Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Rimanto Baumilo ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. R., A. M. ir K. B. kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. liepos 11 d. nuosprendžio, kuriuo S. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams šešiems mėnesiams. BK 72 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 3 punkto pagrindu konfiskuota 6000 Lt vertės nuteistojo turto. A. M. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trylikai metų. BK 72 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 3 punkto pagrindu konfiskuota 1000 Lt vertės nuteistojo turto. K. B. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, ši bausmė subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 11 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas dešimčiai metų šešiems mėnesiams. BK 72 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 3 punkto pagrindu konfiskuota 12 200 Lt vertės nuteistojo turto; priteista iš K. B. 7918,45 Lt proceso išlaidų valstybei.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 16 d. nutartis, kuria nuteistųjų S. R., A. M., K. B. ir prokuroro apeliaciniai skundai atmesti.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti R. K., A. E., M. M., D. G., M. B. ir R. J. kasacine tvarka nesiskundžia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. R. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas organizuota grupe su R. K. ir A. E., turėdami tikslą parduoti, neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno didelį kiekį 63,823 g psichotropinės medžiagos MDMA ir ją pardavė.

A. M. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo ir pardavė labai didelį kiekį 133,131 g psichotropinės medžiagos amfetamino, be to, už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su D. G. ir M. B. minėtą labai didelį psichotropinės medžiagos kiekį gabeno.

K. B. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo, o veikdamas bendrininkų grupe su M. M. ir neteisėtai gabeno, laikė bei pardavė labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų – 133,131 g amfetamino ir 63,823 g MDMA.

S. R. ir R. K. 2006 m. kovo mėn. (tikslesnė data nenustatyta) susitarė neteisėtai disponuoti psichotropinėmis medžiagomis jas platinant ir pasiskirstė vaidmenimis, t. y. kad S. R. prireikus įgis psichotropinių medžiagų įvairiais kiekiais, o R. K. organizuos šių medžiagų platinimą kitiems asmenims. 2006 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje (tikslesnė data nenustatyta) R. K. susitarė su A. E., kad pastarasis už atlygį platins R. K. jam perduotas psichotropines medžiagas. Taip S. R. veikiant organizuota grupe su R. K. ir A. E., pagal išankstinį pasiskirstymą vaidmenimis kiekvienam atliekant skirtingas užduotis, laikotarpiu nuo 2006 m. spalio 23 iki 25 d. ryto R. K. susitarė su K. B., kad šis nupirks didelį kiekį psichotropinės medžiagos MDMA. S. R., informuotas R. K. apie šį susitarimą, 2006 m. spalio 25 d., laikotarpiu iki 9.04 val., Klaipėdoje, tiksliau nenustatytomis aplinkybėmis įgijo 1004 vnt. žydros spalvos tablečių, kurių sudėtyje buvo didelis kiekis – 63,823 g psichotropinės medžiagos MDMA, ir jas laikė tol, kol R. K. nurodė A. E. šias tabletes paimti iš S. R. bei perduoti K. B. Vykdant R. K. nurodymą A. E. automobiliu BMW 525 (duomenys neskelbtini) nuvyko į automobilių stovėjimo aikštelę Klaipėdoje, tarp Taikos pr. 49–ojo ir 51–ojo gyvenamųjų namų, kur laikotarpiu nuo 9.39 iki 9.58 val., S. R. minėtą psichotropinę medžiagą atgabeno ir jam perdavė. Po to A. E. šią psichotropinę medžiagą tuo pačiu automobiliu nugabeno į butą Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), ir 10.06-10.09 val. laikotarpiu perdavė K. B.

