutarties nutraukimo išvažiavo į kaimą ir ten 2005 m. birželio 10 d. - 2006 m. rugsėjo 15 d. laikotarpiu gydėsi. Tai patvirtina, jog nebuvo įmanoma ją pakviesti dirbti. Pati įsidarbinti atsakovo įmonėje ieškovė nebandė. Viena darbo vieta buvo pasiūlyta ir bylos nagrinėjimo metu. Šios aplinkybės patvirtina, kad, elgdamasi rūpestingai ir apdairiai, apie tariamą teisių pažeidimą ieškovė galėjo sužinoti kartu su kitomis kontrolierėmis, t.y. anksčiau, nei nustatė pirmosios instancijos teismas. Nebuvo pagrindo atstatyti ieškininės senaties terminą ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegijos 2005 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-203/2005).
Iš byloje surinktų įrodymų nebuvo nustatyta atsakovo kaltė. Pirmenybė likti darbe pagal DĮK 135 str. 2 d. taikoma tik tiems darbuotojams, kurių kvalifikacija nėra žemesnė už kitų dirbančių toje įmonėje tos pačios specialybės darbuotojų. Pagal įstatymo analogiją į tas pačias aplinkybes darbdavys turi atsižvelgti, priimdamas į darbą. Per atleidimo proceso laikotarpį darbo sutartys buvo nutrauktos su 13 kokybės kontrolierių – keturios iš jų buvo aukštesnio už ieškovės 5 A2 kvalifikacinio lygio. Kadangi, esant mažesniam planui, įmonės apyvarta ėmė netikėtai didėti 2005 m. birželį, priimamų darbuotojų kvalifikacija turėjo reikšmę. Esant tokioms aplinkybėms bei įrodymams, kad ieškovė net nebandė įsidarbinti, teismas negalėjo konstatuoti įstatymo pažeidimų.
Neteisingai įvertinta atsakovo įmonės sunki ekonominė padėtis. Ją patvirtina 2006 m. sausio 3 d. pažyma apie taurinimo gamybos augimą, 2006 m. kovo 1 d. pažyma apie taurinimo skyriaus kokybės kontrolierių prastovas 2005 m. gegužės mėnesį, įmonės balansas, liudytoja V. I. Byloje nėra įrodymų, paneigiančių jos parodymus apie netikėtą gamybos išaugimą 2005 m. birželio mėnesį. To protingai numatyti nebuvo galima. Kokybės kontrolierių atleidimo iš darbo procesas vyko palaipsniui ir truko daugiau nei metus laiko. Nors 2005 m. birželio mėn. užsakymų netikėtai padaugėjo, tačiau atsakovas turėjo užbaigti 2005 m. balandį pradėtą ieškovės atleidimo iš darbo procedūrą.
Nors į darbą buvo priimta 20 darbuotojų nekvalifikuotam darbui atlikti, ieškovė nenurodė pareigybės, kuri jai būtų tikusi. Dėl sutikimo dirbti konkretų darbą už darbuotoją darbdavys negali nuspręsti.
Nesutinka su neargumentuota teismo išvada dėl neturtinės žalos priteisimo. Ją priteisti R. R. prašė tik dėl to, kad, neteisėtai atleidus iš darbo, atsakovas priėmė į darbą ne ieškovę, o kitas kontrolieres. Tuo pačiu buvo grindžiamas ir ieškininis reikalavimas dėl neteisėto darbo sutarties nutraukimo. Liudytoja V. I. patvirtino, kad darbdavys prašė pranešti atleistoms darbuotojams apie galimybę įsidarbinti. Civilinėje byloje dėl darbo užmokesčio išieškojimo ieškovė nurodė neturinti pretenzijų dėl darbo sutarties pasibaigimo. Akivaizdu, kad kitos atleidimo iš darbo aplinkybės negalėjo turėti įtakos ieškovės dvasiniams išgyvenimams.
Prašo panaikinti sprendimo dalis, kuriomis ieškovei priteistas vidutinis darbo užmokestis ir neturtinė žala, priimti naują sprendimą ir šiuos ieškovės reikalavimus atmesti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo sprendimo nekeisti remiantis DK 129 straipsnio 1 d nuoroda, kad atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra jo kaltės, leidžiama jei negalima darbuotojo, jo sutikimu perkelti į kitą darbą. Pasiūlyti atleidžiamam darbuotojui kitą darbą yra administracijos pareiga, todėl įrodymus apie darbuotojo atsisakymą būti perkeltam į kitas pareigas turėjo pateikti atsakovas. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nuostoliai atsakovo įmonėje susidarė ne taurinimo gamybos skyriuje, tad dėl ekonominių priežasčių mažinti darbuotojų skaičių būtinybės nebuvo. Atsakovo pateiktos pažymos apie kontrolierių prastovas patvirtina, kad prastovų valandos palaipsniui mažėjo, o tai tik patvirtina, kad atleidimo iš darbo metu taurinimo gamyboje produkcijos apimtys didėjo. Ieškovė taip pat nurodė, kad atsakovas pripažino kito darbo nepasiūlęs dėl tuo metu įmonei reikalingų darbuotojų vyriškiems arba daug fizinės ištvermės reikalaujantiems darbams.
