Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gegužės 11 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, atnaujino ieškinio senaties terminą, panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. 2.4-01-2978 Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei J. N. dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 0,26 ha žemės sklypą, priskirtą valstybinės reikšmės miškui, panaikino 2005 m. kovo 5 d. žemės sklypo unikalus Nr. 4400-0556-9580 pirkimo – pardavimo sutartį, kuria J. N. ginčo žemės sklypą pardavė bendrosios dalinės nuosavybės J. K. , V. L. ir E. L. dalyje dėl 0,2600 ha ploto, priskiriamo valstybinės reikšmės miškui, esančią Vilniaus m. savivaldybėje, Kriaučiūnų k., pripažino negaliojančiu hipotekos sandorį, įformintą surašant 2007 m. lapkričio 8 d. hipotekos lakštą, patvirtintą Vilniaus rajono 7-ojo notarų biuro notarės J. Š. , kuriuo E. L. , V. L. ir J. K. įkeitė žemės sklypą, unikaliu Nr. 4400-0556-9580, kadastriniu Nr. 0101/0167:1318 kreditoriui AB DnB NORD bankas, ir panaikino šio hipotekos lakšto registraciją Hipotekos registre (hipotekos identifikavimo kodas 01/1/2007/0032080) 0,26 ha žemės sklypo, priskirto valstybinės reikšmės miškui dalyje. Teismas tuo pačiu sprendimu taikė restituciją natūra – įpareigojo J. K. , V. L. ir E. L. grąžinti valstybei nuosavybės teise valdomo žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-0556-9580, kadastrinis Nr. 0101/0167:1318, dalį, kurią sudaro 0,2600 ha plotas, priskiriamas valstybinės reikšmės miškui, esančią Vilniaus m. savivaldybėje, Kriaučiūnų k., taip pat taikė restituciją natūra – įpareigojo J. N. grąžinti E. L. dalį gautos sklypo kainos, proporcingą išreikalaujamam valstybinės reikšmės miško plotui – 49 400 Lt.

Teismas nurodė, kad Valstybinės miškotvarkos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos 2008 m. gegužės 28 d. pažymoje Nr. 16064 nurodyta, jog 1,00 ha ploto žemės sklype kadastriniu Nr. 0101/0167:1318 Vilniaus m. yra 0,26 ha valstybinės reikšmės miško. Tai patvirtina ir Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktas valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentas. Šis į ginčo sklypą patenkantis miško sklypas valstybinės reikšmės miškams yra priskirtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“. Teismas nustatė, kad 2005 m. balandžio 5 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi J. N. ginčo žemės sklypą pardavė bendrosios dalinės nuosavybės teise J. K. , V. L. ir E. L. už 250 000 Lt. Visas aptariamas 1,00 ha ploto žemės sklypas, kurio unikalus Nr. 4400-0556-9580, Hipotekos sandoriu, kurio identifikavimo kodas 01120070032080, užtikrinant E. L. prievolių Bankui vykdymą, yra įkeistas AB DnB NORD bankui. Hipoteka užtikrintos prievolės dydis pagal 2007 m. spalio 17 d. skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-2409-2007-34 sudaro 895 503,06 EUR.

