Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais dėl netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus AVPK areštinėje.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1

Pareiškėjas skunde nurodo, kad areštinės kamerose jam trūko gyvenamojo ploto. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką nustato Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės, patvirtintos 2007-05-29 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės), kurių 80 punkte įtvirtinta nuostata, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Sprendžiant dėl nurodyto teisės akto taikymo nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiama į LVAT formuojamą praktiką, pagal kurią, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą areštinės kameroje turi būti vadovaujamasi Areštinių veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtinta nuostata, jog policijos įstaigų areštinės kameros plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas) (2016-01-18 nutartis byloje Nr. A2538-624/2015, 2015 -12-31 nutartis byloje Nr. A2250-662/2015).

Iš bylos duomenų matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas Alytaus AVPK areštinėje nuo 2015-03-24 iki 2015-03-31, nuo 2015-05-13 iki 2015-05-20 ir nuo 2016-04-28 iki 2016-05-02 (b. l. 32). Pareiškėjas nurodė, jog kalinimo sąlygas skundžia už laikotarpį nuo 2015-11-30 iki 2016-05-30 (b. l .4). Teismas neturi teisės keisti reikalavimo pagrindą arba dalyką savo iniciatyva ir, nagrinėjant bylą, paprastai negali išeiti iš reikalavimo ribų, todėl, sprendžiant dėl pareiškėjui galimai nesudarytų tinkamų kalinimo sąlygų, vertintinos kalinimo sąlygos tik tuo laikotarpiu, kokį nurodė pareiškėjas. Skunde nurodytu laikotarpiu Alytaus AVPK areštinėje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2016-04-28 iki 2016-05-20 kameroje Nr. 4, drauge su dar vienu asmeniu (b. l. 32). Kameros plotas – 14,9 kv. m., todėl pareiškėjui teko 7,45 kv. m. ploto, kas atitiko Areštinių veiklos taisyklių reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, pažeidimas šioje dalyje nekonstatuotinas.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad kamerose sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo likusios patalpos, todėl nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, be to, neįrengtas sėdimas unitazas.

Areštinėse laikomų asmenų teises ir pareigas, policijos pareigūnų veiklą ir darbo organizavimą užtikrinant teritorinių policijos įstaigų areštinėse laikomų asmenų apsaugą ir areštinės vidaus tvarką bei visuomenės sveikatos saugos reikalavimus reglamentuoja jau minėtos Areštinių veiklos taisyklės bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015).

Pagal Areštinių veikos taisyklių 81 punktą, kameroje įrengiamos individualios spintelės maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti, stalas, suolas arba taburetės, kabliukai drabužiams, sanitarinis mazgas, praustuvė. Sanitarinio mazgo konstrukciniai ypatumai nei šiame akte, nei Higienos normoje HN 134:2015 nereglamentuojami. Pareiškėjas neneigė, kad sanitarinį mazgą skiriančios pertvaros areštinės kamerose yra. Atsakovas atsiliepime taip pat nurodė, kad sanitariniai mazgai visose kamerose yra atskirti pertvaromis (b. l. 25), tą patvirtina į byla pateikti Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (b.l.33-38). Nei Higienos norma HN 134:2015, nei kitas teisės aktas nenumato, kad sanitariniame mazge turėtų būti įrengtos durys, o pareiškėjas privatumo neužtikrinimą nurodė būtent šiuo aspektu. Spręsdamas dėl aukščiau nurodytų pareiškėjo teiginių, teismas vadovaujasi LVAT praktikoje pateiktu aiškinimu, kad vertinant dėl areštinėje laikomo asmens teisės kamerose privačiai ir nesuvaržytai naudotis tualetu, turi būti atsižvelgiama į tai, jog reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą, siekiant užkardyti galimai neteisėtas veikas ir garantuoti šių asmenų saugumą, sąlygoja areštinės kamerų įrengimo ypatumus bei dėl iš laisvės apribojimo režimo neišvengiamai kylančių ribojimų absoliutaus privatumo užtikrinimas areštinės kamerose objektyviai neįmanomas (2015-06-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1287-320/2015). Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, nėra pagrindo konstatuoti, kad areštinė būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus dėl sanitarinio mazgo įrengimo, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini. Nepagrįstais laikytini ir pareiškėjo argumentai dėl sėdimo tualeto neįrengimo, kadangi nei Areštinių veiklos taisyklėse, nei Higienos normoje HN 134:2015 ar kituose teisės aktuose nėra imperatyviai reglamentuojama, kad areštinės sanitariniame mazge turi būti įrengiami būtent sėdimi unitazai.

Skunde taip pat nurodoma, kad areštinės kamerose buvo drėgna, šalta, vėdinimas buvo prastas, tvyrojo nemalonus kvapas, trūko oro.

Higienos normos 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.).