Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų S. G. ir D. K. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialui, Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Kelmės žemėtvarkos skyriui, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, R. G. ir V. K. dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apie iškeltą bylą, bylos nagrinėjimo vietą ir laiką paskelbta specialiame interneto tinklalapyje (49-50, 53 b. l.).

Kiti suinteresuoti asmenys dėl jų įtraukimo į bylą nesikreipė.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas pagrįstas ir tenkintinas.

Įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 str. 11 p.), todėl nuosavybės teisę į daiktą šiuo pagrindu gali įgyti tik nesantis šio daikto savininku asmuo. Asmuo, pageidaujantis įgyjamosios senaties pagrindu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, turi būti sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja (CK 4.68 str. 1 d.). Vertinant daikto valdymą, prasidėjusį iki 2000 m. LR CK įsigaliojimo, ir jo valdymą, kuris tęsėsi jam įsigaliojus, atsižvelgiama į LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 30 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad Civilinio kodekso ketvirtosios knygos normos, susijusios su valdymo teise kaip savarankiška daiktine teise, įsigalioja nuo 2003 m. liepos 1 d., išskyrus atvejus, kai šių teisių nustatymo pagrindas yra įstatymas. Ši įstatymo norma reiškia, kad tuo atveju, kai valdymas prasidėjo iki 2000 m. LR CK įsigaliojimo ir LR CK 4.68 str. 1 d. nustatytas dešimties metų terminas suėjo iki 2003 m. liepos 1 d., tai LR CK 4.27 str. 2 d. nuostata, nustatanti, kad nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento, netaikoma. Tokiu atveju daikto valdymo pagrindu pagal įgyjamąją senatį jau buvo įgytos nuosavybės teisės į valdomą daiktą. LR CK 4.71 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu per įgyjamosios senaties laiką daikto valdymas vienam iš kito perėjo keliems asmenims ir kiekvieno iš jų valdymas atitiko LR CK 4.68 straipsnyje nustatytus reikalavimus, tai tų asmenų valdymo laikas skaičiuojamas kartu.

Pareiškėjas D. K., pareiškėjų atstovė nurodė, kad fermą – kiaulidę, esančią Kelmės rajone, Laugalio kaime, Amatininkų g. 9, 1980 metais pastatė Kelmės rajono Laugalio tarybinis ūkis, kurį reorganizavus, pastatas atiteko žemės ūkio bendrovei „Piliakalnis“, pastarajai likviduojantis - pajininkams. Pajininkai pasidalino fermą proporcingai turėtai pajaus daliai, dalis pajininkų jiems priklausančią fermos dalį nusigriovė, kiti – saugojo ir naudojo savo reikmėms. Apie 1995 metus pareiškėjai iš buvusių pajininkų jiems priklausančias dalis, nusipirko, kiti pajininkai, giminaičiai savo turėtas dalis jiems tiesiog atidavė. Šiuo metu pastatu naudojasi trys asmenys – V. S., D. K. ir S. G.. Pareiškėjų dalys yra atribotos sienomis, turi atskirus įėjimus. S. G. yra įsirengęs netgi gyvenamąsias patalpas, D. K. jam priklausančią fermos dalį naudoja ūkio reikmėms. Ferma nebuvo inventorizuota, nebuvo įregistruota nekilnojamojo turto registre, tik 2006 metais pareiškėjai atliko pastato kadastrinius matavimus, nori jiems priklausančias dalis įsiteisinti savo vardu, nes fermos dalis jie yra įgiję teisėtai.

Iš nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos (23-34 b. l.), nekilnojamojo turto objektų naudojimosi tvarkos nustatymo projekto (35-38 b. l.) matyti, kad pastatas – ferma, esanti (duomenys neskelbtini), pastatytas 1980 metais. Iš perdavimo-priėmimo akto (11 b. l.) matyti, kad ŽŪB „Piliakalnis“ priklausanti ferma buvo atiduota 32 pajininkams.

Liudytoja G. G. parodė, kad pareiškėjas S. G. yra jos sūnus, ji ir jos sutuoktinis dirbo Kelmės rajono Laugalio kolūkyje, vėliau žemės ūkio bendrovėje, kurią likviduojant už pajus gavo dalį kiaulių fermos, esančios (duomenys neskelbtini). Pastatas nebuvo inventorizuotas, pajininkai natūroje pagal turimą pajaus dydį pasidalino fermą. Dalį pastato buvę pajininkai nusigriovė, statybines medžiagas išsivežė, kiti – savo dalis perleido jos sūnui, D. K.. Ji, jos sutuoktinis, brolis ir kiti giminaičiai jiems priklausančias dalis fermoje atidavė S. G.. D. K. supirkinėjo fermos dalis iš buvusių pajininkų. Jos sūnus buvusiose fermos poilsio zonoje įsirengė butą ir nuo 1995 metų jame gyveno. Šiuo metu buvusia ferma naudojasi V. S., D. K. ir S. G..

Liudytoja A. P. parodė, kad ji savo fermos dalį, kuri jai atiteko už pajų, perleido sūnėnui S. G., jai žinoma, kad ir kiti giminaičiai, šeimos nariai S. G. perleido savo dalis fermoje.

Iš aptartų įrodymų visumos darytina išvada, kad pasibaigus kolūkinei nuosavybei, t. y. Kelmės rajono Laugalio kolūkį reorganizavus į žemės ūkio bendroves, kolūkiui priklausanti veršidė, pastatyta 1980 metais, esanti (duomenys neskelbtini), atiteko žemės ūkio bendrovei „Piliakalnis“, bendrovei likviduojantis apie 1993 metu atiteko šios bendrovės pajininkams, dalis iš pajininkų perleido jiems priklausančias fermos dalis D. K. ir S. G., kurie šį nekilnojamąjį turtą nuo 1995 metų valdo iki šiol. Taigi, darytina išvada, kad nuo fermos – kiaulidės, esančios (duomenys neskelbtini), perėmimo savo žinion iki šiol pareiškėjai nepertraukiamai, sąžiningai ir teisėtai valdo šiuos statinius. Po 2003 m. liepos 1 d. viešame registre šių nekilnojamųjų daiktų valdymo nei vienas iš buvusių pastato savininkų nėra įregistravęs, nėra priimtas ir teismo sprendimas, patvirtinantis faktinį minėtų daiktų valdymą. Byloje duomenų nėra, kad pareiškėjai pastatą ir statinį būtų valdę neatvirai ar būtų buvę pripažinta, jog kas nors kitas turėtų daugiau už juos teisių į jų valdomus daiktus, t. y. būtų valdę ne kaip savo. Byloje nenustatyta, kad nekilnojamąjį daiktą, į kurį pretenduoja pareiškėjai, būtų užvaldęs koks nors kitas asmuo. Kaip jau anksčiau nustatyta, nekilnojamas daiktas – ūkio paskirties pastatas ferma, esanti (duomenys neskelbtini), iš kolūkinės nuosavybės privačion, t. y. žemės ūkio bendrovės nuosavybėn, perėjo likvidavus kolūkį 1992 metais. Vertinant šių nekilnojamųjų daiktų valdymo laiką LR CK 4.71 straipsnio 2 dalies normos prasme, konstatuotina, kad per įgyjamosios senaties laiką daiktų valdymas iš žemės ūkio bendrovės perėjo pareiškėjams, kiekvieno iš jų valdymas atitiko LR CK 4.68 straipsnyje nustatytus reikalavimus, todėl jų valdymo laikas skaičiuotinas kartu. Tokiu būdu, konstatuotina, kad LR CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų terminas suėjo iki 2003 m. liepos 1 d., todėl LR CK 4.27 straipsnio 2 dalies nuostata, nustatanti, kad nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento, šiuo konkrečiu atveju netaikoma.

Konstatavus sąlygas, numatytas CK 4.68 – 4.71 straipsniuose, valdymo teisė transformuojasi į nuosavybės teisę, t. y. asmuo, sąžiningai, nepertraukiamai ir teisėtai valdęs turtą, įgyja nuosavybės teisę į daiktą nuo įgyjamosios senaties termino, numatyto CK 4.68 straipsnio 1 dalyje, suėjimo dienos. Fermą-kiaulidę, esančią Kelmės rajone, Laugalio kaime, sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdė teisėti šio turto įgijėjai, turėdami teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į nekilnojamąjį turtą, bet nė karto nepasinaudojo ja, todėl valdymo teisė, įsigaliojus LR CK ketvirtosios knygos normoms, transformavosi į nuosavybės teisę teisėtiems šio turto dalies valdytojams – pareiškėjams, todėl darytina išvada, kad šiuo metu jie dalies turto teisėti savininkai. Pareiškėjų valdomo pastato dalys nustatytos nekilnojamojo turto objektų naudojimosi tvarkos nustatymo projekte (35-38 b. l.), ginčo dėl valdomų dalių nekilo.

Ypatingos teisenos bylose bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos iš pareiškėjų, (CPK 443 str. 6 d.), todėl šioje byloje susidariusios pašto išlaidos – 17,70 Eur – lygiomis dalimis priteistinos iš pareiškėjų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CK 4.68 straipsniu, CPK 533 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. G., a. k. (duomenys neskelbtini), ir D. K., a. k. (duomenys neskelbtini), įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teises įgyjamosios senaties būdu į pastatą – fermą (kiaulidę), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini) : S. G. į 41,29 procentus viso pastato, nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje pažymėtus indeksais 1-4/15,04, 1-5/179,68, 9/10 dalis 1-6/148,26, 1-8/13,43, 1-9/14,03, 1-10/3,94, 1-11/8,16, 1-12/11,24, 1-13/11,24. 1-14/2,89, 1-15/6,76, 1-16/0,98, 1-17/2,76, 1-18/6,64, 1-19/22,78, 1-20/8,01, 1-21/19,85, 1-22/12,37), kurių bendras plotas 473,47 kv.m; D. K. – į 42,51 procentus viso pastato, nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje pažymėtą indeksu 1-2/487,440, kurių bendras plotas 487,44 kv.m.

Priteisti iš S. G. ir D. K. 8,85 Eur (aštuonis eurus 85 euro ct) iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Kelmės rajono apylinkės teismą.