Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-12/2006

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2006-02-13
Bylos Nr.: 1A-12/2006
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Laima Garnelienė (pirm.), Jonas Algimantas Venckus, Kęstutis Jucys, Svajūnas Knizleris
Nuteistasis: A. J., S. S., A. L., V. B.
Nukentėjusysis: J. L.
Kaltinamasis: K. K.
Advokatai: Jolanta Teresė Litvinskienė, Stefanija Bukelienė

Kategorijos

1.1.4.5.2Organizuota grupė (BK 25 str. 3 d.)

Baudžiamoji byla Nr.1A-12-2006Procesinio sprendimo kategorija 1.1.4.5.2.; 1.1.4.2.; 1.2.3.2.9.; 1.2.14.2.1.; 1.2.20. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. vasario 13 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės,

teisėjų: Svajūno Knizlerio ir Jono Algimanto Venckaus,sekretoriaujant Ingai Kavaliauskaitei, Gabrielei Samaškienei,dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

gynėjams advokatams Jolantai Teresei Litvinskienei, Jolantai Savickaitei, Birutei Strimaitytei, Drąsučiui Zagreckui,

nuteistiesiems A. J. , S. S. , A. L. , V. B. ,nukentėjusiojo atstovei advokatei Stefanijai Bukelienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. J. , S. S. bei jo gynėjos, V. B. , A. L. apeliacinius skundus ir nukentėjusiojo J. L. (J. L. ) atsikirtimą į nuteistųjų A. J. , V. B. , A. L. bei S. S. ir jo gynėjos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. birželio 10 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. J. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 str. 3 d., 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 9 p., ir nuteistas laisvės atėmimu 13 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

S. S. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d., 22 str. 1 d., ir 129 str. 2 d. 9 p., 178 str. 2 d., ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d., 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 9 p. – laisvės atėmimu 12 metų 8 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. – laisvės atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., šios bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 12 metų 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. L. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d., 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 9 p., 178 str. 2 d., ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d., 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 9 p. – laisvės atėmimu 12 metų 6 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. – laisvės atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 12 metų 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

V. B. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 237 str. 1 d. ir nuteista laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

V. B. atžvilgiu pritaikytas Lietuvos Respublikos BK 75 str. ir bausmės vykdymas atidėtas 3 metams. V. B. įpareigota be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Šiuo nuosprendžiu išteisintas K. K. , tačiau nuosprendis jo atžvilgiu apeliacine tvarka neskundžiamas.

Iš A. J. , S. S. ir A. L. solidariai priteista nukentėjusiajam J. L. 300 000 Lt neturtinės žalos ir 5350 Lt turtinės žalos atlyginimui.

Iš A. J. , S. S. ir A. L. solidariai priteista 3172,50 Lt Valstybinei ligonių kasai.

Iš nuteistųjų S. S. ir A. L. solidariai priteista 6775 Lt nukentėjusiajai L. N. turtinės žalos atlyginimui.

Iš nuteistojo S. S. priteista 1313,75 Lt valstybei už gynybą.

Iš nuteistojo A. L. priteista 1223,75 valstybei Lt už gynybą.

Iš nuteistojo A. J. priteista 305 Lt valstybei už gynybą.

Iš V. B. konfiskuotas jai priklausantis mobilaus ryšio telefonas „Nokia 8310“ kaip nusikaltimo padarymo priemonė.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos L.Garnelienės pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. J. nuteistas už tai, kad 2003 metais, tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, vykdydamas tyrimo nenustatyto asmens užsakymą – nužudyti J. L. , subūrė organizuotą grupę iš A. L. , S. S. bei tyrimo nenustatyto asmens, buvo organizatorius ir jiems vadovavo, pažadėjo už įvykdytą nusikaltimą sumokėti pinigus bei vėliau atsilygino, 2003 m. lapkričio mėn. 7 d., apie 7 val. 40 min., (duomenys neskelbtini), dėl savanaudiškų paskatų, siekdamas sau ir kitiems asmenims turtinės naudos – gauti atlygį už nusikaltimo padarymą, turint tikslą nužudyti J. L. , tyrimo nenustatytam asmeniui atvežus A. L. ir S. S. į nusikaltimo vietą, V. B. iš anksto pažadėjus paslėpti šį asmenį ir nusikalstamos veikos darymo priemones, A. L. ir S. S. tyčia laužtuvais smogus ne mažiau 9 smūgių nukentėjusiajam į galvą bei kitas kūno vietas, padarant galvos sumušimą su penkiomis žaizdomis viršugalvio srityje, abipusiu įspaustiniu atviru momenkaulio lūžimu, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais – sužalojimą, pavojingą gyvybei, t.y. sunkų sveikatos sutrikdymą bei poodines kraujosruvas kairės akies apatiniame voke, dešinio peties ir dešinio klubo srityse ir žaizdą dešiniame žąste – pasikėsino tyčia nužudyti J. L. , tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi jiems sutrukdė iš namo staiga išbėgusi J. L. žmona V. L. bei nukentėjusiajam suteikta skubi, kvalifikuota medicininė pagalba, t.y. A. J. tokiais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d., 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 9 p.

S. S. nuteistas už tai, kad A. J. vykdant tyrimo nenustatyto asmens užsakymą – nužudyti J. L. ir subūrus organizuotą grupę iš jo, A. L. bei tyrimo nenustatyto asmens ir jiems vadovaujant – 2003 m. lapkričio mėn. 7 d., apie 7 val. 40 min., (duomenys neskelbtini), bendrininkaudamas su minimais asmenimis, dalyvaudamas organizuotoje grupėje, turint tikslą nužudyti J. L. , dėl savanaudiškų paskatų, siekdamas sau ir kitiems asmenims turtinės naudos - gauti atlygį už nusikaltimo padarymą, tyrimo nenustatytam asmeniui atvežus jį ir A. L. į nusikaltimo vietą, tyrimo nenustatytam asmeniui stebint nusikaltimą ir saugojant nusikaltimo vietą, V. B. iš anksto pažadėjus paslėpti šį asmenį ir nusikalstamos veikos darymo priemones, jis, kartu su A. L. , tyčia laužtuvais smogus ne mažiau 9 smūgių nukentėjusiajam į galvą bei kitas kūno vietas, padarė galvos sumušimą su penkiomis žaizdomis viršugalvio srityje, abipusiu įspaustiniu atviru momenkaulio lūžimu, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais – sužalojimą, pavojingą gyvybei, t.y. sunkų sveikatos sutrikdymą bei poodines kraujosruvas kairės akies apatiniame voke, dešinio peties ir dešinio klubo srityse ir žaizdą dešiniame žąste – pasikėsino tyčia nužudyti J. L. , tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi jiems sutrukdė iš namo staiga išbėgusi J. L. žmona V. L. bei nukentėjusiajam suteikta skubi, kvalifikuota medicininė pagalba, t.y. S. S. tokiais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos respublikos BK 25 str. 3 d., 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 9 p.

S. S. taip pat nuteistas už tai, kad 2003 m. lapkričio 25 d., nuo 8 val. iki 10 val., bendrininkaudamas su A. L. bei nuo tyrimo pasislėpusiu asmeniu, pritaikant durų raktą, įsibrovė į L. N. priklausantį namą, esantį (duomenys neskelbtini), iš kurio pagrobė svetimą turtą – L. N. priklausančius daiktus: televizorių „Sony Trinitron“ 2400 Lt vertės, televizorių „Panasonic“ 800 Lt vertės, muzikinį centrą „Sony“ 1680 Lt vertės, 4 auksinius žiedus, bendros 750 Lt vertės, 3 poras auksinių auskarų, bendros 445 Lt vertės, sidabrinę 5 Lt nominalo monetą 100 Lt vertės, mobiliojo ryšio telefoną „Samsung SGH N500“ 300 Lt vertės, tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajai L. N. 6775 Lt turtinę žalą, t.y. S. S. tokiais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d.

A. L. nuteistas už tai, kad A. J. vykdant tyrimo nenustatyto asmens užsakymą – nužudyti J. L. ir subūrus organizuotą grupę iš jo, S. S. ir tyrimo nenustatyto asmens bei jiems vadovaujant, 2003 m. lapkričio 7 d., apie 7 val. 40 min., (duomenys neskelbtini), bendrininkaudamas su minimais asmenimis, dalyvaudamas organizuotoje grupėje, turint tikslą nužudyti J. L. , dėl savanaudiškų paskatų, siekdamas sau ir kitiems asmenims turtinės naudos – gauti atlygį už nusikaltimo padarymą, tyrimo metu nenustatytam asmeniui stebint nusikaltimą bei saugojant nusikaltimo vietą, V. B. iš anksto pažadėjus paslėpti šį asmenį ir nusikalstamos veikos darymo priemones, jis kartu su S. S. , tyčia laužtuvais smogė ne mažiau 9 smūgių nukentėjusiajam į galvą bei kitas kūno vietas, padarė galvos sumušimą su penkiomis žaizdomis viršugalvio srityje, abipusiu įspaustiniu atviru momenkaulio lūžimu, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais – sužalojimą, pavojingą gyvybei, t.y. sunkų sveikatos sutrikdymą bei poodines kraujosruvas kairės akies apatiniame voke, dešinio peties ir dešinio klubo srityse ir žaizdą dešiniame žąste – pasikėsino tyčia nužudyti J. L. , tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi jiems sutrukdė iš namo staiga išbėgusi J. L. žmona V. L. bei nukentėjusiajam suteikta skubi, kvalifikuota medicininė pagalba, t.y. A. L. tokiais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d., 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 9 p.

A. L. taip pat nuteistas už tai, kad 2003 m. lapkričio 25 d., nuo 8 val. iki 10 val., bendrininkaudamas su S. S. ir nuo tyrimo pasislėpusiu asmeniu, pritaikant durų raktą, įsibrovė į L. N. priklausantį namą, esantį (duomenys neskelbtini), iš kurio pagrobė svetimą turtą - L. N. priklausančius daiktus: televizorių „Sony Trinitron“ 2400 Lt vertės, televizorių „Panasonic“ 800 Lt vertės, muzikinį centrą „Sony“ 1680 Lt vertės, 4 auksinius žiedus, bendros 750 Lt vertės, 3 poras auksinių auskarų, bendros 445 Lt vertės, sidabrinę 5 Lt nominalo monetą 100 Lt vertės, mobiliojo ryšio telefoną „Samsung SGH N500“ 300 Lt vertės, tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajai L. N. 6775 Lt turtinę žalą, t.y. A. L. tokiais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d.

