- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-09-07
- Bylos Nr.
- A-5029-662/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 4-45-3-00012-2017-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Veslava Ruskan
- Advokatai
- Asta Astrauskienė
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovei J. B.,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal K. K. (K. K.) apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl K. K. (K. K.) sulaikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Užsieniečių registracijos centras (toliau – ir Centras) 2017 m. liepos 5 d. teikimu teismo prašė palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą dėl (duomenys neskelbtini) piliečio K. K. sulaikymo Centre.
Centras nurodė, kad K. K. 2017 m. gegužės 3 d. pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 604/2013 (toliau – ir Dublino III reglamentas) buvo grąžintas į Lietuvos Respubliką iš Švedijos Karalystės. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimu užsienietis sulaikytas Centre iki 2017 m. rugpjūčio 5 d. K. K. vienkartinė viza galiojo iki 2016 m. birželio 13 d., tačiau, pasibaigus vizos galiojimo terminui, užsienietis neišvyko ir Europos Sąjungoje buvo neteisėtai.
Žemesnės instancijos teismas
Centras pabrėžė, jog K. K. sutiko savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, tačiau vėliau Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) pateikė prašymą neįpareigoti jo išvykti savanoriškai. Migracijos departamentas 2017 m. birželio 8 d. priėmė sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Būdamas sulaikytas, užsienietis pateikė prašymą dėl prieglobsčio. Migracijos departamentas 2017 m. birželio 29 d. sprendimu sustabdė sprendimo dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos vykdymą. Šiuo metu buvo išnykę teismo sprendimu nustatyti užsieniečio sulaikymo pagrindai, nes pasikeitė jo teisinis statusas, bet egzistavo kiti – Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 113 straipsnio 2 dalyje, 4 dalies 2 punkte, 5 dalies 2, 3, 4 punktuose nustatyti – sulaikymo pagrindai. K. K. nei Europos Sąjungoje būdamas neteisėtai, nei sulaikymo metu nesikreipė dėl prieglobsčio suteikimo, pats prašė Migracijos departamento priimti sprendimą dėl jo išsiuntimo, todėl manytina, kad, pateikdamas prašymą suteikti prieglobstį, jis tesiekė išvengti išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Užsienietis beveik vienerius metus keliavo Europos Sąjungos teritorijoje, todėl, būdamas nesulaikytas, galėjo išvykti iš Lietuvos ir taip trukdyti įvykdyti Migracijos departamento sprendimą dėl išsiuntimo.
K. K. atstovė 2017 m. liepos 20 d. teismo posėdžio Švenčionių rajono apylinkės teisme metu prašė užsieniečio nesulaikyti.
K. K. atstovės nuomone, užsieniečio sulaikymo pagrindai išnyko, nes užsienietis šiuo metu buvo prieglobsčio prašytojas, jo tapatybė ir pilietybė nustatyta, nebuvo duomenų apie tai, kad, būdamas prieglobsčio prašytoju, jis būtų išvykęs iš Lietuvos Respublikos, taip pat duomenų, kad jis keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nebendradarbiautų su institucijų pareigūnais ar neteiktų apie save duomenų.
II.
Švenčionių rajono apylinkės teismas 2017 m. liepos 26 d. sprendimu Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą tenkino.
Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimu (duomenys neskelbtini) pilietis K. K. sulaikytas Centre todėl, kad jis Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai. Migracijos departamentas 2017 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. (15/5-3)IU-43 nusprendė išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Šiuo metu pasikeitė užsieniečio teisinė padėtis – jis pateikė prašymą dėl prieglobsčio, Migracijos departamentas 2017 m. birželio 28 d. sprendimu priėmė šį užsieniečio prašymą nagrinėti iš esmės skubos tvarka, 2017 m. birželio 29 d. sprendimu sustabdė sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo vykdymą.
Teismas konstatavo, kad šiuo atveju buvo užsieniečio sulaikymo pagrindai, numatyti Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 5 punkte, nes, kol nepriimtas galutinis Migracijos departamento sprendimas dėl prieglobsčio suteikimo, laikytina, kad visos prieglobsčio suteikimo procedūros metu siekiama priimti sprendimą tiek dėl prieglobsčio užsieniečiui suteikimo (nesuteikimo), tiek dėl jo išsiuntimo (neišsiuntimo) iš Lietuvos Respublikos, bei 113 straipsnio 4 dalies 3 punkte. Teismas atsižvelgė į tai, kad užsienietis anksčiau turėjo galimybę pasinaudoti prieglobsčio suteikimo procedūra, bet, su Lietuvos Respublikos viza atvykęs į Europos Sąjungą, nesikreipė dėl prieglobsčio suteikimo, to nepadarė ir pasibaigus vizos galiojimui bei beveik metus neteisėtai gyvendamas Europos Sąjungoje, sulaikytas jis taip pat iš karto prieglobsčio neprašė, sutiko savanoriškai išvykti iš Lietuvos, vėliau Migracijos departamentui pateikė prašymą neįpareigoti jo išvykti savarankiškai, kadangi neturėjo tam lėšų, ir tik priėmus sprendimą dėl jo išsiuntimo pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Padaryta išvada, jog K. K. šį prašymą pateikė tik siekdamas atidėti arba sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti jį į kilmės valstybę.
Teismas pažymėjo, jog K. K. tapatybė nustatyta ir nebuvo duomenų apie tai, kad jis keltų grėsmę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, nebendradarbiautų su atsakingų institucijų pareigūnais. Tačiau, remiantis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, buvo didelė tikimybė, jog užsienietis, nebūdamas sulaikytas ir turėdamas galimybę laisvai judėti, išvyks iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis, trukdydamas priimti galutinį sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo ir vykdyti sprendimą dėl jo išsiuntimo. Atsižvelgiant į tai, nebuvo pagrindo taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę.
III.
K. K. apeliaciniu skundu prašo Švenčionių rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 26 d. sprendimą panaikinti ir netenkinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimo.
Žemesnės instancijos teismas
K. K. pirmiausiai pabrėžia, kad jis turi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą. Vilniaus rajono apylinkės teismui priimant 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą, jis šio statuso neturėjo. Kadangi K. K. 2017 m. birželio 26 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį, jo tolesnis sulaikymas Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies pagrindu buvo neteisėtas. Migracijos departamento 2017 m. birželio 8 d. sprendimas išsiųsti užsienietį iš Lietuvos irgi buvo priimtas iki jam įgyjant prieglobsčio prašytojo statusą ir todėl negali būti vykdomas iki kol bus priimtas sprendimas dėl prieglobsčio suteikimo. Be to, priimant sprendimą netenkinti užsieniečio prašymo suteikti prieglobstį, buvo išanalizuoti šio prašymo motyvai, todėl nėra visų sąlygų Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punktui taikyti. Taip pat neegzistavo visos sąlygos taikyti Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 3 punktą, kadangi teismas neįrodė ir tinkamai nepagrindė, jog buvo realus pagrindas manyti, kad K. K. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pateikė tik siekdamas atidėti arba sutrukdyti įvykdyti sprendimą dėl jo grąžinimo į kilmės valstybę. K. K. neginčija, kad jis neturi lėšų pragyvenimui, šeiminių santykių ar gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, tačiau, atsižvelgiant į gero administravimo principą, jo prašymas suteikti prieglobstį negali būti nagrinėjamas tik siaurai, formaliai.
Atsiliepimas
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras atsiliepimu į K. K. apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
Centras pažymi, jog teismas konstatavo, kad egzistavo Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatyti užsieniečio sulaikymo pagrindai, ir pagrįstai nurodė, jog užsienietis prašymą pateikė tik siekdamas atidėti arba sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti jį į užsienio valstybę. Migracijos departamentas 2017 m. liepos 14 d. sprendimu nustatė, kad, nors K. K. (duomenys neskelbtini) gali grėsti atsakomybė už piniginių įsipareigojimų nevykdymą, ši atsakomybė kyla dėl (duomenys neskelbtini) veikiančios bendros teisinių priemonių sistemos, privalomos visiems (duomenys neskelbtini) gyventojams. Centro nuomone, šis Migracijos departamento nustatytas faktas iš esmės pagrindė teismo nustatytą pagrindą sulaikyti užsienietį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl (duomenys neskelbtini) piliečio K. K. sulaikymo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre.
Pirmosios instancijos teismas tenkino Centro teikimą ir paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą sulaikyti K. K. iki 2017 m. rugpjūčio 5 d.
K. K. su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir tvirtina, kad, pasikeitus jo teisiniam statusui (tapus prieglobsčio prašytoju), nebebuvo teisinio pagrindo jį sulaikyti.
Teisėjų kolegija pirmiausiai pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, kad asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas leistinas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimą). Tai reiškia, jog asmens sulaikymas yra ultima ratio (lot. paskutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais.
