- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-29
- Bylos Nr.
- 1A-350-135-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-40-1-00598-2009-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Bronius Zalaga (pirm.), Klavdija Kruminienė, Irena Ivanovienė
- Nuteistasis
- R. J.
- Civilinis ieškovas
- D. G., S. G.
- Civilinis atsakovas
- UAB ,,B.“
- Nukentėjusysis
- D. G., S. G.
- Advokatai
- Saulius Alysas
Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-350-135/2011
Teisėja Eleonora Matulaitienė Teisminio proceso Nr. 1-40-1-00598-2009-9
2011 m. rugsėjo 29 d.
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,
nuteistajam R. J., jo gynėjui advokatui Z. Š.
nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui D. G., jo įstatyminei atstovei D. G., jų atstovui adv. Henrikui Oseckiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. ir civilinio atsakovo UAB ,,B.“ apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d. ir nuteistas pinigine bauda 25 MGL, t. y. 3250,00 Lt (trijų tūkstančių dviejų šimtų penkiasdešimties litų), baudą įpareigojant sumokėti per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Skundžiamu nuosprendžiu civilinio ieškovo S. G. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista nukentėjusiajam D. G., gimusiam 1994-04-12, iš civilinio atsakovo UAB “B.“ 41 368 Lt (keturiasdešimt vienas tūkstantis trys šimtai šešiasdešimt aštuoni litai) neturtinės žalos atlyginimas.
Taip pat iš R. J. nukentėjusiajam S. G. priteista 3300 Lt (tris tūkstančiai tris šimtai litų) išlaidų už advokato pagalbą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. J. nuteistas už tai, kad 2009 metų gruodžio 26 dieną, apie 21.49 valandą, dirbdamas uždarojoje akcinėje bendrovėje “B.“ taksi vairuotoju, (duomenys neskelbtini) namu esančioje pėsčiųjų perėjoje, nereguliuojamoje šviesoforo signalu, vairuodamas kelių transporto priemonę - automobilį RENAULT ESAPCE, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 37 ir 133 punktų reikalavimus, tai yra, važiuodamas Tilžės gatve trečia eismo juosta (įskaitant pirmąją eismo juostą, skirtą maršrutiniam transportui) nuo (duomenys neskelbtini) gatvės link (duomenys neskelbtini) gatvės ir, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, esančios prie Šiaulių miesto autobusų stoties, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių saugumui, pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, ypač kelio būklę ir meteorologines sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesulėtino greičio ir nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų pėsčiuosius, ir dėl to kliudė iš dešinės pusės per pėsčiųjų perėją bėgusį nepilnametį D. G., gimusį 1994-04-12,tai yra įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sužalotas pėstysis D. G., kuriam padaryti sužalojimai: galvos smegenų sumušimas, povoratinklinė kraujosruva, kraujosruva dešinėje momeninėje ir pakaušinėje srityje, nubrozdinimai kairio žasto, kairio klubo ir dešinio kelio sąnario srityje, tai yra D. G. dėl specialiais tyrimo metodais nustatyto galvos smegenų sumušimo buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. J. prašo apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Skunde nuteistasis nurodo, kad teismo nuosprendyje nenurodyta kokiais konkrečiais kurių liudytojų parodymais yra įrodyta, kad jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 37 ir 133 punktų reikalavimus. Teigia, kad liudytojų V. A. parodymai yra prieštaringi: teisme paaiškino, kad automobilis prieš atsitrenkdamas nestabdė, stabdė po trenksmo, o ikiteisminio tyrimo metu 2010-03-26 apklausiamas davė parodymus, kad po smūgio, ar stabdė, negali pasakyti, nes buvo šoke. Apelianto nuomone, teiginys, kad prieš pertrenkimą automobilis nestabdė, negali būti vertinamas įrodymu apie automobilio stabdymą, nes liudytojas apie automobilio stabdymą sprendė pagal tai, kad negirdėjo stabdymo garso, kurio, apelianto teigimu, ir negalėjo būti, nes kelio danga buvo, atkreipia dėmesį, kad V. A. su nukentėjusiuoju D. G. anksčiau ėjo į vieną mokyklą ir yra pažįstami jau keturi metai, todėl jo parodymai gali būti palankesni nukentėjusiajam. Nurodo, kad liudytojo N. V. parodymai patvirtinta aplinkybė, kad nukentėjusysis D. G. per perėją ne ėjo, o bėgo, t. y., kad nukentėjusysis pažeidė Kelių eismo taisyklių 49-o punkto nustatą: į kitą važiuojamosios dalies pusę eiti, o ne bėgti. Taip pat teigia, kad šio liudytojo parodymai negali būti vertinami kaip jo kaltės įrodymas, kadangi šis liudytojas nurodė, kad automobilį pamatė tik sekundę prieš įvykį, negalėjo matyti visų įvykio aplinkybių, kada automobilis atvažiavo iki pėsčiųjų perėjos, apie automobilio stabdymą sprendė pagal variklio garsą, o byloje nėra įrodymų, ar pakinta stabdomo automobilio variklio garsas, atkreipia dėmesį, kad N. V. su nukentėjusiuoju D. G. yra pažįstami jau du metai, dažnai bendrauja, todėl jo parodymai gali būti palankesni nukentėjusiajam. Nurodo, kad pagal liudytojų M. S. ir M. B. parodymus negali būti nustatytas nei vieno eismo dalyvio padarytas koks nors KET pažeidimas, nes šie liudytojai paaiškino teismui, kad jie įvykio aplinkybių nematė. Apelianto teigimu, nuosprendyje nėra nurodyta, kurie liudytojo V. Š. parodymai galėtų reikšti įrodymus, kad jis (apeliantas) pažeidė KET reikalavimus, šio liudytojo parodymai patvirtina aplinkybę, kad nukentėjusysis D. G. pažeidė KET 49-o punkto nuostatą – į kitą važiuojamosios dalies pusę eiti, o ne bėgti ir yra priešingi liudytojų V. A. ir N. V. parodymams, kurie nurodė, kad D. G. perėjoje bėgo lėtai. Kad nukentėjusysis greitai bėgo, t. y. pažeidė KET 49 p., apelianto teigimu, patvirtino ir liudytojos R. V. parodymai, o tai, kad įvykio metu ji negirdėjo automobilio stabdymo garso, apelianto teigimu, sąlygojo šlapia kelio danga. Nurodo, kad pagal liudytojo B. B. parodymus negali būti nustatyta nei viena įvykio aplinkybė, kadangi jis nurodė, kad įvykio nematė.
Nurodo, kad (duomenys neskelbtini) apsaugos darbuotojų bei ,,D. B.“ pateikti vaizdo įrašai apelianto kaltės taip pat neįrodo, kadangi juose nėra užfiksuoto jo vairuojamo automobilio, o (duomenys neskelbtini) pateiktas įrašas tik patvirtina, kad nukentėjusysis per perėją ne ėjo, o bėgo.
Nurodo, kad jo vairuojamo automobilio apžiūra ir jo sveikatos būklės patikrinimo metu nebuvo užfiksuota nei autoįvykio kilimą sąlygojusių automobilio gedimų, nebuvo nustatytas ir jo girtumas.
Nurodo, kad 2010-03-26 ir 2010-03-19 atliktų eksperimentų duomenys taip pat negali būti laikomi jo kaltės įrodymais, nes atliekant eksperimentus jis nedalyvavau ir jam nebuvo pranešta apie jų atlikimo laiką, dėl ko buvo suvaržyta jo teisė į gynybą. Taip pat nurodo, kad N. V. ir V. A., kurie dalyvavo eksperimente, yra nukentėjusiojo D. G. draugai, gali būti suinteresuoti bylos baigtimi ir todėl galėjo sąmoningai bėgti lėčiau. Nurodo, kad teismas jo prašymą atlikti papildomą eksperimentą, kurio metu trys 15 m. amžiaus, panašaus ūgio, nesuinteresuoti bylos baigtimi, berniukai bėgtų toje vietoje, kur pagal byloje esančius įrodymus bėgo nukentėjusysis D. G., matuojant atskirai laiką, kurį užtrunka bėgant nuo šaligatvio pėsčiųjų perėja 8,2 m atstumą, eksperimente dalyvaujant jam, kaltinamajam R. J., ir liudytojams V. Š. ir R. V., kurie galėtų patvirtinti, ar bėgimo tempas buvo panašus, kaip 2009-12-26, apie 21.49 val. bėgo nukentėjusysis D. G., buvo atmestas.
Nurodo, kad specialisto išvada yra netikslus KET 37 p. nurašymas, joje nėra pasisakyta, ar pėsčiasis jau buvo įėjęs į pėsčiųjų perėją, kada automobilis dar buvo tokiame atstume, kad važiuodamas leistinu greičiu galėtų sustoti ir praleisti į pėsčiųjų perėją įėjusį pėsčiąjį, todėl ji negali būti vertinama kaip kaltės įrodymu. Taip pat nurodo, kad išvada yra dviprasmiška, o pėsčiojo greitis buvo nustatytas eksperimentų metu, kuriuose nedalyvavo nuteistasis.