Apeliacinės bylos nagrinėjimo metu dalyvaujantys joje asmenys palaikė argumentus, išdėstytus savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Kolegija nenustatė CPK 329, 330 straipsniuose reglamentuotų aplinkybių skundžiamam sprendimui panaikinti ar pakeisti.
Apeliaciniame skunde nėra reikalavimo dėl teismo išvados darbo sutarties nutraukimo klausimu. Atsižvelgiant į tai, kad skundo pagrinduose nurodomos neteisingos teismo išvados darbo sutarties nutraukimo teisėtumo klausimu, kolegija pasisako ir dėl faktinio apeliacinio skundo dalyko ( CPK 302, 414 straipsniai, 320 straipsnio pirmoji dalis).
Darbo kodekso 129 straipsnio pirmoji dalis įtvirtina galimybę nutraukti su darbuotoju neterminuotą darbo sutartį tik dėl svarbių priežasčių. Atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra jo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog, nutraukdama darbo sutartį su ieškove, UAB „Alytaus tekstilė“ nesilaikė pastarojo reikalavimo bei neįrodė svarbių su ieškove sudarytos darbo sutarties nutraukimo aplinkybių. Duomenų, paneigiančių apylinkės teismo nustatytas bei CPK 185 straipsnyje nustatyta tvarka įvertintas faktines aplinkybes, apeliantas nepateikė, ir apeliacinio skundo pagrindo neįrodė (CPK 302, 178 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimu nr. 44 “Dėl Darbo Kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, taikymo teismų praktikoje” 4.3, 7 punktais išaiškino, jog darbo sutarties nutraukimas dėl ekonominių priežasčių turi būti pagrįstas ekonomine būtinybe. Kitas darbas (laisva darbo vieta ar pareigos) visų pirma turi būti siūlomas atsižvelgiant į atleidžiamo darbuotojo profesiją, specialybę, kvalifikaciją ir, reikiamais atvejais, į sveikatos būklę, o jeigu laisvų tokio darbo vietų nėra arba darbuotojas nesutinka būti į jas perkeltas – turi būti siūlomas bet koks kitas darbas, kurį darbuotojas, atsižvelgiant į jo sugebėjimus ir sveikatos būklę, galėtų dirbti. Jeigu darbuotojo profesija, specialybė, kvalifikacija, atitinkamais atvejais – ir sveikatos būklė, yra tinkami laisvai darbo vietai (pareigoms) užimti, darbdavys privalo jam šį darbą (pareigas) pasiūlyti, išskyrus atvejus, kai darbdavys to negali padaryti dėl objektyvių priežasčių. Įstatymas nenustato privalomos rašytinės formos kito darbo pasiūlymui, taip pat darbuotojo atsisakymui nuo pasiūlymo. Pareiga teisme įrodyti tokių faktų buvimą tenka darbdaviui (atsakovui) (CPK 178 straipsnis).
Vadovaudamasis galiojančiais darbo įstatymais ir šiuo išaiškinimu, aplinkės teismas teisingai įvertino atsakovo pateiktus įrodymus apie ekonomines darbo sutarties nutraukimo priežastis. 2005 m. balandžio 4 d. pranešime apie darbo santykių pasibaigimą ieškovei nurodoma, kad iš darbo ji būsianti atleista dėl nuolat mažėjančių gamybos apimčių, mažėjančio apyvartos ir didėjančių bendrovės nuostolių. Apeliacinio bylos proceso metu atsakovas faktiškai pripažino, jog nuo 2005 m. birželio mėnesio įmonės gamybos apimtys išaugo. Iš 2006 m. sausio 3 d. atsakovo pažymėjimo nr. 31-04-13 matyti, kad AB „Alytaus tekstilė“ 2005 m. audinių produkcija jau gegužės mėnesį buvo žymiai didesnė, nei sausio – balandžio mėnesiais. Kolegija iš dalies sutinka su apelianto teiginiu apie tai, jog ryškaus gamybos padidėjimo darbdavys protingai negalėjo numatyti, tačiau, ženkliai pagerėjus įmonės ekonominei padėčiai įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą laikotarpiu, nėra logiškai paaiškinama jo pozicija apie būtinumą užbaigti pradėtą darbo sutarčių nutraukimo procesą, po to į darbą priimant naujus darbuotojus. Esant tokioms aplinkybėms, darbo sutarties nutraukimo priežastis pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino kaip nepakankami svarbias.
Apeliantas neginčija bylos nagrinėjimo metu nustatytosios aplinkybės, jog, nutraukiant darbo sutartį, nepasiūlė ieškovei kito darbo, o įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą laikotarpiu į darbą buvo priimta 20 įvairių darbuotojų nekvalifikuotam darbui atlikti. Objektyvių priežasčių, dėl kurių ieškovei nepasiūlė būti perkelta į minimas darbo vietas, atsakovas nenurodė ir neįrodė. Sprendžiant, ar darbdavys tinkamai įvykdė DK 129 straipsnio pirmojoje dalyje nustatytą sąlygą, neturi reikšmės aplinkybė, jog jokios iš naujųjų jai tinkamų pareigybių ieškovė neįvardijo bylos nagrinėjimo metu. Apeliacinės instancijos teisme ieškovės atstovas nurodė, jog ieškovė būtų sutikusi dirbti atliekų perdirbėja, mokine rakliste. Nesant pasiūlymo, ieškovė negalėjo išreikšti ir sutikimo ar nesutikimo dirbti siūlomą darbą. Pareigą pasiūlyti darbuotojui kitą darbą turi darbdavys, todėl nereikšminga skunde nurodoma aplinkybė apie ieškovės išvykimą į kaimą ir nebandymą įsidarbinti pačiai. Bylos nagrinėjimo dalyku nebuvo DĮK 135 straipsnyje reglamentuota pirmenybės teisė likti darbe (į atleistųjų kokybės kontrolierių vietas buvo priimami nauji darbuotojai), todėl neanalizuotini apeliacinio skundo argumentai apie darbdavio teisę priimti į darbą aukštesnės kvalifikacijos darbuotojus.
Nors ieškinyje dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais išieškojimo, R. R. nurodė neturinti darbdaviui pretenzijų dėl darbo sutarties pasibaigimo, pastaroji aplinkybė negali būti pagrindu atmesti ieškovės reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo. Kaip minėta, šio ieškinio pateikimo metu ieškovė nežinojo apie tai, kad darbdavys turėjo galimybę pasiūlyti jai kitą nekvalifikuotą darbą, bei kad po atleidimo į jos darbo vietą buvo priimtos trys naujos kontrolierės. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti ieškovei 500 Lt neturtinei žalai atlyginti pagrįstas tuo, jog atsakovas, neteisėtai atleisdamas ją iš darbo, pažeidė DK 2 straipsnio pirmosios dalies aštuntajame punkte įtvirtintą darbo santykių stabilumo principą. Darbo santykiai turi atitikti nuolatinumo kriterijus, todėl negalima nepagrįstai be svarbių priežasčių jų nutraukti. Teismas konstatavo, jog darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį savo iniciatyva kai nėra darbuotojo kaltės, taip pasielgti galėjo tik esant paskutinei neišvengiamai būtinybei, tačiau šio principo nesilaikė. Dėl to ieškovė patyrė neigiamus išgyvenimus. Šių teismo argumentų apeliantas neginčija. Priteistoji suma atitinka teisingumo, protingumo kriterijus bei turtinę atsakovo padėtį. Atsakovo motyvai apie ieškovės išgyvenimų lygmenį bei darbo sutarties nutraukimo pasekmes yra įvertinti teismo sprendimu, prašomą priteisti žalos sumą ženkliai sumažinant. Teismas nustatė visus įstatyminius neturtinės žalos priteisimo pagrindus, todėl nėra pagrindo panaikinti sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada dėl ieškininės senaties termino atnaujinimo.
Civilinėje byloje pagal ieškovo A. Ž. ieškinį atsakovui UAB „Naujamiesčio būstas“ dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo, kurioje 2005 m. kovo 21 d. priimta nutartimi yra grindžiamas apeliacinis skundas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegija konstatavo, kad aplinkybė, jog asmuo apie pažeistas teises realiai galėjo sužinoti ir sužinojo tik pasibaigus ieškinio senaties terminui, kurio pradžią įstatymas susiejo su objektyviais įvykiais, neturi įtakos ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymui, bet, atsižvelgus į konkrečios bylos aplinkybes, ji gali būti pripažinta pagrindu atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Ar yra pagrindas pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, yra fakto klausimas, kurį tiria ir remdamiesi byloje esančiais duomenimis nustato pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai.
Taikydamas ieškininės senaties termino atnaujinimą reglamentuojančius įstatymus, apylinkės teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos šiuo klausimu.
Darbo ar kiti įstatymai nenurodo aplinkybių (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių), kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti. Įstatymuose taip pat nėra įvardyti ir kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę, ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tais atvejais, kada ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties teisės pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai, ir ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista. Jeigu ieškovo individualios savybės galėjo apsunkinti susidariusios situacijos suvokimą, tai gali sudaryti pagrindą svarstyti klausimą dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo.
Įvertinus bylos aplinkybes ir vadovaujantis cituotais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 7.4, 15.1 punktų išaiškinimais apygardos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas ieškovės nurodytas aplinkybes pagrįstai pripažino svarbia priežastimi praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti. Nors liudytoja V. I. parodė, jog apie naujų darbo vietų atsiradimą po atleidimo iš darbo informavusi atleistąsias kontrolieres bei prašiusi apie tai pranešti viena kitai, atsakovas pripažįsta, kad dėl ieškovės išvykimo iš gyvenamosios vietovės su ja nepavyko susisiekti. Nėra įrodymų ir apie tai, kad minima informacija ieškovei būtų buvusi suteikta per kitus darbuotojus. Ši liudytoja nurodė ir aplinkybę, jog apie naujas darbo vietas niekur nebuvo paskelbta. Nustatyta, jog, pranešdamas apie darbo sutarties nutraukimą, atsakovas nuslėpė nuo ieškovės galimybę įsidarbinti nekvalifikuotų darbuotojų darbo vietose ( t. 1 b.l. 47). Atsakovo įmonės didelė, todėl darbuotojui stebėjimo būdu šios aplinkybės praktiškai neįmanoma išsiaiškinti. Būdama silpnesne darbo sutarties šalimi, ieškovė negalėjo turėti informacijos apie įmonėje esančias laisvas darbo vietas. Iš jos paaiškinimų matyti, jog po darbo sutarties nutraukimo 2005 m. birželio 10 d. ieškovė išvažiavo iš gyvenamosios vietovės į kaimą, ten buvo iki 2005 m. rugsėjo 15 d. Kadangi atsakovas su ja pilnai neatsiskaitė, 2005 m. rugsėjo 29 d. iškėlusi civilinę bylą dėl su darbo santykiais susijusių išmokų. Apie naujų darbuotojų priėmimą išgirdusi pas advokatą 2005 m. spalio 7 d. iš atsitiktinai sutiktos moters ( t. 1 b.l. 96). Kad egzistuoja aplinkybės, patvirtinančios atleidimo iš darbo neteisėtumą, iš atsakovo tiksliai sužinojusi bylinėjimosi su AB “Alytaus tekstilė” proceso metu. Nors Alytaus raj. apylinkės teismo civilinėje byloje nr. 2-3621-90/2005 nėra atsakovo pažymų ar kitokių duomenų apie pastarąsias aplinkybes, nagrinėjamos bylos 1 tomo 8 lape yra 2005 m. lapkričio 7 d. atsakovo pranešimas advokatei apie naujai priimtuosius darbuotojus. Šią pažymą ieškovė įvardija tikslia sužinojimo apie pažeistas teises data. Atsižvelgiant į tai, sužinojimo apie pagrindą pažeistoms darbinėms teisėms ginčyti data laikytina 2005 m. spalio 29 d. – lapkričio 9 d. vykusio teismo posėdžio laikotarpis. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad, elgdamasi rūpestingai ir atidžiai, ieškovė apie pažeistas teises galėjo sužinoti tuo pat metu, kaip ir kitos kontrolierės. Ieškovė yra nebaigtą vidurinį išsilavinimą turinti darbininkė. Darbo sutarties nutraukimas po 24 atsakovo įmonėje dirbtų metų negalėjo sukelti teigiamų išgyvenimų, todėl logiškai paaiškinama, kad po atleidimo iš darbo ieškovė pakeitė gyvenamąją vietą vasaros laikotarpiui ir, pasitikint darbdaviu, netikrino jo atliktų veiksmų teisėtumo. Sužinojusi apie pagrindą ginčyti darbo sutarties nutraukimą, į teismą kreipėsi per protingą laikotarpį – vieną mėnesį. Esant tokioms aplinkybėms, praleisto ieškininės senaties termino atnaujinimas užtikrina darbuotojo pažeistų subjektinių teisių apsaugą, užkerta galimybę darbdaviui piktnaudžiauti savo teisėmis ir garantuoja teisinių darbo santykių stabilumą bei apibrėžtumą.
Vadovaujantis išdėstytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos sprendimas nekeistinas (CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmasis punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti, 2007 m. vasario 12 d. Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą.