Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Asta Misiūnaitė-Bashir rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės ,,Compensa Vienna Insurance Group“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Mano Būstas Sostinė“ dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Dublike ieškovė pabrėžė, kad byloje nėra ginčo, jog atsakovė yra namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo objektų administratorius. Avarijos priežastis – vandens prasiskverbimas per išorines namo konstrukcijas. Už namo konstrukcijų priežiūrą atsakinga atsakovė, kuri neužtikrino, kad per nesandarias konstrukcijas nebūta padaryta žalos. Aptariamo daugiabučio namo gyventojai perdavė namo bendrojo naudojimo objektų valdymą atsakovei, todėl atsakingu už žalos turtui padarymą laikytina atsakovė, kuri netinkamai vykdė bendrojo naudojimo objektų priežiūrą ir jai tenka su tuo susijusios neigiamos pasekmės, t. y. draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą draudimo išmoką – 281,30 Eur – subrogacijos tvarka. Namo administratorius, vykdydamas jam priskirtą uždavinį prižiūrėti namo konstrukcijas, turi teisę priimti sprendimus dėl namo bendrojo naudojimo objektų naudojimo ir priežiūros privalomųjų reikalavimų įgyvendinimo, susijusius su namo bendrųjų konstrukcijų priežiūra ir remontu, siekiant išsaugoti ir atkurti jų normatyvines savybes. Todėl nagrinėjamu atveju atsakovė turėjo vykdyti konstrukcijų priežiūrą, tikrinti jų sandarumą, tačiau įrodymų, jog tokius veiksmus atliko, atsakovė nepateikė. Avarijos kilimas ir jos sukeltos pasekmės patvirtina, kad atsakovė savo kaip administratoriaus pareigų prižiūrėti namo konstrukcijas neatliko.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinio dalies reikalavimų atsisakymas priimamas ir byla šioje dalyje nutraukiama.

Kitoje dalyje ieškinys tenkinamas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad tarp ieškovės ir A. S. buvo sudaryta Gyventojų turto draudimo sutartis (Gyventojų turto draudimo polisas Serija 19056 Nr. 9082504), kuria laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 3 d. iki 2018 m. kovo 2 d. buvo apdraustas butas, esantis (duomenys neskelbtini). 2017 m. rugsėjo 1 d. po lietaus bute sušlapo siena, atsiklijavo tapetai, pradėjo formuotis pelėsis ant sienų ir lubų, dėl ko 2017 m. rugsėjo 13 d. draudėjo atstovas J. S. pateikė ieškovei pranešimą apie įvykį. Gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), 2017 m. rugsėjo 1 d. buvo ir šiuo metu yra administruojamas atsakovės, po reorganizacijos perėmusios uždarosios akcinės bendrovės „Lazdynų būstas“ teises ir pareigas. Dėl to ginčo byloje nėra. Dėl padarytos žalos (apgadinto apdrausto turto) ieškovė išmokėjo 281,30 Eur dydžio draudimo išmoką draudėjui. Ieškovė siuntė atsakovei pretenziją dėl nuostolių atlyginimo, tačiau atsakovė nesutiko atlyginti ieškovės patirtos žalos.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1015 straipsnio 1 dalį draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo ir už žalą atsakingo asmens santykius. Tai reiškia, kad žalos padarymo draudėjo turtui atveju draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama pagal deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus normas, pagal kurias tam, kad atsirastų civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, būtina nustatyti visų atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei kaltės – buvimą. Kadangi kaltė kaip civilinės atsakomybės sąlyga yra preziumuojama, tai reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškęs asmuo privalo įrodyti likusias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų (CK 6.246, 2.247, 6.249 straipsniai). Pagal generalinio delikto, įtvirtinto CK 6.263 straipsnio 1 dalyje, doktriną kaltė ir neteisėti veiksmai yra neišskiriami, todėl kaltės prezumpcija praktiškai apima ir neteisėtų veiksmų prezumpciją. Įrodinėjimo procese, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo, galiojant rungimosi principui (CPK 12 straipsnis) ir bendrajai įrodinėjimo pareigos taisyklei (CPK 178 straipsnis), kad kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų bei atsikirtimų pagrindu, ieškovas, siekdamas civilinės atsakomybės taikymo atsakovei, pagal pirmiau nurodytas CK nuostatas ir suformuotą teismų praktiką nagrinėjamoje byloje turi įrodyti, kad draudėjas patyrė žalą ir būtent tokio dydžio, kiek buvo išmokėta draudimo išmokos, taip pat tai, kad tai lėmė atsakovės veiksmai ar neveikimas.

Atsakovė atsiliepime argumentuoja, jog ieškovė neįrodė būtinų civilinės atsakomybės kilimo sąlygų – neteisėtų veiksmų, žalos (nuostolių) ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Su šiais atsakovės argumentais teismas neturi pagrindo sutikti.

Kaip minėta, civilinis procesas yra grindžiamas rungimosi principu, kurio esminė taisyklė, įtvirtinta CPK 178 straipsnyje, numato, kad kiekviena šalis turi įrodyti savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą. Ieškovė ieškinį grindžia faktine aplinkybe, kad butui (duomenys neskelbtini), buvo padaryta žala pro namo išorinius atitvarus į butą prasiskverbus vandeniui (drėgmei). Tokią faktinę aplinkybę ieškovė įrodinėja jai pateiktu draudėjo pranešimu, kuriame nurodyta, kad draudėjas žalą butui – šlampančią sieną, pastebėjo po lietaus 2017 m. rugsėjo 1 d., 2017 m. rugsėjo 14 d. turto apžiūros aktu, kuriame ieškovės darbuotojas – žalos vertinimo ekspertas E. G., nurodė žalos kilimo priežastį – vandens prasiskverbimas per išorinius atitvarus, buto planu ir fotonuotraukomis, iš kurių matyti, kad bute šlapo kambario, plane pažymėto indeksu 19-6, siena, kuri yra išorinė, ji su jokiu kitu butu nesiriboja.

Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismų išvados dėl šalių reikalavimų ir atsikirtimų pagrįstumo turi būti grindžiamos tik tokiais įrodymais, kurie nekelia abejonių dėl jų patikimumo, sąsajumo ir leistinumo. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2004, 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004). Teismo vertinimu, aukščiau nurodytų įrodymų visuma, nesant byloje apskritai jokių kitų įrodymų apie žalos bute (duomenys neskelbtini), kilimo priežastį, sudaro pagrindą, remiantis tikimybės pusiausvyros principu, konstatuoti, kad žala butui Architektų (duomenys neskelbtini), buvo padaryta ieškovės nurodytu būdu – vandeniui (drėgmei) prasiskverbus per namo išorinius atitvarus (CPK 185 straipsnis).

Pažymėtina, kad šios teismo padarytos išvados niekaip nepaneigia atsakovės procesiniuose dokumentuose nurodomi bendro pobūdžio samprotavimai apie ieškovės darbuotojo išvados nepakankamumą ar neleistinumą žalos butui priežasčiai nustatyti. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių suabejoti ieškovės darbuotojo padaryta išvada dėl žalos butui priežasties, nors kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų – 2017 m. rugsėjo 14 d. rašytinio draudėjo pranešimo, apie įvykį atsakovė buvo informuota. Teisės aktai neįpareigoja ieškovės kaip draudiko, administruojant žalą pagal gautą pranešimą iš draudėjo, žalos kilimo priežasčiai nustatyti skirti ekspertizes, be kita ko, pavedant jas atlikti tretiesiems asmenims. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas numato bendrą draudiko pareigą tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dedant reikiamas pastangas (98 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą: žalos kilimo momentą – po lietaus, žalos pobūdį – atsiradusi drėgmė sienoje, vietą – tik buto sienoje, kuri yra namo išorinė siena, abejoti tuo, kad ieškovės padarytos išvados yra nepagrįstos ir/ar netinkamos dėl nedėjimo reikiamų pastangų, būtinų draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, teismas neturi jokio pagrindo.

Atsakovė savo atsikirtimus grindžia taip pat tuo, kad ieškovė nepateikė į bylą jokių įrodymų apie atsakovės atliktus neteisėtus veiksmus ar neveikimą, lėmusius ieškinyje nurodomos žalos atsiradimą, nors įrodyti šias aplinkybes privalėjo būtent ieškovė. Teismas sutinka su atsakove, kad įrodyti neteisėtų veiksmų ar neveikimo faktą žalos atlyginimo bylose privalo ieškovė, tačiau nesutinka, kad šios pareigos nagrinėjamu atveju ieškovė neįvykdė. Byloje nustatyta, kad žala butui, esančiam (duomenys neskelbtini), kilo dėl prasiskverbusio vandens per išorinius atitvarus. Byloje nėra ginčo, kad išorinis atitvaras (namo išorinė siena) yra namo (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo objektas, kurį prižiūrėti teisės aktų nustatyta tvarka prieš įvykį ir jo metu pareiga teko atsakovei kaip namo bendrojo naudojimo objektų administratorei (CK 4.82 straipsnio 1 dalis, 4.84 straipsnis). Kokiu būdu šį išorinį atitvarą prieš 2017 m. rugsėjo 1 d. prižiūrėjo atsakovė ir/ar jį apskritai prižiūrėjo, įrodymų byloje nėra, dėl ko ginčo tarp šalių iš esmės net nėra. Ginčas šioje byloje yra dėl šios aplinkybės vertinimo. Atsakovė ją aiškina savo naudai, teigdama, kad ieškovė neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Ieškovė gi, paprašiusi tokius įrodymus išreikalauti iš atsakovės teismo CPK 179, 199 straipsniuose nustatyta tvarka, teigia, kad jų nepateikimas, teismui patenkinus ieškovės prašymą juos išreikalauti iš atsakovės, yra pagrindas konstatuoti, kad namo (duomenys neskelbtini), išorinio atitvaro priežiūros teisės aktų nustatyta tvarka atsakovė neatliko. Teismas šiuo atveju visiškai sutinka su ieškovės pozicija.

2016 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-971 patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 1.03.07:2017 „Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka. Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka“, jo redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 8 d., (toliau – Reglamentas) numatė, kad gyvenamojo namo techninę priežiūrą organizuoja bendrojo naudojimo objektų valdytojas, kuris vykdo organizacines ir technines priemones tinkamai gyvenamojo namo būklei išsaugoti, kad būtų užtikrinti esminiai statinių reikalavimai per ekonomiškai pagrįstą gyvenamojo namo naudojimo trukmę (98, 99 punktai). Tokioms priemonėms buvo priskiriami nuolatiniai gyvenamojo namo būklės stebėjimai, periodinės (sezoninės) gyvenamojo namo, atskirų jų konstrukcijų ir inžinerinės įrangos apžiūros pavasarį, rudenį (88.1, 88.2 punktai), kurių metu periodiškai (ne rečiau kaip per tris mėnesius, o gyvenamuosiuose namuose, kurie priskirti ypatingo statinio kategorijai, ne rečiau kaip kartą per du mėnesius) ir pagal poreikį vizualiai apžiūrimos gyvenamojo namo pagrindinės konstrukcijos ir inžinerinės sistemos, fiksuojami pastebėti defektai, avarijų pavojai ir numatomos priemonės jiems pašalinti (92 punktas), o gyvenamojo namo būklės įvertinimai fiksuojami ir registruojami statinio techninės priežiūros žurnale, apžiūrų aktuose (93 punktuose). Būtent šie dokumentai – techninės priežiūros žurnalas, apžiūrų aktai, yra teisės aktuose įtvirtinti įrodymai, kurie gali patvirtinti namo bendrojo naudojimo objektų administratoriaus veiksmus atliekant jam teisės aktų kaip bendrojo naudojimo objektų administratoriui pavestas funkcijas. Jų, taip pat jokių kitų įrodymų byloje nesant – atsakovei jų nepateikus teismui patenkinus ieškovės, vykdančios jai tenkančią įrodinėjimo pareigą, prašymą dėl jų išreikalavimo, konstatuoti, kad administratorius bendrojo naudojimo objektų priežiūrą faktiškai vykdė, kokiu mastu vykdė, teismas neturi pagrindo, nes vien atsakovės paskyrimo administratoriumi faktas nesudaro pagrindo spręsti apie jai priskirtų funkcijų faktinį vykdymą. Įvertinus šią aplinkybę, taip pat tai, kad atsakovė, sąžiningai gindamasi nuo jai reiškiamo reikalavimo, buvo laisva įvykdyti teismo įpareigojimą pateikti jos poziciją pagrindžiančius įrodymus apie namo (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo objektų techninės priežiūros faktinį vykdymą iki 2017 m. rugsėjo 1 d., kurie, be kita ko, yra išimtinai atsakovės dispozicijoje (Reglamento 94 punktas), sutiktina su ieškove, kad šiuo atveju ieškovė įrodė atsakovės neveikimą, nulėmusį ieškovės nurodomos žalos butui (duomenys neskelbtini), atsiradimą – nesirūpinimą ar nepakankamą rūpinimąsi jos administruojamo daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), išorinių atitvarų būkle iki 2017 m. rugsėjo 1 d.

Teismas taip pat nesutinka su atsakovės bendro pobūdžio argumentais, kad jos atsakomybę šalina ar mažina nebuvimas įrodymų byloje apie tai, kad namo (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkai savalaikiai būtų informavę atsakovę apie būtinybę imtis tam tikrų namo techninės priežiūros darbų, pavyzdžiui, išorinių atitvarų tvarkymo. Atsakovė teisi, kad Reglamentas numatė pareigą atsakovei kaip bendro naudojimo objektų administratoriui reaguoti į gyventojų pranešimus apie pastebėtus gyvenamojo namo konstrukcijų trūkumus (92 punktas). Tačiau ši atsakovei teisės aktų nustatyta pareiga niekaip nešalina ir nemažina jos pareigos savarankiškai teisės aktų nustatyta tvarka ir apimtimi vykdyti gyvenamojo namo techninę priežiūrą, kurios uždaviniai neapsiriboja įvykusių avarijų pasekmių šalinimų, o pirmiausiai įpareigoja bendrojo naudojimo objektų administratorių laiku pastebėti, teisingai įvertinti ir likviduoti atsiradusius statybinių konstrukcijų defektus, profilaktinėmis priemonėmis tausoti statinius ir jų konstrukcijas, tarp jų mažinant ardančiuosius klimato poveikius prižiūrėti, kad būtų tvarkingi išorės atitvarų drėgmę izoliuojantys įrenginiai, liūčių metu nesusidarytų vėjo blaškomi vandens srautai, šlakstantys statinių atitvaras ar kitas konstrukcijas, atitvarų elementų sujungimo siūlėse ir kitose vietose neatsirastų pavojingų deformacijų, laiku būtų pašalinti atitvarinių konstrukcijų apsauginio sluoksnio erozijos židiniai (Reglamento 12.2, 12.3, 13.1, 13.4, 13.5, 13.6 punktai). Tokie darbai kaip namo bendrųjų konstrukcijų saugaus naudojimo užtikrinimas: atitrūkusių plytų, tinko, lipdinių, skardos, medinių ir kitokių detalių pašalinimas ar pritvirtinimas, namo bendrųjų konstrukcijų smulkių defektų ar deformacijų šalinimas Reglamentu buvo priskirti gyvenamųjų namų techninės priežiūros pagrindiniams darbams (Reglamento 99 punktas, 6 priedo 1.1.10 punktas, 1.3.1 punktas), kuriems atlikti atskiras namo butų ir kitų patalpų savininkų sutikimas nereikalingas (CK 4.83 straipsnio 4 dalis).

Atsakovė taip pat ginčija ieškovės patirtos žalos sumą, nurodydama, jog ieškovė nėra nurodžiusi žalos apskaičiavimo pagrįstumo, tačiau šiems teiginiams pagrįsti nepateikia jokių įrodymų. Patalpų apliejimo atveju nuostoliais yra pripažįstamos patalpų remontui reikalingos lėšos, kurios gali būti patirtos, jeigu remontas jau atliktas, arba būsimo remonto kaštai, jei remontas dar nepadarytas. Atsakovė ieškovės pateiktos turto žalos įvertinimo skaičiuoklės, kuria žalos atlyginimo dydį grindė ieškovė, turinio trūkumų nenurodė. Taip pat ji neteikė kitokių įrodymų, kuriais būtų galima remtis apskaičiuojant ieškovės patirtų nuostolių dydį arba kurie paneigtų ieškovės pateiktų dokumentų įrodomąją reikšmę (CPK 12, 178 straipsniai). Teismas sprendžia, kad aptariamu atveju žalos dydžiui apskaičiuoti pakanka ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų, o šiai faktinei aplinkybei nustatyti papildomos specialiosios žinios nereikalingos (CPK 185, 219 straipsniai). Šioje vietoje svarbu paminėti, jog ieškovė pripažino, kad draudimo išmoka pagal draudimo sutarties sąlygas buvo sumokėta nevertinant nusidėvėjimo. Atsakovei ginčijant žalos dydį šiuo aspektu ieškovė įvertino galimą žalos dydžio sumažėjimą dėl nusidėvėjimo ir nustatė, kad dėl nusidėvėjimo žalos dydis mažesnis 1,08 Eur suma, dėl ko pateikė ieškinio reikalavimų atsisakymą šioje dalyje.

Teismo vertinimu, ieškovės atsisakymas nuo dalies ieškinio reikalavimų neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui, todėl priimamas, civilinė byla šioje dalyje nutraukiama (CPK 293 straipsnio 4 punktas). Bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (CPK 294 straipsnio 2 dalis). Tokiu būdu ieškovei dėl nusidėvėjimo sumažinus prašomos priteisti žalos sumą, t. y. palaikant reikalavimą dalyje dėl 280,22 Eur (281,30 Eur – 1,08 Eur) ir atsakovei neginčijant ieškovės paskaičiavimo dėl žalos dydžio sumažinimo dėl turto nusidėvėjimo, atsakovės argumentai, jog apskaičiuojant žalos dydį nebuvo atsižvelgta į turto nusidėvėjimą, atmetami. Taip pat atmetami atsakovės argumentai dėl papildomų ir nebūtinų išlaidų (papildomų medžiagų vertė 3 %; statybvietės išlaidos 9 %; netiesioginės išlaidos, t. y. PVM 21 %), nes ieškovės pateiktoje žalos skaičiuoklėje tokių išlaidų nėra.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad yra visos civilinės atsakomybės sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei kilti. Atsakovė, būdama namo, esančio (duomenys neskelbtini), administratore, nesirūpinimo ar nepakankamai rūpinimosi jos administruojamo namo išorinių atitvarų būkle iki 2017 m. rugsėjo 1 d., kas lėmė jų nesandarumą. Dėl šio nesandarumo vandeniui (drėgmei) prasiskverbus per išorinį atitvarą 2017 m. rugsėjo 1 d. buvo apgadintas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Dėl butui (duomenys neskelbtini), padarytos žalos draudėjas patyrė 280,22 Eur nuostolius, kuriuos atlygino ieškovė. Įrodymų, kad šiuos nuostolius ieškovei atlygino atsakovė, byloje nėra. Todėl ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 280,22 Eur žalai atlyginti yra pagrįstas, todėl tenkinamas (CK 6.263, 6.246, 2.247, 6.249 straipsniai, 6.1015 straipsnio 1 dalis).

Remiantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 2 dalimi, ieškovei iš atsakovės priteisiamos 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 280,22 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2019 m. spalio 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Teismas, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovės ieškovei priteisia jos šioje byloje sumokėtą 15 Eur žyminį mokestį (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis) bei 450 Eur jos patirtas išlaidas už advokato paslaugas (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis), iš viso 465 Eur (15 Eur + 450 Eur) bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 269–270, 441 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“, juridinio asmens kodas 304080146, atsisakymą nuo dalies ieškinio reikalavimų – 1,08 Eur dydžio žalos sumos priteisimo, priimti ir šioje dalyje civilinę bylą nutraukti.

Ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti ieškovei akcinei draudimo bendrovei „Compensa Vienna Insurance Group“, juridinio asmens kodas 304080146, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano būstas Sostinė“, juridinio asmens kodas 121457971, 280,22 Eur (dviejų šimtų aštuoniasdešimties eurų 22 ct) žalos atlyginimą, 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (280,22 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2019 m. spalio 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 465 Eur (keturių šimtų šešiasdešimt penkių eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.