V. B. nuteista už tai, kad A. J. vykdant tyrimo nenustatyto asmens užsakymą – nužudyti J. L. ir subūrus organizuotą grupę iš S. S. , A. L. ir tyrimo nenustatyto asmens bei jiems vadovaujant, nuo 2003 m. lapkričio mėn. iki 2004 m. kovo 16 d., (duomenys neskelbtini), iš anksto nepažadėjusi slėpė nusikaltimą padariusį, t.y. nusikaltimą stebėjusį ir saugojusį, tyrimo nenustatytą asmenį, kurio atžvilgiu byla atskirta į atskirą tyrimą ir kuris įvardinamas kaip Martynas, Robertas, kuris jos mobilaus ryšio telefono aparate įvestas vardu „Knopkė“ bei nusikalstamos veikos priemones ir kitus įrodomąją reikšmę turinčius bei su slepiamu nusikaltimu susijusius dalykus – 2004 m. kovo 16 d. kratos metu pas V. B. paimtą mobilaus ryšio telefoną „Nokia 8310“, kuriuo anksčiau naudojosi S. S. , „Bitės“ telefono kortelę, „Bitės“ voką su kodais, PIN kodu 3954 ant lapelio, voką su slepiamo asmens, pravarde „Knopkė“, užrašytu telefono numeriu (duomenys neskelbtini) ir viduje esančiu PIN kodu, raudonos spalvos užrašų knygele, t.y. V. B. tokiais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 237 str. 1 d.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. J. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2005 m. birželio 10 d. nuosprendį bei jo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Mano, jog baudžiamojoje byloje nėra įrodymų, patvirtinančių jį dalyvavus nusikalstamoje veikoje. Tvirtina, jog teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“, Lietuvos Respublikos BPK 44 str., 20 str. 1 d., 5 d. nuostatų. Teigia, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų aplinkybių, t.y., kad jis 2003 metais subūrė organizuotą grupę, buvo jos organizatoriumi ir vadovu, grupės nariams pažadėjo už J. L. nužudymą sumokėti pinigus ir tt., nepatvirtina faktiniai duomenys, o tie informacijos šaltiniai, kurie duoda pagrindą manyti, esant jį susijus su prieš nukentėjusįjį J. L. padaryta veika, nėra pakankami, jog jais būtų galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Neigia teismo išvadą, jog jis gavo užsakymą nužudyti nukentėjusįjį J. L. . Nei pats nukentėjusysis, nei jo aplinkos žmonės nenurodė asmens, kuris galėjo būti suinteresuotas nužudyti J. L. . Pažymi, jog buvo užsiminta apie J. B. , tačiau ši versija nepasitvirtino. Apelianto manymu, teismas padarė skubotą išvadą, jog J. L. buvo užpultas ne norint jį apiplėšti, o nužudyti. Pabrėžia, kad nenustatytas nei užsakovas, nei užsakovo motyvas bei tikslas atsikratyti J. L. , o teismas jo užsakovu nepripažino, kadangi iš bylos medžiagos matyti, kad jis nukentėjusiojo nepažinojo, su juo bendrų reikalų neturėjo, todėl nebuvo jokios priežasties su juo susidoroti.

Nurodo, jog nuosprendyje aprašytas J. L. namo stebėjimas, jo atvykimo bei išvykimo laiko fiksavimas, vartų atidarymo mechanizmo sugadinimas tinka ir nusikalstamai veikai, kurios požymiai aprašyti Lietuvos Respublikos BK 180 str., juo labiau, kad šioje byloje yra nuteisti du asmenys už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., padarymą. Teigia, jog ta aplinkybė, kad užpuolimo metu nebuvo paimti daiktai ir pinigai dar neįrodo, jog nebuvo tikslo užvaldyti nukentėjusiojo turto. Mano, jog nukentėjusiojo sutuoktinės pasirodymas bei kilęs triukšmas galėjo būti priežastis, dėl kurios turtas nebuvo paimtas. Pabrėžia, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo apklaustas liudytojas Nr. 58, kurio parodymais remiantis teismas padarė išvadą, kad jis (apeliantas) iš neįvardinto asmens gavo daugmaž 40000 eurų, vėliau susitarė su kitais asmenimis, kad šie nužudytų J. L. , o po pasikėsinimo dalį pinigų perdavė nuteistajam A. L. . Apelianto įsitikinimu, šio liudytojo parodymai nėra konkretūs, juose cituojami kitų asmenų pasakojimai, nors tie asmenys ir nepatvirtino kalbėję apie tokius dalykus. Be to, teigia, jog šis liudytojas parodymuose nurodė teiginius, kuriuos sužinojo iš visuomenės informavimo priemonių. Pažymi, kad teismas, pasiremdamas liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais, pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 301 str. 2 d., draudžiančia apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsti vien tik liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais, jei jų nepatvirtina kiti įrodymai. Skunde nurodo, kad ikiteisminis tyrimas tęsėsi daugiau nei pusę metų, perdavus bylą į teismą, joje buvo tik vienas liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, tačiau artėjant teisminiam nagrinėjimui, prokuroras pareiškė, jog yra dar vienas asmuo, kurio duomenys įslaptinti kitoje byloje ir kuris gali papasakoti šiai bylai reikšmingas aplinkybes. Mano, jog teismo sprendimas apklausti šį liudytoją prieštarauja baudžiamojo proceso nuostatoms, reglamentuojančioms procesinius veiksmus su įslaptintais liudytojais. Teigia, kad teisiamojo posėdžio metu prokuroras nepateikė nutarimo minėtam asmeniui taikyti anonimiškumą, be to, asmuo, vienoje byloje pripažintas įslaptintu liudytoju savaime netampa liudytoju, kuriam taikomas anonimiškumas, ir kitoje byloje. Pažymi, kad teismas, nutaręs apklausti šį asmenį, nepaviešinant jo anketinių duomenų, privalėjo savo sprendimą įforminti nutartimi, kadangi anonimiškumo pritaikymas yra susijęs su tam tikromis procedūromis. Teigia, kad byloje esanti 2005 m. balandžio 25 d. nutartis patenkinti prokuroro prašymą apklausti įslaptintą liudytoją negali prilygti procesiniam sprendimui taikyti asmeniui anonimiškumą. Tvirtina, jog teismas savo sprendimu nesuteikęs asmeniui įslaptinto liudytojo statuso, tačiau apklausęs jį kaip liudytoją, kuriam taikomas anonimiškumas, pažeidė ir baudžiamojo proceso reikalavimus, ir proceso dalyvių teises. Pabrėžia, kad nei jis, nei kiti proceso dalyviai nežinojo liudytojo Nr. 58 tapatybės, negalėjo pateikti argumentų, leidžiančių kritiškai vertinti šio asmens teiginius. Apelianto manymu, šis liudytojas gali būti policijos pareigūnų pagalbininkas tokiose bylose, kuriose stinga kaltę patvirtinančių įrodymų, todėl nebuvo jokio pagrindo remtis šio liudytojo parodymais bei priimti apelianto atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad nors pirmosios instancijos teismas nuosprendžio išvadas pagrįsdamas liudytojo Nr. 58 parodymais ir nurodo, kad jo parodymus patvirtina kiti įrodymų šaltiniai, tačiau toks teismo teiginys yra nepagrįstas.

Skunde nurodoma, jog apygardos teismas, išanalizavęs mobilaus ryšio telefonų išklotines, padarė išvadą, kad mobilaus ryšio telefonų sujungimai įrodo jo kaltę padarius nusikaltimą. Mano, jog tokia teismo išvada yra neteisinga. Nuosprendyje konstatuojama, kad kartu su juo, A. L. bei S. S. nusikaltimą darė ir tyrimo nenustatytas asmuo, kuris naudojosi mobilaus ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat, kad jis (apeliantas) šiam asmeniui parūpino SIM kortelę, kurios Nr. (duomenys neskelbtini). Teigia, kad bylos medžiaga patvirtina, jog nėra pagrindo daryti tokias kategoriškas išvadas. Spėjimu vadina išvadą, jog nusikaltimo vietoje buvo asmuo, kuris naudojosi mobilaus ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini). Pabrėžia, kad iš abonentų išklotinės matyti, jog išteisintojo K. K. mobilaus ryšio telefonas iki nusikaltimo padarymo dienos buvo užfiksuotas 21 kartą, po nusikaltimo padarymo – 23 kartus, o tuo metu, kai buvo daromas nusikaltimas, jo telefonas įvykio vietoje užfiksuotas 4 kartus, tačiau nepaisant šių duomenų, teismas K. K. išteisino. Apeliantas su tokia teismo išvada nesutinka, mano, jog teismas nebuvo nuoseklus, kadangi panašioje situacijoje asmenį, kuris naudojosi mobilaus ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini), pripažino vienu iš nusikaltimą padariusių asmenų. Prielaida vadina nuosprendžio teiginį, kad būtent jis tam asmeniui parūpino SIM kortelę Nr. (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad liudytojas L. B. , teisme duodamas parodymus, nurodė, jog neprisimena, kad M. S. būtų prašęs trijų SIM kortelių, tačiau teismas tokius parodymus įvertino kritiškai ir vadovavosi jo paaiškinimais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Tvirtina, kad teismas privalėjo laikytis Lietuvos Respublikos BPK 276 str. nuostatų, pagal kurias tik ikiteisminio tyrimo teisėjui ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai gali būti laikomi savarankišku įrodymų šaltiniu, tuo tarpu ikiteisminio tyrimo pareigūno surašytas apklausos protokolas turi tik pagalbinę reikšmę, norint patikrinti kitus įrodymus. Pabrėžia, jog panašios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Nurodo, jog liudytojas M. S. patvirtino jam SIM kortelių nepardavęs. Taigi nei M. S. , nei L. B. negalėjo pasakyti, kas naudojosi mobilaus ryšio telefonu, kurio Nr. (duomenys neskelbtini). Neneigia kontaktavęs su abonentu Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau pabrėžia, jog šis bendravimas nebuvo nusikalstamo pobūdžio. Pažymi, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei teismo metu nebuvo nustatyta, kokie asmenys bendravo mobilaus ryšio telefonais, kurių Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), koks buvo šių pokalbių ar trumpųjų pranešimą turinys. Šios aplinkybės nenustatytos ir abonentui Nr. (duomenys neskelbtini) kontaktuojant su mobilaus ryšio telefonais, kuriais, kaip teigia teismas, naudojosi ar galėjo naudotis A. L. ir S. S. . Apelianto manymu, nuosprendžio dalis, kurioje dėstomos išvados, jog jis subūrė organizuotą grupę, kuriai vadovavo, organizavo nukentėjusiojo J. L. nužudymą, paremta ne faktiniais duomenimis, o teismo spėjimais. Dar kartą atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimą Nr. 40 ir tvirtina, kad nepavykus pašalinti abejonių, jos turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Taip pat tvirtina, kad teismas jo atžvilgiu buvo šališkas, kadangi buvo ignoruojama jo teisė į kvalifikuotą gynybą. Pažymi, kad jį gynusiems advokatams buvo leidžiama tik vieną kartą susipažinti su bylos medžiaga, kurios apimtis labai didelė. Mano, jog per tokį trumpą laiką neįmanoma perskaityti 9 tomus bylos medžiagos ir tinkamai pasiruošti gynybai. Be to, šališkumo įspūdį sustiprina ir nuosprendyje pateiktas įrodymų vertinimas.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis S. S. prašo jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo nesutinkantis su priimtu nuosprendžiu, kategoriškai neigia savo kaltę. Teigia esąs nuteistas nesant tiesioginių įrodymų, ekspertizių išvadas įvardija kaip neturinčias įrodomosios vertės. Tvirtina, kad teismo proceso metu tiek nukentėjusysis J. L. , tiek jo gynėja iškraipė nuteistųjų bei liudytojų parodymus, akivaizdžiai klaidino teismą. Pažymi, kad nukentėjusiojo gynėja jo parodymus apie jo kvapų pėdsakų atsiradimą ant laužtuvo nepagrįstai vadino nelogiškais. Apelianto tvirtinimu, jis nuteistajam A. L. paskolino sportines kelnes, įdėtas maišelyje, kuriuo pastarasis apvyniojo laužtuvą, todėl ekspertai ir nustatė, kad ant laužtuvo yra jam priklausantis kvapas. Pabrėžia, kad jo kvapo pėdsakai buvo rasti ne ant laužtuvo, prie kurio jis net neprisilietė, o ant maišelio. Atkreipia dėmesį į tai, kad paimant kvapų pėdsakus, vienas iš trijų tai atlikusių šunų jo kvapų pėdsakų neaptiko, o nurodė būtent A. L. kvapų pėdsakus. Apeliantas taip pat nurodo nuteistajam A. L. paskolinęs ne tik sportines kelnes, bet ir mobilaus ryšio telefoną. Tvirtina, jog A. L. buvo jo draugas, todėl juo pasitikėjo ir neabejodamas paskolindavo tai, ką šis paprašydavo. Pažymi šias aplinkybes iš karto nurodęs jį sulaikiusiems pareigūnams, tačiau šie iš jo tik šaipėsi, protokole fiksavo ne visus jo duotus parodymus, todėl jis ir atsisakė duoti tolimesnius parodymus. Tvirtina nežinantis, kam A. L. skambino jo paskolinto mobilaus ryšio telefonu, ar davė kitiems asmenims juo naudotis. Skunde pabrėžia, kad nė vienas liudytojas, netgi tie, kuriems taikytas anonimiškumas, nenurodė, kad jis dalyvavo padarant nusikaltimą. Nesupranta, kodėl buvo pripažintas kaltu ir nuteistas, mano, kad gal dėl to, jog atsisakė apšmeižti konkrečius pareigūnų nurodytus asmenis, t.y. J. B. , A. J. . Tvirtina, kad jam už tai buvo siūloma tapti liudytoju, kuriam taikomas anonimiškumas. Apelianto įsitikinimu, byla yra sufabrikuota, jis nuteistas tik už tai, kad A. L. paskolino daiktus, kuriais jis pasinaudojo darydamas nusikaltimą, be to, mano, kad daug įtakos nuteisimui turėjo jo ankstesni teistumai.

