Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Skunde nesutinkama ir su tuo, jog jis žinojo, kad A. Š. siekia užvaldyti D. L. turtą. Mano, jog byloje nesurinkta šią išvadą pagrindžiančių įrodymų, išskyrus kritiškai vertintinus A. Drb. parodymus. Neigia žinojęs, jog D. L. sąskaitoje yra pinigų, pažymi, jog nuteistasis M. J. taip pat patvirtino, jog A. Š. jokiais pinigais su juo (apeliantu) nesidalino. Nežinojo, kad A. Š. suplanavo įvykdyti nusikaltimą, ginklas iš D. L. paimtas, siekiant išvengti sunkesnių padarinių. Akcentuoja, jog tiek ginklas, tiek mobiliojo ryšio telefonas automobilyje buvo rasti tik išlaipinus D. L. , o apie piniginių lėšų išėmimą iš nukentėjusiojo sąskaitos jis nieko nežinojo, t. y. nėra jokio pagrindo teigti, kad jis turėjo tikslą nužudyti nukentėjusįjį, siekdamas paslėpti kitą nusikaltimą – vagystę.

Toliau apeliaciniame skunde nuteistasis N. M. dėsto argumentus dėl nepagrįstų kitų nuosprendžio motyvų. Teigia, kad teismo išvados dėl smurto naudojimo prieš D. L. bute ir automobilyje yra paremtos tik prielaidomis. Pabrėžia, jog bute kraujo pėdsakų buvo rasta tik vonioje, prieškambaryje, virtuvėje ir tualete, be to, ne ant grindų, o vietose, kur kraujo pėdsakai galėjo atsirasti prisilietus, t. y. tai rodo, jog nei jis, nei A. Š. kambaryje smurto prieš D. L. nenaudojo. Liudytoja A. Drb. parodė plovusi laiptinę, kadangi norėjo panaikinti joje esančius kraujo pėdsakus, laiptinėje buvo tamsu ir ji nematė, ar viską išplovė. Iš šių aplinkybių apeliantas daro išvadą, kad, jai keičiant vandenį bei skuduru plaunant laiptinę, krauju susitepė tiek jos rūbai, tiek sanitarinės patalpos, suteptomis rankomis ji galėjo bute liestis prie jungiklio ar kitų vietų. Akcentuoja, jog D. L. buvo girtas, pakėlus iš miegų, svirduliavo, todėl lipdamas laiptais nugriuvo ir gali būti tuo metu susilaužė nosį. Teisme ekspertas J. Rybalko paaiškino, jog didelis kraujavimas, dėl kurio laiptinėje ir buvo daug kraujo, įvyko būtent dėl nosies lūžio, nors teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodo, kad nosis nukentėjusiajam sulaužyta automobilyje, gumine lazda suduodant smūgius. Mano, jog teismas teigdamas, jog automobilyje prieš D. L. buvo naudojamas smurtas, to nepagrindė jokiais įrodymais, taip pat nemotyvavo, kuo remdamasis nustatė, jog vieni sužalojimai buvo padaryti laiptinėje, o kiti automobilyje. Neįvertinta aplinkybė, kad D. L. , būdamas agresyvus ir kraujuojančia nosimi, įsėdo į automobilį, kuriame sklaidėsi ir krauju ištepė saloną, o ne buvo jų sumuštas. Pabrėžia, kad specialisto išvada nustatė, jog nukentėjusiajam sužalojimai buvo padaryti greičiausiai rankomis ir kojomis, o ne gumine lazda. Skunde atkreipiamas dėmesys ir į liudytojos R. V. parodymus, jog laiptinė tamsiu paros metu yra išties neapšviesta, įvykio naktį ji pabudo dėl triukšmo, jai pasirodė, kad kažkas nuriedėjo laiptais.

Pažymi, jog teismas nepasisakė dėl to, kad kai kurių sužalojimų ant D. L. kūno galėjo atsirasti šiam nukritus virtuvėje, t. y. tuo metu, kai jo (apelianto) bute iš viso nebuvo. Tai rodo liudytojos R. A. parodymai, jog įvykio dieną ji buvo A. Dr. nuomojamame bute, ten matė A. Š. ir D. L. . Anot minėtos liudytojos, D. L. rankai nuslydus nuo stalo, šis nugriuvo ant žemės, o, A. Š. patraukus kėdę, visiškai parkrito ant virtuvės grindų, be to, iš A. Š. kalbos ji suprato, kad pastarieji aiškinasi kažkokius tarpusavio santykius, o iš A. Dr. kalbos suprato, kad D. L. gali būti apiplėštas. Liudytoja A. Dr. patvirtino, jog pas ją buvo atvažiavę A. Š. ir D. L. , jiems būnant virtuvėje ir geriant D. L. pats nukrito ant grindų. Visgi teismas šių parodymų visai nevertino ir apie juos nepasisakė.

Neatitinkančia tikrovės vadina teismo išvadą, jog M. J. nepaneigė, kad automobilyje buvo naudojamas smurtas. Anot apelianto, pastarasis tik parodė, kad automobilyje buvo sujudimas, ko neneigia ir jis pats, nes D. L. elgėsi agresyviai, tačiau M. J. nematė, kad buvo smurtaujama. Pažymi, jog teismas, nuosprendyje remdamasis liudytojos A. Dr. parodymais, kuriuos laikė kaip nuoseklius ir teisingus, neįvertino to, kad pastarąją ir nuteistąjį A. Š. siejo artimi ryšiai, ko ji nepaneigė teisme bei ką patvirtina bylos medžiaga.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu A. Š. jį apkalbėjo dėl smurto panaudojimo prieš D. L. , vėliau paneigdamas tokius parodymus. Panašius parodymus davė ir A. Dr. , teigusi, jog pro durų akutę matė, kaip jis (apeliantas) spardė D. L. . Mano, jog tokie liudytojos parodymai turi būti vertinami kritiškai, kadangi tiek ji pati, tiek R. V. parodė, jog laiptinėje buvo tamsu. Apelianto įsitikinimu, A. Dr. tokiu būdu siekė palengvinti savo draugo A. Š. padėtį, juo labiau kad teisme pripažino įvykio metu su pastaruoju buvusi artimais draugais, tarėsi dėl parodymų davimo, vykdė jo nurodymus sunaikinti įkalčius (ką patvirtina ir telefoninių pokalbių išklotinė). Pažymi, kad teismas dėl šių aplinkybių A. Dr. parodymus turėjo vertinti kritiškai ir nors nuosprendyje yra minimi duomenys apie jų artimus santykius, tačiau nepasisakoma apie A. Dr. parodymuose esančius prieštaravimus kitai bylos medžiagai. Anot apelianto, teismas, esančių prieštaravimų nevertindamas jo naudai, pažeidė nekaltumo prezumpciją bei jo teisę į teisingą teismą. Be to, iš R. A. parodymų matyti, kad jei ir buvo kažkokie nesutarimai, tai jie buvo tik tarp A. Š. ir D. L. .

Nepagrįsta vadina teismo išvadą, kad jo girtumas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Neneigia buvęs išgėręs, tačiau yra įsitikinęs, kad suvartotas alkoholio kiekis neturėjo įtakos jo veiksmams, todėl iš nuosprendžio turi būti pašalinta minėta aplinkybė.

Apelianto manymu, skunde išdėstytos aplinkybės rodo, kad jo veiksmai turėjo būti kvalifikuoti pagal LR BK 132 str. Akcentuoja, jog D. L. lauke išsibudino, buvo sąmoningas, automobilyje elgėsi agresyviai, dėl ko buvo išlaipintas. Teigia nukentėjusįjį palikę (duomenys neskelbtini) gatvėje, t. y. ne nuošalioje vietoje, be to, jis vijosi mašiną, savarankiškai judėjo, dėl ko jis net neabejojo, kad D. L. susistabdys automobilį ir grįš namo. Tuo atveju, jei teismas netenkintų prašymo dėl veiksmų perkvalifikavimo, prašo atsižvelgti į tai, kad jo vaidmuo buvo antraeilis, yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, todėl paskirta bausmė turi būti sušvelninta.

Pirmiausia apeliantas aptaria nukentėjusiosios V. D. parodymus, kuriuos jis vertina ne kaip jį kaltinančius, o priešingai – kaip jam naudingus. Mano, kad skunde trumpai išdėstyti V. D. parodymai patvirtina, jog D. L. , pasitikėdamas juo (apeliantu), išties galėjo paprašyti išimti iš jo sąskaitos pinigų. Atsižvelgiant į tai, kad D. L. per nepilnus 2 mėnesius išleido apie 70000 Lt (kaip parodė V. D. ), tai įvykio vakarą pastarasis lengvai galėjo išleisti 40000 Lt, kuriuos jis (apeliantas) išėmė nukentėjusiojo prašymu. Teigia, jog pats D. L. pinigų neišėmė todėl, kad tą vakarą jiems bebūnant trise (apeliantui, D. L. ir A. Dr. ) nukentėjusysis norėjo pasilikti dviese su prostitucija besiverčiančia A. Dr. , siekdamas turėti su pastarąja lytinių santykių. Tad būtent dėl šios priežasties D. L. paprašė, kad jis išeitų iš buto, o tuo pačiu ir išimtų pinigus. Anot apelianto, jam sugrįžus D. L. pasakė, kad A. Dr. turėjo išvažiuoti pagal iškvietimą, tačiau sugrįš ir toliau leis laiką su juo (nukentėjusiuoju), t. y. būtent vėliau jis (apeliantas) dar kartą išėjo paimti D. L. pinigų. Tad apeliantas pripažįsta savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi tik dėl to, jog banke neteisėtai prisistatė kaip D. L. .

Mano, jog teismas neteisingai įvertino nuteistojo M. J. parodymus, ir pabrėžia, jog pastarasis taip pat girdėjo D. L. grasinimus, keiksmus, matė jo agresyvumą, todėl nesupranta, kodėl teismas pastarojo atžvilgiu nepripažino, jog nukentėjusysis buvo bejėgiškos būklės. Nuteistasis bando teismą įtikinti, kad D. L. buvo paliktas ne nuošalioje vietoje. Pažymi, kad liudytojas D. J. taip pat nenurodė priešingų duomenų, o paaiškino, jog, eidamas keliu, šalia kurio yra namai, pamatė gulintį vyriškį. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas neįvertino to, jog šalia kelio yra gyvenamasis rajonas, tuo keliu vaikšto žmonės, todėl nepagrįstai vieta įvertinta kaip nuošali. Teigia, jog teismas, grįsdamas jo kaltę, nepagrįstai rėmėsi liudytojų K. U. , L. M. , G. K. , D. P. parodymais, kadangi nurodyti asmenys nėra susiję su įvykiu ir apklausiami teisme nedavė jį kaltinančių parodymų.

Skunde kiek plačiau aptariami kitų liudytojų parodymai, kurie, anot apelianto, taip pat negali būti laikomi jo kaltės įrodymais. Antai R. V. parodė pabudusi nuo triukšmo, jai pasirodė lyg kas nuriedėjo laiptais, t. y. apelianto manymu, tai tik patvirtina jo parodymus, kad D. L. , būdamas girtas, pats nukrito nuo laiptų ir susižalojo. Pažymi, jog teismas nenustatė, iš kur ir kokiomis aplinkybės praėjus parai po įvykio buvo rastos nukentėjusiojo sportinės kelnės, nors ryte išeidama iš namų liudytoja D. S. jokių rūbų laiptinėje nematė. Taip pat nenustatyta ir neapklausta moteris, kuri, kaip parodė liudytoja R. R. , rado ir atnešė D. L. priklausančią piniginę. Pažymi, jog nepagrįstai remtasi liudytojos R. A. parodymais, kurie ikiteisminio tyrimo metu buvo duoti tris kartus, ir visi jie yra skirtingi, be to, teisme užfiksuota, jog minėta liudytoja melavo, ką patvirtino kita liudytoja A. Dr. .

Apeliantas itin kritiškai vertina liudytojos A. Dr. parodymus. Pažymi, jog pradžioje ji byloje buvo įtariamoji, vėliau jai suteiktas liudytojo statusas. Atkreipiamas dėmesys, kad liudytoja iki įvykio keturias paras vartojo narkotines medžiagas, ką ji patvirtino ir teisme. Apelianto teigimu, narkotinės medžiagos sukelia haliucinacijas, pakeičia vaizduotę, loginį D. L. mąstymą, todėl remtis jos parodymais nebuvo galima. Mano, jog ši liudytoja ir ikiteisminio tyrimo tyrėjai buvo suinteresuoti atsakomybėn patraukti nekaltus asmenis, ką patvirtina ir tokia aplinkybė, jog tyrėjai iš bylos medžiagos išėmė A. Dr. kraujo tyrimo rezultatus, kad teismas nesuabejotų jos net 6 kartus duotais parodymais. Be to, A. Dr. nebuvo nubausta už vertimąsi prostitucija, o teisme ji tik patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuos jai perskaitė kolegijos pirmininkas. Nurodo, kad jo kaltės neįrodo ir liudytojo A. Dr. parodymai, kurių metu jis pažymėjo, kad 2006 m. vasario 5 d. jam paskambino sesuo A. Dr. ir paliepė sudeginti rūbus, kuriuos ji buvo išmetusi į mišką. Tvirtina, kad tokie liudytojo parodymai tik įrodo, jog ne jis (apeliantas) ar kas kitas, o būtent pati A. Dr. liepė broliui sudeginti rūbus. Be to, A. Dr. ikiteisminio tyrimo metu pažymėjo, kad tarp rūbų buvo ir mėlyni sportiniai bateliai, nors nukentėjusioji V. D. buvo parodžiusi, jog D. L. turėjo pilkos spalvos sportinius batelius. Atkreipiamas dėmesys, kad iš liudytojos A. Dr. parodymų akivaizdžiai matyti, kad dukra jai melavo, teigdama, jog 2006 m. vasario 3 d., apie 20 val., važiavo su juo automobiliu. Taip pat ir liudytojas V. B. patvirtino, jog A. Dr. melavo prisistačiusi L. vardu.

Skunde akcentuojama, jog liudytojos M. V. ir I. G. teisme parodė, kad ikiteisminio tyrimo tyrėjai joms grasino, kas, apelianto teigimu, reiškia, jog buvo pažeistas LR BPK 20 str. 3 d., draudžiantis neteisėtu būdu rinkti įrodymus. Liudytoja M. V. taip pat parodė, jog 2006 m. vasario 4 d., naktį, pas ją į butą atvažiavo jis (apeliantas) ir N. M. , ji nieko įtartino nepastebėjo, pasiūlė išgerti vyno, kurio butelis vėliau sudužo, be to, jos parodymai paneigia liudytojos A. L. išsakytus manymus.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad D. L. kūne nustatyti sužalojimai nelėmė nukentėjusiojo mirties, tiesiogine mirties priežastimi pripažintas bendras kūno atvėsimas, ką teisme patvirtino ir medicinos ekspertas. Teigia, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog D. L. buvo paliktas tik su trumpikėmis ir kojinėmis. Liudytoja A. Dr. parodė, jog iš buto nukentėjusysis išėjo apsirengęs, nuteistasis N. M. teigė, kad D. L. buvo paliktas su rūbais, to neneigė ir išteisintasis M. J. , be to, jis (apeliantas) taip pat visąlaik tvirtino, kad D. L. buvo apsirengęs. Pabrėžiama, jog specialisto išvada nustatė, jog ant D. L. sportinių kelnių bei kojinių buvo rasta mėlynos spalvos medvilnės pluoštų, sutampančių su jo ir M. J. džinsinių kelnių pluoštais; tuo tarpu ant nukentėjusiojo trumpikių pluoštų nebuvo rasta, o tai, anot apelianto, įrodo, kad nukentėjusysis nebuvo paliktas nuogas.

Skunde teigiama, jog byloje liudytojo statusas suteiktas R. D. , kuris 2006 m. vasario 3 d., tarp 22-23 val., pristatė maistą į butą, esantį (duomenys neskelbtini). Apklausiamas teisme minėtas asmuo nedavė jo kaltę patvirtinančių parodymų, be to, posėdžio metu paaiškėjo, kad jis nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, o parašas apklausos protokole galėjo atsirasti, kai jis dirbdamas firmoje pasirašydavo ant tuščių blankų. Pabrėžiama, jog teismo proceso metu iškilus pasikartojančioms abejonėms dėl tyrėjų darbo, buvo prašoma į posėdį iškviesti pareigūnus A. Z. ir A. A. , tačiau teismas tokį prašymą atmetė, kadangi, nuteistojo įsitikinimu, turėjo išankstinę nuomonę apie bylą, kurią tyrė šališkai. Mano, jog iš tiesų teisme apklaustas ne tas darbuotojas, kuris tą vakarą pristatė maistą, o atsitiktinis asmuo. Nurodo, jog skundžiamame nuosprendyje nepasisakoma apie specialisto N. Kondratavičiaus padarytas klaidas, kurias jis pats posėdžio metu pripažino, taip pat paaiškino negalėjęs nustatyti tikslios D. L. judėjimo krypties, kadangi į įvykio vietą susirinkę žmonės sunaikino daug sniege paliktų pėdsakų. Tvirtina, kad teismas posėdžių metu nenagrinėjo likusių daiktinių įrodymų; laiptinės ir jos prieigų, taip pat buto, automobilio apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje protokolų; vyr. tyrėjo A. A. tarnybinių pranešimų; telefoninių pokalbių išklotinių bei suvestinių; AB „Hansabankas“ kompaktinio disko; meteorologinės stoties pažymos; banko sąskaitos išklotinės bei kratos protokolų.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistasis N. M. ir jo gynėja prašė patenkinti N. M. apeliacinį skundą. Nuteistasis A. Š. ir jo gynėjas prašė patenkinti nuteistojo ir gynėjo apeliacinius skundus. Prokuroras prašė nuteistųjų N. M. , A. Š. bei jo gynėjo apeliacinius skundus atmesti.

Iš N. M. , A. Š. ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų matyti, kad nuteistieji ir gynėjas ginčija padarytų nusikalstamų veikų kvalifikaciją, faktines bylos aplinkybes bei paskirtas bausmes prašydami: N. M. ir A. Š. pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 2 p., 9 p., 11 p. išteisinti, o veiksmus kvalifikuoti pagal BK 132 str. ir paskirti švelnesnes bausmes (A. Š. gynėjas prašo jo ginamajam paskirti konkrečiai 2 metų laisvės atėmimo bausmę). Tačiau kolegija su tokiais visų trijų apeliantų prašymais nesutinka ir, vadovaudamasi žemiau išdėstytais motyvais, atmeta dėl šios dalies kaip nepagrįstus.

Visi trys apeliantai kategoriškai nesutinka su teismo išvada, jog nužudytas bejėgiškos būklės žmogus, kad buvo veikta tiesiogine tyčia ir iš savanaudiškų paskatų, taip pat prašo kritiškai vertinti A. Dr. ir V. D. parodymus. Į šiuos apeliantų argumentus bus atsakoma bendrai.

Iš bylos medžiagos matyti, kad proceso metu nei N. M. , nei A. Š. neprisipažino nužudę D. L. , jie abu kategoriškai neigė savo veiksmais padarę šį nusikaltimą, sutiko tik su tuo, jog N. M. kambaryje sudavė ranka D. L. už tai, kad šis mojavo pistoletu jam prieš nosį. Tiek vienas, tiek ir kitas kaltininkas, duodami parodymus, visaip stengėsi sušvelninti savo atsakomybę: N. M. ir ikiteisminiame tyrime (t. 6, b. l. 173-174, 176, 178, 181, 185), ir teisme (t. 8, b. l. 139-145) tik pripažino sudavęs smūgį ranka nukentėjusiajam į veidą; A. Š. ikiteisminiame tyrime paaiškino, kad N. M. vartojo smurtą prieš D. L. (t. 5, b. l. 174-175): pirmąkart bute N. M. ranka sudavė 2 kartus nukentėjusiajam į veidą ir iš nosies pradėjo bėgti kraujas, o antrąkart matė, kaip pastarasis, ištraukęs nukentėjusįjį iš automobilio, pradėjo jį spardyti kojomis, kur pataikė, A. Š. nematė, o apklausiamas teisiamajame posėdyje tai paneigė, nurodydamas, kad visa tai jis išgalvojo (t. 8, b. l. 122-127). Viso proceso metu nuteistieji N. M. ir A. Š. kategoriškai neigė jėga tempę nukentėjusįjį iš buto laiptais žemyn, jėga jį įsodinę į automobilį, o po to nuvežę į (duomenys neskelbtini) gatvę, prievarta jį ištempę iš automobilio. Kolegija, nesutikdama su šiais nuteistųjų N. M. ir A. Š. teiginiais, pažymi, kad teismo išvados dėl smurto vartojimo prieš D. L. bute, koridoriuje yra pagrįstos liudytojos A. Dr. parodymais bei byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Kolegijos nuomone, A. Š. parodymais, duotais apklausiant kaip įtariamąjį (t. 5, b. l. 174-175), pagrįstai vadovautasi, nes jis neturėjo motyvų apkalbėti savo draugą N. M. .

Liudytojos A. Dr. parodymais nustatyta, kad A. Š. bute, kuriame ji gyveno su R. A. , girtavo su D. L. . Kai ji grįžo į butą apie 24 val., A. Š. parsivedė N. M. , jiedu tarėsi, kaip sumušti D. L. ir iš jo paimti kortelę, o jei priešinsis, A. Š. pasakė, jog spardys ir ,,išjungs“, kalbėjo apie konkrečią pinigų sumą, kurią ketino paimti iš kortelės. Po to nuėjo į kambarį, kuriame miegojo nukentėjusysis, iš ten girdėjo duslius garsus, suprato, jog muša D. L. . N. M. iš kambario išsinešė pistoletą, kurį nunešė į automobilį, stovintį lauke. Vėliau abu iš kambario už pažastų išvilko D. L. ir nutempė į laiptinę, o iš ten – laiptais žemyn. Jie tempė nukentėjusįjį ant nugaros galva žemyn: K. M. rankomis daužė D. L. galvą, spardė kojomis, A. Š. taip pat mušė nukentėjusįjį (t. 5, b. l. 41-42, t. 8, b. l. 23-25). Liudytojos parodymus kolegija laiko patikimu įrodymų šaltiniu, nes ji, kaip paaiškino teisiamajame posėdyje, ikiteisminio tyrimo metu parodymus davė laisva valia, niekas jai negrasino, apsvaigusi nuo narkotikų nebuvo. A. Dr. parodymai buvo nuoseklūs, konkretūs, juos patvirtina kita bylos medžiaga. Esant šiems duomenims atmetamas A. Š. gynėjo skundo teiginys, jog A. Dr. buvo daromas psichologinis spaudimas. Šiuo aspektu nebuvo pažeistos BPK 20 str. nuostatos.

Kolegija atmeta kaip nepagrįstus A. Š. ir jo gynėjo skundų argumentus, jog liudytoja A. Dr. iki įvykio keturias dienas vartojo narkotines medžiagas, todėl jos parodymais nebuvo galima remtis. Kolegija, nesutikdama su tokiais skundų teiginiais, pažymi, kad A. Dr. parodymais nustatyta, jog prieš įvykį, vasario 2 d., jai klientas į kavą buvo įpylęs narkotikų, o įvykio vakarą alkoholio bute negėrė, tik pirtyje išgėrė šampano. Iš liudytojos parodymų teisiamajame posėdyje matosi, kad ji įvykio naktį nebuvo apsvaigusi, viską gerai prisiminė ir įvykio aplinkybes nurodė ikiteisminio tyrimo metu. A. Š. gynėjo skundo argumentas, kad A. Dr. dėl narkotikų vartojimo ir apsvaigimo negalėjo suvokti situacijos ir duoti objektyvius parodymus, atmetamas, kadangi nustatyta, jog ji įvykio metu nebuvo apsvaigusi nuo narkotikų, o parodymus pirmą kartą davė praėjus daugiau nei 3 paroms po įvykio, t. y. 2006-02-07 13 val. 30 min. (t. 5, b. l. 12-13), todėl nėra jokio pagrindo abejoti jos parodymų teisingumu. Duomenų apie tai, kad A. Dr. , duodama parodymus, buvo suinteresuota duoti A. Š. kaltinančius parodymus, byloje nėra. Taip pat nenustatyta, kad proceso metu iš A. Dr. buvo paimtas ištirti kraujas, o vėliau tyrimo rezultatai iš bylos dingo. Ta aplinkybė, jog A. Dr. vertėsi prostitucija, už ką, A. Š. manymu, turėjo būti nubausta, neturi jokios reikšmės nagrinėjant šią baudžiamąją bylą. Pats A. Š. pripažino, jog su A. Dr. jis anksčiau palaikė artimus santykius, todėl liudytoja išties neturėjo jokio pagrindo apkalbėti pastarąjį.

Apeliantų teiginį, kad nukentėjusysis nebuvo prievarta įsodintas į automobilį, paneigė, kaip aukščiau jau buvo minėta, ne tik pats A. Š. , bet ir nuteistasis M. J. , kuris tą naktį automobiliu nuvežė N. M. , A. Š. , D. L. į (duomenys neskelbtini) gatvę, kurioje nukentėjusysis buvo jėga ištrauktas iš automobilio ir paliktas lauke (t. 7, b. l. 135-139).

Apeliantų teiginį, kad D. L. galėjo susižaloti tuomet, kai, būdamas girtas, išvestas į koridorių svirduliavo ir, lipdamas laiptais žemyn, ne kartą nugriuvo, paneigia jau aukščiau aptarti liudytojos A. Dr. parodymai. Ji viso proceso metu kategoriškai teigė, kad nuteistieji N. M. ir A. Š. , ištempę nukentėjusįjį į laiptinę, toliau mušė, – N. M. jį spardė kojomis, o iš A. Š. rankų judesių suprato, kad šis taip pat jam smūgiuoja.

Nors N. M. teigia, kad teismas neįvertino liudytojos – kaimynės R. V. parodymų, jog laiptinė tamsiu paros metu būna neapšviesta, o įvykio naktį, pabudusi nuo triukšmo, suprato, kad kažkas nuriedėjo laiptais, tačiau jos parodymais teismas negrindžia nuteistųjų kaltės, be to, liudytoja R. V. paaiškino, jog ji net nebuvo pakilusi iš lovos, nors triukšmas ją ir pažadino, tačiau ji nei pro duris, nei pro langą nepažiūrėjo (t. 8, b. l. 54-55). Esant tokiems liudytojos parodymams, atmetamas A. Š. skundo teiginys, jog R. V. parodymais nustatyta, kad D. L. , būdamas neblaivus, pats nukrito nuo laiptų ir susižalojo.

Tai, kad D. L. buvo mušamas bute, laiptinėje ir automobilyje, patvirtina rašytiniai įrodymai – buto, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinės, automobilio „Audi 80“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) apžiūros protokolai (t. 1, b. l. 36-46, 26-35, 49-52, 57-64, 66-68), įtariamosios A. Dr. parodymų patikrinimo vietoje protokolas (t. 5, b. l. 18-19), todėl atmetamas N. M. skundo teiginys, kad teismo išvados dėl smurto vartojimo prieš D. L. bute ir automobilyje yra paremtos tik prielaidomis. Iš aukščiau nurodytų duomenų matyti, kad įvykio vietos apžiūros metu buvo išties fiksuota, jog labai daug kraujo rasta tiek laiptinėje (net nuo ketvirto iki pirmo aukšto), tiek bute, tiek ir automobilio salone. Priešingai, nei teigia N. M. , aplinkybė, jog bute kraujo pėdsakų buvo rasta vonioje, prieškambaryje, virtuvėje ir tualete, dar kartą patvirtina faktą, jog nukentėjusysis buvo sumuštas bute.

Atlikus serologinį ir DNR tyrimą, specialisto išvadoje konstatuojama, kad nuoplovose, paimtose laiptinėje nuo laiptinės durų, automobilio dešinės pusės galinių durelių apmušimo, yra D. L. kraujo, o kitose vietose, t. y. bute, vonioje, virtuvėje, taip pat rasta žmogaus kraujo, tačiau kategoriškai nenurodyta, kad tai D. L. kraujas, tik rastas antigenas B, būdingas B (III) grupės asmeniui, o D. L. kraujas kaip tik ir yra B (III) grupės (t. 2, b. l. 41-55).

Apelianto N. M. teiginys, kad kraujo dėmes bute galėjo palikti A. Dr. , kuri plovė laiptinėje kraują ir susitepė krauju rūbus, paneigtas liudytojos A. Dr. parodymais, kuri tokių aplinkybių išvis nenurodė.

Be to, N. M. skunde nurodo, kad teismas nepasisakė dėl to, kad kai kurie sužalojimai D. L. galėjo atsirasti šiam nukritus virtuvėje, t. y. tuo metu, kai jo bute išvis nebuvo. Kolegija atkreipia šio apelianto dėmesį į tai, kad nors D. L. , girtaudamas virtuvėje su A. Š. , ir buvo nugriuvęs nuo kėdės ant grindų, tačiau dėl to jis nepatyrė jokių sužalojimų, ką patvirtino tuo metu bute buvusios liudytojos A. Dr. ir R. A. , tačiau jokių sužalojimų ant nukentėjusiojo kūno liudytojos nematė.

N. M. versija, kad ikiteisminio tyrimo metu A. Š. jį apkalbėjo, yra išgalvota ir niekuo nepagrįsta. Jau iš aukščiau aptartų A. Š. parodymų, ikiteisminio tyrimo metu apklausus jį kaip įtariamąjį (t. 5, b. l. 174-175), matyti, kad jis išties patvirtino smurto vartojimo faktą paaiškinęs, kad N. M. du kartus mušė nukentėjusįjį – pirmą kartą bute, antrą – ištraukus iš automobilio. A. Š. parodymus davė dalyvaujant gynėjui ir nenustačius, kad prieš nuteistąjį buvo vartojamas fizinis ar psichologinis smurtas, laikoma, kad parodymus kaltininkas davė laisva valia ir netikėti apklausos metu gautais duomenimis nėra jokio pagrindo. Kadangi tarp A. Š. ir N. M. buvo susiklostę draugiški santykiai, A. Š. neturėjo jokio tikslo jį apkalbėti.

N. M. motyvas, kad panašius parodymus davė ir liudytoja A. Dr. , yra niekuo nepagrįstas. Kolegija pažymi, kad liudytoja A. Dr. davė abu nuteistuosius - ir A. Š. , ir N. M. kaltinančius parodymus, todėl negalima sutikti, kad A. Dr. , artimai bendravusi su A. Š. , siekė palengvinti pastarojo padėtį.

Priešingai, nei teigia N. M. , liudytoja A. Dr. ne tarėsi su savo draugu A. Š. , kaip būtų galima panaikinti įkalčius, o tik vykdė A. Š. telefoninį nurodymą išplauti laiptinę, kurioje buvo daug kraujo. Iš bylos duomenų matyti, kad A. Dr. , bijodama A. Š. , iš tiesų jo nurodymu naktį, apie 3 val., išvežus D. L. iš buto, išplovė laiptinę, tačiau tai ji pripažino nuo pat pirmos apklausos. N. M. ginčydamas teismo išvadą, jog D. L. laiptinėje buvo velkamas, teigia, kad liko neįvertinta, jog laiptinė buvo išplauta, ir pėdsakai, panašūs į vilkimą, galėjo susidaryti būtent dėl plovimo. Tačiau jo iškeltą versiją kategoriškai paneigė liudytoja A. Dr. , kuri paaiškino, kaip ir kokiu būdu N. M. su A. Š. vilko D. L. ir kokioje padėtyje šis buvo. Liudytoja taip pat paaiškino, jog A. Š. nurodymu ji išvežė ir perdavė broliui sunaikinti nukentėjusiojo rūbus, batus bei skudurą, kuriuo plovė laiptinę. Nors N. M. tvirtina, kad teismas nuosprendyje nepasisakė dėl A. Dr. parodymuose esančių prieštaravimų kitai bylos medžiagai, tačiau pats nekonkretizavo, kuo būtent pasireiškia tokie prieštaravimai. Kolegijai nenustačius minėtų prieštaravimų, laikoma, kad A. Dr. parodymai yra patikimas įrodymų šaltinis ir jais pagrįstai vadovautasi priimant apkaltinamąjį nuosprendį.

Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendimą grindė tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas motyvuotai vienus parodymus atmetė, o tais parodymais, kuriuos patvirtino ir kiti bylos duomenys, grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliantų skundų argumentai, kad įrodymai, kuriais teismas vadovavosi grįsdamas nuteistųjų kaltę, įvertinti atsietai nuo kitų bylos duomenų, yra nepagrįstas. Atvirkščiai, nuteistųjų kaltė grindžiama įrodymų, ištirtų teisiamajame posėdyje ir įvertintų nuosprendyje, visetu. Įrodymais BPK 20 str. 3 d. prasme yra laikomi tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas itin kruopščiai ištyrė visus įrodymus – ir kaltinančius, ir teisinančius, juos tinkamai įvertino ir nurodė, kuriais iš jų vadovavosi pagrįsdamas nuteistųjų kaltę. Vertinant įrodymus BPK 20 str. 5 d. nuostatos nebuvo pažeistos. Tai, kad teismas įrodymus įvertino ne taip, kaip norėjo apeliantai, negalima laikyti, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ar teisėjai būtų buvę šališki, neobjektyvūs ar suinteresuoti bylos baigtimi, ar būtų pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas. N. M. teigiant, kad A. Dr. parodymai prieštarauja kitai bylos medžiagai, bet nenurodant, kuo konkrečiai pasireiškė šie prieštaravimai, kolegija negali atsakyti į šį skundo teiginį. Apelianto manymu, teismas įrodymus turėjo vertinti taip, kaip jis nori, o to nepadarius, laiko nekaltumo prezumpcijos ir teisės į teisingą teismą pažeidimu. Tačiau nei nekaltumo prezumpcijos principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. bei BPK 44 str. 6 d., nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. garantuota apelianto teisė į teisingą teismą nebuvo pažeisti.

Apeliantai, ginčydami D. L. nužudymą, teigia, kad jie neturėjo tikslo jo nužudyti. Apie jų tyčios turinį sprendžiama atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo būdą, motyvus, smurto pobūdį, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir kita. N. M. ir A. Š. atlikti objektyvūs veiksmai – nukentėjusiojo intensyvus mušimas iki jo išvežimo, po to prievarta įsodinimas į automobilį ir prievarta iš jo ištempimas bei pasikėsinimas nuošalioje vietoje į stipriai apsvaigusį, sumuštą ir išvis nepaeinantį, nuogai išrengtą, esant 18o šalčiui, D. L. , rodo, kad jie veikė tiesiogine tyčia. Neginčytina, kad N. M. ir A. Š. , būdami suaugę žmonės, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, t. y. suprato, kad D. L. , sumuštas ir stipriai girtas, negalintis pats paeiti, žiemą išrengtas nuogai, esant stipriam šalčiui išmestas naktį ir paliktas nuošalioje vietoje, neišvengiamai mirs. N. M. ir A. Š. pasirinktas elgesio variantas rodo akivaizdų jų žiaurumą ir ciniškumą žmogaus gyvybei, jie suprato pavojingą nukentėjusiojo gyvybei savo veikos pobūdį ir siekė tų padarinių. Specialisto išvadoje konstatuojama, kad D. L. mirties priežastimi buvo bendras kūno atvėsimas (t. 1, b. l. 111-123). Taigi, pagal nustatytas aplinkybes D. L. mirtis įvyko būtent dėl to, kad jį A. Š. su N. M. paliko nuogą šaltyje bejėgiškos būklės (dėl didelio alkoholio kiekio organizme – apsvaigimas buvo sunkaus laipsnio), todėl jie ir atsako už savo tyčiniais veiksmais sukeltus padarinius, t. y. D. L. mirtį.

Apeliantai neigdami, jog D. L. buvo bejėgiškoje būklės, ginčija specialisto išvadą Nr. KM 104/06(01) dėl D. L. mirties priežasties, kurios 1 p. konstatuojama, kad D. L. mirties priežastis buvo bendras kūno atvėsimas, o 16-17 p. nurodyta, kad kūno sužalojimai, kurie būdingi suduodant smūgius, galėjo būti padaryti 8 smūgiais į galvos sritį. Jais padaryti sužalojimai tiek kartu, tiek atskirai atitinka nežymų sveikatos masto sutrikdymą (t. 1, b. l. 111-123) ir jokios įtakos mirčiai neturėjo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 2 p. (bejėgiškos būklės) tuomet, kai nužudomas asmuo, kuris dėl fizinių ar dėl psichinių savybių negali suprasti kaltininko veikos pobūdžio, negali gintis ar kitaip vengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti kaltininkui. Tokia būsena gali būti dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pan. Šiuo konkrečiu atveju D. L. kaip tik ir buvo taip stipriai apsvaigęs nuo akoholio, kad jis negalėjo nei gintis, nei pasipriešinti A. Š. su N. M. . Kaip ekspertas J. Rybalko paaiškino teisme, D. L. buvo beveik komos būklėje (t. 8, b. l. 53-54).

Nors apeliantai ir nepripažįsta, kad nukentėjusysis buvo bejėgiškos būklės, tačiau šią aplinkybę patvirtino ekspertas J. Rybalko pirmosios instancijos teisme, nurodęs, kad nukentėjusiojo kraujyje buvo rasta 3,47 promilių, o šlapime – 4,81 promilių etilo alkoholio, kas vertinama kaip sunkaus apsvaigimas. Dėl didelio alkoholio kiekio organizme jis buvo bejėgiškos būklės. Iš ant kūno esančių nubrozdinimų ekspertas sprendė, kad D. L. galėjo tik šliaužti, tai darė instinktyviai, nevalingai, o eiti negalėjo (t. 8, b. l. 53-54).

N. M. skunde aptaria pavyzdžius, kuomet vairuojant transporto priemones sulaikomi asmenys, kurių alkoholio koncentracija kraujyje yra didesnė nei 3 ar 5 promilės, tačiau tai neturi nieko bendro su šia baudžiamąja byla ir su šiuo konkrečiu atveju. N. M. ir A. Š. pripažįsta, jog D. L. buvo neblaivus, todėl jį vedė prilaikydami už pažastų, tačiau jų nuomone, vis dėlto nukentėjusysis galėjo eiti ir savarankiškai. Liudytojos A. Dr. parodymais kategoriškai nustatyta, kad D. L. buvo toks girtas, jog pats negalėjo paeiti, o nuteistieji N. M. su A. Š. , ištempę jį iš kambario, laiptais nuvilko galva žemyn – nukentėjusysis gulėjo ant nugaros, o jie laikė už parankių. N. M. ir A. Š. skundų teiginį, kad D. L. kambaryje buvo agresyvus, mojavo pistoletu ir grasino N. M. , paneigia liudytoja A. Dr. , parodžiusi, jog pistoletą iš nukentėjusiojo N. M. buvo paėmęs anksčiau ir nunešęs į automobilį, nukentėjusysis nebuvo agresyvus ir nesipriešino.

Apeliantų skundų motyvas, kad D. L. neblaivus būdavo agresyvus, ką patvirtino jo draugė V. D. , nieko bendro neturi su šiuo įvykiu, kadangi V. D. jo įvykio vakarą nukentėjusiojo nematė, kartu nebuvo, todėl nežino, kaip jis elgėsi tąkart.

Apeliantai teigia, kad D. L. įvykio vietoje ne tik šliaužė, bet ir ėjo ir tai, jų manymu, patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolas, planas–schema bei nuotraukos (t. 1, b. l. 3-20). Iš duomenų, užfiksuotų šiuose procesiniuose dokumentuose, tikrai negalima tvirtinti, jog nukentėjusysis vaikščiojo. Galimybę vaikščioti paneigė apklausti teisme specialistas V. Kondratavičius (t. 8, b. l. 120-121) bei ekspertas J. Rybalko (t. 8, b. l. 53-54). Iš įvykio vietos apžiūros protokolo, plano-schemos, fotonuotraukų matyti, kad buvo užfiksuotos 5 žmogaus išgulėtos vietos, žymės, panašios į tempimą ar šliaužimą, žmogaus kūno slydimo pėdsakai, iš kurių specialistas sprendė, kad nukentėjusysis buvo paliktas viršuje, ką rodo jo pirmoji išgulėta vieta (plane-schemoje pažymėta Nr. 7), o po to, kaip matosi iš pėdsakų, jis šliaužė, ritosi ar slydo nuo kalniuko žemyn, tačiau specialistas nepatvirtino, kad nukentėjusysis ėjo, nes tokių pėdsakų neužfiksuota ir aptartuose dokumentuose. Kadangi liudytojos A. Dr. parodymais nustatyta, jog D. L. buvo išvežtas avintis tik kojines, ką patvirtino įvykio vietoje rastos 2 kojinės – viena – ties lavono kaire ranka, o kita – išgulėtoje vietoje Nr. 7, todėl, jei nukentėjusysis būtų ėjęs įvykio vietoje, tai joje būtų rasti kojų pėdsakai, įspausti sniege avint kojinėmis, arba be jų, tačiau to nebuvo rasta, todėl atmetama apeliantų išgalvota versija, kad D. L. , išmestas iš automobilio, ėjo paskui jį, vijosi daužydamas bagažinę. Kolegija nesutinka su N. M. skundo teiginiu, kad įvykio vietos apžiūros protokole neteisingai nurodyta, jog buvo šliaužta į įkalnę ir kad ji buvo ištrypta anksčiau atėjusių pareigūnų. Specialistas N. Kondratavičius teisiamajame posėdyje nuosekliai paaiškino visas žmogaus kūno slydimo, tempimo, šliaužimo žymes, tarp jų nurodė, kad buvo slydimo žymių ir į nuokalnę, tačiau jis netvirtino, kad įvykio vieta buvo ištrypta policijos pareigūnų. Nors A. Š. teigia, kad nuosprendyje nepasisakyta dėl neva specialisto N. Kondratavičiaus padarytų klaidų, tačiau nekonkretizuoja, kokios tai klaidos, todėl kolegija negali dėl to pasisakyti. Nuteistojo A. Š. gynėjo teiginys, jog A. Š. su N. M. per automobilio galinį stiklą matė paskui bėgantį D. L. , kuris netgi ranka sudavė per automobilio bagažinę, yra jokiais bylos duomenimis nepagrįsta versija, kadangi patys nuteistieji ikiteisminio tyrimo metu nenurodė tokios aplinkybės, to nepatvirtino nei automobilį vairavęs M. J. , nei A. Š. teisiamajame posėdyje. Tik N. M. teisme paaiškino matęs, kad D. L. trankė per bagažinę, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai juo nepatikėjo, kadangi tai paneigta bylos duomenimis.

