- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-18
- Bylos Nr.
- 2S-636-516/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-15686-2010-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Rasa Gudžiūnienė, Andžej Maciejevski
- Atsakovas
- T. D.
- Ieškovas
- N. L.
- Kategorijos
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Andžej Maciejevski,
kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo T. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo N. L. ieškinį atsakovui T. D. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas N. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo T. D. 20 498,63 Lt skolos, 498,63 Lt palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovui priklausantį turtą, esantį pas atsakovą arba trečiuosius asmenis 20 498,63 Lt sumai, o jo nesant arba esant nepakankamai – pinigines lėšas bankų sąskaitose 20 498,63 Lt sumai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino. Teismas areštavo T. D. nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą, jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, esančias bankų ir/ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, priklausančias jam ir esančias pas jį ar trečiuosius asmenis 20 498,63 Lt sumai, uždraudžiant disponuoti, kitaip suvaržyti turtą, leidžiant iš areštuotų lėšų išmokėti mokesčius valstybei bei socialinio draudimo įmokas, taip pat atsiskaityti su ieškovu N. L. pagal šioje byloje pareikštus reikalavimus.
Teismas konstatavo, kad atsakovas vengia vykdyti piniginius įsipareigojimus, gali būti pakenkta ieškovo turtiniams interesams, todėl yra pagrindas matyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas ir gali būti pakenkta ieškovo turtiniams interesams. Teismas, atsižvelgdamas į prašomos priteisti sumos dydį bei šalių interesų pusiausvyrą, taikė areštą atsakovo turto atžvilgiu. Teismas pirmiausiai areštavo atsakovo kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą, o tik jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas 20 498,63 Lt sumai.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas T. D. prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį panaikinti.
Žemesnės instancijos teismas
Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
teismas neatsižvelgė į tai, kad didelė ieškinio suma pati savaime nėra vienintelis ir besąlyginis pagrindas visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teigia, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, dėl kurių būtų pagrindas manyti, kad priėmus ieškovui palankų teismo sprendimą, atsakovas būtų nepajėgus arba vengtų įvykdyti tokį sprendimą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovas siektų perleisti ar kitaip apsunkinti jam nuosavybės teise priklausantį turtą;skundžiamoje nutartyje teismas nurodė, kad atsakovas vengia vykdyti piniginius įsipareigojimus, dėl to gali būti pakenkta ieškovo turtiniams interesams. Apelianto nuomone, teismas tokiais argumentais išsakė savo išankstinę nuomonę dėl ieškinio pagrįstumo;pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones apie tai nepranešęs atsakovui. Teigia, kad retais, išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui. Tačiau teismas nenurodė jokių svarių argumentų ar įrodymų, kad tokia grėsmė egzistuoja.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas N. L. prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį palikti nepakeistą, o atsakovo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad atsakovas, nurodydamas, jog jam didesnė nei 20 000 Lt suma yra nedidelė, pats turi pareigą įrodyti savo teiginį, jog ši suma iš tiesų yra nedidelė ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Tačiau apeliantas savo skunde tokių duomenų nepateikė. Be to, bylos šalys yra fiziniai asmenys, todėl 20 000 Lt suma yra pakankamai didelė.
Nurodo, jog atsakovas šiuo metu yra už Lietuvos ribų, vienintelis jam priklausantis turtas yra žemės sklypas, esantis Vilniuje. Ieškovo nuomone, asmuo, kuris paskutinį laiką gyvena užsienyje, ten dirba ir kurią naują savo asmeninių ir finansinių interesų buvimo vietą, pagrįstai gali turėti ketinimą parduoti Lietuvoje likusį turtą. Tokiu atveju, tenkinus ieškinį, nebeliktų jokio atsakovui priklausančio turto iš kurio būtų galimas išieškojimas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo nurodydamas, jog atsakovas vengia vykdyti prievolę yra ne išankstinis nuomonės išsakymas, o pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, įvardijimas. Iš pateiktos paskolos sutarties matyti, jog atsakovas praleido prievolės įvykdymo terminą, todėl visiškai logiška, kad tokie jo veiksmai yra ne kas kita, kaip vengimas vykdyti prievolę. Taigi skundžiamoje nutartyje nebuvo vertinami ieškovo reikalavimai, o iš ieškinio turinio konstatuotas ir įvardytas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas.
Atsiliepimas
Atsakovas taip pat nepagrįstai nurodė, kad teismas privalėjo išklausyti ir jo nuomonę prieš taikydamas laikinąsias apsaugos priemones. Teigia, kad CPK 148 str. yra aiškiai nurodyta, jog prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismas išnagrinėja rašytinio proceso tvarka, kurio metu šalys į teismo posėdį nekviečiamos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkinamas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.; Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarčių negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta, byloje paduodant atskiruosius skundus nėra ginamas viešasis interesas, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutarties, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, atskirojo skundo, atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumu, tinkamai išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias teisės normas. Skundžiamą nutartį panaikinti ar pakeisti atskirajame skunde nurodytais motyvais įstatyminių pagrindų nėra.
CPK 6 straipsnyje įtvirtintas teisingumo principas reiškia, kad pažeista ar ginčijama subjektinė teisė bus apginta tik tada, kai teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys, bus pilnai įvykdytas. Tuo tikslu įstatymų leidėjas CPK 144-152 straipsniuose įtvirtino laikinųjų apsaugos priemonių institutą.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas teismui suteikia teisę spręsti, ar būtina imtis civilinėje byloje laikinųjų apsaugos priemonių, taip pat teisę spręsti dėl būtinų konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių masto.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos tokios, kurios užkirstų galimybę išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Be to, taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti įvertinama reali grėsmė ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Taikant laikinąsias apsaugos priemones taip pat turi būti įvertintas jų tikslingumas, t. y. jos turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog laikinosios apsaugos priemonės yra kompleksas teismo taikomų po vieną ar kelias priemonių dėl atsakovui priklausančio turto (kilnojamojo, nekilnojamojo, lėšų, turtinių teisių) nuosavybės teisių apribojimų ir kitų įpareigojimų, draudimų ar veiksmų sustabdymo, kuriais siekiama užtikrinti sprendimo, kuris bus priimtas ateityje, įvykdymą bei kartu išvengti teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimo arba pasidarymo nebeįmanomu. Taigi laikinosios apsaugos priemonės yra atsakovui ar jo turtui teismo taikomos procesinės priemonės, kuriomis nesprendžiamas tarp šalių kilęs materialusis teisinis ginčas, o tik imamasi įstatymuose nustatytų priemonių, kad ateityje, šalių ginčą išsprendus, būtų neapsunkintas ir apskritai būtų įmanomas priimto sprendimo įgyvendinimas, t. y. įvykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-02-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2010).
Remiantis bylos medžiaga nustatyta, jog ieškovas su atsakovu 2008-11-11 sudarė neatlygintinės paskolos sutartį, kurios pagrindu ieškovas paskolino atsakovui 65 000 Lt. Atsakovas paskolos sutartimi įsipareigojo grąžinti paskolą, tačiau to nepadarė ir liko skolingas ieškovui 20 498,63 Lt.
Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai yra kilęs turtinis ginčas dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 11 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-906/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-905/2009).
Nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl 20 498,63 Lt sumos priteisimo iš atsakovo T. D. . Kadangi atsakovas yra fizinis asmuo, tai minėta ieškinio suma pagal teismų praktikoje suformuotą taisyklę paprastai laikytina didele ir ši aplinkybė sudaro pagrindą preziumuoti, jog didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo savaime taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tai reiškia, jog nors tokio dydžio reikalavimai ir pareikšti fiziniam asmeniui, tačiau vien tik toks reikalavimų mastas nesudaro pagrindo teigti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas ar reikalavimo suma yra didelė konkrečiam asmeniui, t.y. ar atsakovo turtinė padėtis yra tokia gera, kad net netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas.
Taigi tuomet, kai yra įrodymų, jog reikalavimo suma konkrečiam asmeniui pagal jo turto vertę, pajamas, turimus įsipareigojimus nėra didelė, tai yra, kai jis paneigia egzistavimą objektyvios grėsmės įvykdyti būsimam sprendimui dėl didelės reikalavimo sumos, teismas neturi pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-336/2009; 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2006 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-105/2006).
Pagal civiliniame procese galiojančius šalių lygiateisiškumo bei rungimosi principus, kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi (CPK 178 str.). Tačiau atsakovas, turėdamas teisę į apeliaciją bei galimybę pateikti įrodymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstumo, nepateikė jokių savo gerą turtinę padėtį patvirtinančių įrodymų, duomenų, įrodančių, kad jo turtinė padėtis yra tokia, kuri užtikrins teismo sprendimo įvykdymą, dėl ko nepaneigė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės.
Atsižvelgdama į laikinųjų apsaugos priemonių taikymo instituto paskirtį – padėti geriau užtikrinti kai kurių materialiųjų teisių gynybą ir užtikrinti realų teismo sprendimo įvykdymą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones ieškinio sumos ribose, nes duomenų, atspindinčių gerą atsakovo finansinę padėtį ir apsprendžiančią laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą (nebūtinumą), atsakovas nepateikė (CPK 178 str.), o nesant duomenų, negalima daryti išvados, kad atsakovo finansinė padėtis yra gera ir kad ieškinio patenkinimo atveju jis bus pajėgūs įvykdyti teismo sprendimą, jo neužtikrinant laikinosiomis apsaugos priemonėmis.
Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad reikalavimas dėl tokios sumos laikytinas dideliu. Atsakovo atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą, t. y. kad minėta ieškovo prašoma priteisti pinigų suma atsakovui nėra didelė. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgė į ieškovo pareikštų reikalavimų sumą, ieškovo nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl tai, kad atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties argumentais, nėra pagrindas konstatuoti, kad nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta.
Remiantis CPK 145 straipsnio antrąja dalimi, laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais. Šie principai reiškia, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, jog maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet kartu nesukeltų atsakovui nuostolių, arba šie nuostoliai būtų minimalūs. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia tam tikrus nepatogumus ar ribojimus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų atsakovo teisių daugiau, negu būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti.
Kaip matyti iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, teismas, atsakovui taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia nurodė areštuoti atsakovo nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, o tik tuo atveju, jei tokio turto atsakovas neturi arba turi nepakankamai, ir pinigines lėšas.
Šiuo aspektu pažymėtina, kad vykdant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismo nurodyta tvarka, lėšos atsakovo sąskaitoje galės būti areštuotos tik tuo atveju, jeigu atsakovas neturi jokio turto, į kurį galėtų būti nukreipiamas išieškojimas. Jeigu atsakovas turto, kurio vertė 20 498,63 Lt, neturi ir dėl to atsiras poreikis jo lėšų areštui, tokia aplinkybė tik patvirtintų taikytų laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą, o tai savo ruožtu paneigtų apelianto argumentus, kad šios priemonės taikytos nepagrįstai.
Taigi apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovo atžvilgiu taikė laikinąsias apsaugos priemones ir iš esmės įvertinęs galinčias dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atsakovui kilti neigiamas pasekmes, jas parinko proporcingai.
Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su atskirojo skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešęs atsakovui apie šio klausimo nagrinėjimą.
CPK 148 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui, tačiau įstatymas taip pat numato išimtį – kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos atsakovui nepranešus. Teisė spręsti, ar yra reali grėsmė, kad pranešimas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, priklauso teismui.
Teisėjų kolegijos nurodo, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą manyti, kad pranešimas atsakovui apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą apsunkins jų taikymą arba padarys jį nebeįmanomą, ir išspręsti šį klausimą nepranešęs atsakovui, kadangi ieškinio suma yra didelė, o atsakovas gali turimą turtą perleisti kitiems asmenims. Be to, apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog nors pirmosios instancijos teismas ir nenurodė išsamių argumentų, kodėl, pranešus atsakovui apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, jų taikymas gali pasunkėti, tačiau vien šis proceso pažeidimas nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo nutartį (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).
Atsakovui taip pat išaiškinama, jog pagal CPK 146 straipsnio pirmąją dalį teismas gali dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita. Teismas taip pat gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu atsakovas įmoka reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą arba už atsakovą yra laiduojama (CPK 146 str. 2 d.). Be to, atsakovas gali nurodyti, kokį konkretų turtą areštuoti, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apskritai nesukeltų arba sukeltų kuo mažesnius nuostolius. O taip pat atsakovas, manydamas, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jis gali patirti žalą, turi teisę prašyti teismo taikyti atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą (CPK 147 str.). Taigi atsakovas turi keletą procesinių galimybių išvengti arba maksimaliai sumažinti nuostolius, galinčius kilti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Kiti atsakovo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti.
Remiantis tuo, kas aukščiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisingai aiškino ir taikė civilinio proceso kodekso 144-152 straipsnio normas, dėl to ieškovo prašymą išsprendė teisingai, pagrindų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra (Civilinio proceso kodekso 329, 330, 338 str.), todėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartis paliekama nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 str. 1 p.), o atsakovo atskirasis skundas netenkinamas.
Pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo 7,05 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.). Netenkinus atskirojo skundo dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-09-28 nutarties, iš atsakovo T. D. priteistina 7,05 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo T. D. 7 (septynis) litus ir 5 centus pašto išlaidų valstybei, mokamų į surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).