Apeliaciniu skundu nuteistojo S. S. gynėja prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2005 m. birželio 10 d. nuosprendį, priimant S. S. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, jog tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatytas asmuo, tariamai sumokėjęs nuteistiesiems pinigus už kėsinimąsi nužudyti nukentėjusįjį J. L. , kokią pinigų sumą bei iš kokio asmens nuteistieji gavo už nusikaltimo vykdymą. Nesupranta, kodėl nusikaltimas kvalifikuojamas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 9 p., jei byloje nesurinkti įrodymai. Tvirtina, jog nėra konkrečių S. S. kaltės įrodymų, nuosprendis grindžiamas prielaidomis. Pažymi, jog V. L. neatpažino nuteistųjų, nors juos ir matė įvykio dieną, o tiesioginių liudytojų, mačiusį įvykį, nėra. Teigia, kad pokalbių išklotinės nėra tiesioginiai įrodymai, patvirtinantys, kad jos ginamasis nuosprendyje nurodytu laiku buvo nusikaltimo vietoje. Gynėja pabrėžia, jog ir ta nuosprendžio dalis, kuria S. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., remiasi tik pokalbių įrašais, iš kurių ekspertai nepateikė kategoriškos išvados, jog įrašuose yra S. S. ir A. L. balsai. Tuo tarpu kitų įrodymų, t.y. pavogtų daiktų, pirštų antspaudų, liudytojų, nėra. Gynėjos manymu, nėra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių jos ginamojo S. S. kaltę.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. L. prašo jį išteisinti dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 9 p., arba paskirti švelnesnę bausmę, arba pritaikyti švelnesnį įstatymą. Neigia savo kaltę ir nurodo, jog yra nepagrįstai nuteistas, remiantis melagingais liudytojų parodymais. Tvirtina neturėjęs tikslo nužudyti nukentėjusįjį J. L. , jokio atlygio už tai negavo. Pabrėžia, kad užsakovas nenustatytas, kurio, apelianto manymu, iš viso ir nebuvo. Pažymi, jog jis nuteistas nesant įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, išskyrus liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymus, kuris buvo apklaustas jau vykstant teisminiam bylos nagrinėjimui. Teigia, jog policijos pareigūnai įtakojo šio liudytojo parodymus, be to, teigia, kad ir jam (apeliantui) buvo siūloma apšmeižti nuteistąjį A. J. ir J. B. , nurodant, kad jie prisidėjo pasikėsinant nužudyti J. L. .

Apeliaciniu skundu nuteistoji V. B. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2005 m. birželio 6 d. nuosprendį bei priimti jos atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teigia, kad apygardos teismo nuosprendyje nurodytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nesutinka su teismo išvada, jog nuteistasis S. S. naudojosi mobilaus ryšio telefonu „Nokia 8310“ ir pabrėžia, kad šis faktas teisme nebuvo nustatytas. Taip pat atkreipia dėmesį, kad nusikaltimas, dėl kurio padarymo ji pripažinta kalta ir nuteista, turi pasireikšti aktyviais veiksmais, sudarančiais galimybes bei sąlygas asmeniui pasislėpti ir išvengti baudžiamojo persekiojimo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Toliau skunde apeliantė aprašo Lietuvos Respublikos BK 237 str. 1 d. sudėtį ir tvirtina, jog ji nežinojo, kad kratos metu paimti daiktai, yra nusikalstamos veikos priemonės ar turintys įrodomąją reikšmę. Pabrėžia nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu neneigusi pažinties su nuteistuoju A. J. bei kitu asmeniu, kuris naudojosi telefonu Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliantės manymu, pažintis su tam tikrais asmenimis negali būti pagrindas išvadai, jog ji dalyvavo nusikalstamoje veikoje. Nurodo, jog krata jos namuose pradėta 2004 m. kovo 16 d., 06 val. 15 min., baigta 06 val. 35 min., o žinutė su tekstu “tai reik perspėt robke kad soktu ant slidziu.....“ į jai priklausantį mobilaus ryšio telefoną atsiųsta 17 val. 05 min., t.y. tuomet, kai ji jau nebedisponavo šiuo mobilaus ryšio telefonu, o pati buvo policijos įstaigoje. Pažymi, jog iki to laiko asmuo, pravarde „Knopkė“, jokių žinučių, iš kurių būtų galima suprasti apie nusikalstamą veiką, nesiuntė, todėl ji neturėjo galimybės suvokti, kad pastarasis darė nusikaltimą. Be to, pabrėžia, kad iki tol „Knopkės“ siųstos žinutės prasidėdavo kreipiniu, tačiau minėtoje jokio kreipinio nebuvo, todėl darytina išvada, kad ji buvo skirta ne apeliantei.

Skunde atkreipia dėmesį, jog nuteistasis A. L. nusikaltimo bendrininkais nurodo Petrą, Joną ir Martyną, tuo tarpu apeliantei žinutes siuntė Robertas, pravarde „Knopkė“. Teigia, kad net ir tuo atveju, jei būtų įrodyta, jog tyrimo nenustatytas asmuo dalyvavo nusikaltimo padaryme, negalima teigti, kad Martynas ir Robertas yra tas pats asmuo. Apeliantė kategoriškai neigia pažįstanti Martyną, be to, pažymi, jog nė vienas iš byloje nuteistų bei išteisintų asmenų, išskyrus nuteistąjį A. J. , jos nepažinojo. Teigia, kad nusikaltimo vietoje veikė nuteistųjų A. L. , S. S. ir išteisintojo K. K. mobilaus ryšio telefonai, tuo tarpu jos nusikaltimo vietoje nebuvo, o po nusikaltimo padarymo ji nė vieno iš byloje nuteistų bei išteisintų asmenų nematė, su jais nebendravo, todėl neturėjo jokios galimybės žinoti apie nusikalstamą veiką, juo labiau – slėpti nusikaltimą padariusį asmenį.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendis pagrįstas tik liudytojo Nr. 57, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais, prieštaraujančiais faktinėms bylos aplinkybėms. Ši liudytoja nurodė, kad apeliantė liepė jai stovėti prie kažkokios laiptinės, tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad nusikaltimo vietoje ir aplink ją laiptinių nėra. Pažymi, kad pirmą kartą sulaikyta ji patyrė didelius išgyvenimus ir emocinį šoką. Mano, jog apygardos teismas subjektyviai vertino, liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymus, išskirdamas iš jų objektyviais duomenimis nepagrįstus argumentus. Tvirtina, kad buvo pažeistos Lietuvos Respublikos BPK 301 str. 2 d. nuostatos, nuosprendį pagrindžiant vien tik nukentėjusiųjų bei liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, tuo tarpu kitų įrodymų, patvirtinančių jos kaltę, nenustatyta. Taip pat teigia, jog byloje nenustatytas nusikaltimo motyvas ir tikslas, nes ji ir neturėjo tikslo slėpti nusikaltimą ar nusikaltimą padariusį asmenį. Prašo jos atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Atsikirtimu į nuteistojo A. J. , V. B. , A. L. bei S. S. ir jo gynėjos apeliacinius skundus nukentėjusysis J. L. prašo atmesti šiuos nuteistųjų apeliacinius skundus ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2005 m. birželio 10 d. nuosprendį.

Atsikirsdamas į nuteistojo A. J. apeliacinį skundą, nurodo, jog šio skundo motyvai yra nepagrįsti, o Kauno apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, surašytas laikantis įstatymų, jame padarytos išvados dėl A. J. kaltės bei paskirtos bausmės yra pagrįstos nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Pažymi, kad byloje esantys įrodymai yra gauti įstatymų nustatyti tvarka, teismas juos įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą nešališku visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Mano, jog teisme išnagrinėti įrodymai patvirtino, jog A. J. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Skunde nukentėjusysis nurodo įrodymus, kurių pagrindu buvo įrodyta nuteistojo A. J. kaltė. Pirmiausia atkreipiamas dėmesys į liudytojo Nr. 58, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymus. Teigia, kad šio liudytojo parodymai gauti bei įvertinti tinkamai, t.y. nagrinėjant bylą teismas turėjo teisę, remdamasis Lietuvos Respublikos BPK 287 str., apklausti prokuroro pristatytą liudytoją, kuriam taikomas anonimiškumas, todėl apygardos teismo 2005 m. balandžio 25 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Pabrėžia, jog nebuvo pažeistos Lietuvos Respublikos BPK 182 str. – 203 str., 282 str. nuostatos, be to, nepagrįstu vadina nuteistojo A. J. apeliacinio skundo argumentą, jog liudytojo Nr. 58 parodymus reikia vertinti kritiškai, kadangi jis gali būti policijos pareigūnų pagalbininkas bylose, kuriose trūksta įrodymų arba gavęs už tai piniginę premiją. Teigia, jog tokios aplinkybės nebuvo nustatytos ir proceso dalyviams nėra žinomos. Pažymi, jog ne tik liudytojas Nr. 58, kuriam taikomas anonimiškumas, davė parodymus apie nusikaltimą, tačiau analogiškai parodė ir liudytojas Nr. 56, nors teismas jo parodymais ir nesirėmė, kadangi nebuvo galimybės jį apklausti teismo posėdžio metu. Nukentėjusiojo įsitikinimu, ikiteisminio tyrimo pareigūnai kruopščiai surinko įrodymus, atliko kratas ir poėmius, klausėsi sankcionuotų pokalbių, sekė, išėmė kompiuterius, dokumentus bei dokumentus, surado liudytojus, galėjusius nurodyti įvykio aplinkybes, tačiau nenorėjusius atskleisti savo tapatybę.

Nurodo, jog liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas parodymus, patvirtina pas L. B. atliktos kratos protokolas, iš L. B. išimta M. S. paso kopija, telefonų kontaktų suvestinės, duomenys apie nusikaltimo vietoje veikusias operatorių bazines stotis ir celes, taip pat V. B. bute atliktos kratos metu išimtas vokas su užrašytu telefono numeriu, V. B. daiktinių įrodymų apžiūros protokolas – SIM žinutė, įvykio vietos apžiūros protokolai. Nukentėjusysis teigia, kad liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymus patvirtina kitų liudytojų parodymai ir iš dalies pačių nuteistųjų parodymai. Liudytojų M. S. ir L. B. parodymais įrodyta, jog nuteistasis A. J. iš M. S. gavo tris SIM korteles Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurių du pirmieji numeriai pagal telefoninių pokalbių išklotinių analizę ilgą laiką kontaktavo vienas su kitu bei veikė nusikaltimo vietoje. Nesutinka su nuteistojo A. J. skunde nurodytu argumentu, jog teismas negalėjo pagarsinti L. B. parodymų. Mano, jog apeliantas A. J. neįsigilino į Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 4 d. ir nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 1 d. Taip pat atkreipiamas dėmesys į nuteistojo A. L. parodymus, kurių metu jis nurodo tikrą nusikaltime dalyvavusių asmenų skaičių, panašias užpuolimo ir atsitraukimo aplinkybes, tačiau nenorėdamas išduoti kitų šios veikos dalyvių išgalvojo netikrus asmenų vardus (“Martynas“, „Jonas“, „Petras“) bei teisme pateikė nelogišką versiją apie nuteistajam S. S. paskolintas kelnes ir mobilaus ryšio telefoną.

Pažymi, kad liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymus iš dalies patvirtina nuteistųjų A. L. , V. B. bei S. S. parodymai, kad jie pažinojo nuteistąjį A. J. , bendravo su juo, susiskambindavo turėtais mobilaus ryšio telefonais. S. S. pripažino iš A. J. gavęs 100 Lt, nors pats A. J. šią aplinkybę iš dalies ir neigė. Įslaptinto liudytojo parodymus atitinka ir nuteistųjų A. L. ir S. S. elgesys laukiant užsakymo vykdymo. Teigia, kad pastarieji, vykdydami nurodymus, iki įvykio neatliko jokių nusikalstamų veiksmų ir tik po nusikaltimo atsirado L. N. buto vagystės epizodas. Be to, liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymus patvirtina byloje esančios operatyvinių tarnybų pažymos bei apklaustų liudytojų, t.y. pareigūno A. K. ir kriminalisto V. B. parodymai, taip pat mobilaus ryšio operatorių specialistų parodymai apie nuteistųjų A. J. , S. S. , A. L. ir V. B. telefonų veikimo zoną bazinėse stotyse. Taigi, nukentėjusiojo įsitikinimu, teismas, vertindamas liudytojo Nr. 58, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymus Lietuvos Respublikos BPK 301 str. 2 d. nepažeidė, kadangi šiuos parodymus patvirtina anksčiau paminėti rašytiniai įrodymai bei liudytojų, specialistų bei iš dalies pačių nuteistųjų parodymai.

Atsikirtime į nuteistojo A. J. apeliacinį skundą nesutinka su tuo, jog vykdytojų nuteisimas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. bei išankstinis susipažinimas su įvykio vieta rodo, kad užpuolimu buvo siekiama apiplėšti, o daiktų nepavyko paimti dėl kilusio triukšmo bei pasirodžiusios sutuoktinės. Nukentėjusiojo manymu, tokia išvada pirmiausia prieštarauja nuteistojo A. L. , patvirtinusio jog buvo siekiama ne apiplėšti, parodymams. Mano, jog apiplėšimui nebuvo reikalingas toks pasiruošimas, t.y. išankstinis vietovės stebėjimas, automatinių vartų užraktų nupjovimas, du metaliniai laužtuvai, grupė žmonių, motorizuotas atsitraukimas, o norint pagrobti asmeninius nukentėjusiojo daiktus (telefoną, piniginę) užteko tik kelių sekundžių.

Žemesnės instancijos teismas

Nurodo gyvenantis darnioje šeimoje, priešų dėl asmeninių šeimyninių santykių neturi, o asmuo ar asmenys, norėję pakenkti jam bei jo bendrovei „Helisota“, buvo plačiai įvardinti spaudoje. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nusikaltimo vietoje buvo asmuo, naudojęsis mobilaus ryšio telefonu, kurio Nr. (duomenys neskelbtini). Nuteistasis A. L. patvirtino, jog nusikaltimo vietoje buvo nenustatytas asmuo, vardu „Martynas“, naudojęsis nurodytu telefonu, o iš telefoninių kontaktų analizės matyti, kad nuteistasis A. J. intensyviai palaikė su juo ryšį, t.y. priėmė minėto asmens skambučius, trumpąsias žinutes, taip pat pats skambino į telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Todėl nepagrįstas nuteistojo A. J. skundo teiginys, jog teismo išvada apie tai, kad nusikaltimo vietoje buvo nenustatytas asmuo, naudojęsis telefono Nr. (duomenys neskelbtini), yra paremta tik spėjimu. Sutinka su teismo išvada, kad A. J. versija, jog jis nepažįsta asmens, kuris, remiantis nuteistojo A. L. parodymais, buvo įvykio vietoje ir naudojosi mobilaus ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini), yra neįtikinama, kadangi A. J. tiek iki įvykio, tiek po jo intensyviai bendravo su šiuo asmeniu.

Nukentėjusiojo manymu, skunde nepagrįstai teigiama, kad teismas nenuosekliai vertino telefoninių kontaktų išklotines, t.y. išteisinant K. K. jomis nesirėmė, tuo tarpu jis, remiantis tomis pačiomis išvadomis, buvo pripažintas kaltu ir nuteistas. Atkreipia dėmesį į teisme apklausto specialisto V. K. parodymus, jog negalima atmesti K. K. versijos, kad jis 2003 m. lapkričio 7 d. galėjo važiuoti maršrutu Garliava – Vilijampolė – Šančiai – Rokai, o šio maršruto metu (Šančiai – Rokai) telefonų sujungimą dengė tos pačios bazinės stotys ir celės, veikusios ir įvykio vietoje, t.y. (duomenys neskelbtini). Pabrėžia, kad dėl šių išvadų, kurios sukėlė abejones, K. K. ir buvo išteisintas.

Nesutinka su nuteistojo A. J. apeliacinio skundo motyvu, jog A. J. gynėjai neturėjo laiko susipažinti su bylos medžiaga. Nurodo, jog A. J. gynė keli advokatai, kiekvienas iš jį gynusių advokatų nurodė teismui laiko tarpą, reikalingą susipažinti su byla, jokių priekaištų ar prašymų nei iš gynėjų pusės, nei iš paties A. J. nebuvo. Pabrėžia, jog iš teismo posėdžių protokolų matyti, kad gynyba vyko tinkamai, apeliacinis skundas surašytas taip pat tinkamai. Be to, pažymi, kad byla Kauno apygardos teisme gauta 2004 m. spalio 27 d., o teisminiai ginčai prasidėjo tik 2005 m. gegužės 30 d., todėl laiko bylos skaitymui buvo pakankamai.

Nukentėjusysis teigia palaikantis visus apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytus motyvus, kurių skunde neginčijo ir apeliantas A. J. . Tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 1 d., išsamiai ir visapusiškai ištyrė bei įvertino surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad A. J. , iš nenustato asmens gavęs užsakymą už atlygį įvykdyti nužudymą, susibūrė į organizuotą grupę, siekiant įvykdyti minėtą nusikaltimą, bei tam iš anksto ruošiesi, t.y. įsigijo mobilaus ryšio telefonus, detaliai ištyrinėjo nusikaltimo vietą ir tt. Pabrėžia, kad jį užpuolusių asmenų tikslas buvo jo nužudymas, kadangi metaliniais laužtuvais smūgiuota į gyvybei pavojingą sritį – galvą, padarant atvirą momenkaulio lūžimą bei kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos dangalais. Mano, jog liko gyvas tik dėlto, kad pabaigti nusikaltimą sukliudė pasirodžiusi žmona, o vėliau buvo suteikta kvalifikuota medicininė pagalba. Teigia, jog teismas, nustatydamas tyčios turinį, atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 46 6 p. 4 d. nuostatas.

Atsikirsdamas į nuteistojo S. S. ir jo gynėjos apeliacinius skundus nurodo, kad šie skundai yra abstraktūs, jose išdėstyti motyvai nepaneigia nuosprendžio išvadų. Teigia, jog tiek nuteistojo S. S. , tiek jo gynėjos skundai yra nepagrįsti, todėl atmestini. Pažymi, kad gynėjos skunde nurodytas motyvas, jog jos ginamojo kaltė neįrodyta, nes nenustatytas nusikaltimo užsakovas negali būti pagrindu išteisinamojo nuosprendžio priėmimui, kadangi byloje pakankamai surinkta kitų įrodymų. Skunde nukentėjusysis įvardina tuos įrodymus, kurie pagrindžia nuteistojo S. S. kaltę. Taigi kratos metu iš S. S. gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), buvo paimtos sportinės kelnės, kurių audeklo pluoštai, remiantis specialisto išvada, yra bendro grupinio priklausomumo su mikrodalelėmis, paimtomis nuo įvykio vietoje esančios metalinės tvoros. Atliekant kvapų identifikavimą, du šunys iš trijų kategoriškai nurodė S. S. kvapą kvapų pėdsake, paimtame nuo metalinio laužtuvo, rastame už namo esančioje pievelėje. Taip pat teigia, kad atlikus telefono abonentų pokalbių išklotinių analizę nustatyta, jog 2003 m. lapkričio 7 d. įvykio vietoje veikė S. S. mobilaus ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Kratos metu iš nuteistosios V. B. išimtas mobilaus ryšio telefonas, kuriuo, remiantis V. B. parodymais, naudojosi S. S. . Pabrėžia, jog teisme apklausti specialistai E. S. ir V. K. patvirtino byloje surinktus duomenis apie telefonų kontaktus bei jų analizę. Atkreipia dėmesį, jog liudytoja I. Š. , gyvenusi kartu su S. S. , nepatvirtino jo versijos apie A. L. paskolintas kelnes bei mobilaus ryšio telefoną, juo labiau, kad S. S. 6 val. ryto šias kelnes A. L. būtų nešęs prie kavinės „Pasimatymas“. Pabrėžia, kad liudytoja I. Š. apklausos metu parodė, jog S. S. niekur nedirbo, tačiau turėjo pinigų, lankydavosi baruose, taip pat naudojosi mobilaus ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini). Nukentėjusiojo teigimu, S. S. dalyvavimą nusikaltimo padaryme patvirtina byloje esančios operatyvinių tarnybų pažymos bei apklaustų liudytojų, t.y. pareigūno A. K. bei kriminalisto V. B. parodymai.

Skunde nuteistųjų S. S. ir A. L. teisme pateiktą versiją apie sportinių kelnių bei mobilaus ryšio telefono paskolinimą vadina nelogiška ir neįtikinama. Atkreipia dėmesį į A. L. parodymus, kad jis naktį prieš įvykį buvo restorane „Laukinis arklys“, automobiliu važinėjo po Kauną, todėl neabejotinai mūvėjo kelnėmis. Taigi visiškai neįtikinami parodymai, kad 6 val. ryto, ruošiantis nusikaltimui, A. L. prireikė kelnių bei antro mobilaus ryšio telefono. Pabrėžia, kad šią nuteistųjų versiją akivaizdžiai paneigia prie bylos medžiagos pridėta telefoninių kontaktų suvestinė, iš kurios matyti, kad įvykio vietoje veikė ir S. S. , ir A. L. telefonai.

Pažymi, kad teismas visapusiškai įvertinęs bylos medžiagą padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, jog S. S. , A. J. suburtas į organizuotą grupę ir veikdamas jo nurodymu, iš savanaudiškų paskatų, kartu su A. L. bei nenustatytu asmeniu, kuris naudojosi mobilaus ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini), vykdė nusikalstamą veiką – užsakytą nužudymą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios.

Atsikirtime į nuteistojo A. L. apeliacinį skundą nurodo, jog šis nuteistojo skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Nukentėjusysis atsikirtime sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl A. L. tyčios turinio įvertinimo, t.y. A. L. suvokė, kad savo veiksmais gali atimti jo (nukentėjusiojo) gyvybę, nes metaliniu laužtuvu sudavė tiesioginius smūgius į gyvybei pavojingą sritį – galvą, siekė jo mirties, tačiau nusikaltimo nebaigė, nes sukliudė kilęs triukšmas. Pabrėžia, jog ta aplinkybė, kad užsakovo atžvilgiu byla išskirta į atskirą tyrimą, nereiškia, kad vykdytojas negali atsakyti už atliktus nusikalstamus veiksmus. Nukentėjusiojo teigimu, nuteistasis A. L. dalyvavo organizuotoje grupėje, suburtoje įvykdyti užsakytą nužudymą, veikė ne iš pykčio, tačiau siekdamas gauti už tai atlygį. Tvirtina, kad A. L. kartu su bendrininkais veikė šaltai ir apskaičiuotai, kruopščiai pasiruošė nusikaltimui. Šios aplinkybės rodo didelį nuteistojo pavojingumą visuomenei. Pabrėžia, jog nagrinėjant bylą teisme, iš nuteistųjų pusės jis nesulaukė nei atsiprašymo, nei atgailos, priešingai - iš jų girdėjo tik replikas. Mano, jog tiek A. L. , tiek kitiems nuteistiesiems teismo skirtos bausmės yra teisingos. Prašo atmesti nuteistojo A. L. apeliacinį skundą, kadangi jo kaltė įrodyta nuosprendyje išsamiai ištirtais įrodymais.

Atsikirtime į nuteistosios V. B. apeliacinį skundą nurodo, jog šis nuteistosios skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, surašytas, laikantis įstatymo nuostatų. Atsikirtime teigiama, kad nuosprendyje padarytos išvados dėl V. B. įvykdytos nusikalstamos veikos sudėties, jos kaltės bei paskirtos bausmės yra pagrįstos išsamiais ir teisingai įvertintais įrodymais, gautais įstatymo nustatyta tvarka. Pažymi, kad be liudytojo Nr. 57, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų nuteistosios V. B. kaltė įrodyta kita bylos medžiaga, t.y. iš telefoninių pokalbių suvestinių matyti, jog V. B. iki įvykio, jo metu bei vėliau intensyviai bendravo su nenustatytu asmeniu, buvusiu nusikaltimo vietoje bei turėjusiu mobilaus ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat su geru šeimos draugu A. J. . Pabrėžia, kad iš telefoninių pokalbių suvestinės matyti, kad abonentas Nr. (duomenys neskelbtini) intensyviai bendravo ne tik su nuteistąja V. B. , bet ir A. J. , S. S. ir A. L. . Nurodo, jog kratos metu iš V. B. buto išimtas mobilaus ryšio telefonas „Nokia“, Bitės GSM telefono kortelė, vokas su kodais, taip pat vokas su užrašytu telefono Nr. (duomenys neskelbtini), užrašų knygutė. Atsikirtime atkreipia dėmesį, kad nors V. B. neigia pažinojusi nusikaltimo vietoje buvusį nenustatytą asmenį, tačiau iš telefoninių pokalbių suvestinės matyti, jog ji su juo intensyviai bendravo, siuntė trumpąsias žinutes. Teigia, kad V. B. negalėjo logiškai paaiškinti, kas jai atsintė SMS žinutę su turiniu „tai reik perspėt robkę kad soktų ant slidziu...Tegul jis bėga iš to Kauno. Gal jam reikia pinigų...“. Nukentėjusiojo manymu, ši žinutė įrodo, jog V. B. ne tik žino, bet ir sąmoningai slepia tyrimo nenustatytą asmenį, dalyvavusį vykdant nusikaltimą. Sutinka su tuo, kad jos neigimas pažinojus asmenį, turėjusį mobilaus ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini), pagrįstai įvertintas kaip gynybos versija. Pabrėžia, kad nuteistoji V. B. , suvokdama įvykdyto nusikaltimo pavojingumą visuomenei, žinodama apie padarytą nusikaltimą, tačiau norėdama padėti nusikaltimą įvykdžiusiam asmeniui, tyčia slėpė ir slepia asmens buvimo vietą bei jo tapatybę, taip pat daiktus, turinčius įrodomąją reikšmę bylai.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistieji A. J. , S. S. , V. B. , A. L. ir jų gynėjai advokatai prašė patenkinti apeliacinius skundus, o prokurorė ir nukentėjusiojo atstovė advokatė prašė atmesti nuteistųjų A. J. , S. S. ir jo gynėjos advokatės, taip pat nuteistųjų V. B. ir A. L. apeliacinius skundus.

Nuteistųjų A. J. , S. S. , A. L. , V. B. ir nuteistojo S. S. gynėjos advokatės apeliaciniai skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir betarpiškai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų kaltės, jų įvykdytų nusikalstamų veikų juridinės kvalifikacijos, tuo pačiu teisingai pritaikydamas baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas. Nuteistųjų kaltė pilnai įrodyta apkaltinamajame nuosprendyje išanalizuotais ir įvertintais įrodymais.

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. J. kategoriškai nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl to, kad jis 2003 m. subūrė organizuotą grupę, buvo jos organizatorius ir vadovavo jai. Neigia gavęs užsakymą nužudyti J. L. , pabrėžia, jog nenustatytas užsakovas, o tuo tarpu jis nukentėjusiojo nepažinojo, nėra turėjęs su juo bendrų reikalų. Tačiau tokią apelianto poziciją paneigia tyrimo metu surinkti ir pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Tokiu įrodymų šaltiniu pirmiausia laikytini liudytojo Nr. 58, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai. Liudytojas Nr. 58 apklausų metu nuosekliai ir nekeisdamas parodymų patvirtino, kad būtent A. J. iniciatyva buvo suburta kelių asmenų grupė, kuri, jo nurodymu, turėjo įvykdyti „vieną užsakymą“. A. J. pasiūlė „tą užsakymą“ įvykdyti A. L. ir jo draugams (S. S. ir tyrimo metu nenustatytam asmeniui), pažadėdamas, kad už tai jie gaus daug pinigų, be to, nurodė iki to laiko neturėti jokių reikalų su teisėsaugos įstaigomis. Liudytojas Nr. 58 parodė ir tai, kad A. J. už šio užsakymo įvykdymą buvo pažadėta apie 40 000 eurų. Vėliau, t.y. 2003 m. rudenį, liudytojas Nr. 58 sužinojo, kad A. L. kartu su kitais asmenimis įvykdė A. J. duotą pavedimą ir sumušė kažkokį direktorių. Kuomet žiniasklaidos priemonės ir spaudos leidiniai pranešė apie Kaune sumuštą UAB „Helisotos“ direktorių, liudytojas Nr. 58 suprato, kad šį nusikaltimą padarė A. J. suburti asmenys. Be to, liudytojas Nr. 58 parodė, kad A. J. kitą dieną po nusikaltimo A. L. ir jo draugams sumokėjo pora ar keletą tūkstančių litų, tačiau pastarieji tokia pinigų suma nebuvo patenkinti. Liudytojo Nr. 58 manymu, A. L. ir kitiems nusikaltimą įvykdžiusiems asmenims mažesnės sumos buvo sumokėtos todėl, kad jie pavestą darbą atliko nepilnai (t. 9, b.l. 102, 155).

Tačiau ne tik šiais liudytojo Nr. 58, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais grindžiama apelianto kaltė organizavus organizuotą grupę ir vadovavus jai, įvykdant labai sunkų nusikaltimą. Nuosprendyje aptarti ir kiti įrodymai, kurių visetas leido teismui padaryti tokią išvadą, t.y. liudytojų Sn. S. , M. S. parodymai, taip pat liudytojo L. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kratos metu iš Z. Z. buto, kuriame kambarį nuomojosi nuteistasis A. L. , paimta M. S. paso kopija su kitoje lapo pusėje ranka padarytais įrašais (t. 4, b.l. 75), liudytojais apklaustų pareigūnų V. B. ir A. K. parodymai, taip pat nukentėjusiojo J. L. parodymai apie tai, kad dar iki įvykio, kurio metu buvo pasikėsinta jį nužudyti, du kartus buvo sugadinti kiemo vartai (t. 3, b.l.134-135; t. 8, b.l. 147-150), detali telefoninių pokalbių skambučių išklotinių medžiaga. Šie visi įrodymai nuosprendyje yra detaliai aptarti, todėl nėra jokio reikalo dar kartą juos analizuoti. Taigi visi įrodymai patvirtina, kad pasikėsinimą nužudyti J. L. įvykdė organizuota grupė, susidedanti iš vykdytojų A. L. , S. S. ir nenustatyto asmens, kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą tyrimą. Ši organizuota grupė buvo suburta aktyviais A. J. veiksmais. Jis, iš nenustatyto asmens gavęs užsakymą nužudyti J. L. , iš anksto pradėjo planuoti nusikalstamą veiką, numatė asmenis, tinkamus tokio nusikaltimo padarymui, davė nurodymus dėl jų elgesio iki nusikaltimo. A. J. sukurtos organizuotos grupės narius vienijo bendras tikslas - įvykdyti nusikaltimą ir gauti už tai pažadėtą atlygį. Tokiu būdu kaip nepagrįstas atmetamas A. J. apeliacinio skundo argumentas, kad apygardos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos BPK 301 str. 2 d. nuostatų ir apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė vien tik liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais.

Ta aplinkybė, kad nenustatytas asmuo, pasiūlęs A. J. nužudyti J. L. , nesudaro pagrindo tvirtinti, jog nukentėjusysis buvo užpultas, siekiant jį apiplėšti, o ne nužudyti. Ir nors nuteistojo A. J. , nuteistojo S. S. gynėjos advokatės, taip pat nuteistojo A. L. skunduose bandoma įrodyti, kad nukentėjusysis užpultas apiplėšimo tikslais, kadangi nenustatytas užsakymą nužudyti davęs asmuo, su tokiais apeliantų argumentais sutikti negalima. Juos paneigia paties nukentėjusiojo parodymai, teismo medicinos išvada, nusikaltimo padarymo aplinkybės, taip pat jau aptarti liudytojo Nr. 58, kuriam taikomas anonimiškumas parodymai. Apklaustas teisiamajame posėdyje nukentėjusysis J. L. parodė, kad 2003 m. lapkričio 7 d., apie 7 val. 40 min., planavo vykti į darbą, tačiau negalėjo atidaryti distanciniu pulteliu valdomų kiemo vartų. Priėjęs pamatė nupjautus automatinio vartų atidarymo mechanizmo laidus. Jam pasilenkus, pajuto smūgį į galvą, nuo kurio parkrito ant žemės. Po to sekė dar visa eilė smūgių, kurių dauguma buvo suduoti į galvą. Nukentėjusiojo tvirtinimu, smūgiai buvo suduoti kietu daiktu. Apklausiamas nukentėjusysis taip pat parodė, kad užpuolimo metu jis turėjo raktus, piniginę, mobiliojo ryšio telefoną – kompiuterį. Įvykio metu nei vienas iš šių daiktų nebuvo paimtas, pabrėžė, kad telefonas buvo išskirtinis, su specialiu užrašu, jame buvo integruotas kompiuteris, už šį aparatą mokėjo 1750 JAV dolerių. Taip pat nurodė, kad užpuolikai gerai orientavosi jo namų kieme, be to, dar prieš šį nusikaltimą du kartus buvo sugadintas vartų atidarymo mechanizmas (t. 8, b.l. 147-1501). Iš byloje esančios teismo specialisto išvados matyti, kad J. L. padarytas gyvybei pavojingas galvos sumušimas su penkiomis žaizdomis viršugalvio srityje, abipusiu įspaustiniu atviru momenkaulio lūžimu, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, žaizda dešiniajame žąste, poodinės kraujosruvos dešinio klubo dešinio peties srityje, kairės akies apatiniame voke. Konstatuota, kad galvos sumušimas su atviru įspaustiniu abipusiu momenkaulio lūžimu sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą, be to, nurodyta, jog penkios žaizdos galvoje ir viena dešiniajame žąste yra muštinės, padarytos kietu buku, riboto paviršiaus daiktu, kuriuo galėjo būti pagalys ar kitas panašaus pobūdžio daiktas (t. 1, b.l. 42-43). Liudytoja V. L. J. L. teisme patvirtino mačiusi, kad jos vyras užpuolikų buvo mušamas pailgu daiktu, tačiau negali pasakyti, ar jis buvo metalinis, ar medinis (t. 8, b.l. 150). Pats nuteistasis A. L. viso proceso metu neneigė, kad nukentėjusysis buvo mušamas dviem metaliniais, apie 0,5 m laužtuvais, tai jis patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu. Be to, nurodė, kad po įvykdyto nusikaltimo vieną laužtuvą jis numetė netoli įvykio vietos, o kitą – į šiukšlių konteinerį (t. 8, b.l. 119-126). Papildomai apžiūrint įvykio vietą, daugmaž už 200 m nuo namo, kurio kieme buvo įvykdytas nusikaltimas, iš tiesų buvo rastas į polietileninį maišelį įvyniotas laužtuvas, kuriuo, kaip vėliau patvirtino specialisto išvada, galėjo būti sužalotas J. L. (t. 1, b.l. 31-34, 45). Nusikaltimo padarymo aplinkybės taip pat akivaizdžiai patvirtina, kad nukentėjusysis užpultas ne apiplėšimo tikslais. Nusikaltimui įvykdyti buvo panaudoti du metaliniai laužtuvai, kuriuos nusikaltimą įvykdę asmenys pasiėmė iš anksto, tokiu būdu gerai pasiruošdami būsimam nusikaltimui. Tad visiškai netikėtina, kad norint apiplėšti vieną asmenį būtų organizuojama kelių asmenų grupė, ginkluota metaliniais laužtuvais. Sužalojimų kiekis taip pat paneigia tokią versiją. Kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų, jis jau po pirmo jam suduoto smūgio parkrito ant žemės, neturėdamas jokių galimybių gintis, tačiau, nepaisant to, užpuolę asmenys ir toliau jo atžvilgiu tęsė smurtinius veiksmus, suduodami dar ne vieną smūgį. Sužalojimų pobūdis rodo, kad smūgiai suduoti į gyvybiškai svarbią vietą – galvą, kas tik dar kartą patvirtina, jog tokiu būdu buvo siekiama nužudyti nukentėjusįjį. Be to, ne mažiau svarbi ir ta aplinkybė, kad iš nukentėjusiojo nebuvo atimti vertingi daiktai, nors nusikaltimą darę asmenys turėjo realią galimybę tą padaryti. Be to, ir pats A. L. patvirtino, kad jo ir kitų bendrininkų tikslas buvo ne apiplėšimas. Remiantis A. L. duotais parodymais, jie siekė sumušti J. L. , kadangi jis tariamai susitikinėjo su vieno iš bendrininkų žmona. Taigi anksčiau išdėstytais argumentais atmetami tie apeliacinių skundų teiginiai, kuriais tvirtinama, kad J. L. užpultas siekiant jį apiplėšti.

A. J. apeliaciniame skunde ginčijama liudytojo Nr. 58, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausos tvarka. Nurodo, kad šioje baudžiamojoje byloje minėtam asmeniui nebuvo suteiktas anonimiškumas, o asmuo, vienoje byloje pripažintas įslaptintu liudytoju, negali ir kitoje byloje būti laikomas liudytoju, kuriam taikomas anonimiškumas. Apeliantas taip pat pabrėžia, kad byloje esanti teismo nutartis patenkinti prokuroro prašymą apklausti liudytoją, kuriam taikomas anonimiškumas, negali būti laikoma procesiniu sprendimu taikyti asmeniui anonimiškumą. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Kauno m. VPK KP NTT SNTS 2003 m. lapkričio 7 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 22-1-1356-03 dėl sunkaus J. L. sveikatos sutrikdymo (t. 1, b.l. 1). Atliekant ikiteisminį tyrimą nustatyta, kad įvykdant šį nusikaltimą, be jau nustatytų įtariamųjų, dalyvavo ir kiti, tyrimo metu dar nenustatyti asmenys: asmuo, už atlygį užsakęs J. L. nužudymą, ir asmuo, stebėjęs ir saugojęs nusikaltimo vietą. Kadangi nustatytų asmenų atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo baigtas, bylą perduodant teismui, tai 2004 m. lapkričio 7 d. prokuroro nutarimu iš šios bylos buvo išskirtas atskiras ikiteisminis tyrimas Nr. 20-9-053-04, siekiant nustatyti nurodytus asmenis (t. 1, b.l. 7). Taigi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 198 str., 199 str., kaip tik šioje byloje ir buvo suteiktas anonimiškumas liudytojui Nr. 58, atliktos jo apklausos. Tuo tarpu nagrinėjant A. J. ir kitų apeliantų baudžiamąją bylą, Kauno apygardos teismas 2005 m. balandžio 25 d. nutartimi patenkino prokuroro prašymą ir nagrinėjamoje byloje sutiko apklausti liudytoją Nr. 58. (t. 9, b.l. 98). Tad minėta teismo nutartimi tiesiog buvo patenkintas prokuroro prašymas, o, ne kaip nori įrodyti apeliantas, suteiktas anonimiškumas liudytojui. Kadangi tiek apeliantų baudžiamoji byla, tiek išskirtas ikiteisminis tyrimas yra susijęs su viena ir ta pačia nusikalstama veika – pasikėsinimu nužudyti J. L. , tai pagrįstai darytina išvada, kad apygardos teismas, liudytoją Nr. 58, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausė teisėtai, nepažeisdamas baudžiamojo proceso reikalavimų dėl proceso veiksmų, atliekamų su liudytojais, kuriems taikomas anonimiškumas.

Apelianto A. J. nurodyta aplinkybė, kad liudytojas Nr. 58, kuriam taikomas anonimiškumas, galimai talkina policijos pareigūnams bylose, kuriose trūksta įrodymų, yra deklaratyvaus pobūdžio. Šiam teiginiui įrodyti apeliantas nepateikia nė vieno argumento, todėl jis atmetamas kaip nepagrįstas.

Negalima sutikti ir su ta A. J. apeliacinio skundo dalimi, kurioje tvirtinama, kad apygardos teismas, remdamasis spėjimais, konstatavo, jog nusikaltime dalyvavo ir tyrimo nenustatytas asmuo, naudojęsis mobiliojo ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini), bei tai, kad būtent jis tam nenustatytam asmeniui parūpino SIM kortelę su nurodytu numeriu. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai aprašė įrodymus, kurių pagrindu buvo padaryta tokia išvada. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas L. B. parodė, kad M. S. jo paprašė trijų SIM kortelių, užsimindamas, kad vienos jų reikia jo draugui Arnui. Taip jis M. S. davė tris SIM korteles: Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), o kadangi M. S. , kaip buvo žadėjęs, neatnešė asmenų, kurie turėjo paimti šias korteles, pasų kopijų, tai jis ant M. S. paso kopijos ranka užrašė duotų kortelių numerius (t. 3, b.l. 200-201). Ir nors teisme L. B. pakeitė parodymus, nurodydamas, jog neatsimena, kad M. S. jo prašė trijų SIM kortelių, tačiau teismas pagrįstai tokius jo parodymus vertino kritiškai ir rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Liudytojas negalėjo paaiškinti, kodėl pakeitė savo parodymus, be to, kaip patvirtino tyrėjos D. P. parodymai, o L. B. apklausos protokolas buvo surašytas iš jo žodžių, protokolą jis perskaitė ir savo ranka parašė, kad jis surašytas teisingai. Tyrėja kategoriškai patvirtino, kad liudytojui nebuvo daromas joks spaudimas, be to, pats liudytojas pripažino, kad protokolas buvo surašytas iš jo žodžių (t. 9, b.l. 49-50). Tuo tarpu liudytojas M. S. viso proceso metu neneigė, kad jis savo draugui A. J. (tam pačiam Arnui, kurį apklausoje minėjo liudytojas L. B. ) nurodė Liudą (kaip matyti, L. B. ), kaip asmenį, galintį gauti SIM kortelių, pigiais pokalbių tarifais. Jis davė A. J. Liudo telefono numerį ir pastarasis pats susisiekė su Liudu. M. S. nurodė nežinantis, kiek SIM telefono kortelių A. J. pasiėmė iš Liudo (t. 3, b.l. 203-202). Ikiteisminio tyrimo metu, atlikus A. L. nuomojamame bute kratą, buvo paimta M. S. paso kopija su kitoje lapo pusėje ranka užrašyti tekstu „per Marių Arnui“ ir nurodytais telefono numeriais Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 4, b.l. 75). Teisiamojo posėdžio metu liudytojas M. S. patvirtino, kad tuo metu, kai jis savo paso kopiją perdavė L. B. , joje nebuvo jokių įrašų, be to, parodė, kad paso kopijoje nurodytu telefono Nr. (duomenys neskelbtini) naudojosi A. J. , o kam priklauso Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) jis nežino (t. 8, b.l. 152-153). Tuo tarpu iš telefonų abonentų išklotinių analizės aiškiai matyti, kad 2003 m. lapkričio 7 d. nusikaltimo vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), be nuteistųjų S. S. , A. L. , išteisintojo K. K. , veikė ir nenustatyto asmens mobiliojo ryšio telefonas, kurio Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 3, b.l. 66-67). Taigi, remiantis šiais įrodymais, padaryta pagrįsta išvada, kad būtent nuteistasis A. J. nenustatytam asmeniui parūpino SIM kortelę su Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat tai, kad šis asmuo buvo nusikaltimo vietoje. Telefoninių pokalbių suvestinės rodo ir tai, kad A. J. ir nenustatytas asmuo iki nusikaltimo ir po jo padarymo intensyviai bendravo tarpusavyje. Tad visiškai nelogiškas A. J. tvirtinimas, kad jis nepažįsta asmens, kuris naudojosi Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi toks intensyvus kontaktavimas mobiliuoju ryšiu tarp nepažįstamų asmenų paprasčiausiai būtų neįmanomas.

Skunde nuteistasis A. J. atkreipia dėmesį, kad ir K. K. mobiliojo ryšio telefonas buvo užfiksuotas įvykio vietoje, tačiau, nepaisant to, jis buvo išteisintas. Iš K. K. mobilaus ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) išklotinės matyti, kad įvykio vietoje iš tiesų buvo užfiksuotas jo telefonas (iš viso 4 kartus). Pats K. K. savo kaltę kategoriškai neigė ir nurodė 2003 m. lapkričio 7 d., daugmaž nuo 4 val. 30 min. iki 13 val., dirbęs, t..y į įvairius prekybos taškus išvežiojo duonos ir pyrago gaminius, ir įvykio vietoje tikrai nebuvo (t. 7, b.l. 17-18, 19-20, 23; t. 129-133). Pirmosios instancijos teismas, aiškindamasis K. K. buvimo vietą nusikaltimo padarymo metu, apklausė UAB „Omnitel“ tinklo planavimo skyriaus specialistą V. K. , kuris teismui paaiškino K. K. mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) veikimo zoną nusikaltimo padarymo metu. Iš jo apklausos ir telefono abonentų išklotinių schemos matyti, kad K. K. nusikaltimo padarymo metu buvo ryšio bokštų Nr. 548A, 518C ir 718 C veikimo zonose. Celė 718 C apima Žemuosius Šančius, celė Nr. 548A – T.Ivanausko gatvę, o celė Nr. 718C apima T.Ivanausko ir Piliakalnio gatves. V.K. parodė, kad celės 548A ir 518C yra arti viena kitos, todėl negalima pateikti konkretaus ir kategoriško atsakymo, ar K. K. nusikaltimo padarymo metu buvo T.Ivanausko ar Piliakalnio gatvėje, nes celių 548A ir 718C veikimo zonos galėjo apimti ir Ivanausko g. 248, ir Piliakalnio g. 14A namų teritorijas (t. 9, b.l. 53-54). Taigi K. K. nurodyta versija dėl to, kad jis nusikaltimo padarymo metu dirbo, liko nepaneigta. Todėl apygardos teismas išteisino K. K. , kadangi nepavyko įrodyti, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Skunde A. J. nurodo, kad buvo pažeista jo teisė į kvalifikuotą gynybą, kadangi jį gynusiems advokatams buvo skirta tik po vieną dieną susipažinti su visa baudžiamosios bylos medžiaga. Tačiau su tokiu apelianto argumentu sutikti negalima. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad tiek pačiam nuteistajam A. J. , tiek jį gynusiems advokatams buvo suteikta galimybė susipažinti su baudžiamąją byla. Apeliantas apygardos teisme su byla buvo supažindintas 2004 m. gruodžio 7 - 9 dienomis (t. 8, b.l. 103). Lietuvos Respublikos BPK 51 str. tvarka gynėja advokatė R.Kvalitienė buvo paskirta ginti A. J. teises ir teisėtus interesus, su baudžiamąja byla ji susipažino 2004 m. gruodžio 6 – 9 dienomis (t. 8, b.l. 107). Tačiau paskirto posėdžio dieną, t.y. 2005 m. sausio 10 d. teismas gavo advokato gynėjo T.Kasradze pranešimą, kuriame buvo nurodyta, kad tarp jo ir A. J. tądien sudarytas susitarimas bei prašoma leisti susipažinti su bylos medžiaga, nurodant, kad susipažinimui pakaktų vienos dienos. Atsižvelgdamas į šią aplinkybę, apygardos teismas iki 2005 m. sausio 11 d. paskelbė byloje pertrauką ir tokiu būdu, patenkindamas gynėjo prašymą, suteikė jam galimybę susipažinti su ginamojo A. J. baudžiamąja byla (t. 8, b.l. 113-1170. Taigi apeliantas nepagrįstai nurodo, kad jį gynę advokatai buvo priversti skubotai susipažinti su byla. Tiek apeliantas, tiek gynėjai advokatai buvo tinkamai supažindinti su baudžiamąja byla, jokių nusiskundimų dėl to nebuvo gauta.

Nuteistasis S. S. skunde daugiausia nurodo abstraktaus pobūdžio argumentus, teigdamas, jog byla yra sufabrikuota, nėra jo kaltę patvirtinančių įrodymų, o jis pripažintas kaltu ir nuteistas tik todėl, kad atsisakė apšmeižti pareigūnų nurodytus asmenis. Akivaizdu, kad tokie apelianto argumentai yra nepagrįsti. Apygardos teismas nuosprendyje išsamiai aptarė įrodymus, pagrindžiančius S. S. kaltę padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d., 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 9 p., todėl apeliacinės instancijos teisme nėra reikalo tų įrodymų analizuoti iš naujo. Negalima sutikti ir su tuo apelianto teiginiu, kuriuo jis tvirtina, kad jo nuteisimui didelę reikšmę turėjo ankstesni teistumai. Į šią aplinkybę teismas atsižvelgė skirdamas apeliantui bausmę ir nustatydamas jos trukmę, o ne, kaip tvirtinama apeliaciniame skunde, tuo pagrįsdamas jo kaltę.

Kita nuteistojo S. S. apeliacinio skundo dalimi įrodinėjama tai, kad jis paskolino savo draugui A. L. sportines kelnes ir mobiliojo ryšio telefoną, tokiu būdu bandydamas įtikinti teismą, kad jis nedalyvavo nusikaltimo padaryme, o jam priklausantis kvapas ant laužtuvo nustatytas tik todėl, kad laužtuvas buvo apvyniotas tuo maišeliu, kuriame buvo įdėtos A. L. paskolintos kelnės. Apie tai, kad iš S. S. skolinosi kelnes ir telefoną, teisme, pakeisdamas parodymus, nurodė ir nuteistasis A. L. . Tačiau apygardos teismas pagrįstai atmetė tokią nuteistųjų versiją kaip prieštaraujančią objektyviai bylos medžiagai. Be to, nelogiška ir netikėtina, kad A. L. , kuris naktį prieš įvykį lankėsi restorane, važinėjo po miestą, iš ryto staiga būtų prireikę kelnių bei, turint savo mobiliojo ryšio telefoną, atsirastų būtinybė skolintis dar vieną. Pats A. L. ikiteisminio tyrimo metu nė karto neužsiminė apie tai, kad iš S. S. skolinosi nurodytus daiktus, ir tik teisme, t.y. kai jau žinojo specialisto išvados dėl kvapų identifikavimo rezultatus (t. 1, b.l. 124), telefoninių pokalbių suvestinių medžiagą, iškėlė nurodytą versiją. Tačiau paklaustas apie tai, kodėl pakeitė parodymus, A. L. negalėjo paaiškinti tokio savo elgesio priežasčių, todėl apygardos teismas pagrįstai rėmėsi jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Be to, S. S. draugė I. Š. , su kuria jis kartu gyveno, teisme nepatvirtino, kad S. S. skolino A. L. kelnes (t. 8, b.l.15-154).