A. M. 2006 m. spalio 19–24 d. laikotarpiu (tikslesnis laikas nenustatytas) susitarė su K. B., jog šiam už 8000 Lt parduos labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos amfetamino bei su R. J., jog iš jo įsigys minėtą kiekį amfetamino. 2006 m. spalio 24 d. vakare R. J. atgabenus 133,131 g psichotropinės medžiagos amfetamino į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią Kaune, Islandijos pl. 61b, prie užeigos „Šalia kelio“, A. M. šį labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos už nenustatytą pinigų sumą įgijo (nupirko) ir D. G. vairuojamu automobiliu „Peugeot 406“ atgabeno į Klaipėdoje, Vilniaus g. esančią degalinę „Statoil“, iš kur A. M., M. B. ir D. G., veikdami bendrininkų grupe, toliau ja disponavo, t. y. A. M. nurodymu M. B. ir D. G., pastarojo vairuojamu automobiliu „Peugeot 605“, amfetaminą 2006 m. spalio 25 d., apie 00.00 val., nugabeno iki buto Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), o tuomet A. M. nurodymu M. B. maišelį su 133,131 g amfetamino atnešė prie (duomenys neskelbtini) buto ir perdavė šiame bute laukusiam K. B.

K. B. ir M. M. 2006 m. spalio 22–24 d. laikotarpiu susitarė, kad parduos už 28 000 Lt labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų amfetamino ir MDMA pabėgusiam nuo ikiteisminio tyrimo asmeniui ir, vykdant šį susitarimą, M. M. K. B. nurodymu telefoninių pokalbių metu aptarė su minėtu asmeniu parduodamų psichotropinių medžiagų kiekį, rūšį, jų pardavimo laiką, vietą ir kainą, o K. B., 2006 m. spalio 25 d., apie 00.00 val., pirmiau nurodytomis aplinkybėmis iš A. M. įgijo 133,131 g psichotropinės medžiagos amfetamino, o apie 10.06–10.09 val. iš S. R., R. K. bei A. E. įgijo 63,823 g psichotropinės medžiagos MDMA. Šias psichotropines medžiagas 2006 m. spalio 25 d., apie 10.12 val., Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), K. B. perdavė M. M., kuris taksi automobiliu jas nugabeno į prekybos centrą „Akropolis“, esantį Klaipėdoje, Taikos pr. 61, ir įdėjo į daiktų saugojimo kamerą Nr. 122. Po to tame pačiame prekybos centre M. M. susitiko su pabėgusiu nuo ikiteisminio tyrimo asmeniu ir apie 11.59 val. pardavė jam psichotropinių medžiagų už 28 000 Lt. 2006 m. spalio 25 d. 12.07–12.54 val. laikotarpiu M. M. gautus už psichotropines medžiagas pinigus atidavė K. B., kuris dalį jų – 200 Lt – davė M. M. (už bendrininkavimą darant nusikaltimą). K. B. tą pačią dieną, tarp 13.24 ir 14.49 val., Klaipėdoje sumokėjo A. M. už parduotą amfetaminą iš anksto sutartą 8000 Lt sumą, o R. K. (per A. E.) – sutartą 7600 Lt sumą, iš kurios šis 6000 Lt perdavė S. R.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 16 d. nutartį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka dėl esminių BPK pažeidimų ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

Kasaciniu skundu nuteistasis K. B. prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. liepos 11 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 16 d. nutartį ir, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirti švelnesnę nei BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyta minimali bausmė – laisvės atėmimą penkeriems metams; vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, šią bausmę subendrinus dalinio sudėjimo būdu su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 11 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, galutinę bausmę nustatyti laisvės atėmimą penkeriems metams šešiems mėnesiams. Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kasatoriaus S. R. argumentai, kad byla išnagrinėta šališkai, yra formalūs ir grindžiami tik tuo, kad, jo nuomone, teismai netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir jais gautus duomenis. Tačiau duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas, neatitinkantis nuteistojo lūkesčių, nėra teismo šališkumą patvirtinančios aplinkybės. Kasatorius iš esmės ginčija įrodymų vertinimą, o tai nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Lietuvos apeliacinis teismas, patikrinęs apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, pripažino, kad vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, padarytos išvados dėl S. R. kaltės įvykdžius nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, atitinka faktines bylos aplinkybes. Apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas tinkamai ištirtų ir įvertintų bylos įrodymų visuma: nuteistųjų R. K., A. E., K. B. parodymais, A. E. parodymų patikrinimo vietoje protokolu, įstatymo nustatyta tvarka užfiksuotais S. R. bei kitų nuteistųjų pokalbiais, SMS pranešimais, kitais bylos duomenimis. Atsiliepime pažymima, kad pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolo ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad buvo laikomasi BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties taip pat matyti, kad nuteistųjų R. K. ir A. E. parodymai buvo vertinami ypač kruopščiai ir atsakingai. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nuteistasis S. R. ir jo gynėjas neprašė atlikti įrodymų tyrimo ir aiškintis kokių nors nenustatytų ar neišsamiai ištirtų aplinkybių. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas patikrino Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2006 m. spalio 17 d. nutarties, kuria buvo leista kontroliuoti S. R. telefoninius pokalbius, teisėtumą ir nustatė, kad priimant šią nutartį BPK 154 straipsnio pažeidimų nepadaryta, todėl duomenis, gautus šios telekomunikacijos kontrolės metu, teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Prokurorė pažymi, kad kasaciniame skunde nurodyti trūkumai ir klaidos (kad byloje nėra duomenų apie kasatoriaus telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) kontrolės rezultatus, apie A. E. slapto sekimo rezultatus, nėra protokolo apie tikėtiną gautų duomenų sunaikinimą BPK 154 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka) kasatoriaus S. R. kaltės ir nuosprendžio pagrįstumo nepaneigia. Laikyti šiuos ikiteisminio tyrimo trūkumus esminiais baudžiamojo proceso pažeidimais nėra pagrindo.

Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti nuteistųjų prašymus nėra pagrindų (BPK 369, 383 straipsniai).

Kasaciniame skunde S. R. teigia, kad kaltinamajame akte nurodytas jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo laikas buvo pakeistas, t. y. pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytas kitoks, o tai yra esminis BPK pažeidimas, pabloginęs jo teisinę padėtį ir suvaržęs teisę gintis nuo pareikšto kaltinimo (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Kasatoriaus teiginiai apie BPK nuostatų pažeidimus – nepagrįsti. Iš bylos duomenų matyti, kad, aprašant nusikalstamos veikos aplinkybes, tiek kaltinamajame akte, tiek apkaltinamajame nuosprendyje nurodyta, jog S. R. inkriminuotos veikos laikotarpis yra nuo 2006 m. kovo mėnesio (kada jis susitarė su R. K. dėl neteisėto psichotropinių medžiagų disponavimo jas platinant) iki 2005 m. spalio 25 d. 10.06-10.09 val., kai, veikiant organizuota bendrininkų grupe pagal pasiskirstytus vaidmenis, A. E. S. R. įgytą, atgabentą ir jam perduotą psichotropinę medžiagą perdavė K. B. Taigi nusikaltimo vykdymo pradžia ir pabaiga – sutampa. Atskiruose jo vykdymo etapuose laiko aplinkybės buvo išdėstytos taip. Kaltinamajame akte nurodyta, kad kasatorius S. R. susitarė su R. K. disponuoti psichotropinėmis medžiagomis jas platinant nuo 2006 m. kovo mėn. iki 2006 m. spalio 17 d.; psichotropines medžiagas S. R. įgijo 2006 m. spalio 25 d., laikotarpiu nuo 7.27 iki 9.04 val., o perdavė A. E. tą pačią dieną, laikotarpiu nuo 9.23 iki 9.39 val. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatyta, kad S. R. susitarė su R. K. dėl psichotropinių medžiagų disponavimo 2006 m. kovo mėn., o šio susitarimo įgyvendinimo data nurodyta ta pati – 2006 m. spalio 25 d., tačiau įgijimo momentas – iki 9.04 val., o perdavimo A. E. laikotarpis nuo 9.39 iki 9.58 val. Taigi susitarimo pradžios laikas – tas pats, o įgijimo laikas (valandomis) nepakeistas, tik nenurodyta jo pradžia; psichotropinių medžiagų perdavimo momentas iš dalies skiriasi – 19 minučių intervalu, tačiau sutampa 9.39 val. momentas. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kaltinamojo akto turinyje (BPK 219 straipsnio 1 dalies 3 punktas) išdėstytos padarytos nusikalstamos veikos laiko aplinkybės iš esmės tos pačios, kaip ir nurodytos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, o minėtas patikslinimas ne tik nežymus, bet ir tam tikrais momentais sutampa (dėl susitarimo pradžios ir psichotropinių medžiagų perdavimo). Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylos nagrinėjimo teisme ribos nebuvo peržengtos (BPK 255 straipsnis), kaltinime nurodytos veikos esminės faktinės aplinkybės nepasikeitė (BPK 256 straipsnis), taigi ir kaltinamo asmens – S. R. teisės gintis nuo pareikšto kaltinimo nebuvo suvaržytos, juo labiau kad kasatoriui buvo žinomi bylos duomenys, kuriais grindžiamos nusikalstamos veikos padarymo laiko aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje dėl nuteistojo S. R. teiginių apie tai, kad nusikalstamos veikos padarymo laiko aplinkybių nustatymas yra abejotinas, argumentuotai atsakyta. Šis teismas nustatė, kad apkaltinamajame nuosprendyje klaidos nepadaryta, laiko aplinkybės nurodytos teisingai.

Dėl S. R. nuteisimo, BPK 20 straipsnio nuostatų laikymosi ir BPK normų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimą bei sprendimo priėmimą apeliacinės instancijos teisme, įgyvendinimo

Kasaciniame skunde S. R. teigia, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos, už kurią nuteistas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 straipsnio 4 dalis), tačiau abiejų instancijų teismai, ignoruodami nekaltumo prezumpcijos principą, įrodymus vertino pažeisdami BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatas, todėl ir apkaltinamasis nuosprendis neatitinka BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų, o apeliacinės instancijos teismas, palikdamas šį nuosprendį galioti, padarė tuos pačius pažeidimus ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nutartį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasaciniame skunde šie teiginiai didžiąja dalimi argumentuojami bylos įrodymų analize, faktinėmis aplinkybėmis, pateikiant savą versiją ir kritikuojant, kad teismų išvados pagrįstos ne neginčijamais kaltės įrodymais, o prielaidomis ir spėjimais. Tokių kasatoriaus argumentų kasacinės instancijos teismas nenagrinėja, nes bylos įrodymų tyrimas, faktinių bylos aplinkybių nustatymas nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Taigi S. R. kasacinį skundą teisėjų kolegija nagrinėja tiek, kiek tai susiję su teisės taikymu, t. y. tikrina skundžiamų teismų sprendimų teisingumą (teisėtumą ir pagrįstumą) tuo aspektu, ar juose remtasi įstatymų nustatyta tvarka gautais duomenimis, ar tie duomenys tinkamai tirti ir ar sprendimuose pateiktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Taip pat teisėjų kolegija sprendžia, ar apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Kasatoriaus teiginiai, kad teismų išvados neparemtos įrodymais – nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą nešališkai ir išsamiai, išnagrinėjęs visas svarbias aplinkybes, patikrino apeliacinės instancijos teismas. Tokiu būdu teismų nustatytos faktinės aplinkybės apie 2006 m. kovo mėnesį įvykusį S. R. susitarimą su R. K. dėl psichotropinių medžiagų disponavimo, platinimo, apie tolesnį bendrą veikimą kartu su R. K. ir A. E., 2005 m. spalio 25 d. S. R. įgijimą didelio kiekio psichotropinės medžiagos (63, 823 g MDMA), jos gabenimą bei perdavimą A. E. (šiam savo ruožtu perdavus K. B., o pastarajam su M. M. perdavus psichotropines medžiagas jos pirkėjui), po to – realizavus minėtą psichotropinę medžiagą – apie pinigų – 6000 Lt gavimą iš R. K. (kuriam pinigus savo ruožtu buvo perdavęs A. E.). Kaip matyti iš bylos dokumentų, nustatant šiuos kasatoriaus kaltę patvirtinančius faktus, teismų išvados visų pirma grindžiamos nuteistųjų R. K. ir A. E., bendrininkavusių ir tiesiogiai palaikiusių ryšius su S. R., parodymais. Minėtų asmenų parodymų turinys atitinka teismų padarytas išvadas, jų patikimumas įvertintas. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje, atsakant į nuteistojo S. R. apeliacinio skundo argumentus (kuriuos jis nurodė ir kasaciniame skunde), motyvuotai konstatuota, kad nėra pagrindo netikėti R. K. ir A. E. parodymais, o jų parodytos aplinkybės pakankamai išsamiai atskleidžia S. R. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs ir aptaręs nuteistojo A. E. parodymus (kuriuos šis davė ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisiamajame posėdyje metu), motyvuotai pasisakė, kodėl remiamasi šio asmens parodymais apie S. R. dalyvavimą disponuojant psichotropinėmis medžiagomis. Taip pat pateiktos motyvuotos išvados dėl psichotropinių medžiagų perdavimo vietos (kai 2006 m. spalio 25 d. S. R. jas perdavė A. E.), kurią A. E. nurodė parodymų patikrinimo vietoje metu; teismas konstatavo, kad nustatant šią aplinkybę, pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas, bylos duomenys apie tai vieni kitiems neprieštarauja. Teisėjų kolegija pažymi, kad A. E. parodymai (kaip ir visi kiti bylos įrodymai), apie kuriuos pasisakyta apeliacinės instancijos nutartyje, buvo ištirti bylą nagrinėjant iš esmės pirmosios instancijos teisme, todėl kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas negalėjo vertinti A. E. parodymų jo neapklausęs – atmestini; BPK normos, reglamentuojančios bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka, nereikalauja pakartotinai tirti įrodymų, jei jie išsamiai ištirti pirmosios instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismo nutartyje, pripažįstant teisingomis pirmosios instancijos teismo išvadas, R. K. ir A. E. parodymai palyginti su kitais bylos įrodymais, detaliai išanalizavus jais gautus duomenis apie įvykio eigą ir jame dalyvavusius asmenis. Taip teismas argumentuotai konstatavo, kad R. K. ir A. E. parodymai apie tai atitinka nuteistojo K. B. parodymus ta apimtimi, kiek pastarasis dalyvavo nusikaltimo padaryme ir kiek jam buvo žinomos aplinkybės, susijusios su kasatoriaus S. R. dalyvavimu bendrai vykdytoje nusikalstamoje veikoje. Sugretinęs minėtų asmenų (R. K., A. E., K. B.) parodymus su bylos dokumentuose užfiksuotais telefoniniais pokalbiais tarp nusikaltimo bendravykdytojų, nuosekliai ir detaliai išanalizavęs visus faktinius duomenis apie jų ryšius, pokalbių seką, jų turinį, kurį, be kita ko, paaiškino ir nuteistieji R. K. bei A. E., apeliacinės instancijos teismas, tokiu būdu patikrinęs pirmosios instancijos teismo išvadas ir atsakęs į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, konstatavo, kad susitarimo tarp S. R. ir R. K. turinį bei apimtį bei šio susitarimo įgyvendinimo aplinkybes, t. y. pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, minėti bylos įrodymai neabejotinai patvirtina. Taip pat itin kruopščiai teismas išanalizavo S. R. teiginius dėl konkrečių telefono abonento numerių priklausomybės, naudojimosi jais aplinkybių palaikant ryšius tarp nusikalstamos veikos bendrininkų. Šiuo atveju teismų išvados pagrįstos ne tik jau minėtais įrodymais, bet ir nuteistųjų paimtų mobiliojo ryšio telefonų SIM kortelių atmintyse užfiksuotais duomenimis, kuriuose įrašyti atitinkami numeriai, jie įvardyti, o įrašų prasmę, be to, paaiškino R. K., A. E., K. B.

Apeliacinės instancijos teismas atsakė į nuteistojo S. R. teiginius dėl BPK 154 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, jos fiksavimą ir kaupimą. Nustatyta, kad, atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 30-9-013-06 (iš kurios išskirta ši baudžiamoji byla, kurioje priimti skundžiami sprendimai), ikiteisminio tyrimo teisėjo 2006 m. spalio 17 ir 20 d. nutartimis leista klausytis S. R. telefoninių pokalbių (abonento Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)). Apeliacinės instancijos teismo nutartyje padaryta išvada, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančių dokumentų pagrindu įsitikinęs, jog telefoninių pokalbių klausymasis ir jų fiksavimas buvo tinkamai sankcionuotas, nepadarė įstatymo pažeidimų ir pagrįstai rėmėsi teisėtu būdu gautais duomenimis tokia apimtimi, kiek tai patvirtina ar paneigia reikšmingas aplinkybes ir kurių atitikimą tikrovei patvirtina ar paneigia kiti bylos duomenys.

Kasatorius S. R., nesutikdamas su teismų sprendimais, savo skunde nurodo, kad, vykdant slaptą sekimą, telefoninių pokalbių pasiklausymą, byloje turėjo būti pateikta arba daugiau reikšmingų duomenų, arba pateikti dokumentai apie nereikšmingos informacijos sunaikinimą, be to, apeliacinės instancijos teismas privalėjo išreikalauti tokius dokumentus (įrodymus). Kasatoriaus manymu, to nepadaręs teismas esmingai pažeidė baudžiamojo proceso normas, suvaržė jo teises, o minėtų duomenų nepateikta dėl to, kad jie esą patvirtintų nuteistojo nekaltumą. Į šiuos S. R. teiginius apeliacinės instancijos teismo nutartyje išsamiai ir motyvuotai atsakyta. Taigi, vertindamas minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tai yra ikiteisminio tyrimo trūkumai, menkinantys bylos tyrimo kokybę, tačiau jie neleidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, o padarytos neesminės klaidos ikiteisminio tyrimo procese nereiškia, jog apkaltinamasis nuosprendis – nepagrįstas ir neteisėtas.

Teisėjų kolegija sutinka su šiais apeliacinės instancijos teismo teiginiais ir kartu pažymi, kad kasatoriaus teiginiai apie šališką jam svarbių (teisinančių) duomenų nepateikimą yra tik nepagrįstos prielaidos, neesminiai ikiteisminio tyrimo trūkumai, kurie apsunkino bylos nagrinėjimą teismuose, tačiau teismai, ištyrę ir įvertinę visus byloje esančius įrodymus, priėmė sprendimus, kurių teisingumui jokios įtakos kasatoriaus minimi ikiteisminio tyrimo trūkumai negalėjo turėti ir neturėjo, nuteistojo procesinių teisių teisme niekaip nesuvaržė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisingumą, atsakė į visus nuteistojo apeliacinio skundo teiginius, savo išvadas dėl bylos įrodymų leistinumo, patikimumo ir pakankamumo grindė, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio nuostatos, o šio teismo nutartis, kurioje nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu, visiškai atitinka BPK 332 straipsnio 5 dalyje nurodytus reikalavimus. Pagal nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas S. R. taikytas tinkamai. Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties naikinimo ar keitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais ir pagrįstais.

Dėl nuteistojo A. M. kasacinio skundo

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal A. M. apeliacinį skundą, išnagrinėjo visus jo argumentus ir pateikė motyvuotas išvadas (iš esmės tuos pačius argumentus nuteistasis nurodo ir kasaciniame skunde). Pažymėtina, kad, patvirtindamas apkaltinamojo nuosprendžio išvadų teisingumą, apeliacinės instancijos teismas neapsiribojo jų pakartojimu, o dar kartą vertino bylos įrodymus (visi jie tirti teisiamajame posėdyje). A. M. kaltė grindžiama nuteistųjų R. J., D. G., M. B., K. B. parodymais, D. G. ir M. B. parodymų patikrinimo vietoje protokolais, specialisto išvadomis apie psichotropinės medžiagos sudėtį ir kiekį, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės, techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokoluose ir jų prieduose užfiksuotais duomenimis. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu šių įrodymų vertinimu, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, pateikė motyvus, kodėl atmestini A. M. paaiškinimai ir kodėl yra pagrindas remtis anksčiau išvardytais įrodymais, t. y. pateikė jų vertinimą pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytus reikalavimus. Vertinant nuteistųjų K. B., M. B. ir D. G. parodymų patikimumą teismas pagrindė savo išvadas ne tik šių parodymų analize, palyginimu tarpusavyje bei su kitais bylos įrodymais, bet ir pasisakė dėl nepagrįstų kasatoriaus teiginių dėl esą neteisėtų jį kaltinančių įrodymų rinkimo būdų, minėtų asmenų suinteresuotumo jį apkaltinti, siekiant patiems išvengti griežtos kardomosios priemonės, baudžiamosios atsakomybės ar pelnytos bausmės. Teismas pasisakė ir dėl nuteistojo R. J. parodymų įrodomosios reikšmės, jų atitikimo ar neatitikimo (tam tikra dalimi) kitiems įrodymams. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje visapusiškai išnagrinėti prieštaravimai dėl amfetamino perdavimo K. B. ir pinigų už juos atidavimo A. M. aplinkybių, kurias nurodė M. B., K. B., E. B.; šie prieštaravimai, nustatant bylai reikšmingas aplinkybes, pašalinti padarius atitinkamas išvadas.

Kasaciniame skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad bylos dokumentuose užfiksuotas telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso jam. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios išvados taip pat yra grindžiamos išsamiai išnagrinėtomis aplinkybėmis; teismas vertino K. B., bendravusio su A. M., parodymus apie judviejų ryšius ir pokalbius, kratos pas nuteistąjį M. M. metu gautais duomenimis – rastų SIM kortelių atminties turiniu, kur įvardytas minėto telefono numerio abonentas ir kt. Be to, pažymėtina, kad šių telefoninių pokalbių duomenys nebuvo pagrindiniai įrodymai, kuriais grįsta A. M. kaltė.

Kasaciniame skunde A. M. nurodo, kad nesant nusikaltimo objekto (t. y. nesuradus pas jį psichotropinių medžiagų ar pinigų už jas) neteisinga remtis duomenimis apie tokių medžiagų suradimą pas kitą sulaikytą asmenį (V. L.). Apeliacinės instancijos teismas dėl šių teiginių taip pat argumentuotai pasisakė. Taip nustatyta, kad A. M. įgyta ir į Klaipėdą atgabenta psichotropinė medžiaga (amfetaminas) nors ir nebuvo rasta pas jį, tačiau paimta pas galutinį užsakovą ir pirkėją, kuriam ir turėjo būti realizuota.

Taigi apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymų visumą, padarė išvadas ir nustatė faktines aplinkybes apie tai, kad A. M., 2006 m. spalio 19-24 d. laikotarpiu susitarė su K. B. dėl didelio kiekio psichotropinės medžiagos (amfetamino) pardavimo bei su R. J., kad iš jo įgis šį kiekį psichotropinės medžiagos; A. M., įgijęs iš R. J. 133,131 g amfetamino, D. G. vairuojamu automobiliu atgabeno jį į Klaipėdą, iš kur A. M. nurodymu D. G. ir M. B. 2006 m. spalio 25 d. perdavė amfetaminą K. B., o pastarasis – M. M., kuris nugabeno ir padėjo jį į prekybos centre esančią saugojimo kamerą, vėliau realizavo su psichotropinėmis medžiagomis sulaikytam asmeniui.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėtų BPK nuostatų pažeidimų, galėjusių sutrukdyti priimti teisingą sprendimą, apeliacinės instancijos teismas nepadarė. Prašymą skirti fonoskopinę ekspertizę teismas motyvuotai atmetė, o savo nutartyje išvadas dėl patikimų ir neginčijamų įrodymų pakankamumo pagrindė.

Kasaciniame skunde nuteistasis A. M. nurodo dar vieną neva jį teisinantį argumentą, t. y. tai, kad dėl jo ikiteisminis tyrimas, pasiklausius K. B. telefoninių pokalbių, pradėtas, o įtariami asmenys sulaikyti tik praėjus keliems mėnesiams, tuo tarpu BPK 2 straipsnis reikalauja tyrimą atlikti ir nusikalstamą veiką atskleisti per kuo trumpiausią laiką. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tai nėra teisiniai argumentai, susiję su kasacinio nagrinėjimo dalyku, todėl į juos neatsako.

Daroma išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo A. M. apeliacinį skundą, kaip to reikalauja BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos, išnagrinėjo visus jo argumentus, rėmėsi teisėtais būdais gautais duomenimis (įrodymais), juos įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl nepažeidė BPK 20 straipsnio nuostatų, o priimta nutartis atitinka 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Pagal nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nutartį nėra BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų.

Dėl nuteistojo K. B. kasacinio skundo

Kasaciniame skunde nuteistasis K. B. teigia, kad teismai nepagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, pagal kurias jam turėjo būti paskirta švelnesnė bausmė, negu numatyta įstatymo už jo padarytą nusikaltimą (BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje). Nuteistojo skundas kasacine tvarka nagrinėjamas tik tuo aspektu, ar teismai teisingai taikė BK bendrosios dalies normas.

BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu teismas gali paskirti nuteistam asmeniui švelnesnę bausmę tik tuo atveju, jeigu sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Be to, tokiu atveju teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, savo sprendimą privalo motyvuoti. Iš esmės BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas (švelnesnės bausmės paskyrimas) turėtų būti grindžiamas išimtinėmis aplinkybėmis. Pagal minėtos BK normos sampratą, įvertinus teismų nustatytas faktines aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui, nėra pagrindo K. B. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų.

Nuteistojo kasaciniame skunde išdėstyti argumentai yra tie patys kaip ir apeliaciniame skunde, kurį išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai nustatė, kad K. B. paskirtoji bausmė neprieštarauja teisingumo principui ir atitinka BK 54 straipsnio nuostatas, nurodančias, į kokias aplinkybes privalo atsižvelgti teismas, skirdamas bausmę. Padaryta teisinga išvada, kad K. B. įvykdytos nusikalstamos veikos, jos pavojingumo laipsnio (labai sunkus tyčinis nusikaltimas, keliantis didelį pavojų kitų žmonių sveikatai), kaltininko vaidmens darant nusikaltimą, jo asmenybės ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmę bausmės paskyrimui, neatsveria – kad ir kokia reikšminga atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis nusikaltus bei padėjimas savo parodymais išaiškinti šioje byloje nagrinėtus nusikaltimus ir juos padariusius asmenis. Būtent ši aplinkybė nulėmė, kad K. B. buvo paskirta minimali bausmė, numatyta BK straipsnio sankcijoje už jo padarytą nusikaltimą. Jokių kitų išimtinių aplinkybių, leidžiančių švelninti bausmę, nenustatyta. Aplinkybės, nurodytos nuteistojo skunde (dėl galimos grėsmės kerštaujant kitiems nuteistiesiems, apie kuriuos jis davė parodymus, ar dėl kitų asmenų neskatinimo bendradarbiauti su teisėsaugos pareigūnais), kaip teisiškai argumentuotai nurodyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, nėra pagrindas švelninti bausmę pagal BK 54 straipsnyje numatytus bausmės skyrimo pagrindus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat įvertino bausmės, kaip valstybės prievartos priemonės, paskirtį (BK 41 straipsnis); teismas nenukrypo nuo šio BK straipsnio nuostatų.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes teismai tinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl keisti jų sprendimus ir švelninti K. B. paskirtą bausmę remiantis BK 54 straipsnio 3 dalimi nėra BPK 369 straipsnyje numatyto pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistųjų S. R., A. M. ir K. B. kasacinius skundus.