A. Š. ir N. M. teiginius, jog nukentėjusysis pats įlipo, o po to savarankiškai išlipo iš automobilio, paneigė M. J. , įvykio naktį vairavęs automobilį, savo draugo prašymu nuvežęs D. L. ir palikęs (duomenys neskelbtini) gatvėje. M. J. ikiteisminio tyrimo metu (t. 6, b. l. 87-88, 92-93), po to teisiamajame posėdyje (t. 7, b. l. 135-139) parodė, jog A. Š. su N. M. nukentėjusįjį iki jo automobilio atvedė prilaikydami už parankių: N. M. , kurį jis vadino M. , atsisėdo šalia jo, o ant galinės sėdynės pasodino D. L. , prie kurio atsisėdo A. Š. , o nuvažiavus į įvykio vietą, jo pažįstami ištraukė nukentėjusįjį iš automobilio.

Nors apeliantai ir teigia, kad jie nuvažiavo į įvykio vietą nukentėjusiojo nurodymu, tačiau faktinės bylos aplinkybės rodo ką kita: M. J. viso proceso metu kategoriškai patvirtino, jog vienas iš jo pažįstamų – A. Š. ar N. M. – nurodė kelią, kur reikia važiuoti, iš pradžių liepė vykti į Vilijampolę, o ten, ties 2-ąja ligonine, parodė sukti į dešinę ir kilti į kalną, o užvažiavus – sustoti.

Apeliacinių skundų motyvą, jog D. L. į automobilį įlipo apsirengęs ir apsiavęs tinkamai žiemos metu, paneigia ne tik aukščiau aptarti liudytojos A. Dr. , bet ir M. J. parodymai, kuriais nustatyta, kad nukentėjusysis buvo įlaipintas dėvintis marškinėlius, tačiau ar buvo apsiavęs kelnes, ar ką avėjo, nematė. Kad nukentėjusysis buvo išvežtas be kelnių, tik dėvėdamas apatines kelnaites, patvirtina papildomos vietos apžiūros protokolas (t. 1, b. l. 49-52), iš kurio matyti, kad prie namo (duomenys neskelbtini) (iš šio namo kiemo buvo išvežtas D. L. ), laiptinės buvo surastos kraujuotos nukentėjusiojo sportinės kelnės. Apelianto A. Š. skundo teiginys, kad specialisto išvadoje nustatyta, jog ant D. L. apatinių kelnių bei kojinių buvo rasta mėlynos spalvos medvilnės pluoštų, sutampančių su jo ir M. J. džinsinių kelnių pluoštais, tuo tarpu ant D. L. apatinių kelnaičių pluoštų nebuvo rasta, todėl, apelianto nuomone, nukentėjusysis nebuvo paliktas nuogas, atmetamas kaip nepatvirtintas. Ta aplinkybė, kad ant D. L. sportinių kelnių, dviejų kojinių rasta mėlynos spalvos medvilnės pluoštų bendro grupinio priklausomumo kaip ir A. Š. mėlynos spalvos džinsinių kelnių atitinkami pluoštai, parodo, jog įvykio metu jie turėjo kontaktą, gali būti, kai nukentėjusįjį tempė iš buto laiptais žemyn, įsodino į automobilį ar ištraukė iš jo. Aukščiau aptartų įrodymų visetas patvirtina, kad D. L. iš automobilio buvo ištrauktas, išmestas ir paliktas sniege sušalti beveik nuogas, tik su apatinėmis kelnaitėmis ir kojinėmis.

A. Š. gynėjo apeliacinio skundo teiginys, jog nukentėjusysis buvo išvežtas, o po to išlaipintas dėvintis kelnes, neva yra patvirtintas liudytojos D. S. parodymais. Tačiau toks motyvas neatitinka tikrovės: liudytoja D. S. tik paaiškino, jog po įvykio ryte eidama į darbą matė prikruvintą laiptinę, o kitos dienos ryte lauke, prie laiptinės, darželyje, rado treningines kelnes, išteptas krauju (t. 8, b. l. 26-27).

Atsakydama į šį gynėjo skundo argumentą kolegija pažymi, kad pirmą kartą laiptinė ir jos prieigos buvo apžiūrėtos 2006-02-04 nuo 20 val. 55 min. iki 00 val. 20 min., t. y. tamsiu paros metu, todėl policijos pareigūnai galėjo nepastebėti nukentėjusiojo kelnių, kurios buvo numestos į darželį (t. 1, b. l. 26-35). Antrą kartą, kuomet buvo surastos kelnės, apžiūra įvyko dienos metu – nuo 12 val. 30 min. iki 13 val. 10 min. (t. 1, b. l. 49-52). Šios aplinkybės nepatvirtina A. Š. gynėjo teiginio, jog D. L. įvykio metu buvo apsirengęs minėtomis kelnėmis, priešingai, duomenys leidžia daryti kategorišką išvadą, kad, velkant nukentėjusįjį, kelnės jam buvo nutrauktos ir paliktos prie namo laiptinės.

Kolegija pažymi, kad įvykio vieta, kurioje buvo rastas D. L. lavonas, buvo apžiūrėta 2006-02-04 nuo 12 val. 40 min. iki 16 val. 00 min., tačiau ten nukentėjusiojo kelnės nebuvo surastos, o laiptinė ir jos prieigos pirmą kartą buvo apžiūrėtos daug vėliau – vakare ir naktį, antrą kartą – kitą dieną.

N. M. ir A. Š. gynėjo nuomone, bylos aplinkybės nepatvirtina, kad nukentėjusysis buvo nužudytas dėl savanaudiškų paskatų. Nesutikdama su šiuo teiginiu, kolegija pažymi, kad jau nuo to momento, kai nukentėjusysis buvo mušamas bute, N. M. su A. Š. tarėsi, kaip iš D. L. paimti banko kortelę, o vėliau pasinaudoti ja ir iš bankomato paimti pinigus, jeigu nukentėjusysis priešinsis, muš ir ,,atjungs“. Kitą dieną A. Š. , paskambinęs A. Dr. telefonu, pasakė, kad viskas išėjo ne pagal planą. A. Dr. taip pat matė, kad N. M. paėmęs nukentėjusiojo pistoletą išnešė ir paliko stovinčiame M. J. automobilyje. Liudytojos I. G. parodymais nustatyta, kad kitą dieną po įvykio sugrįžęs N. M. parsinešė du mobiliojo ryšio telefonus ,,Motorola E 398“ ir 300 Lt, sakė, jog užsidirbo, o kai ji pamatė kraują ant megztinio rankogalių, paaiškino, kad susimušė, o vėliau papasakojo, kad kartu su A. Š. D. L. įsodino į automobilį, sumušė ir ištempę iš automobilio paliko. N. M. turėjo D. L. mobiliojo ryšio telefoną. Liudytojai N. M. parašė žinutę, kad D. L. turėjo 60 000 Lt, kuriuos jie norėjo paimti kortele iš banko, tačiau nepavyko, kažkiek pinigų išėmė, bet kiek tiksliai, nerašė. Kad N. M. jau buvo užvaldęs D. L. pistoletą iki jo išvežimo ir palikimo nuošalioje vietoje, patvirtino nuteistasis M. J. , paaiškinęs, kad iš pradžių N. M. atnešė iš buto pistoletą ir padėjo automobilyje, o vėliau, kai nukentėjusysis buvo vežamas automobiliu, N. M. laikė ginklą rankoje. Aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad A. Š. su N. M. atliko daugelį nurodytų veiksmų dėl savanaudiškų paskatų dar iki nukentėjusiojo išvežimo į nužudymo vietą.

N. M. savo skunde nepagrįstai teigia, jog D. L. mobiliojo ryšio telefoną ir ginklą iš automobilio jis paėmė per klaidą ir vėliau ketino grąžinti nukentėjusiajam. Apeliantas šiuos nukentėjusiojo daiktus jau buvo užvaldęs iki įsėdant į automobilį prie namo (duomenys neskelbtini) gatvėje, o automobilyje jais disponavo. Vėliau ginklą išmetė, o mobilaus ryšio telefoną padovanojo savo draugei I. G. sugrįžęs iš nužudymo vietos, kas rodo, kad apeliantas pagrobtų daiktų nė neketino grąžinti nukentėjusiajam.

Priešingai, nei teigia N. M. , pirmosios instancijos teismo išvada, jog smurtas prieš D. L. buvo vartojamas ir automobilyje, yra pagrįsta. Nors M. J. tiesiogiai nepatvirtino matęs, kad D. L. buvo mušamas, tačiau paaiškino, jog automobilyje buvo sujudimas, N. M. , sėdėdamas šalia vairuotojo, buvo atsisukęs į D. L. , kuris sėdėjo už jo. Visi keikėsi, tačiau M. J. vairavo automobilį ir nesikišo, o vėliau pamatė, jog automobilyje buvo daug kraujo – ant lubų, grindų, durelių, sėdynių atlošo. Tai matyti ir iš automobilio „Audi 80“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 57-64). Be to, M. J. paaiškino, jog automobilis buvo taip išteptas krauju, kad jis po įvykio automobilį nuvežė į plovyklą, kad išvalytų, nes A. Š. už tai jam buvo davęs 200 Lt, kuriuos jis ir sumokėjo plovyklos darbuotojui. Liudytoja V. S. , artima M. J. draugė, proceso metu patvirtino, kad M. J. , atvykęs kitą dieną po įvykio, pasakojo, jog automobiliu jis vežė vyrus, kurie mušė kitą vyriškį, o pats jis yra nekaltas. Paaiškino, jog mušė tie, kurie prašė pavežti (t. 2, b. l. 10-11, t. 8, b.l. 58-59). Visos išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusysis buvo mušamas ir automobilyje.

Iš ,,Hansabanko“ sąskaitos išklotinių, esančių byloje (t. 3, b. l. 73-74), matyti, kad pinigai iš D. L. sąskaitos buvo paimti – vieną kartą vakare 18 val., antrą ir trečią kartą – naktį 01.46 val., 01.47 val., iš viso 4000 Lt.

A. Š. skunde minima, kad nepagrįstai remtasi liudytojos R. A. parodymais, tačiau liudytoja tokia pavarde šioje byloje išvis nebuvo apklausta, o liudytojos R. A. parodymais buvo vadovautasi tik tiek, kiek jos parodymus patvirtino liudytoja A. Dr. . Liudytoja R. A. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kodėl pirmų apklausų metu paminėjo 2 vyrus – S. ir A. , buvusius bute, tačiau šiais duomenimis apkaltinamajame nuosprendyje nesivadovauta, kadangi liudytoja bute išbuvo tik 20 min. ir matė virtuvėje begeriančius A. Š. su D. L. , o apie nužudymą nieko nežino (t. 2, b. l. 104-105; 108-111; t. 8 b. l. 22).

Kolegija, nesutikdama su apelianto A. Š. apeliacinio skundo teiginiu, jog M. V. parodymai paneigia liudytojos A. L. paaiškinimo dėl N. M. iškruvintos striukės, pažymi, jog M. V. nei ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 186-187), nei teisme neparodė, kad begeriant sudužo vyno butelis, ji tik paaiškino, jog A. Š. rūbai nebuvo ištepti (t. 8, b. l. 56-57). O kad N. M. rūbai buvo ištepti krauju, parodė liudytojos A. L. ir I. G. (t. 8, b. l. 75-76; 76-78).

Nepagrįstai A. Š. skunde teigiama, kad proceso metu buvo apklaustas ne tas asmuo, pristatęs į butą maistą. Iš liudytojo A. D. parodymų, duotų ikiteisminiame tyrime (t. 2, b. l. 174-175), matyti, kad jis kaip UAB ,,Vaišinta ir Ko“ vairuotojas 2006-02-03 vakare nuvežė pagal užsakymą telefonu maistą į butą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau vyro, kuris atidarė duris ir paėmė maistą, neįsidėmėjo. Teisiamajame posėdyje (t. 8, b. l. 74-75) šis liudytojas neprisiminė atvejo, kuomet vežė maistą į nurodytą butą. R. D. taip pat neprisiminė, kada jis buvo apklaustas tyrėjo, tačiau posėdžio metu jam parodžius 2006-03-07 liudytojo apklausos protokolą, pripažino, kad po protokolu yra jo parašas, todėl apeliantas A. Š. neteisus tvirtindamas, kad R. D. nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu. Atmetama A. Š. versija, jog liudytojo parašas protokole galėjo atsirasti, kai jis darbovietėje pasirašydavo ant tuščių blankų, kadangi tokių aplinkybių liudytojas nenurodė ir kategoriškai pripažino, kad tai jo parašas.