Nagrinėjamu atveju K. K., 2016 m. birželio 13 d. pasibaigus Lietuvos Respublikos ambasadoje (duomenys neskelbtini) išduotai vienkartinei vizai, galiojusiai 29 dienas, Europos Sąjungos teritorijoje liko neteisėtai. 2017 m. gegužės 3 d. užsienietis perduotas Lietuvos Respublikai iš Švedijos Karalystės. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimu užsienietis sulaikytas Centre iki 2017 m. rugpjūčio 5 d., nustačius Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą sulaikymo pagrindą, t. y. užsienietis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra. Migracijos departamentas 2017 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. (15/5-3)1U-43 nusprendė K. K. išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. Užsienietis 2017 m. birželio 28 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį, todėl Migracijos departamentas 2017 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. (15/5-3)2U-5 sustabdė jo išsiuntimo iš Lietuvos vykdymą. Migracijos departamentas 2017 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. (15/6-12)12PR-106 nusprendė užsieniečiui nesuteikti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, kuris buvo apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
Teisėjų kolegija akcentuoja, jog, išnykus užsieniečio sulaikymo pagrindams, užsienietis turi teisę, o institucija, kurios žinioje yra sulaikytas užsienietis, nedelsdama privalo kreiptis į apylinkės teismą pagal užsieniečio buvimo vietą su prašymu pakartotinai svarstyti sprendimą sulaikyti užsienietį. Išnykus prieglobsčio prašytojo sulaikymo pagrindams, institucija, kurios žinioje yra sulaikytas prieglobsčio prašytojas, nedelsdama privalo kreiptis į apylinkės teismą pagal prieglobsčio prašytojo buvimo vietą su prašymu pakartotinai svarstyti sprendimą sulaikyti prieglobsčio prašytoją. Jeigu užsienietis, kuris yra sulaikytas šio Įstatymo 113 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytais pagrindais, pateikia prašymą suteikti prieglobstį, VSAT nedelsdama privalo kreiptis į apylinkės teismą su prašymu pakartotinai svarstyti sprendimą sulaikyti prieglobsčio prašytoją (Įstatymo 118 str. 1 d.). Taigi, apeliacinio skundo teiginiai, jog, K. K. įgijus prieglobsčio prašytojo teisinį statusą, jo tolesnis sulaikymas savaime tapo neteisėtu, yra nepagrįsti.
Teisėjų kolegija pastebi, kad, atsižvelgdamas į pasikeitusią K. K. teisinę padėtį, Centras 2017 m. liepos 5 d. teikimu kreipėsi į Švenčionių rajono apylinkės teismą, prašydamas palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą. Švenčionių rajono apylinkės teismas skundžiamu 2017 m. liepos 26 d. sprendimu Centro teikimą tenkino. Švenčionių rajono apylinkės teismas 2017 m. liepos 28 d. sprendimu tenkino kitą Centro teikimą ir pratęsė užsieniečio sulaikymo terminą iki 2017 m. lapkričio 5 d. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, pastarasis teismo sprendimas nebuvo apskųstas ir įsiteisėjo 2017 m. rugpjūčio 29 d.
Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis Įstatymo 113 straipsnio 4 dalimi, prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas tik šiais atvejais: 1) siekiant nustatyti ir (arba) patikrinti jo tapatybę ir (arba) pilietybę; 2) siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius), ir įvertinus šio straipsnio 5 dalies 6-10 punktuose nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos; 3) kai užsienietis, sulaikytas šio straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu, kai sprendžiama dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, pateikia prašymą suteikti prieglobstį ir yra rimtas pagrindas manyti, kad šis prašymas pateiktas tik siekiant atidėti arba sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti į užsienio valstybę, ir užsienietis jau turėjo galimybę pasinaudoti prieglobsčio suteikimo procedūra; 4) pagal Reglamento (ES) Nr. 604/2013 28 straipsnį; 5) kai prieglobsčio prašytojas kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.
Pagal Įstatymo 113 straipsnio 5 dalį, sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti, įvertinamos šios aplinkybės: 1) užsienietis neturi asmens tapatybę patvirtinančio dokumento ir nebendradarbiauja, siekiant nustatyti jo asmens tapatybę ir (ar) pilietybę (atsisako pateikti duomenis apie save, teikia klaidinančią informaciją ir pan.); 2) neturi gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje arba nurodytu gyvenamosios vietos adresu nebūna (negyvena); 3) neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika; 4) neturi lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje; 5) per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą; 6) nevykdo teismo sprendimu paskirtos alternatyvios sulaikymui priemonės; 7) užsienietis, apgyvendintas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje netaikant judėjimo laisvės apribojimų, pažeidė laikino išvykimo iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos tvarką; 8) siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą valstybės sienos perėjimą, pateikė prašymą suteikti prieglobstį jo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo laikotarpiu; 9) užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai; 10) prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebendradarbiauja su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais.
Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad K. K. anksčiau turėjo galimybę pasinaudoti prieglobsčio suteikimo procedūra, tačiau, nei teisėtai atvykęs į Europos Sąjungą, nei pasibaigus Lietuvos Respublikos ambasados išduotos vizos galiojimui, to nepadarė, beveik metus neteisėtai gyveno Europos Sąjungoje, iš pradžių savanoriškai sutiko išvykti iš Lietuvos, ir tik suimtas pateikė prašymą suteikti prieglobstį, konstatavo, jog buvo Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatytas pagrindas jį sulaikyti. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka. Pastebėtina, jog, kadangi Migracijos departamentas 2017 m. birželio 28 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-7)15PR-133 (K. K. asmens byla (toliau – ir Asmens byla), b. l. 18) nagrinėti užsieniečio prašymą suteikti prieglobstį iš esmės skubos tvarka, Migracijos departamentas 2017 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. (15/6-12)12PR-106 nusprendė užsieniečiui nesuteikti prieglobsčio (Asmens byla, b. l. 21-23) ir pastarasis sprendimas buvo apskųstas teismui, laikytina, kad galutinis sprendimas dėl K. K. prašymo suteikti prieglobstį dar nėra priimtas, todėl jis turi prieglobsčio prašytojo statusą (Įstatymo 2 str. 20 p.) ir atitinkamai teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje (Įstatymo 5 str. 5 d., 22¹ str. 1 d. 2 p.). Taigi, nebegalima teigti, kad K. K. Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, pagrįstų abejonių dėl jo asmens tapatybės, ką pripažino ir pirmosios instancijos teismas, nėra, todėl išnyko Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas pagrindas jį sulaikyti.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog byloje nėra duomenų, kad užsienietis, Migracijos departamentui nagrinėjant jo prašymą suteikti prieglobstį, būtų teikęs tikrovės neatitinkančią informaciją, nebendradarbiavęs, kitaip trukdęs atlikti veiksmus, susijusius su jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimu iš esmės. Užsieniečio prašymas nebuvo pripažintas akivaizdžiai nepagrįstu dėl Įstatymo 76 straipsnio 4 dalies 4 punkte numatytų priežasčių. Nors Migracijos departamentui ir kilo abejonė, ar prašymas suteikti prieglobstį nebuvo pateiktas siekiant sutrukdyti įvykdyti sprendimą išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos (būtent todėl šis prašymas nagrinėtas skubos tvarka (Įstatymo 76 str. 4 d. 6 p.)), tokia Migracijos departamento pozicija nebuvo pagrįsta jokiais motyvais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose ne kartą yra pažymėjęs, jog aplinkybė, kad užsienietis prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pateikė tik sulaikytas, savaime nėra pagrindas konstatuoti esant Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytus pagrindus (žr., pvz., 2014 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N822-75/2014, 2015 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1824-624/2015). Nors minėtose bylose prieglobsčio prašytojui taip pat buvo suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu 2015 m. gruodžio 1 d., galimybė suteikti laikiną teritorinį prieglobstį buvo panaikinta. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad K. K., į Europos Sąjungą atvykęs teisėtai ir vėliau joje būdamas neteisėtai, iki sulaikymo Lietuvos Respublikoje nepateikė prašymo suteikti prieglobsčio, savaime nėra pagrindas padaryti išvadą, kad asmuo trukdo Migracijos departamentui priimti ar vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas grąžinimo, išsiuntimo ar perdavimo. Kitų priežasčių, dėl kurių tikimybė, jog užsienietis pasislėps ar bandys pasislėpti, galėtų būti pripažinta pakankamai didele jo judėjimo laisvės apribojimui pateisinti, teisėjų kolegija nenustatė. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad, pasikeitus K. K. teisiniam statusui, t. y. jam tapus prieglobsčio prašytoju, išliko pagrindas jį sulaikyti. Kadangi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimu užsienietį numatyta sulaikyti iki 2017 m. rugpjūčio 5 d. ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu (taip pat 2017 m. rugpjūčio 16 d. pateikiant apeliacinį skundą) minėta nutartimi nustatytas jo sulaikymo terminas jau yra suėjęs, teisėjų kolegija nevertins galimybės užsieniečiui minėtu laikotarpiu skirti alternatyvią sulaikymui priemonę, be to, tokių priemonių taikymo apeliaciniame skunde neprašo ir pats užsienietis. Atitinkamai nėra tikslinga ir spręsti klausimą dėl jo sulaikymo.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nenutraukti K. K. sulaikymo nebuvo proporcingas siekiamiems tikslams. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą sulaikyti užsienietį iki 2017 m. rugpjūčio 5 d. naikintinas, o K. K. apeliacinis skundas tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
K. K. (K. K.) apeliacinį skundą tenkinti.
Švenčionių rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro 2017 m. liepos 5 d. teikimą Nr. (21/26)-7K-752 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio K. K. sulaikymo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre persvarstymo“ atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.