Teismas pažymėjo, kad atsakovai savo nesutikimą su ieškiniu grindžia tuo, kad Kriaučiūnų kaimas, kuriame yra ginčo žemės sklypas, Vilniaus miestui buvo priskirtas po 1995 m. birželio 1 d., dėl ko pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalį nuosavybės teisių į minėtoje teritorijoje turėtą žemę, taigi ir į ginčo sklypą, atkūrimas pretendentams buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje pagal tos vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, kuris buvo suderintas su Vilniaus miškų urėdija ir patvirtintas 2002 m. spalio 29 d. Teismas sprendė, kad šie argumentai negali būti pagrindu atmesti ieškinį, nes jie nenaikina ginčijamo VAVA sprendimo priėmimo metu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsniu, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsniu, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsniu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6, 13 straipsniais įtvirtinto draudimo bet kokiu būdu, tarp jų nuosavybės teisių atkūrimo, perleisti privačion nuosavybėn valstybinės reikšmės miškus, tarp jų ir miestų miškus, kurie išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata reiškia, kad į joje nurodytų miestų savivaldybių teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d.priskirtą žemę nuosavybės teisės turi būti atkuriamos laikantis tų pačių procedūrų, kaip ir kaimiškose vietovėse, t. y. rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą, tačiau tai negali būti traktuojama kaip leidimas pažeisti minėtus imperatyvius Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintus draudimus. Šie draudimai galioja nuo minėtų įstatymų priėmimo, todėl jeigu ginčijamo VAVA 2005 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. 2.4-01-2978 priėmimo metu ginčo žemės sklype buvo valstybinės reikšmės miško, šis VAVA sprendimas yra neteisėtas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 123 punktas numato, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui. To paties Vyriausybės nutarimo 122 punktas numato, kad skundai, susiję su nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimu, iki apskrities viršininko sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo nagrinėjami Žemės reformos įstatymo 18 straipsnyje nustatyta tvarka. Iš šių teisės aktų nuostatų akivaizdu, kad išankstine neteismine tvarka nagrinėjami tik ginčai, atsiradę iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, tuo tarpu dėl ginčų, kilusių po sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, kaip ir yra šioje byloje, gali būti tiesiogiai kreipiamasi į teismą. Teismas konstatavo, kad priimant ginčijamus administracinius aktus pažeistos sprendimų priėmimo metu galiojusios Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 , 13 straipsnių, Žemės įstatymo 6 straipsnio nuostatos. Todėl teismas 2005 m. kovo 24 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimą Nr. 2.4-01-2978 Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei J. N. dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 0,26 ha žemės sklypą, priskirtą valstybinės reikšmės miškui panaikino kaip prieštaraujantį išvardintoms imperatyvioms įstatymų normoms (CK 1.80 str.1 d.) bei nurodė, kad pripažinus negaliojančiu administracinį aktą, išnyksta pagrindas, kuriuo įgyta nuosavybė, todėl turi būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės bei taikytina restitucija. 2005 m. balandžio 5 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi perleistas žemės sklypas, kuris buvo įgytas pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, todėl teismas sandorį pripažino negaliojančiu ir taikė restituciją. Sprendžiant klausimą dėl restitucijos būdo, turėtų būti vertintinas įgijėjo sąžiningumas (CK 4.96 str. 2 d.), tačiau šiuo atveju šis klausimas nėra reikšmingas, nes restitucijos taikymo natūra būtinumas tiesiogiai išplaukia iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, nustatančio jog valstybinės reikšmės miškai išimtine teise priklauso tik valstybei, taigi, jų buvimas privačioje nuosavybėje apskritai negalimas. Kadangi 5.900/10.000 žemės sklypo dalis, kurioje yra 2.600 kv. m. ploto miško, bendrosios dalinės nuosavybės teise su kitais atsakovais buvo parduota E. L. už 112 100 litų, tai teismas sprendė, kad pritaikius restituciją pardavėja pirkėjui turi grąžinti gautų pinigų dalį proporcingą grąžintinai sklypo daliai – 49 400 litų. 2007 m. lapkričio 8 d. hipotekos lakštu (sutartimi) (hipotekos identifikavimo kodas 01/1/2007/0032080) E. L. , V. L. ir J. K. įkeitė minėtą žemės sklypą kreditoriui AB DnB NORD bankas. 2007 m. sausio 12 d. Vilniaus miesto 1-os apylinkės teismo hipotekos skyriuje aukščiau minėto lakšto pagrindu įregistruota hipoteka ginčo sklypui. Kadangi hipotekos sandorį 0,26 ha žemės sklypo, priskirto valstybinės reikšmės miškui dalyje sudarė ne jo savininkas, hipotekos sandorį teismas šioje dalyje panaikino CK 1.80 straipsnio pagrindu.

