Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-09-21 · Administracinė byla Nr. I-1485-394/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-09-21
Bylos Nr.
I-1485-394/2017
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00808-2017-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jarūnė Sedalienė
Pareiškėjas
E. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1485-394/2017Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00808-2017-2Procesinio sprendimo kategorija 20.4.;55.1.3. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugsėjo 21 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėja Jarūnė Sedalienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas E. S. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (2 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2017 m. sausio mėn. iki 2017-04-21 pažeidžiant kalinimo sąlygas, kamerose, kuriose per mažas kvadratūros plotas kalinamų asmenų skaičiui, nes vienam asmeniui priklauso 3,6 kv. m. laisvo grindų ploto. Be to, kamerose šalta, drėgna, sienos sutrūkinėjusios, pelėsis, remontai nedaryti keletą metų, langai neužsidaro, pučia vėjas. Tualetuose nėra klozetų, sklinda nemalonus kvapas, kamerose neįrengta ventiliacija. Pasivaikščiojimo kiemeliai nedezinfekuojami, nesutvarkyta kanalizacija, nuolat sklinda nemalonus kvapas. Atvykęs į Šiaulių TI nebuvo aprūpintas drabužiais pagal sezoną, nors rašė prašymą. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 str.

Pareiškėjui apie teismo posėdį pranešta tinkamai, prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (2, 72-73 b. l.).

Atsiliepimas

Atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie bylos nagrinėjimo vietą bei laiką pranešta tinkamai (72 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (8-15 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant. Nurodė, kad pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas nuo 2017-01-23 iki 2017-04-20 skirtingose kamerose, kuriose jam teko nuo 3,76 iki 18,8 kv. m. Šiaulių TI kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. kameros ploto, šis reikalavimas nustatytas įsakyme, reikalavimas neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto nėra įtvirtintas. Visose kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, kas atitinkamai užtikrina kameroje kalinčių asmenų privatumą.

Atsakovas nurodo, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas 2017-01-09 atliko kameros Nr. 19 patikrinimą, nustatyta, kad dirbtinė apšvieta atitinka higienos normas, užfiksuotas nežymus oro temperatūros pažeidimas bei pelėsis, tačiau šioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas vos dvi dienas, kas negalėjo sukelti neigiamų sveikatos sutrikimų. 2016 m. rugpjūčio mėn. kameroje Nr. 56 padarytas remontas – nuvalytos lubos, sienos, užteptas antiseptikas nuo pelėsio, išdažytos sienos, aptvertas ir sumontuotas naujas sanitarinis mazgas, naujas klozetas ir kriauklė, pagamintos ir sumontuotos naujos grotos, suolai, lovos, kėdės ir lentynos. Kitos kameros pareiškėjo laikymo laikotarpiu tikrintos nebuvo, nes nebuvo gauta jokių skundų dėl kamerų neatitikimo higienos normos reikalavimams, be to, pats pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų į įstaigos direktorių nesikreipė, todėl preziumuojama, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas užtikrinant jam tinkamas gyvenimo sąlygas. Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laivės atėmimo vietų ir teritorinių policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 p. įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Atsakovas nurodė, kad gyvenamosiose kamerose yra: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienam asmeniui - 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui - 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); taburetė (vienam asmeniui - 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau kadangi įstaigoje gyvenamosios kameros yra siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir/ar taburečių gali būti mažiau; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai); šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai). Valymo inventorius ir priemonės į kameras išduodami pagal suimtųjų (nuteistųjų) prašymus, po valymo užbaigimo grąžinami atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą – spintelę kiekviename rėžiminio korpuso aukšte. Ne rečiau kaip kartą per mėnesį atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas.

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.

Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo E. S. skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2017-01-23 iki 2017-04-20, neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų kamerų plotui ir kitų teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš byloje esančios 2017-06-08 pažymos Nr. 60/09-21837 (17-18 b. l.) matyti, kad pareiškėjas E. S. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2017-01-23 iki 2017-04-20, viso 79 dienas, skirtingose gyvenamosiose kamerose (Nr. 54, 19, 56, 48 ir 62) vienas arba su dar 1-4 asmenimis ir jam teko nuo 3,76 iki 18,81 kv. m. Įvertinęs kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą (nuo 17,01 iki 19,05 kv. m.) ir kamerose buvusių asmenų skaičių (nuo 1 iki 5), teismas nustatė, kad visas 79 dienas pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas. EŽTT didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pažymėjo, jog pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. EŽTT šiame sprendime nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m, erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo; tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis. Be to, EŽTT paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais. EŽTT vertinimu, šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Tai reiškia, kad baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Teismas, išanalizavęs pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydžius ir kartu su pareiškėju jose buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad kamerose Nr. 54, 19 ir 62, kurių plotas be sanitarinio mazgo atitinkamai yra 16,74 kv. m., 15,80 ir 16,04 kv. m. (25-26 b. l.), kai jose buvo laikomi daugiausia 3-4 asmenys, pareiškėjui teko nuo 3,95 iki 5,58 kv. m., o kamerose Nr. 56 ir 48, kurių plotas be sanitarinio mazgo ploto sudarė atitinkamai 16,75 kv. m. ir 16,99 kv. m., kai jose buvo laikomi daugiausia 5 asmenys, pareiškėjui teko nuo 3,35 iki 3,40 kv. m., t.y. mažiau kaip 3,6 kv. m., bet daugiau kaip 3 kv. m. Teismas neturi duomenų, kokį plotą pareiškėjo laikymo kamerose užėmė baldai, tačiau nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo tvirtinti, kad pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo itin suvaržyta ir pareiškėjas dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad kameros, kuriose jis buvo laikomas, neatitiko higienos normos reikalavimų – šalta, drėgna, sutrūkinėjusios sienos, pelėsis, neatliktas remontas. Atsakovas atsiliepime pasisakė tik dėl kameros Nr. 19 patikrinimo rezultatų ir kameros Nr. 56 remonto, į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus, iš kurių matosi, kad 2017 m. sausio 9 d. patikrinimo metu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas patikrino ir kamerą Nr. 19, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2017-01-30 iki 2017-01-31. Patikrinimo akte Nr. PA.6-2 (16.3.187.6.12) (35-37 b. l.). užfiksuota, kad dirbtinė apšvieta atitiko higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, reikalavimus, tačiau oro temperatūra nustatyta žemesnė nei 18°C, o įvertinus sienų ir lubų paviršių nustatytas vizualiai matomas pelėsis (HN 134:2015 16 ir 39 punktų pažeidimai). Iš byloje esančios Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. atliktų remonto darbų pažymos (21-24 b. l.) matosi, kad 2016 m. buvo remontuojama ir kamera Nr. 56, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2017-01-31 iki 2017-02-07, remonto metu nuvalytos lubos, sienos, užtepta hidroizoliacija ir antiseptikas nuo pelėsio, išlygintos ir išdažytos sienos, aptvertas ir sumontuotas naujas sanitarinis mazgas, nauji vamzdžiai, klozetas ir kriauklė, pagamintos ir sumontuotos naujos grotos, suolai, lovos, kėdės ir lentynos. Tačiau atsakovas nepateikė jokių duomenų dėl kitų pareiškėjo laikymo kamerų (Nr. 54, 48 ir 62) būklės ir jų atitikimo higienos normos reikalavimams. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, spręstina, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių dėl visų pareiškėjo laikymo kamerų, ir konstatuotina, jog pareiškėjas kamerose Nr. 48, 54 ir 62 buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 16 punkto, reglamentuojančio patalpų temperatūrą ir santykinę oro drėgmę, bei 39 punkto, numatančio, kad ant gyvenamųjų patalpų sienų ir lubų neturi būti vizualiai matomo pelėsio, reikalavimų, taip pat kameroje Nr. 19, pažeidžiant 16 ir 39 punktų reikalavimus, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas skunde teigia, kad kameros Šiaulių TI neremontuotos keletą metų, tačiau iš byloje esančios Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. atliktų remonto darbų pažymos (21-24 b. l.) matosi, kad 2016 m. buvo remontuojamos įvairios gyvenamosios kameros, tame tarpe ir pareiškėjo laikymo kamera Nr. 56, taigi šie duomenys paneigia pareiškėjo teiginius, kad kameros Šiaulių TI neremontuojamos.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, netinkamai įrengti sanitariniai mazgai – nėra klozetų, sklinda nemalonus kvapas, kamerose neįrengta ventiliacija. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo nereglamentuoja. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Iš Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. atliktų remonto darbų pažymos (21-24 b. l.) matosi, kad 2016 m. rugpjūčio mėn. atliekant kameros Nr. 56, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2017-01-31 iki 2017-02-07, remonto darbus, iš esmės suremontuotas ir kameros sanitarinis mazgas – pagamintas ir sumontuotas aptvėrimas, sumontuoti nauji vamzdžiai ir klozetas bei kriauklė, taigi šie duomenys paneigia pareiškėjo teiginius, kad visose jo laikymo kamerose nebuvo klozetų, tačiau atsakovas nepateikia duomenų, įrodančių, kad visose pareiškėjo laikymo kamerose jo laikymo metu sanitariniai mazgai buvo taip izoliuoti nuo likusios kameros erdvės, kad jose nebuvo nemalonaus kvapo. Šiuo atveju, atsižvelgiant į EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., LVAT 2016-11-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2865-624/2016 ir kt.), įvertinus, kad pareiškėjo laikymo kameros nedidelės, o lovos paprastai būna sustatytos šalia sanitarinio mazgo, pripažintina, kad toks sanitarinio mazgo atitvėrimas, kai jį nuo gyvenamosios patalpos skyrė tik pertvara ir užuolaida, ir nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, neužtikrina tinkamo vėdinimo, kamerose galėjo laikytis nemalonus kvapas, o pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, taigi neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai Šiaulių TI nedezinfekuojami, nesutvarkyta kanalizacija, nuolat sklinda nemalonus kvapas. LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje ir LR teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punkte nurodyta, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji), pasivaikščiojimo trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punktas numato, kad suimtieji (nuteistieji) galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių rėžiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, pasivaikščiojimo kiemų plotas nereglamentuotas.

Iš byloje esančių dokumentų matosi, kad vadovaujantis LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius įsakymu yra nustatęs vienos valandos pasivaikščiojimo gryname ore kasdien trukmę (76 b. l.), Šiaulių TI įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, bendras jų plotas 422,35 kv. m, pasivaikščiojimo kiemelių dydis skirtingas (nuo 17,31 iki 23,43 kv. m. – 77 b. l.). Atsakovas pateikė Šiaulių TI apsaugos ir priežiūros skyriaus pažymą Nr. 60-09-33037 (75 b. l.), kurioje nurodyta, kad suimtųjų (nuteistųjų) išvedimo pasivaikščioti į pasivaikščiojimo kiemelius laikas reglamentuotas Suimtųjų (nuteistųjų) dienotvarkėje nuo 8.00 iki 11.30 val. ir nuo 12.30 val. iki 16.30 val., suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje (pasivaikščiojimo kiemuose), šios patalpos kasdien valomos ne mažiau kaip 3 kartus per dieną ir tai fiksuojama valymo kontrolės žurnale, pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, suimtieji privalo patys susitvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį; Šiaulių TI pareigūnas, vykdantis tarnybą prie pasivaikščiojimo kiemelių, užtikrina, kad prieš įleidžiant asmenis į pasivaikščiojimo kiemelius ir išleidžiant iš jų, jie būtų paliekami tvarkingi, o pastebėjus trūkumus imasi priemonių jiems šalinti. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neteisėtus veiksmus ir laikyti, kad dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad atvykęs į Šiaulių TI jis pateikė prašymą aprūpinti jį drabužiais pagal sezoną, bet jam buvo atsakyta, kad drabužių nėra.

Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas, patvirtintas LR teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija, galiojanti nuo 2017-01-01), numato, kad suimtuosius (nuteistuosius) neturinčius nuosavų drabužių ir (ar) avalynės pagal sezoną, jais pagal nustatytą periodiškumą nemokamai aprūpina tardymo izoliatoriaus arba pataisos įstaigos administracija (2 p.); drabužiai, avalynė išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui (95 p.); laikoma, kad suimtasis (nuteistasis) yra nemokus, kai per mėnesį iki prašymo pateikimo dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą (13 p.).

Iš byloje esančių dokumentų matosi, kad 2017-01-25 pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių TI direktorių su prašymu skirti jam rūbus persirengti, Šiaulių TI ūkio skyriaus komendantas 2017-01-25 rezoliucija nurodė „išduoti pagal galimybes“ (19-20 b. l.). Šiaulių TI teismui pateikė duomenis, kad pareiškėjas įstaigai buvo pateikęs tik vieną prašymą dėl rūbų skyrimo, tačiau nepatikus, skirtų rūbų jis atsisakė (74 b.l.). Pareiškėjo 2017-01-25 prašyme skirti rūbus ranka įrašyta pastaba „atsisakė, rūbai nepatiko, pasirašyti atsisakė“ (80 b. l.). Taigi šios aplinkybės nesudaro pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus dėl rūbų neišdavimo laikyti neteisėtais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Pareiškėjo laikymas kamerose pažeidžiant higienos normos reikalavimus, nustatyti pažeidimai dėl sanitarinio mazgo įrengimo sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus; kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą – 5 000 Eur. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kalinimo laikotarpiu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kamerų būklės ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų (19 b. l.), jokių duomenų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, nenurodo, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2016 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2157-442/2016, 2017-04-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-832-442/2017, 2017-04-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017-05-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 70 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 70 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 5 p., 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. S. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui E. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 70,00 Eur (septyniasdešimt Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.

Teisėja Jarūnė Sedalienė