Tuo tarpu nuteistojo S. S. gynėjos skunde yra nurodyti tik abstraktaus pobūdžio teiginiai, tvirtinantys, kad jos ginamasis nepagrįstai pripažintas kaltu pagal 25 str. 3 d., 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 9 p., konkrečiai nepagrindžiant tokios savo nuomonės. Apygardos teismo nuosprendyje išanalizuoti, taip pat ir apeliacinės instancijos teismo anksčiau aptarti įrodymai patvirtina, kad organizuota grupė, susidedanti iš S. S. , A. L. , tyrimo nenustatyto asmens, vadovaujama A. J. , pasikėsino nužudyti nukentėjusįjį J. L. . Kiekvienas nuteistųjų kaltę patvirtinantis įrodymas yra aptartas atskirai, įvertintas jų visetas, ir tik tada padaryta išvada dėl nuteistųjų, tarp jų ir jos ginamojo S. S. , kaltės.

Skunde S. S. gynėja atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiojo žmona V. L. negalėjo atpažinti nuteistųjų, nors juos ir matė įvykio dieną. Tačiau liudytoja V. L. ikiteisminio tyrimo ir teismo metu duodama parodymus, taip pat patikrinant parodymus vietoje, visąlaik tvirtino nemačiusi jos vyrą užpuolusių asmenų veidų, ji tik apibūdino, kaip jie buvo apsirengę, nurodė apytikslį jų ūgį (t. 3, b.l. 185-191; t. 8, b.l. 150-152). Taigi logiška, kad ji teisme matydama nuteistuosius A. L. ir S. S. , negalėjo atpažinti, ar tai tie patys asmenys, kurie užpuolė ir sumušė jos vyrą.

Be to, gynėjos skunde ginčijama ir ta nuosprendžio dalis, kuria S. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., pabrėžiant, kad jis nuteistas remiantis vieninteliu įrodymu, t.y. telefoninio pokalbio įrašu. Su tokiu gynėjos teiginiu sutikti negalima, kadangi S. S. kaltė įvykdžius vagystę iš L. N. priklausančio namo įrodyta ne tik telefoninio pokalbio, vykusio tarp S. S. ir A. L. medžiaga, specialisto išvada dėl fonoskopinio tyrimo, tačiau ir nukentėjusiosios L. N. , nukentėjusiojo M. N. , liudytojos R. N. parodymais.

Apelianto A. L. skunde nurodyti teiginiai dėl to, kad nenustatytas nusikaltimo užsakovas, taip pat, kad nebuvo tikslo nužudyti J. L. , yra analogiški kitų apeliantų skundų argumentams, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas jau pasisakė, todėl jie nebus iš naujo analizuojami. Skunde apeliantas taip pat tvirtina, kad policijos pareigūnai įtakojo liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas parodymus, be to, ir jam pačiam (apeliantui) siūlė apklausos metu nurodyti tikrovę neatitinkančius faktus. Tačiau tokių apelianto teiginių nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai, apie tai jis proceso metu nė karto nebuvo užsiminęs, visų apklausų metu dalyvavo gynėjas advokatas, todėl nėra jokio pagrindo abejoti įrodymų leistinumu.

Nuteistoji V. B. kategoriškai nesutinka su apygardos teismo nuosprendžiu, kuriuo ji nuteista padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 237 str. 1 d. Nurodo, jog šis nusikaltimas turi pasireikšti aktyviais veiksmais, dėl kurių asmuo galėtų išvengti baudžiamojo persekiojimo ar pasislėpti nuo bausmės atlikimo. Lietuvos Respublikos BK 237 str. numatytas nusikaltimas gali būti padaromas fiziniais arba intelektualiniais veiksmais, o nusikaltimo ar nusikaltimą padariusio asmens slėpimui būdingas subjektyvusis požymis – tiesioginė tyčia. Ši kaltės forma suponuoja asmens supratimą, kad jis slepia nusikaltimą arba nusikaltimą padariusį asmenį ir norą taip elgtis. Slėpimo požymiai įrodinėtini konkretaus nusikaltimo, kuris yra slepiamas, atžvilgiu. Todėl slėpėjo tyčiai būdingas sudėtingesnis intelektualinis elementas – jis turi apimti ne tik jo paties veiksmų pobūdžio supratimą, bet ir slepiamo nusikaltimo supratimą. Byloje užfiksuoti objektyvūs duomenys rodo, kad V. B. žinojo, kad buvo padarytas labai sunkus nusikaltimas ir, iš anksto nepažadėjusi, slėpė nusikaltimą stebėjusį ir jame dalyvavusį tyrimo nenustatytą asmenį. Liudytojas Nr. 57, kuriam taikomas anonimiškumas, parodė, kad V. B. , su kuria buvo vienoje kameroje, pasakojo apie nusikaltimo, kurio metu buvo sumuštas vienas verslininkas, aplinkybes. Minėjo, kad „už pastovėjimą ant zekso“ buvo pažadėta dosniai atsilyginti, tačiau vėliau už tai gavo tik mobiliojo ryšio telefoną, kuriuo, įsidėjusi savo SIM kortelę, ji naudojosi. Apeliantė liudytojui Nr. 57 pasakojo, kad kratos metu policijos pareigūnai jos namuose surado minėtą telefoną, kuris ją ir išdavė. Taip pat parodė, kad V. B. pyko bei keikė savo draugą ir pažįstamą, dėl to, kad ją įtraukė į nusikaltimą, už kurį pastarieji gavo krūvą pinigų, o ji tik telefoną. Taip pat patvirtino, kad ji nematė, kaip buvo sumuštas verslininkas, nes tuo metu ji lyg ir „stovėjo ant zekso“, be to, patvirtino, kad pasakymą „susidoroti“ ji suprato kaip stiprų verslininko sumušimą arba nužudymą (t. 4, b.l. 16; t. 9, b.l. 85-87). Šiuos liudytojo Nr. 57, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymus, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, patvirtina ir kiti byloje užfiksuoti bei teisiamajame posėdyje išanalizuoti įrodymai. Tokiais įrodymais laikytini: kratos metu iš V. B. buto paimtas mobiliojo ryšio telefonas „Nokia 8310“, „Bitė GSM“ operatoriui priklausanti telefono kortelė, vokas su užrašytu telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 4, b.l. 81-84), taip pat telefoninių trumpųjų žinučių išklotinių bei telefoninių pokalbių suvestinių medžiaga. Iš nors apeliantė savo kaltės kategoriškai nepripažįsta, tačiau anksčiau išvardinti įrodymai paneigia tokią jos poziciją. Liudytojo Nr. 57, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymus, jog V. B. kaip atlygį gavo mobiliojo ryšio telefoną, patvirtina kratos metu iš jos buto paimtas telefonas „Nokia 8310“, suvestinių medžiagą patvirtina, kad ji iki nusikaltimo, nusikaltimo darymo metu ir po nusikaltimo intensyviai bendravo su nuteistuoju A. J. bei su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, kuris naudojosi telefonu Nr. (duomenys neskelbtini), ir kuris, kaip matyti iš bylos medžiagos, buvo nusikaltimo padarymo vietoje. Tai kad ji pažįsta tyrimo nenustatytą asmenį, patvirtina telefoninių pokalbių suvestinės, kuriose yra užfiksuota informacija apie V. B. ir abonento Nr. (duomenys neskelbtini) bendravimą mobiliuoju ryšiu, jo laiką ir intensyvumą, kas rodo, jog tarpusavyje nepažįstami asmenys tikrai negalėtų palaikyti tokio glaudaus kontakto. Taigi išvardinti įrodymai patvirtina, kad V. B. , veikdama tiesiogine tyčia, slėpė tyrimo metu nenustatytą asmenį, kuris naudojosi telefono Nr. (duomenys neskelbtini), o tuo pačiu ir su šiuo nusikaltimu susijusią informaciją. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde V. B. nurodo niekuomet neneigusi pažinties su abonentu Nr. (duomenys neskelbtini). Toks apeliantės teiginys yra akivaizdžiai neteisingas, kadangi tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu ji kategoriškai tvirtino nežinanti ir nepažįstanti asmens, kuris naudojosi nurodytu telefono numeriu (t. 6, b.l. 170-171; t. 8, b.l. 132-135).

Tačiau kolegija nesutinka su ta apygardos teismo nuosprendžio dalimi, kuria V. B. pripažinta slėpusi nusikalstamos veikos padarymo priemones. Teismas nepateikia jokių argumentų tokiai išvadai pagrįsti, o byloje surinkti duomenys neduoda pagrindo tvirtinti, kad apeliantė slėpė minėto pobūdžio priemones. Kratos metu iš jos buto paimti daiktai (mobiliojo ryšio telefonas, SIM kortelė, vokas su užrašytu telefono numeriu ir kt.) patvirtina, kad V. B. buvo žinoma informacija, susijusi su pasikėsinimu nužudyti J. L. , bei įrodo ją esant pažįstamai su tyrimo nenustatytu asmeniu, tačiau šie daiktai jokiu būdu nelaikytini nusikalstamos veikos priemonėmis. Taigi V. B. įvykdytas nusikaltimas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 237 str. 1 d., pasireiškė tuo, kad apeliantė slėpė nusikaltimą stebėjusį ir saugojusį, tyrimo nenustatytą asmenį, kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą tyrimą, bei kitus, turinčius įrodomosios reikšmės dalykus, t.y. su įvykdytu nusikaltimu susijusią informaciją. Kadangi dėl to V. B. įvykdytos nusikalstamos veikos kvalifikacija nesikeičia, tai ir nuosprendis paliekamas nekeičiamas.

V. B. skunde nurodyta aplinkybė, kad trumpoji žinutė su tekstu „tai reik perspėt robke kad soktu ant slidziu...“ atsiųsta po jos sulaikymo, kai ji nebedisponavo telefonu, neturi jokios reikšmės, kadangi akivaizdu, jog žinutės siuntėjas tiesiog nežinojo, kad apeliantė yra sulaikyta.

Skiriant apeliantams bausmes, apygardos teismas atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nurodytus Lietuvos Respublikos BK 54 str. (nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimų motyvus ir tikslus, stadiją, atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, nuteistųjų asmenybes charakterizuojančius duomenis) ir skyrė bausmes, kurios savo dydžiu yra teisingos ir ne per griežtos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistųjų A. J. , S. S. , A. L. , V. B. ir S. S. gynėjos advokatės apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkė Laima GarnelienėTeisėjai Kęstutis JucysJonas Algimantas Venckus