Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose netinkamomis sąlygomis.

Atsakovo atstovas atsiliepime prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį.

Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau ir – LVAT), formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (pvz., LVAT 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Marijampolės pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto į pataisos namų administraciją. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos, tačiau pareiškėjas į teismą kreipėsi 2017 m. gegužės 8 d., šią aplinkybę patvirtina Marijampolės pataisos namų spaudas ant voko (b. l. 7), todėl daliai reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas praleido senaties terminą.

Pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą bei nurodė, jog yra teisiškai neišprusęs, socialiai remtinas, bedarbis, todėl negali tinkamai ginti savo teisių, be to bausmę atlieka nuo 2006 m. gruodžio 14 d. iki šiol (skundas išsiųstas 2017 m. gegužės 8 d.) (b. l. 6).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių jis patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, orumo pažeminimą ir pan. Pažymėtina, kad jei pareiškėjas jautė nepatogumus, išgyvenimus, orumo pažeminimą, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Nors, pareiškėjas nurodė, jog yra teisiškai neišprusęs, socialiai remtinas, bedarbis, bausmę atliekantis nuo 2006 m. gruodžio 14 d., tačiau nurodytos aplinkybės vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nurodytų kriterijų. Tai, kad pareiškėjo laisvė yra apribota, negali pateisinti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatyto trejų metų ieškinio senaties termino nesilaikymo. Pareiškėjas, neturėdamas lėšų susirasti advokatą, nei galimybių konsultuotis su advokatais dėl žalos atlyginimo, galėjo kreiptis dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą. Esant šioms aplinkybėms atsakovo atstovo prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2006 m. gruodžio 14 d. iki 2014 m. gegužės 7 d. taikytinas ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Marijampolės pataisos namuose nuo 2014 m. gegužės 8 d. iki 2017 m. gegužės 8 d.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Marijampolės pataisos namai arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p., 25 str., 56 str. 4 d., 67 str., 71 str.).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose gyvenamosiose patalpose, kurių plotas neatitiko nustatytų reikalavimų.

Nors pareiškėjas skunde nurodė, jog pagal Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 6.15. punkto nuostatas vienam asmeniui kalinimo įstaigoje turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, tačiau teismas pažymi, jog minėta Higienos norma neteko galios 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (nuo 2010 m. balandžio 11 d.) (Žin., 2010, Nr. 41-1999). Nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo 2010 m. balandžio 26 d. Teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" pakeitimo" (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11¹.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o Taisyklių 11¹.2 punktas - ne mažesnį kaip 3,6 kv. m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjui buvo skirtos nuobaudos uždarant į šias kameras: nuo 2016 m. sausio 21 d. 15 parų į kamerą Nr. 16, nuo 2016 m. balandžio 1 d. 7 mėnesių laikotarpiui į kamerą (kamerų tipo patalpos) Nr. 15, nuo 2016 m. gegužės 10 d. 15 parų į kamerą (kamerų tipo patalpos) Nr. 25, nuo 2016 m. gegužės 25 d. 15 parų į kamerą (kamerų tipo patalpos) Nr. 25 ir nuo 2016 m. birželio 9 d. 12 parų į kamerą (kamerų tipo patalpos) Nr. 25 (b. l. 19, 24, 30, 34, 37, 42, 51, 53, 61, 64).

Bylos duomenimis, t. y. Kamerų tipo patalpų schema bei Nuteistųjų uždarymo į baudos (drausmės) izoliatorių arba karcerį apskaitos žurnalu Nr. 8.58 nustatyta, kad kameros Nr. 16 plotas 20,20 kv. m, kartu su pareiškėju nuobaudą atliko 5 nuteistieji, taigi vienam asmeniui teko 4,04 kv. m. (20,20/5) (b. l. 20-29, 73 schemoje I-46). Kameros Nr. 15 plotas 16,46 kv. m, įrengtos 4 vietos, kartu su pareiškėju nuobaudą atliko 2 asmenys, tai patvirtina Nuteistųjų perkėlimo į drausmės grupę ar kamerų tipo patalpas apskaitos žurnalas Nr. 8.59, taigi vienam asmeniui teko 8,23 kv. m (16,46/2) (b. l. 33-36, 73 schemoje I-45). Kameros Nr. 25 plotas 34,83 kv. m, įrengtos 9 gyvenamosios vietos, kartu su pareiškėju nuobaudą nuo 2016 m. gegužės 10 d. iki 2016 m. gegužės 24 d. ir nuo 2016 m. gegužės 25 d. iki 2016 m. birželio 8 d. atliko 6 asmenys, taigi vienam asmeniui teko 5,08 kv. m (34,83/6) (b. l. 38-50, 53-60, 72 schemoje 2-43). Nuo 2016 m. birželio 9 d. iki 2016 m. birželio 21 d. minėtoje kameroje gyveno 9 nuteistieji, todėl vienam asmeniui teko 3,87 kv. m (b. l. 63-71).

Atsižvelgiant į išdėstyta, daroma išvada, kad pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu kalint kamerų tipo patalpose, buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl pareiškėjo teiginiai dėl jam tekusio per mažo gyvenamojo ploto, atmestini kaip neįrodyti.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., 2009 m. vasario 20 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A556 - 95/2009).

Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė 100 000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė emociniais ir dvasiniais išgyvenimais, pažeminimu, nepatogumais ir pan. Į bylą pateikti duomenys apie pareiškėjo sveikatos būklę vertinamuoju laikotarpiu, patvirtina, kad T. V. į Marijampolės pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybą dėl pablogėjusios sveikatos ryšium su netinkamomis kalinimo sąlygomis, nesikreipė. Atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi dėl kitų sveikatos sutrikimų, t. y. 15 kartų jam buvo nustatyti apsvaigimai heroinu ir kitomis narkotinėmis medžiagomis, taip pat 29 kartus kreipėsi dėl abstinencijos ir kitų psichikos sutrikimų vartojant heroiną ir kitas narkotines medžiagas (b. l. 18). Marijampolės pataisos namų Psichologinės tarnybos 2017 m. gegužės 30 d. pažyma Nr. 55/04-477 patvirtina, kad pareiškėjas dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų į Psichologinės tarnybos specialistus nesikreipė (b. l. 17). Teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Taip pat nėra duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 56 str.). Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo T. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.