- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-05-12
- Bylos Nr.
- e2S-390-368/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-47-3-00319-2021-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Mockevičius
- Kreditorius
- B. M.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Mockevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus B. M. atskirąjį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2021 m. kovo 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eL2-1705-304/2021.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Kreditorius B. M. prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti skolininkui priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas. Nurodė, kad skolininkas negrąžina geranoriškai skolos, mano, kad skolininkas nebeturės lėšų ir nekilnojamojo turto, nes turi kitų kreditorių.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2021 m. kovo 22 d. nutartimi kreditoriaus B. M. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkintas.
Pagrindiniai teismo motyvai:
2.1. Kreditorius nepateikė teismui jokių objektyvių įrodymų ar bent tikėtinų duomenų apie skolininko nemokumą, prastą finansinę padėtį, slapstymąsi, gyvenamosios vietos pakeitimą ir (ar) panašius veiksmus, iš kurių būtų galima padaryti išvadą, kad skolininkas siekia apsunkinti galimą išieškojimą, vykdant būsimą teismo sprendimą. Nagrinėjamu atveju įsipareigojimų dydis ir apimtis nėra kriterijus taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tokiu kriterijumi įstatymas apibrėžia grėsmę, kad turtas bus paslėptas ir sprendimas bus neįvykdytas.
III. Atskirojo skundo argumentai
3. Skųsdamas Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2021 m. kovo 22 d. nutartį, apeliantas B. M. prašo ją panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės - taikyti skolininkui A. B. kilnojamųjų daiktų, nekilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų, priklausančių skolininkui areštą reikalavimo ribose. Atskirąjį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:
3.1. Teismo nutartis yra nepagrįsta. Skolos suma yra didelė, kas objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką bei nurodomomis aplinkybėmis, pagrindžiančiomis akivaizdų nesąžiningą skolininko elgesį, t. y. į tą patį teismą kreipėsi kitas kreditorius su skoliniu reikalavimu, o yra žinoma ir daugiau kreditorių, tačiau kreditorius dėl objektyvių priežasčių negali pateikti teismui tokių dokumentų. Šios nurodytos aplinkybės, leidžia pagrįstai abejoti skolininko sąžiningumu bei patvirtina, jog skolininkas slėps savo turtą, dėl ko yra didelė grėsmė teismo sprendimui įvykdymui.
Apeliacinės instancijos teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas
4. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir apskųstos dalies pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
5. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones skolininko turtui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
6. Kreditorius nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas netenkino jo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštą skolininkui priklausančiam nekilnojamajam ir kilnojamajam turtui bei piniginėms lėšoms.
7. Nagrinėjamoje byloje kreditorius reiškia piniginį reikalavimą skolininkui, kuris kildinamasis iš 2020 m. lapkričio 11 d. notarinės formos paprastojo neprotestuotino vekselio 11 000 Eur sumai, kuriuo skolininkas iki 2021-01-11 besąlygiškai įsipareigojo kreditoriui sumokėti vekselyje nurodytą sumą. Kreditorius savo reikalavimo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – skolininko turto areštą. Teismui netenkinus šio prašymo su tokia nutartimi nesutinka kreditorius, atskirajame skunde nurodydamas, kad teismas netinkamai sprendė apie pagrindų taikyti laikinąsias apsaugos priemones nebuvimą (CPK 144 straipsnio 1 dalis).
8. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos įtvirtintos CPK 144 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
9. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad egzistuoja du pagrindai taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) tikėtinas ieškinio pagrįstumas; 2) realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas, kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014, 2017 m. sausio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-63-516/2017, kt.). Tiek CPK 144 straipsnio formuluotė, tiek ją aiškinanti teismų praktika leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galimas tik egzistuojant abiem šioms sąlygoms. Tai reiškia, kad ir tikėtinai pagrįsti reikalavimai, nesant grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
10. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nustatė, kad kreditorius neįrodė vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų – t. y. teismas sprendė, kad kreditorius neįrodė, kad kyla grėsmė, jog galimas teismo sprendimo įvykdymas dėl skolininko veiksmų gali būti neįvykdomas ar jo vykdymas apsunkintas. Apeliantas, nesutikdama su nutartimi, skunde nurodo, kad teismas be pagrindo vertino, jog kreditorius neįrodė grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
11. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl grėsmės kreditoriui palankaus teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo pažymėjo, jog reiškiamo ieškinio suma negali būti pagrindu taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Teismo vertinimu, kreditorius neįrodė, kad jo reiškiamo reikalavimo suma yra didelė skolininkui (11 000 Eur). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nesant duomenų apie skolininko turtinę padėtį, taip pat duomenų apie galimą skolininko nesąžiningumą, iš kurio būtų galima spręsti, kad jis neketina vykdyti kreditorei palankaus teismo sprendimo, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais.
12. Pažymėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Kai byloje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui paprastai reikšminga ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, jo elgesys iki bylos iškėlimo ir jos nagrinėjimo metu ir t. t. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama paminėtų aplinkybių visuma, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms.
13. Vertinant apelianto argumentus apie tai, kad reiškiamų reikalavimų suma skolininkui, kaip fiziniam asmeniui, laikytina didele, pirmiausia nurodytina, kad aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje laikoma, jog laikinųjų apsaugos priemonių institutas nėra skirtas materialinių vertybių sukūrimui arba jų sukaupimui, kad vėliau būtų galima iš karto atsiskaityti su kreditoriumi. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas, o tai suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą. Disponavimo turtu ribojimų nustatymo iki ginčo išsprendimo iš esmės paskirtis yra konservacinė (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017), o jų tikslas – išsaugoti antrosios ginčo šalies (atsakovo) turtą, jeigu kyla labiau tikėtina grėsmė, kad jis gali būti perleistas turint siekį išvengti atsiskaitymų su savo kreditoriais ar prievolių jiems vykdymo. Tiek nacionalinis teisinis reglamentavimas, tiek ir tarptautinis, Lietuvai privalomas teisinis reglamentavimas tokių aplinkybių, kaip prievolės kreditoriui nevykdymas ar nepalanki skolininko (atsakovo) turtinė padėtis, nesuabsoliutina ir nepriskiria jų prie savaime patvirtinančių grėsmę teismo sprendimo įvykdymui (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-995-464/2018; 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1156-464/2018). Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie skolininko nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad skolininkas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1073-464/2017 ir kt.). Akivaizdu, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, į nurodytą teismų praktiką atsižvelgė ir pirmosios instancijos teismas.
14. Nurodytina, kad asmens nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju teisės aktai nepreziumuoja, todėl šio išimtinio ir itin antrosios ginčo šalies interesus varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus ar atliekamus veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Tai be kita ko, reiškia, kad tik esant duomenų, kad atsakovas atlieka/ketina atlikti veiksmus, apsunkinančius jai galimai nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą, ši aplinkybė, kartu su faktu, kad ieškinio reikalavimo suma atsakovui yra didelė, neabejotinai padidintų teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nes sprendimas dėl mažos sumos priteisimo galėtų būti įvykdytas laiko perspektyvoje ir iš gaunamų atsakovo pajamų.
15. Nagrinėjamu atveju kreditorius skolininko nesąžiningumą įrodinėjo būtent faktais, kad skolininkas, vengia mokėti skolą, į raginimus ją grąžinti nereaguoja. Teismas šiuos teiginius vertina kaip deklaratyvius ir neįrodančius skolininko ketinimo paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar pinigines lėšas, turint tikslą eliminuoti bet kokią galimybę ateityje įvykdyti apelianto naudai priimtą teismo sprendimą. Apeliantas jokių papildomų argumentų nenurodė ir nepateikė jokių papildomų įrodymų nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui, nors būtent jai teko tokios aplinkybės įrodinėjimo pareiga (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis).
16. Pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje pareikšti piniginiai reikalavimai.
17. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Palikti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2021 m. kovo 22 d. nutartį nepakeistą.