Nurodo, kad teismas, priimdamas nuosprendį, vadovavosi teismine praktika, tačiau netinkamai rėmėsi konkrečiomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį pagal prielaidas, nenustačius, ar pėsčiasis jau buvo įėjęs į pėsčiųjų perėją, kada jo vairuojamas automobilis dar buvo tokiame atstume, kad važiuodamas leistinu greičiu būtų galėjęs sustoti ir praleisti į pėsčiųjų perėją įėjusį pėsčiąjį, nurodo, kad LAT nutartis Nr. 2K-158/2009 priimta ne dėl identiško įvykio, kadangi tiriamo įvykio dėl jo kalytės metu pėsčiasis ne ėjo, o bėgo, o matomumui netrukdė joks automobilis, prieš pėsčiųjų perėją sustojusių transporto priemonių nebuvo, o dėl autobusų sustojime stovinčio autobuso jam matomumas buvo pakankamas, kad galėtų matyti visą pėsčiųjų perėją neprivažiavęs iki jos per atstumą, reikalingą sustoti, jeigu į perėją įeina pėsčiasis. Teigia, kad perėja buvo tuščia, tačiau pėsčiasis bėgo skersai gatvės jam būnant prie pėsčiųjų perėjos jau tokiame atstume, kad jis nebegalėjau suspėti sustabdyti automobilio. Apeliantas nesutinka su specialisto teismo posėdyje duotais paaiškinimais, nes, jo teigimu, pėsčiajam reikėjo perėja nubėgti tik 8,2 m, t. y. 3 kartus trumpesnį atstumą, kurį reikėjo davažiuoti automobiliui iki perėjos.
Teigia, kad teismas nenustatė, ar pagrįstai jis kaltinamas pažeidęs KET 9,37,133 punktus ir padarė išvadą, kad jo pažeidimai yra susiję priežastiniu ryšiu su padarytu D. G. sunkiu sveikatos sutrikdymu, nemotyvavo, kaip vertina sąlyginę 2010-09-20 specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini).
Dėl nuteistajam inkriminuotų KET pažeidimų apeliantas teigia, kad jis nepažeidė KET 37 punkto, nes byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad pėsčiasis perėja ne ėjo, o bėgo jam būnant tokiu atstumu nuo perėjos, kad jis negalėjo sustabdyti automobilio ir išvengti įvykio, taip pat teigia, kad D. G. negalėjo būti kaip iš anksto numatoma kliūtis, nes jis perėja bėgo, o ne ėjo (KET 133 p.). Taip pat nurodo, kad jis nepažeidė KET 9 p., kadangi byloje nėra įrodymų, kad jis, įvykus avarinei situacijai (kai į gatvę išbėgo pėsčiasis), neatliko kokių nors veiksmų, kuriuos būtų galėjęs atlikti, kad išvengtų įvykio pasekmių.
Nurodo, kad D. G. pažeidė KET 49 p. kuris įpareigoja į kitą važiuojamosios dalies pusę eiti. Taip pat teigia, kad nukentėjusysis pažeidė KET 51 p., kuris įpareigoja pėsčiuosius įžengti į važiuojamąją dalį tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį ir įsitikina, kad tai saugu, o iš bylos duomenų matyti, kad šiuo atveju pėsčiasis ant galvos buvo užsidėjęs striukės kapišoną, nesižvelgė.
Nurodo, kad pagal byloje esančius objektyvius ir subjektyvius įrodymus jis, nuteistasis R. J., negalėjau išvengti įvykio pasekmių, kadangi nukentėjusysis D. G. bėgo skersai gatvės pėsčiųjų perėja greitai, jam būnant prie pėsčiųjų perėjos jau tokiame atstume, kad nebegalėjo suspėti sustabdyti automobilį, o jeigu nukentėjusysis skersai gatvės pėsčiųjų perėja būtų ne bėgęs, o ėjęs, įvykis nebūtų įvykęs ir jo pasekmių nebūtų atsiradę, mano, kad dėl šio įvykio kilimo ir jo pasekmių atsiradimo yra kaltas nukentėjusysis D. G..
Nurodo, kad teismas, neatlikdamas išsamaus ir nešališko eismo įvykio situacijos ir duomenų viseto tyrimo, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 str. 5 d.), nuosprendis surašytas iš esmės pažeidžiant BPK, nes nusikalstamos veikos aplinkybės išdėstytos pasirinktinai siekiant gauti jį kaltinančią išvadą. Nuteistojo nuomone, byloje nėra neginčijamų įrodymų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad šio įvykio pasekmės atsirado dėl nuteistojo veikos. Teigia, kad teismas, pažeisdamas paviršutiniškai ir tendensingai ištyrė byloje esančius įrodymus, padarė nepagrįstą išvadą dėl jo kaltės ir nepagrįstai pripažino kaltu bei nuteisė. Mano, kad jis turėtų būti išteisintas nesant veikoje LR BK 281 str. 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių (BPK 3 str. 1 dalis), o žalos atlyginimo klausimas nukentėjusiesiems turėtų būti sprendžiamas civiline tvarka.
Apeliaciniu skundu civilinis atsakovas UAB ,,B.“ iš dalies nesutinka su priimtu nuosprendžiu dalyje dėl civilinio ieškinio visiško patenkinimo ir prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-05-27 nuosprendį dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo pakeisti ir priteisti iš civilinio atsakovo UAB ,,B.“ nukentėjusiajam D. G. 11 368 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, neįsigilino į faktines bylos aplinkybes bei neteisingai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias civilinę atsakomybę. Nurodo, kad LR CK 6.250 str. 2 d. nurodyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai ir sąrašas nėra baigtinis - priklausomai nuo konkrečios bylos faktinių duomenų, teismas atsižvelgia ir tokias neturtinės žalos dydžio nustatymo aplinkybes, kaip individualios nukentėjusiojo savybės (amžius, profesija, socialinė padėtis, moters nėštumas ir kt.), itin cinišką elgesį su nukentėjusiuoju, nukentėjusio asmens didelį neatsargumą, padėjusi žalai atsirasti arba jai padidėti, žalą padariusio asmens elgesį po veikos padarymo ir pan. (LAT apžvalgos 10 p.). Teigia, kad tiek fizinio, tiek dvasinio pobūdžio pasekmės vertinamos ne tik įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y., kokią įtaką jos turės nukentėjusiojo asmenybės formavimuisi, visuomeninei, profesinei, kūrybinei veiklai, šeiminiams santykiams ir pan., asmens sužalojimo ar susargdinimo atveju įvertinamas ne tik sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, sveikatos grąžinimo metodų taikymas, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai ir kt., teismas atsižvelgia į žalą padariusio asmens kaltės formą ir rūšį (LAT apžvalgos 10.1 p., 10.2p.).
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, tinkamai neįvertino kaltininko R. J. kaltės formos, jo veiksmų įvykio metu, taip pat nukentėjusiojo D. G. didelio neatsargumo, liekamųjų reiškinių jo sveikatai, pasveikimo galimybės, nesvarstė kaltininko turtinės padėties (LR CK 6.250 str. 2 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Nurodo, kad R. J. nukentėjusiajam padarė žalą dėl neatsargumo, nesiekė ir neplanavo sužaloti D. G., nenustatyta, kad R. J. įvykio metu būtų viršijęs leistiną gyvenvietėje greitį (50 km/h), būtų važiavęs chuliganiškai ar techniškai netvarkingu automobiliu, kaltinamasis iš įvykio vietos nepasišalino, sustojo iškart po susidūrimo su nukentėjusiuoju ir laukė atvykstant policijos pareigūnų bei greitosios pagalbos darbuotojų, ligoninėje atsiprašė nukentėjusiojo.
Taip pat teigia, kad autoįvykiui kilti didelę įtaką turėjo ir nukentėjusiojo D. G. didelis neatsargumas, byloje neginčijamai nustatyta, kad D. G. tamsiu paros metu į nereguliuojamą pėsčiųjų perėją įšoko ir greitu tempu pasileido bėgti, neapsižvelgė, o iš kairės autobuso stotelėje stovėjęs autobusas užstojo dalį vaizdo, kad buvo dulksna, kelio danga šlapia ir slidi, nukentėjusysis buvo apsirengęs tamsiais drabužiais, ant galvos užsidėjęs kapišoną it tokia apranga ne tik jam trukdė geriau matyti aplinką, bet ir kitiems eismo dalyviams darė jį mažiau pastebimą. Taip pat nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje nieko neparašyta apie nukentėjusiojo girtumą, o specialisto išvadoje užfiksuota, kad nukentėjusiojo kraujyje iš kart po autoįvykio rasta 0.26 promilių alkoholio, kas atitinka lengvą girtumo laipsnį ir turėjo įtakos jauno nukentėjusiojo koordinacijai bei reakcijai. Apelianto nuomone, nukentėjusysis pažeidė KET 9, 49, 51, 55.4 punkto reikalavimus.
Nurodo, kad nustatant žalos dydį neatsižvelgta į nukentėjusiojo dabartinę realią sveikatos būklę bei pasveikimo galimybes, nukentėjusiajam nustatytas terminuotas (iki 2012 04 11) neįgalumas, jam nėra reikalinga slauga, nukentėjęs gali savimi pasirūpinti (valgyti, praustis, apsirengti ir pan.), mokosi pagal bendrą, o ne specialią palengvintą programą, nėra duomenų, kad jam būtina atlikti papildomas operacijas ar taikyti kokį nors gydymą. O tai, kad nukentėjusiajam gresia apakimas bei epilepsija byloje nėra tai patvirtinančių medicininių dokumentų, o tą nurodė tik nukentėjusiojo tėvas. Taip pat nurodo, kad padaryta neturtinė žala anksčiau buvo įvertinta 20 000 lt, o ieškinys 50 000 Lt sumai buvo pareikštas praėjus 10 mėnesių nuo autoįvykio ir net 7 mėnesiams nuo specialisto išvados dėl sužalojimo masto išdavimo. Nurodo, kad teisme S. G. paaiškino, kad neturtinės žalos dydį pakėlė tik dėl to, kad sūnui gresia apakimas ir epilepsija, tačiau šios aplinkybės nėra pagrįstos jokia rašytine bylos medžiaga.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė skundą tenkinti ir nuteistąjį išteisinti, nuteistasis dėl UAB ,,B.“ skundo paliko spręsti teismui. Civilinio atsakovo UAB ,,B.“ atstovė ir atstovas advokatas prašė UAB ,,B.“ skundą tenkinti, dėl nuteistojo R. J. skundo paliko spręsti teismui. Nukentėjusysis D. G., jo įstatyminė atstovė D. G. ir atstovas advokatas H. Oseckis prašė nuteistojo ir civilinio atsakovo UAB ,,B.“ skundus atmesti. Skundus atmesti prašė ir prokuroras.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. J. skundas atmestinas.
Civilinio atsakovo UAB ,,B.“ skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliantas nuteistasis R. J. nesutinka su pirmosios instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu, nepripažįsta savo kaltės dėl eismo įvykio, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta D. G. sveikata, ir mano, jog išvada apie jo veikos pobūdį byloje padaryta, nesilaikant reikalavimo išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes (LR BPK 20 straipsnio 5 dalis), kadangi byloje nėra kaltę patvirtinančių įrodymų. R. J. nuomone, dėl įvykusio eismo įvykio kaltas pats nukentėjusysis, kadangi jis per pėsčiųjų perėją bėgo, o ne ėjo, taip pažeisdamas KET 49 punktą.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga bei skundžiamu nuosprendžiu, daro išvadą, jog šie nuteistojo skundo argumentai atmestini kaip neatitinkantys byloje nustatytų aplinkybių ir vertintini kaip nuteistojo siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės už jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų, ištyrė visus byloje esančius įrodymus, laikydamasis LR BPK 20 str. reikalavimų juos įvertino bei padarė pagrįstą išvadą, jog apelianto kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, yra pilnai įrodyta. Kolegija atmeta nuteistojo skundo argumentus, kad jo kaltės neįrodo liudytojų V. A., N. V., V. Š., M. B., M. S., R. V. parodymai, specialisto išvada, eksperimentų protokolai, kadangi, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą dėl R. J. kaltės, vadovavosi įstatymu ir įrodymų visetu, pagrįstu išsamiu ir nešališku visu bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
LR BK 281 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. LR BK 281 straipsnio dispozicija yra blanketinė ir joje numatytos nusikalstamos veikos turinys atskleidžiamas analizuojant kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles. Nagrinėjamu atveju tai yra Kelių eismo taisyklės.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistasis R. J., vairuodamas automobilį, pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 37 ir 133 punktų reikalavimus, t. y. artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, esančios prie Šiaulių miesto autobusų stoties, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių saugumui, pasirinkdamas važiavimo greitį, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, ypač kelio būklę ir meteorologines sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesulėtino greičio ir nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų pėsčiuosius, ir dėl to kliudė iš dešinės pusės per pėsčiųjų perėją bėgusį nepilnametį D. G., kuriam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Šios teismo nustatytos aplinkybės yra pagrįstos byloje surinktais, teismo posėdyje ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, ir kolegijai jokių abejonių nekelia. Iš esmės, šių aplinkybių neginčija ir pats nuteistasis, akcentuodamas tik tai, kad nepilnametis nukentėjusysis nereguliuojama pėsčiųjų perėja bėgo, o ne ėjo, dėl ko jis (nuteistasis) nesuspėjo sustabdyti automobilio, kas, jo nuomonę, buvo viena iš pagrindinių kilusio autoįvykio priežasčių.
Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu R. J. savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo iš dalies pripažino ir parodė, kad 2009-12-26 apie 21.45 val. jis vežė keleivius jam priklausančiu automobiliu, dirbo taksi vairuotoju, buvo tamsus paros metas, buvo dargana, buvo kelias šlapias ir apsnigtas, važiavo antra eismo juosta maždaug apie 40 km/h, artėjant prie pėsčiųjų perėjos matė, kad mirksėjo geltonas šviesoforo signalas, dešinėje stovėjo maršrutinis autobusas, tiksliai negalėjo pasakyti, kurioje vietoje buvo jo mašinos priekis, kai per priekinį stiklą pamatė kažkokį šešėlį ir iš kart pajuto smūgį, žmogaus, išbėgančio į gatvę, nematė, jį pamatė tik smūgio metu, viskas įvyko labai staigiai, nesuprato, kodėl keleivis trenkėsi į jo pusę, o ne į keleivio, nes žmogus atsirado prieš mašiną iš dešinės (1 t., 74-75 b. l.). Apklaustas pirmosios instancijos teisme R. J. įvykio aplinkybes aiškino kiek kitaip ir savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo nepripažino ir parodė, kad įvykio metu važiavo pro (duomenys neskelbtini) 40-45 km/h greičiu trečia juosta, prie pėsčiųjų perėjos pristabdė, staiga pajuto smūgį, pabiro stiklai, kaip viskas atsitiko nežino, buvo tamsu, kelias šlapias, migla krito, sustabdyti nespėjo, nes viskas įvyko labai greitai, kaltę neigia, nes mano, kad D. G. bėgo per greitai ir jis (nuteistasis) neturėjo jokios galimybės sustabdyti automobilio, stabdyti pradėjo, kai pamatė šešėlį (2 t., 173-174 b. l.).
Baudžiamojoje byloje buvo pateikta eismo įvykio ekspertizė Nr. 11-2339, kurioje nurodyta, kad a/m ,,Renault Espace“ vairuotojas R. J., artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, privalėjo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą ,,Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų iš dešinės pusės perėja judantį pėsčiąjį ir, jeigu D. G. bėgo ne didesniu kaip 13.9 km/h greičiu, o automobilis važiavo leistinu 50 km/h greičiu, tuomet automobilio vairuotojo veiksmai – artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, laiku nestabdant automobilio, dėl to pertrenkiant perėjoje bėgusį D. G. – techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga kilti tiriamam eismo įvykiui, o jei pėsčiasis D. G. bėgo didesniu kaip 13.9 km/h greičiu, o automobilis ,,Renault Espace“ važiavo leistinu 50 km/h greičiu, tuomet D. G. veiksmai – prieš įbėgant į perėją tinkamai neįvertinus atstumo iki artėjančio automobilio ir jo greičio, neįsitikinus, kad tai saugu ir sudarius neišvengiamą kliūtį jam iš kairės link jo artėjančiam automobiliui, techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga kilti eismo įvykiui (1 t., 25-26 b. l.). Apklausti liudytojai dėl nukentėjusio bėgimo per perėją greitį davė skirtingus parodymus- liudytojai V. A. ir N. V. nurodė, kad D. G. bėgo negreitai (1 t., 84,85, 2 t. 175, 195 b.l.), liudytojai V. Š. ir R. V. parodė, kad D. G. bėgo greitu tempu (1 t. 110-113, 118-122, 176, 195).
Siekiant pašalinti aukščiau minėtų liudytojų parodymus buvo atlikti du eksperimentai, kurių metu buvo nustatyta, kad liudytojui V. A. tris kartus bėgant 8 m atstumą tokiu greičiu, kaip bėgo nukentėjusysis D. G. per pėsčiųjų perėją vidutiniškai reikėjo 4,02 s (1 t. 103-104 b.l.) o N. V. – 2,88 s (1 t. 105-107 b. l.), kiti liudytojai eksperimente dalyvauti atsisakė. Iš atliktų eksperimentų matyti, kad V. A. bėgo 10 km/h, o N. V. – 7,2 km/h, kai tuo tarpu specialisto išvada buvo pateikta atsižvelgiant į 15-20 metų amžiaus vaikinų bėgimo tempų statistines ribines reikšmes, kai ramus bėgimas yra nuo 8,6-13,0 km/h, o greitas – 14,4-18,0 km/h. Atsižvelgdamas į šiuo duomenis, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog nukentėjusysis iki susidūrimo galėjo bėgti didesniu nei 13,9 km/h, taip pat būtina įvertinti ir tai, kad perėjos, kurią siekė perbėgti nukentėjusysis, ilgis buvo tik kiek daugiau, nei 8 metrai, taip pat tai, kad kelio danga buvo šlapia, už kelio važiuojamosios dalies ties pėsčiųjų perėją buvo 0,6 m aukščio sniego pusnys (1 t., 8 b.l.), kas ribojo galimybes gerai išsibėgėti, todėl atmetamas nukentėjusiojo skundo motyvas, kad nukentėjusysis galėjo bėgti greičiau nei 13,9 km/h.
Apeliantas skunde nurodo, jog atliekant eksperimentą jam nebuvo pranešta apie jo darymą ir nepasiūlyta dalyvauti eksperimente, tuo suvaržant jo teisę į gynybą. Pažymėta kad, Baudžiamojo proceso kodekso 197 str. nuostatos nenumato, kad ikiteisminį tyrimą atliekantis pareigūnas, prieš nuspręsdamas atlikti eksperimentą, privalo apie tai informuoti proceso dalyvius bei suteikti jiems galimybę dalyvauti eksperimente. Taigi, esant aukščiau išdėstytoms aplinkybės, teigti, kad tokiu būdu buvo suvaržyta apelianto teisė į gynybą nėra jokio pagrindo. Juolab, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, siekiant išsamiai ištirti įvykio aplinkybes, į teisiamąjį posėdį paaiškinimams duoti buvo iškviestas specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) surašęs specialistas V. V., kuriam klausimus pateikti turėjo galimybę visi proceso dalyviai.
Ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu buvo neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusysis į kitą važiuojamosios dalies pusę bėgo nereguliuojama perėja, t.y. iš dalies laikėsi KET 49 punkto, kuris numato, kurioje vietoje pėstieji privalo eiti į kitą važiuojamosios dalies pusę, tačiau perėja bėgo, o ne ėjo ir tokie jo, kaip vieno iš eismo dalyvių veiksmai, nėra priimtini. Tačiau, net ir esant tokiai situacijai, kaip kad teigė ekspertas, pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti, visgi išlieka a/m „Renault Esapce“ vairuotojo veiksmai, kadangi susidūrimas įvyko pėsčiųjų perėjos gale, kai nukentėjusysis jau buvo kirtęs maršrutinio transporto priemonių eismo juostą, taip pat kirtęs sekančią eismo juostą ir beveik kirtęs trečią eismo juostą ir buvo sužalotas tik esant apie metrą nuo pėsčiųjų salelės (3 t., 41 b. l.). Iš byloje esančių įrodymų (įvykio schemos, liudytojų parodymų, ikiteisminio tyrimo metu duotų nuteistojo parodymų) matyti, jog R. J. savalaikei nestabdė automobilio, taip pat nėra įrodymų, išskyrus paties nuteistojo parodymus, duotus teismo metu, kad artėdamas prie pėsčiųjų perėjos jis sulėtino automobilio greitį. Ir nors nuteistasis nesutinka su liudytojų V. A., N. V., R. V. parodymais, kad jie nematė ir negirdėjo, kad, ar automobilį „Renault Esapce“ vairuotojas stabdė, teigdamas, kad jie to ir negalėjo girdėti, nes kelio danga buvo šlapia, pažymėtina tai, kad ir įvykio schemoje nėra užfiksuotų jokiu stabdymo žymių prieš susidūrimą. Kad taksi automobilis prieš susidūrimą stabdė nepatvirtino ir minėto automobilio keleiviai M. B. ir M. S., o tai, kad jie kalbėjosi ir M. B. segėsi saugos diržą, kaip nurodė apeliantas skunde, kolegijos nuomone, negali būti pagrindu manyti, kad jie negalėjo pajusti stabdymo momento.
Esant aukščiau aptartiems įrodymams, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindinė aptariamo autoįvykio kilimo sąlyga buvo vairuotojo R. J. veiksmai, prieštaraujantys KET 9, 37, 133 punktų reikalavimams. Nors nukentėjusysis D. G. iš dalies taip pat pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus bėgdamas nereguliuojama pėsčiųjų perėją, tačiau šis pažeidimas nebuvo kilusių pasekmių priežastis. Akivaizdu, kad tuo atveju, jeigu R. J. būtų buvęs atsargus ir atidus esant nustatytomis oro sąlygomis, būtų pastebėjęs kelią kertantį pėsčiąjį, nebūtų kilusios kaltinime nurodytos pasekmės. Bylos įrodymai patvirtina, kad nukentėjusysis į kitą važiuojamosios kelio dalies pusę bėgo per nereguliuojamą pėsčiųjų perėją ir buvo kirtęs beveik visą važiuojamąją kelio dalį, todėl nepaisant to, kad gatvę galimai kirto bėgdamas greitu tempu, tai nepašalina R. J. atsakomybės, nes tokioje situacijoje jis turėjo sustoti ir pėsčiąjį praleisti. Jeigu R. J. susidariusioje situacijoje būtų laikęsis Kelių eismo taisyklių reikalavimų, būtų galėjęs išvengti nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo. Būtent R. J. veika buvo būtina ne tik eismo įvykio metu kilusių pasekmių sąlyga, bet ir šių pasekmių priežastis.
Tačiau, kolegijos nuomonė, aukščiau nustatyta aplinkybė, jog nepilnametis per nereguliuojamą pėsčiųjų perėję į kitą važiuojamosios dalies pusę bėgo, o ne ėjo, taip pat tai, kad iš kart po įvykio jam buvo nustatyta 0,26 promilės alkoholio, visgi turi būti įvertinta kartu su kitomis aplinkybėmis, turinčiomis reikšmės nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį. Apelianto civilinio atsakovo UAB ,,B.“ skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, įvertino ne visas bylos aplinkybes, tame tarpe ir paties nukentėjusiojo elgesį, yra pagrįstas.
Civilinio kodekso 6.283 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas. Neturtinė žala atlyginama vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, kuriame nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai. Tačiau, neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Neturtinės žalos dydžio bendrieji nustatymo kriterijai numatyti CK 6.250 str. 2 d. Taigi, šiame straipsnyje pasakyta, kad teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, kurie reikalauja, kad konkrečioje situacijoje būtų užtikrinta protinga priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyra. Tuo tarpu šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, įvertino tik kelis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus - nukentėjusiojo patirtas neigiamas pasekmes, t. y. jo dvasinius išgyvenimus ir fizinį skausmą, nepatogumus, gyvenimo kokybės bei pilnatvės apribojimą, kas, be jokių abejonių, yra suprantama ir labai svarbu. Tačiau, be aukščiau aptarto kriterijaus yra ir kiti įstatyme numatyti reikšmingi neturtinės žalos dydžiui nustatyti kriterijai. Tai, kaip jau aukščiau buvo minėta, šią žalą padariusio asmens kaltė, nukentėjusiojo veiksmai iki įvykio, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės.
Kaip matyti iš teismo nustatytų aplinkybių, R. J. padarė nusikaltimą, kuris pagal įstatymą priskiriamas neatsargiems (R. J. sąmoningai nesiekė sukelti nukentėjusiosioms fizinių kančių, dvasinių išgyvenimų). Tačiau, šis nusikaltimas visgi padarytas šiurkščiai pažeidus Kelių eismo taisykles, kurių pasėkoje kilo sunkūs padariniai – buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Todėl daroma išvada, kad R. J. veika, nors ir padaryta dėl neatsargumo, tačiau yra pavojinga. Kita vertus, reikia pripažinti, kad ir paties nukentėjusiojo didelis neatsargumas, ignoruojant kiekvienam asmeniui suvokiamas atsargumo taisykles – į kitą važiuojamosios kelio dalies pusę eiti tik įsitikinus, kad tai saugu, taip pat tai, kad jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, kas galėjo sąlygoti jo dėmesingumą, tam tikra dalimi prisidėjo prie tokių neigiamų pasekmių kilimo. Todėl, šios aplinkybės taipogi įvertintinos nustatinėjant padarytos neturtinės žalos dydį ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis civilinio ieškinio dalyje keistinas, sumažinant iš civilinio atsakovo UAB ,,B.“ priteistos neturtinės žalos dydį iki 21 368 lt.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiojo atstovas advokatas pateikė prašymą taikyti laikiną nuosavybės teisių apribojimą tenkinto civilinio ieškinio ribose areštuojant civilinių atsakovų UAB ,,B.“ ir nuteistojo R. J. nuosavybės teisių valdomus kilnojamus ir nekilnojamus daiktus ir uždraudžiant juos perleisti tretiesiems asmenims, taip pat areštuoti pinigines lėšas, esančiais kasoje ar bankuose. Kolegija pažymi, kad minėtas prašymas, pateiktas apeliacinės instancijos teisme, yra nepagrįsta, kadangi, jei paduotas apeliacinis skundas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo paskelbimo dienos (BPK 336 str.) ir pateikus nuosprendį vykdymui, turtinio pobūdžio išieškojimas bus vykdomas vadovaujantis LR CPK normomis ir šioje proceso stadijoje LR BPK normos nebetaikomos. Taip pat pažymėtina, kad LR BPK 361 straipsnis, kurį nurodė nukentėjusiojo advokatas, numato tik tai, kad teismas nuosprendžio vykdymo metu turi teisę priimti sprendimus tik dėl civilinio ieškinio priemonės panaikinimo, o ne jos taikymo.
Taip pat apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiojo atstovas advokatas pateikė 2011-08-01 kvitą Nr. 543769, prašydama priteisti iš apelianto 1400 lt, kaip proceso išlaidas, kurias patyrė nukentėjusysis S. G., sumokėdama advokatui už atstovavimą Šiaulių apygardos teisme.
Prašymas tenkintinas iš dalies.
LR BK 106 str. 2 d. numatyta, jog teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį turi teisę iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jo atstovas, paslaugoms apmokėti. Tačiau atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų ir nepriteisti arba jų dydį sumažinti. Ši įstatymo nuostata taikoma ir apeliacinės instancijos procese.
Priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į bylos sudėtingumą: teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, nei registruota advokato darbo vieta, turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes.
Nagrinėjamu atveju, nukentėjusiojo patirtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti mažintinos atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniame skunde keliami klausimai nebuvo susiję su naujomis ar labai sudėtingomis teisinėmis problemomis, apeliantas skunde, kaip ir pirmosios instancijos teisme, neigė savo kaltę ir pateikė savo nustatytų faktinių aplinkybių vertinimą. Įvertintina ir tai, kad tas pats advokatas dalyvavo ir baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kas, be abejonės, nulėmė mažesnes darbo laiko sąnaudas teikiant teisines paslaugas nukentėjusiajam apeliacinės instancijos teisme, jo kontora yra Šiaulių mieste. Dėl šių priežasčių nukentėjusiojo advokato paslaugoms apmokėti iš nuteistojo priteistina 500,00 Lt.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 328 str. 4 p., 106 str. 2 d.,
nutarė:
nuteistojo R. J. apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 27 d. nuosprendį pakeisti: iš civilinio atsakovo UAB ,,B.“ priteistą neturtinės žalos dydį nukentėjusiajam D. G. sumažinti iki 21 368 lt.
Iš R. J. priteisti 500 litų nukentėjusiajam S. G. turėtų išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jo atstovas, paslaugoms apmokėti.