Panevėžio apygardos teismo nutartis

2017-06-15 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-147-185/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-06-15
Bylos Nr.
1A-147-185/2017
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-44140-2016-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Rezultatas
Nutartis: Apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjai
Donatas Jatužis, Evaldas Vanagas, Pranas Šimkus
Nuteistasis
A. A.
Advokatai
Dovilė Baniulė
Kategorijos
Baudž. byla Nr. 1A-147-185/2017
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-44140-2016-5 Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1.
(S)PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. birželio 15 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Donato Jatužio ir Evaldo Vanago, sekretoriaujant Ritai Padvilikienei,

dalyvaujant:prokurorei Gailutei Vilkienei,gynėjai advokatei Dovilei Baniulei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-04-11 nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 str. ir nubaustas laisvės atėmimu vieniems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 str. 1 ir 3 d., paskirta bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-05-31 nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės dalimi ir jam paskirta galutinė subendrinta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. Nuosprendžiu teismas nusprendė sunaikinti 2016-09-28 įvykio vietoje rastus ir paimtus daiktus: kirvį, peilį ir stiklo šukes, taip pat priteisė iš A. A. 6 Eur proceso (pašto) išlaidų valstybei.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. A. nuteistas už tai, kad 2016 m. rugsėjo 16 d. apie 13.20 val. garaže Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas ieškomas kaip asmuo, vengiantis atlikti laisvės atėmimo bausmę, sulaikomas nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų bei pasipriešino policijos pareigūnui, o būtent: spyrė ne mažiau kaip tris kartus į kairę koją (duomenys neskelbtini) tyrėjui A. K., bandė garaže buvusiais daiktais: kirviu, peiliu, stiklo šuke sužaloti A. K.. Šiais savo veiksmais padarė A. K. odos nubrozdinimus dešinio riešo srityje, kairėje blauzdoje, taip nežymiai sutrikdė A. K. sveikatą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. A. prašo panaikinti nuosprendį. Nurodo, kad nuosprendis yra absoliučiai neteisėtas, todėl turi būti panaikintas. Nuosprendyje išsakomi liudytojų teiginiai, kad jis neva norėjo paimti kirvį – yra prielaidos ir spėliojimai. Įvykyje dalyvavusių keturių pareigūnų parodymais neginčijamai nustatyta, jog visi jie matė kirvį, kuris gulėjo ant grindų, ir jis jo į rankas paėmęs nebuvo. Pareigūnai nesudarė jam galimybės šį kirvį pamatyti, nes pripurškė į akis ašarinių dujų, bei galimybės jį paimti – I. Š. parodė, jog jis paėmė kirvį ir jį kažkur numetė. Todėl jam visiškai nesuprantama, kokį ryšį su šia byla turi pareigūnų savavališkai iš privačios valdos paimta privati nuosavybė – kirvis, nesuprantama, kokiu teisiniu pagrindu šią privačią nuosavybę – kirvį teismas nusprendė sunaikinti. Dėl to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 str. 1 d., nuosprendis, pažeidžiantis Konstitucijos 23 str., privalo būti pripažintas negaliojančiu. Nurodo, kad analogiškai teismas nusprendė sunaikinti ir privačią nuosavybę – peilį. Įvykyje dalyvavusių keturių pareigūnų parodymais neginčijamai nustatyta, jog peilį jis turėjo rankose būdamas privačioje valdoje. Pareigūno I. Š. parodymais neginčijamai nustatyta, jog tarnybinių pažymėjimų pareigūnai jam neparodė, pareigūnas A. K. parodė, jog visi pareigūnai buvo apsivilkę civiliais rūbais. Taigi piliečio teisė privačioje valdoje – garaže turėti peilį nuosprendžiu nėra kvestionuojama, kaip ir nėra kvestionuojama ir piliečio teisė privačioje valdoje – garaže laikyti peilį rankose, kol į privačią valdą įėję civiliais rūbais vilkintys asmenys neparodė tarnybinių pažymėjimų. Teigia, kad nekelia abejonių faktas, jog pareigūnui A. K. pademonstravus jam šaunamąjį ginklą, o pareigūnui I. Š. apakinus jį ašarinėmis dujomis, jis numetė peilį ant žemės, kurį paėmė A. S.. Todėl jam visiškai nesuprantama, kokį ryšį su nagrinėta byla turi pareigūnų savavališkai iš privačios valdos paimta privati nuosavybė – peilis, nesuprantama, kokiu teisiniu pagrindu šią privačią nuosavybę – peilį teismas nusprendė sunaikinti. Dėl to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 str. 1 d., nuosprendis, pažeidžiantis Konstitucijos 23 str., privalo būti pripažintas negaliojančiu. Nurodo, kad teismas nusprendė priteisti iš jo valstybei 6 Eur neva turėtų proceso (pašto) išlaidų. Mano, kad tai yra akivaizdus piktnaudžiavimas. Jokio prašymo, kurio pagrindu teismas būtų teikęs jam mokamas paslaugas, byloje pateikęs nėra. Apskritai procesas vyko neatsižvelgiant į jo valią, tariamas proceso išlaidas valstybei, jei ir priteisė, tai tikrai nepriklausomai nuo jo valios. Be to, iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdžiai matyti, jog tyrėjai šioje byloje vykdė daug beprasmių veiksmų, taip siekdami sudaryti regimybę, neva atliekamas kažkoks tyrimas, kurio prasmė visiškai neaiški. Savaime suprantama, kad su betikslių veiksmų atlikimu susijusias išlaidas privalo apmokėti šiuos betikslius veiksmus atlikę asmenys. Todėl 6 Eur neva turėtų proceso išlaidų iš jo priteisimas yra nesuderinamas su Konstitucijos 23 str., dėl to, vadovaujantis Konstitucijos 7 str. 1 d., nuosprendis privalo būti pripažintas negaliojančiu. Nurodo, kad nagrinėjamoje byloje versija, kad neva jis trukdė smurtiniais veiksmais kažkam atlikti tariamai teisėtas tarnybines funkcijas, nepasitvirtino. Kaip minėjo, nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, jog pareigūnai tarnybinių pažymėjimų jam neparodė, visi buvo apsivilkę civiliais rūbais. Taigi teisėtų tarnybinių funkcijų atlikimas nebuvo prasidėjęs – į garažą įėję asmenys pirmiau panaudojo ašarines dujas ir smurtą, o jau tik po to leido suprasti, jog jie yra policijos pareigūnai. Taigi nei prielaida ir spėliojimas, jog jis „galėjo numanyti“, kad jį užpuolę asmenys gali būti policijos pareigūnai, nei nuosprendyje akcentuojama tikrovės neatitinkanti tezė neva jį užpuolę asmenys žodžiu sakėsi esantys policijos pareigūnai neatima iš jo teisės gintis. Neginčijamai įrodyta, jog tarnybinių pažymėjimų nė vienas civiliais rūbais apsivilkęs policijos pareigūnas jam neparodė, o neproporcingą smurtą prieš jį iš karto vartoti pradėjusių asmenų žodžiais tikėti jis neprivalo, net jei jie ir būtų pasakę, jog yra policijos pareigūnai. Kadangi smurtas buvo akivaizdžiai neproporcingas – jis ne tik buvo apakintas ašarinėmis dujomis, mušamas rankomis, bet ir buvo daužomas kumščiais bei spardomas, dėl to teisė priešintis tokiam smurtui išliktų net ir tuo atveju, jei pareigūnai būtų parodę tarnybinius pažymėjimus. Teigia, jog šiuo atveju akcentuotinas ir liudytojų parodymų nenuoseklumas – nė vienas iš liudytojų nesugebėjo įtikinamai paaiškinti, kokius jis veiksmus atliko. Be to, I. Š. parodymai, kad jis iš karto papurškė jam dujų, po ko jis numetė peilį ir jam buvo uždėti antrankiai, prieštarauja A. K. parodymams, kad neva jis priešinosi ilgai, mėgino paimti nuo grindų peilį, kurį pats prieš tai numetė (nelogiška), ir tik neva po to I. Š. papurškė jam dujų. Teigia, kad atsižvelgus į nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, jis turėjo neginčytiną teisę į būtinąją gintį. Kadangi šių asmenų veiksmai jam sukėlė labai stiprų fizinį skausmą, be to, jis nebuvo įsitikinęs, jog neproporcingą smurtą prieš jį vartojantys asmenys yra policijos pareigūnai, dėl patirto smurto ne tik buvo labai išsigandęs, bet ir turėjo pagrindą bijoti dėl savo sveikatos ir gyvybės. Tad vieno iš jį mušusių asmenų neaiškiomis aplinkybėmis patirti rankos ir kojos nubrozdinimai negali būti laikomi nusikalstamos veikos pasekmė. Juo labiau jo veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 286 str., nes nei prielaida ir spėliojimas, jog jis galėjo numanyti, kad neproporcingą smurtą prieš jį vartoja policijos pareigūnai, nei smurtaujančių asmenų galimi žodiniai teiginiai nedaro smurtaujančių asmenų teisėtas tarnybines funkcijas atliekančiais pareigūnais.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį smurtą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, įvertinusi byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos tinkamai išanalizavęs pagrįstai A. A. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 str. Esminių BPK pažeidimų, tiriant ir vertinant įrodymus, nenustatyta.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma paduotame apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal tai nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis), ar tik jo dalis ir kokiais klausimais. Suformuluoti konkretūs prašymai paprastai nustato aiškesnes apeliacinio skundo ribas nei bendresnio pobūdžio prašymai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–561/2014).

Nagrinėjamu atveju nuteistasis A. A. apeliaciniame skunde ginčija atliktą įrodymų vertinimą ir nesutinka su teismo išvadomis dėl jo kaltės, taip pat kelia daiktų išsprendimo ir proceso išlaidų priteisimo klausimus. Apeliantas teigia, jog jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas tik prielaidomis ir spėlionėmis, jog jis turėjo suprasti, kad priešinasi policijos pareigūnams, nes to jis nesuprato, kadangi pas jį į garažą atvykę keturi civiliais rūbais vilkintys asmenys neprisistatė, jog yra policijos pareigūnai, jokių tarnybinių pažymėjimų jam neparodė, puolė jį mušti, dėl ko jis turėjo teisę gintis, tad vieno iš jį mušusių asmenų neaiškiomis aplinkybėmis patirti rankos ir kojos nubrozdinimai negali būti laikomi nusikalstamos veikos pasekmė, juo labiau jo veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal BK 286 str. Šie skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys faktinėms bylos aplinkybėmis bei laikyti tik apelianto siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 str.). Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 str. 5 d., kurioje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl šių klausimų sprendimo. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne pagal proceso dalyvių išdėstytą poziciją savaime BPK normų nepažeidžia, nes esminis įstatymo reikalavimas yra tai, kad teismo sprendimas būtų argumentuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Patikrinus skundžiamą teismo sprendimą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad apylinkės teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų, o apeliacinio skundo argumentai dėl padarytų BPK 20 str. pažeidimų neatitinka teismo priimto nuosprendžio turinio, yra deklaratyvūs, išreiškia tik apelianto nesutikimą su teismo motyvuotomis išvadomis, todėl teiginių dėl BPK pažeidimų nepagrindžia. Teismo išvados dėl A. A. kaltės grindžiamos ne prielaidomis ir spėliojimais, kaip teigiama apeliaciniame skunde, o surinktų ir teismo posėdyje objektyviai, išsamiai ir nešališkai ištirtų bylos įrodymų visuma. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus (apelianto, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, specialisto išvadą, įvykio vietos apžiūrą ir kitą rašytinę bylos medžiagą), juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 str. 1 d., išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas apie tai, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia apelianto kaltę, taip pat motyvuotai paneigė A. A. versiją, kad jis nesuprato, jog priešinasi policijos pareigūnams ir nenorėjo taip veikti. Aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padarytomis išvadomis dėl A. A. kaltės, su jomis visiškai sutinka ir bylos įrodymų bei teismo argumentų iš naujo nebekartoja, juolab kad skundžiamo nuosprendžio turinys yra žinomas ir pačiam apeliantui.

Pagal BK 286 str. atsako tas, kas pavartodamas ar grasindamas tuoj pat pavartoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad tiesioginis ir pagrindinis šio nusikaltimo objektas – normali šias funkcijas atliekančio asmens veikla, kuri yra pažeidžiama darant poveikį konkrečiam tokias funkcijas atliekančiam asmeniui. Objektyvieji nusikaltimo požymiai – aktyvūs kaltininko veiksmai. Pasipriešinimas galimas dviem alternatyviais būdais: 1) jis turi būti padaromas pavartojant fizinį smurtą arba 2) grasinant tuoj pat jį pavartoti. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai priešindamasis valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui kaltininkas pradeda vartoti smurtą arba grasina tuoj pat jį pavartoti. BK 286 str. prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis (fizinis, mechaninis, cheminis, biologinis), kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Smurtas gali būti tyčinis smūgių sudavimas, kankinimas, surišimas, laikymas, uždarymas, apipylimas cheminėmis medžiagomis ir pan.

BK 286 str. numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Vadinasi svarbu nustatyti, ar kaltininkas suvokia, kad jis, pavartodamas ar grasindamas tuoj pat pavartoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui ir nori taip veikti. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, situaciją, kuri buvo juos padarant, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes.

Kolegijos vertinimu, pagal byloje nustatytas aplinkybes teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes A. A. veiksmuose nustatyti visi būtini jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 str., požymiai. A. A., sulaikomas policijos pareigūnų kaip pasislėpęs nuo bausmės atlikimo, tyčia nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų bei pasipriešino policijos pareigūnui, o būtent, spyrė ne mažiau kaip tris kartus A. K. į koją bei siekė jį sužaloti garaže buvusiais daiktais: kirviu, peiliu, stiklo šuke, taip savo veiksmais A. K. padarė sužalojimus, nežymiai sutrikdžiusius jo sveikatą. Šios apeliantui inkriminuotos aplinkybės įrodytos policijos pareigūnų A. K., I. Š., A. S., M. J. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada apie A. K. padarytus sužalojimus, jų pobūdį, mechanizmą, lokalizaciją, nustatytą sveikatos sutrikdymo mastą ir kitais bylos įrodymais, kurių turinys nuosprendyje išsamiai atskleistas, išdėstyti išsamūs, aiškūs ir logiški motyvai, kodėl teismas šiais įrodymais tiki, jais remiasi ir grindžia savo išvadas dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas nerado pagrindo netikėti policijos pareigūnų (tiek nukentėjusiojo A. K., tiek liudytojų I. Š., A. S., M. J.) parodymais, todėl jais rėmėsi grįsdamas apelianto kaltę, tokio pagrindo neįžvelgia ir apeliacinės instancijos teismas. Policijos pareigūnai nuo pat pradžių nuosekliai liudijo tai, ką šioje konfliktinėje situacijoje, kurioje viskas vyko labai greitai, patys matė ir darė, jų parodymai papildo vieni kitus ir atitinka faktines bylos aplinkybes. Pareigūnų su nuteistuoju A. A. nesieja jokie tarpusavio santykiai, anksčiau tarp jų jokių konfliktų nebuvo, todėl melagingai apkalbėti apeliantą nebūtos nusikalstamos veikos padarymu jie jokio pagrindo neturėjo, juo labiau kad parodymus pareigūnai davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Be to, pareigūnams yra keliami ypatingi sąžiningumo reikalavimai, tuo metu jie vykdė savo tarnybines pareigas, kurias jiems numato jų veiklą reglamentuojantys teisės aktai (Valstybės tarnybos įstatymas, Policijos įstatymas ir kt.) ir kurių jie laikėsi (priešingų patikimų duomenų teismui nebuvo pateikta), t. y. nuvyko į garažą sulaikyti jame nuo bausmės atlikimo besislapstančio A. A. (nuteistasis taip pat patvirtino, jog žinojo, kad jam yra panaikintas lygtinis paleidimas ir jis pasiųstas į pataisos namus atlikti likusios laisvės atėmimo bausmės dalies), todėl nėra jokio pagrindo abejoti pareigūnų parodymais apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes.

Nors nuteistasis nurodo, kad jo veiksmuose nėra tyčios, nes jis nežinojo, kad pas jį į garažą atėję vyrai yra policijos pareigūnai, tokius jo teiginius paneigia policijos pareigūnų parodymai, kad jie ne tik įėję į garažą A. A. iš karto prisistatė, kad yra policijos pareigūnai, bet tai jam ne kartą kartojo ir viso įvykio metu. Be to, ir pats A. A. teisme pripažino, jog pamatęs, kaip vienas iš vyrų (pareigūnas A. K.), jam paėmus nuo stalo peilį, pradėjo traukti ginklą, suprato, kad turi reikalų su policijos pareigūnais. Taigi pagal nustatytas bylos aplinkybes, A. A. siekė pasišalinti iš garažo bei aktyviais veiksmais priešinosi jį bandžiusiems sulaikyti policijos pareigūnams, vartojo prieš A. K. fizinį smurtą jau po to, kai jis, kaip pats pripažino, suprato, kad į garažą atvykę vyrai yra policijos pareigūnai. Akivaizdu, kad toks A. A. elgesys buvo sąmoningas ir kryptingas – žinodamas apie jo pasiuntimą į pataisos namus atlikti likusios laisvės atėmimo bausmės dalies ir kurį laiką jau vengdamas bausmės atlikimo slėpėsi (tiesiog gyveno) garaže, aiškiai suvokė, kad pas jį į garažą atvykę vyrai yra policijos pareigūnai, juolab kad jie užėję į garažą iš karto apeliantui prisistatė, jog yra policijos pareigūnai, o ir pats nuteistasis nurodo tai supratęs, kai jam įvykio pradžioje paėmus peilį, vienas iš atvykusių vyriškių (A. K.) išsitraukė ginklą, tačiau, nepaisant to, vis tiek bandė iš garažo pasišalinti ir aktyviais fiziniais veiksmais priešinosi sulaikomas, dėl ko buvo sutrikdyta pareigūno A. K. sveikata, t. y. nagrinėjamoje byloje įrodyta apelianto tyčia sutrukdyti policijos pareigūnams atlikti savo pareigas, nepaklusti jų teisėtiems reikalavimams, kryptingas fizinio smurto pavartojimas, aiškus jo suvokimas, kad jis taip priešinasi policijos pareigūnui, ir noras taip veikti. Taigi kolegijai nekyla jokių abejonių, jog apeliantas veikė tiesiogine tyčia. Pagal nustatytas bylos aplinkybes nėra pagrindo kalbėti apie teisę į būtinąją gintį, apelianto veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 286 str., jo kaltė neabejotinai įrodyta, todėl panaikinti skundžiamą nuosprendį, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, nėra jokio pagrindo.

Nagrinėjamu atveju apeliantas nesutinka su daiktų: kirvio ir peilio, kuriuos teismas nusprendė nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti, išsprendimo klausimu.

BPK 91 str. numato, kad daiktais, turinčiais reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, laikomi materialūs objektai, kurie buvo nusikalstamos veikos padarymo įrankiais ar priemonėmis, nusikalstamos veikos rezultatais arba ant kurių išliko nusikalstamos veikos pėdsakų, arba kurie buvo kaltininko nusikalstamų veikų objektais, taip pat visi kiti daiktai, kurie gali būti priemonėmis nusikalstamai veikai atskleisti ir kaltininkams nustatyti arba kaltinimui paneigti ar atsakomybei palengvinti. BPK 94 str. 1 d. numato priemones, kurių imamasi dėl daiktų priimant nuosprendį.

Kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismo sprendimas sunaikinti pirmiau paminėtus daiktus, kurie buvo rasti įvykio vietoje ir paimti, yra pagrįstas. Šie objektai BPK 91 str. prasme ir bylos duomenų kontekste atitinka daikto, turinčio reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti sąvoką, nes jie yra susiję su A. A. inkriminuota veika, t. y. buvo nusikalstamos veikos padarymo įrankiai, todėl jie negali būti grąžinami apeliantui.

Apeliaciniu skundu nuteistasis taip pat nesutinka ir su teismo sprendimu išieškoti iš jo 6 Eur proceso išlaidų valstybei, motyvuodamas tuo, kad procesas vyko nepriklausomai nuo jo valios, pareigūnai vykdė daug betikslių veiksmų, todėl mano, kad su šių veiksmų atlikimu susijusias išlaidas privalo apmokėti patys šiuos veiksmus atlikę asmenys. Šie skundo argumentai nepagrįsti.

BPK VIII skyrius reglamentuoja proceso išlaidas ir jų atlyginimą. Proceso išlaidas sudaro liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokami pinigai, skirti jų kelionės į iškvietimo vietą ir gyvenimo joje išlaidoms atlyginti (BPK 103 str. 1 p.), taip pat kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis (BPK 103 str. 6 p.).

BPK 105 str. 1 d. numato, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui.

Nagrinėjamu atveju skundžiamu nuosprendžiu proceso išlaidomis buvo pripažintos pašto išlaidos. Kaip matyti iš byloje esančios pažymos apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, 6 Eur, kuriuos teismas priteisė iš apelianto valstybės naudai, sudarė: 1 paklausimo ir 4 teismo šaukimų išsiuntimai. Kolegija pažymi, kad minėtų dokumentų išsiuntimai buvo būtini teisme tiriant nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką. Todėl akivaizdu, kad su dokumentų išsiuntimu atsirado ir būtinos pašto išlaidos, kurių šiuo atveju nebūtų buvę, jeigu ne apelianto padaryta veika. Todėl akivaizdu, kad paties A. A. nusikalstami veiksmai šiuo konkrečiu atveju ir sąlygojo šios bylos teisminį nagrinėjimą bei būtinas proceso išlaidas, kurias, remdamasis BPK 103 ir 105 str., apylinkės teismas pagrįstai pripažino proceso išlaidomis ir priėmė sprendimą jas išieškoti iš nuteistojo valstybės naudai.

Taigi apibendrindama tai, kas pirmiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, skundžiamame nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas, atitinkančias faktines bylos aplinkybes, todėl naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Byloje gauta Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų – 86,85 Eur apmokėjimo už nuteistajam A. A. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, kurias prašoma priteisti iš nuteistojo valstybės naudai. BPK 106 str. 2 d. numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus. BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje prokuroro ir gynėjo dalyvavimas yra privalomas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo būtinas dalyvavimas apeliaciniame procese, o kaltinamajam atsisakyti nuo gynėjo apeliaciniame procese nenumatyta, tai antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 str. 3 d. c p.) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Atsižvelgus į tai, Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriaus prašymas iš nuteistojo valstybės naudai priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas netenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,nutria:

A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Pranas ŠimkusTeisėjai Donatas JatužisEvaldas Vanagas