Teismas patenkino ieškovo prašymą dėl ieškinio termino senaties atnaujinimo, nurodė, kad Vilniaus apygardos prokuratūroje 2008 m. birželio 18 d. gautas Aplinkos ministerijos prašymas dėl viešojo intereso gynimo, kuriame prašoma kreiptis į teismą dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus, panaikinimo. Prašymo nagrinėjimo metu 2008 m. birželio 26 d. buvo kreiptasi į VĮ „Registrų centras“, VAVA, prašant pateikti pareiškimo nagrinėjimui reikšmingus duomenis. Duomenys iš šių institucijų buvo gauti atitinkamai 2008 m. liepos 9 d. ir 2008 m. liepos 14 d., 2008 m. liepos 31 d. buvo išsiųsti šaukimai asmenims, kurių paaiškinimai buvo reikšmingi pareiškimo nagrinėjimui. Paaiškinimai iš atvykusių asmenų buvo gauti 2008 m. rugpjūčio 6 d. ir 2008 m. rugpjūčio 7 d. Kadangi šeši sklypai, į kuriuos buvo atkurtos nuosavybės teisės, vėliau buvo perleisti atlygintinai, Vilniaus apygardos prokuratūros Civilinių bylų skyriaus prokuroras konstatavo, kad kreiptis į teismą su ieškiniu dėl VAVA sprendimo, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą su valstybinės reikšmės miško plotu, panaikinimo ir vėlesnių šių sklypų perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais nėra pagrindo. Šį prokuroro sprendimą Aplinkos ministerija nustatyta tvarka apskundė Generalinei prokuratūrai. Generalinė prokuratūra, išnagrinėjusi Aplinkos ministerijos skundą dėl aukščiau minėtos Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro pažymos, medžiagą grąžino Vilniaus apygardos prokuratūrai ir pavedė kreiptis į teismą su ieškiniu. Generalinio prokuroro sprendimas Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo gautas 2008 m. spalio 13 d.. Į teismą kreiptasi 2008 m. lapkričio 13 d. ieškiniu. Iš to kas išdėstyta, teismas sprendė, kad nagrinėjant Aplinkos ministerijos pareiškimą, nebuvo nepateisinamai ilgo laikotarpio, kurio metu nebūtų atliekami jokie veiksmai. O institucinį žemesniojo prokuroro sprendimo panaikinimą teismas pripažino reikšminga aplinkybe termino kreiptis į teismą atnaujinimui.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinio senatis praleista dėl svarbių priežasčių. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje nurodyta, kad piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius nagrinėjančios Vyriausybės įgaliotos institucijos (šiuo atveju - Vilniaus apskrities viršininko administracijos) sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo dienos. Nors prokurorai nėra subjektai, dalyvaujantys nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad jų reikalavimams panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar jo dalį pagal analogiją taikytini paminėti terminai. Kadangi parengto ir patvirtinto specialiojo plano (žemėtvarkos projekto) sprendiniai yra privalomi planuojamai veiklai (Teritorijų planavimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalis), todėl atkuriant nuosavybės teises, buvo pagrįstai laikomasi nuostatos, kad nuosavybės teisės atkūrimo objektas yra žemės ūkio paskirties žemė, nes tokia žemės paskirtis ir jos naudojimo pobūdis buvo nurodyta teritorijų planavimo dokumentuose. Tokiu būdu, akivaizdu, jog nesant nuginčytiems (panaikintiems) planavimo dokumentams, negalima pripažinti neteisėtais šių dokumentų pagrindu priimtų administracinių aktų, kadangi pastarieji buvo priimti remiantis galiojančiais, o tuo pačiu teisingais, teritorijų planavimo dokumentais. Kita vertus, žemėtvarkos projektas yra teritorijų planavimo dokumentas, turintis įstatymo galią. Todėl jo nenuginčijus, nebus galima realiai įvykdyti sprendimą, t. y. perduoti mišką valstybės nuosavybėn, nes jis nėra suplanuotas atskiru žemės ploto vienetu. Teismas, pasisakydamas, jog šioje civilinėje byloje nebūtina spręsti klausimo dėl žemės sklypo įgijėjo sąžiningumo, kadangi restitucijos taikymo natūra būtinumas tiesiogiai išplaukia iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos, ne tik pažeidė CK 4.96 straipsnio 2 dalies, 1.80 straipsnio 4 dalies teisės normas, bet ir šalių lygiateisiškumo, rungimosi ir kt. principus. Teismas valstybės interesus iškėlė aukščiau už piliečio teises ir atleido ieškovą nuo pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis jis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Teismas neteisingai nustatė E. L. grąžintinos pinigų sumos, tenkančios miškui, dydį (49 400 Lt). 2005 m. balandžio 5 d. pirkimo-pardavimo sutartyje yra numatytos idealios nuosavybės teisės dalys, nenurodant konkrečios žemės sklypo, atitinkančios nuosavybės teisės dalį, vietos. O tai, kad pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, jog E. L. iš 5 900 kv. m. nupirkto žemės sklypo ploto dalies 2 600 kv. m. sudaro miškas, nereiškia, jog skaičiuojant grąžintiną sumą turi būti remiamasi sumokėta 112 100 Lt suma, nes nėra aišku nei kurioje vietoje yra likęs žemės sklypas (3 300 kv. m.), nei šios sklypo dalies vertė. Todėl negalima nustatyti konkrečios miško bei likusios žemės sklypo dalies vertės. Be to, teismas, spręsdamas restitucijos klausimą ir atstatydamas šalis į pirminę padėtį, žemės sklypo dalį (mišką) įpareigojo grąžinti visus bendraturčius. Dėl to, paskaičiuojant miško piniginę vertę buvo būtina remtis ne E. L. sumokėta pinigų suma, o bendra viso žemės sklypo kaina. Todėl 0,26 ha miško sklypo piniginis ekvivalentas būtų ne 49 400 Lt, bet 65 000 Lt, tuo labiau, kad perkant žemę buvo aptarta tik visa, o ne atskirų dalių žemės sklypo vertė.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nepasisakė dėl to, kad ginčo žemės sklype esantis miško plotas teisės aktu nustatyta tvarka nebuvo valstybės laiku išpirktas dėl valstybės tarnautojų kaltės. Todėl būtent valstybė, vadovaudamasi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 13 straipsnio nuostatomis, ištaisant jos atstovų padarytas klaidas ir/ar atliktus neteisėtus veiksmus (jeigu jų buvo padaryta), turėtų išpirkti iš ginčo žemės sklypo dabartinių savininkų valstybinės reikšmės miško plotą. Nei atsakovė J. N. , nei dabartiniai žemės sklypo savininkai nėra kalti dėl susidariusios situacijos, o vienas iš svarbiausių teisėje galiojančių principu nustato, kad nesant kaltės negali būti ir atsakomybės. Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir padarė nepagrįstą išvadą, kad priimant ginčijamus administracinius aktus pažeistos sprendimų priėmimo metu galiojusios Miškų įstatymo, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo, Žemės įstatymo nuostatos. Sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilinės teisės ir pareigas (CK 1.63 str.). Administraciniu aktu laikomi administravimo subjekto priimti teisės aktai, vykdant administravimo funkcijas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 str.). Vilniaus apskrities viršininko sprendimas nelaikytinas sandoriu ir Teismas visiškai nepagrįstai ir netinkamai jį „panaikino“ CK 1.80 straipsnio pagrindu. Taip pat teismas visiškai nepagrįstai ir netinkamai panaikino, o ne pripažino negaliojančiu, sandorį – 2005 m. balandžio 5 d. žemės sklypo pirkimo- pardavimo sutartį.Ieškovas visiškai nepagrįstai prašė teismo netaikyti CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatų, kadangi ieškovo pateiktų įrodymų visiškai nepakanka įrodyti atsakovės J. N. nesąžiningumą įsigyjant ginčo žemės sklypą - ji visiškai pagrįstai tikėjosi, kad nuosavybės teisės į ginčo sklypą buvo atkurtos įstatymų nustatyta tvarka. Be to, parduodama ginčo žemės sklypą, atsakovė J. N. dar karta turėjo galimybę įsitikinti, kad teisėtai įgijo nuosavybės teisės į ginčo sklypą, nes notarų biure jokių įtarimų dėl sandorio teisėtumo nekilo ir notarei - kvalifikuotai teisininkei. Restitucija J. N. atžvilgiu netaikytina taip pat ir dėl to, jog dėl galimai neteisėto Vilniaus apskrities viršininko sprendimo Nr. 2.4-01-2978 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei J. N. “ priėmimo atsakovė yra visiškai nekalta. CPK 141 straipsnis nustato, kad iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą. Priešingai ieškovo pareiškimų pavadinimams, jis savo 2009 m. balandžio 3 d. pareiškime dėl ieškinio dalyko pakeitimo Nr. 7.8.-74, 2009 m. gegužės 25 d. pareiškime dėl ieškinio dalyko pakeitimo Nr. 7.8.-100, 2009 m. liepos 30 d. prašyme atnaujinti ieškinio senaties terminą Nr. 7.8.-149, 2009 m. spalio 1 d. pareiškime dėl ieškinio dalyko patikslinimo Nr. 7.8.-191 pakeitė ne tik ieškinio dalyką, bet ir ieškinio pagrindą. Teismas, priimdamas paminėtus procesinius dokumentus, pagrįsdamas savo sprendimą paminėtuose procesiniuose dokumentuose nurodytais motyvais ir tenkindamas juose nurodytus reikalavimus, pažeidė CPK 141, 225, 227 straipsnių reikalavimus. Teismo sprendimo bus neįmanoma įvykdyti, nes grąžinti valstybei žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-0556-9580, kadastrinis Nr. 0101/0167:1318, dalį, kurią sudaro 0,26 ha plotas, priskiriamas valstybinės reikšmės miškui, esančią Vilniaus m. savivaldybėje, Kriaučiūnų k., neįmanoma neatlikus visos eilės paruošiamųjų darbų - neparengus žemės sklypo atidalijimo projekto ir nepatvirtinus jo nustatyta tvarka. Teismas nenusprendė kas privalo parengti žemės sklypo atidalijimo projektą ir kieko sąskaita (lėšomis) bus atidalijamas valstybei grąžintina ginčo žemės sklypo dalis. Taigi, teismas priėmė sąlyginį sprendimą, ir pažeidė CPK 260, 267 straipsnius. Teismas nevertino į bylą pateiktų įrodymų dėl Vilniaus rajono, Zujūnų seniūnijos, Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo (tarp kitų ir Kriaučiūnų kaimo teritorijoje) suderinimo su Vilniaus miesto miškų urėdijos urėdo pavaduotoju. Valstybės miškų urėdijos urėdas yra pavaldus Aplinkos ministerijai, kuri kreipėsi į prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo. Teismas nevertino visų šios bylos aplinkybių dėl kurių buvo pažeistas ieškinio senaties terminas šioje byloje, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Teismas nepagrįstai nepritaikė ieškinio senaties termino.

Žemesnės instancijos teismas

Teismui konstatavus, kad administracinis aktas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, jis pripažintinas neteisėtu, nepriklausomai nuo to, ar žemesnio lygmens teisės aktams jis prieštarauja ar ne. Vadovaujantis CK 1.109 straipsnio nuostatomis civilinių teisių objektu gali būti identifikuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas žemės sklypas, taip pat apibrėžti žemės gelmių, vandens, miško plotai. Pagal šią teisinę nuostatą miško plotai turi būti apibrėžti, o tam būtini kriterijai yra miško dislokacija tam tikroje teritorijoje ir dydis. Teismas nustatė, kad miško plotas - 0,26 ha, kuris užima dalį žemės sklypo, kadastrinis Nr.0101/0167:1318. Būtent tokia nuostata aiškinant J. N. miško, kaip civilinių teisinių santykių objekto, apibrėžtumą vadovaujasi teismų praktika.J. N. nuosavybės teisės buvo atkurtos neteisėto administracinio akto pagrindu, todėl ji negali būti laikoma teisėta žemės sklypo savininke. Teismas teisingai nustatė pinigų sumos dydį, įvertindamas tai, kad 5 900/10 000 žemės sklypo dalis, kurioje yra 2 600 kv.m. ploto miško, bendrosios dalinės nuosavybės teise buvo parduota už 112 100 Lt būtent E. L. . Atsižvelgiant į tai pardavėja J. N. įpareigota grąžinti pinigų dalį proporcingą grąžintinai sklypo daliai. Pripažinus administracinį aktą, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės, negaliojančiu, asmens negalima laikyti teisėtu žemės savininku. Pripažinus sandorį negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu yra taikomos šio straipsnio 2 dalyje numatytos pasekmės, t. y. viena šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai ką yra gavusi. Iš minėto straipsnio 4 dalies nuostatų matyti, kad yra vertintinas trečiojo asmens sąžiningumas. Šiuo atveju J. N. nėra trečiasis asmuo, jai tiesiogiai apskrities viršininko sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės ir grąžintas žemės sklypas. Be to, įstatymuose nenumatyta galimybė išpirkti valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantį turtą iš neteisėtai tą turtą valdančių asmenų. Vadovaujantis CK 4.7 straipsnio 2 dalies išimtine nuosavybės teise valstybei priklausantis turtas yra išimtas iš apyvartos ir todėl jis negali būti civilinių sandorių objektu. Vadovaujantis Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatomis prokuroras viešąjį interesą gina taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Sutinkamai su minėto įstatymo nuostatomis prokuroras, tik turėdamas pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai, gindamas viešąjį interesą turi įgaliojimus kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu ar prašymu. Vadovaujantis šia teisine reglamentacija senaties termino skaičiavimui neturi reikšmės ta aplinkybė, kada kitiems subjektams tapo žinoma apie priimtą administracinį aktą. Teismų praktikoje laikomasi nuostatų, jog administracinio akto panaikinimas dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms sukelia tuos pačius padarinius kaip ir pripažinus sandorį niekiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010).Apeliantė nepagrįstai tvirtina, kad ieškovas pakeitė tiek ieškinio pagrindą, tiek dalyką. Teismui pateiktuose prašymuose ieškovas papildomai nurodė reikalavimą pripažinti negaliojančiu hipotekos sandorį ir panaikinti šio hipotekos lakšto registraciją ir šį reikalavimą pagrindė faktinėmis aplinkybėmis. Tokie prokuroro prašymai negali būti vertintini kaip ieškinio dalyko ir ieškinio pagrindo pakeitimas. CK 4.171 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad gali būti įkeista ir bendrosios dalinės nuosavybės dalis, jei įkeičiamoji dalis yra tiksliai nustatyta bendraturčių sudaryta ir notaro patvirtinta naudojimosi daiktu tvarkos nustatymo sutartimi. Manome, kad pirmos instancijos teismo sprendimo pagrindu ginčo žemės sklypas tampa bendrąją daline Lietuvos valstybės ir atsakovų nuosavybe, ir toks teismo sprendimas galėtų būti prilygintas notaro patvirtintai naudojimosi daiktu tvarkos nustatymo sutarčiai, nes jame yra nurodyta, kuriai būtent sklypo daliai panaikinama hipoteka. Tokiu sprendimu viešasis interesas yra apginamas, kadangi valstybei grįžta nesuvaržyta žemės sklypo dalis, kurioje yra valstybinės reikšmes miškas.

Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Šią konstitucinę nuostatą detalizuojančio Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalį miškas grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus miškus, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems; šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nurodyta, kad miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirtini valstybinės reikšmės miškams; išvardytų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė.