Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-08-14 · Administracinė byla Nr. I2-4018-860/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-08-14
Bylos Nr.
I2-4018-860/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02077-2020-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjai
Saulius Jakaitis (pirm.), Iveta Pelienė, Rūta Miliuvienė
Atsakovas
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Pareiškėjas
S. B. R. L.
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I2-4018-860/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02077-2020-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. rugpjūčio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Miliuvienės ir Ivetos Pelienės,

sekretoriaujant Kristinai Račkauskaitei,

dalyvaujant atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Dariui Juodeliui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. R. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas S. B. R. L. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir Departamentas) 2020 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. (15/18-8)50U-02280 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui S. B. R. L. nuspręsta panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. LT7456398, galiojantį iki 2021 m. sausio 2 d.

Nurodo, kad jis 2020 m. gegužės 28 d. gavo Sprendimą, kuris jam buvo išverstas į suprantamą kalbą, tačiau su juo nesutinka. Pareiškėjas nuo 2016 m. gyvena Lietuvos Respublikoje, kadangi siekė įgyti aukštąjį mokslą – 2018 m. baigė studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete ir įgijo magistro laipsnį. 2019 m. sausio 29 d. pasirašė darbo sutartį Nr. DS956 su uždarąja akcine bendrove „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, ir Bendrovė) ir tuo pagrindu jam 2019 m. sausio 15 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. 2020 m. vasario 25 d. gavo siuntimą pas gydytoją dėl atsiradusių pakitimų dešinėje pėdoje nuo stovimo darbo sandėlyje. Kurį laiką jis turėjo nedarbingumą, jam buvo paskirtas gydymas taip pat ir pasibaigus nedarbingumui. 2020 m. gegužės mėnesį jam atsinaujino odos pakitimai ant pėdos, taip pat atsirado skausmas, todėl neatvyko į darbą. Tuo metu Vyriausybė buvo paskelbusi Lietuvoje karantino režimą, kurio metu gydymo įstaigos pacientų nepriėmė, todėl jis neturėjo galimybių apsilankyti pas gydytoją ir gauti nedarbingumo išrašą. Nepaisant to, 2020 m. gegužės 12 d. jo darbdavys UAB „(duomenys neskelbtini)“, net nebandęs sužinoti ir išsiaiškinti pareiškėjo neatvykimo į darbą priežasties, priėmė įsakymą Nr. 20 „Dėl darbo sutarties nutraukimo“, nurodydamas, kad atleidimo priežastis – šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, neatvykus į darbą visą darbo dieną be pateisinamos priežasties. Iš karto po to Bendrovė nedelsdama informavo Migracijos departamentą dėl darbo santykių su juo nutraukimo, dėl ko atsakovas 2020 m. gegužės 27 d. panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Mano, kad priimtas Sprendimas yra neteisėtas, kadangi, jo teigimu, Bendrovė net nemėgino išsiaiškinti pareiškėjo neatvykimo į darbą priežasčių, o iš karto nedelsdama nutraukė su juo sudarytą darbo sutartį. Taip pat mano, kad Bendrovė pasinaudojo susiklosčiusia situacija atleidžiant darbuotoją, kadangi tuo metu šalyje buvo paskelbtas karantinas ir įmonės kaip tik buvo raginamos išlaikyti, o ne atleisti darbuotojus. Be to, praėjus vos dviem savaitėms po pareiškėjo atleidimo Migracijos departamentas skubiai panaikino pareiškėjo leidimą gyventi, net nesuteikdamas galimybės rasti kitą darbą, nors karantino laikotarpiu ir buvo sudėtingiau įsidarbinti. Taip pat pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jo tikslas šiuo metu yra darbas ir finansinis stabilumas, kadangi jis gyvena svetimoje šalyje ir jam reikia save išlaikyti. Nurodo, kad jis ne pirmus metus gyvena Lietuvoje ir jo atvykimas sietinas su studijomis Lietuvos aukštojoje mokykloje, vėliau – su darbu. Visa tai įrodo aplinkybės, jog jis jau ketverius metus gyvena Lietuvoje, nebuvo pašalintas iš aukštosios mokyklos už nepažangumą, neturi kitų drausminių nuobaudų, tad jo tolesni tikslai sietini su Lietuva. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad tiek Lietuvos Respublikos piliečiui, tiek užsienio valstybės piliečiui, ketinančiam dirbti Lietuvoje, turi būti suteiktos vienodos sąlygos ir proporcingas terminas darbo paieškoms. Jo manymu, Migracijos departamento darbuotojai, priimdami Sprendimą, nesivadovavo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje išvardintais principais, asmenų lygybės principu, įtvirtintu tarptautinėse konvencijose ir nacionaliniuose teisės aktuose.

Atsiliepimas

2. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą, kuriame nesutinka su skundu ir prašo teismo atmesti jį kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėjas 2018 m. lapkričio 23 d. Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu. Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą ir kartu pateiktus dokumentus, 2018 m. gruodžio 13 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. LT7456398, galiojantį iki 2021 m. sausio 2 d. Tačiau 2020 m. gegužės 22 d. Migracijos departamentas gavo Bendrovės 2020 m. gegužės 18 d. pranešimą Nr. SD-5112, kuriuo Departamentas informuotas, kad pareiškėjas 2020 m. gegužės 12 d. buvo atleistas iš darbo. 2020 m. gegužės 27 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Sodra) informacinėje sistemoje buvo patikrinti duomenys apie pareiškėjo įsidarbinimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir buvo nustatyta, kad pareiškėjas iš tiesų 2020 m. gegužės 12 d. atleistas iš darbo. Taigi pareiškėjui ginčijamu sprendimu leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas, ir UTPĮ) 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, nes pareiškėjas atleistas iš Bendrovėje einamų pareigų. Pareiškėjas teigia, kad Departamentas skubotai panaikino jo leidimą laikinai gyventi, nesuteikdamas galimybės rasti kitą darbą, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktus ir asmenų lygybės principą, taip pat, jo teigimu, Lietuvos Respublikos piliečiams ir užsieniečiams turi būti suteikiamos vienodos sąlygos ir proporcingas laiko periodas darbo paieškoms. Tačiau atsakovas nesutinka su tokiais pareiškėjo teiginiais, kadangi paaiškėjus aplinkybėms apie pareiškėjo atleidimą, Departamentas taikė imperatyvias Įstatymo nuostatas, o jų netaikyti atsakovas neturėjo diskrecijos teisės. Atsakovas pažymi, kad nustačius bent vieną iš Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtintų pagrindų Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Taip pat pažymi, kad atsakovas išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi būtent darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu, todėl net ir pareiškėjui susiradus darbą kitoje bendrovėje, ši aplinkybė nesudarytų pagrindo nenaikinti pareiškėjo leidimo laikinai gyventi. Be to, Migracijos departamento Sprendimas yra paremtas Sodros informacinės sistemos duomenimis, todėl atsakovas mano, kad Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis bei taikomos priemonės yra motyvuotos. Ginčijamame sprendime neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytas juridinių faktų visetas, todėl mano, kad skundžiamas sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas adekvatus, aiškus ir pakankamas. Departamentas pažymi, kad Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir UTPĮ 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

3. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. (15/18-8)50U-02280 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“, kuriuo (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui S. B. R. L. panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

4. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas S. B. R. L. 2018 m. lapkričio 23 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kartu su prašymu buvo pateikti papildomi dokumentai, įskaitant 2018 m. lapkričio 19 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ Tarpininkavimo raštą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (pakeitimo) Nr. SD-SD-4826, iš kurio matyti, kad (duomenys neskelbtini) pilietis S. B. R. L. ketina Bendrovėje dirbti gamybos įrenginių operatoriumi.

Migracijos departamento Imigracijos skyrius 2018 m. gruodžio 13 d. priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7441887, galiojusį iki 2019 m. sausio 16 d., ir išduoti jam naują leidimą gyventi, galiojantį nuo 2019 m. sausio 2 d. iki 2021 m. sausio 2 d. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, t. y. kaip ketinančiam dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas, ir Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu.

5. Migracijos departamentas 2020 m. gegužės 22 d. gavo Bendrovės 2020 m. gegužės 18 d. pranešimą Nr. SD-5112 „Apie neatvykusius, neįdarbintus ar atleistus užsieniečius, turinčius nacionalines vizas ar leidimus laikinai gyventi“, kuriuo atsakovas buvo informuotas apie 2020 m. gegužės 12 d. pareiškėjo atleidimą iš darbo.

6. Kaip matyti iš byloje esančio UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2020 m. gegužės 12 d. Įsakymo (potvarkio) dėl darbo sutarties nutraukimo Nr. 20, pareiškėjas buvo atleistas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu t. y. šiurkščiai pažeidus darbo pareigas, neatvykus į darbą visą darbo dieną be pateisinamos priežasties.

7. Atsakovas, 2020 m. gegužės 27 d. patikrinęs Sodros informacinę sistemą, nustatė, kad pareiškėjas 2020 m. gegužės 12 d. buvo atleistas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ einamų pareigų, todėl, atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, Migracijos departamento Vilniaus skyrius 2020 m. gegužės 27 d. sprendimu panaikino (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui S. B. R. L. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, turėjusį galioti iki 2021 m. sausio 2 d.

8. Leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindai reglamentuoti Įstatymo 50 straipsnyje.

UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui Lietuvos Respublikoje panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ ar 16 punktą, tapo bedarbiu) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje nustatytų reikalavimų. UTPĮ 50 straipsnio 2 dalis nustato, kad šio straipsnio 1 dalies 4–12, 16–18 punktuose nustatytais pagrindais leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jei tai buvo pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi.

9. Iš byloje pateiktų minėtų duomenų neginčijamai nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2020 m. gegužės 12 d. su pareiškėju nutraukė darbo sutartį, t. y. pareiškėjas buvo atleistas iš darbo; pats pareiškėjas šios aplinkybės neginčija.

Pareiškėjas tik teigia, kad nagrinėjamu atveju darbdavys nesigilino į jo neatvykimo į darbą priežastis; jis tuo metu turėjo sveikatos problemų, o karantino laikotarpiu buvo sudėtinga patekti pas gydytoją ir gauti nedarbingumo pažymėjimą.

Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad šios bylos nagrinėjimo objektu nėra pareiškėjo atleidimo iš darbo ir su tuo susijusių aplinkybių aiškinimasis. Šiai bylai teisingai išspręsti yra svarbus tik pats faktas, kad tarp pareiškėjo ir Bendrovės yra nutraukta darbo sutartis, t. y. pareiškėjas yra atleistas iš darbo; šis faktas, minėta, byloje neginčijamai nustatytas. Tad teismas plačiau apie pareiškėjo atleidimo iš darbo aplinkybes nepasisako, nes jos yra teisiškai nereikšmingos.

10. Pareiškėjas savo skunde taip pat nurodo, kad Departamentas nesuteikė jam pakankamai laiko susirasti kitą darbą, o skubotai panaikino leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tuo pažeidė VTĮ 3 straipsnio 2 dalyje išvardintus principus ir asmenų lygybės principą. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Respublikos piliečiams ir užsieniečiams, ketinantiems dirbti Lietuvos Respublikoje, turi būti suteikiamos vienodos sąlygos ir proporcingas laiko periodas darbo paieškoms.

Teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad Sodros duomenimis pareiškėjas šiuo metu niekur nedirba; nuo skundžiamo sprendimo priėmimo dienos – 2020 m. gegužės 27 d., iki dabar yra praėjęs pakankamai ilgas laiko tarpas, t. y. daugiau negu du mėnesiai; per šį laikotarpį net gi pasibaigė karantino režimas. Nepaisant to, pareiškėjas dar nėra įsidarbinęs.

Antra vertus, akcentuotina, kad reikalavimas, įtvirtintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte, yra imperatyvaus pobūdžio; norint gauti ar išlaikyti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto (užsienietis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas) pagrindu, yra būtina, kad pareiškėjas atitiktų teisės aktuose nustatytus reikalavimus, nagrinėjamu atveju – dirbtų Bendrovėje. Neatitikimas šiems Įstatymo reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

Be to, atsakovas išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi būtent darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu, todėl sutiktina su atsakovo argumentais, kad net ir pareiškėjui susiradus darbą kitoje bendrovėje, ši aplinkybė nesudarytų pagrindo nenaikinti pareiškėjo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Taigi, šiuo atveju nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas netinkamai taikė minėto Įstatymo nuostatas, ar kad būtų pažeidęs VTĮ įtvirtintus principus, tame tarpe asmenų lygybė principą, ir pareiškėjo teises.

11. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Migracijos departamentas, nustatęs, jog darbo sutartis su pareiškėju – (duomenys neskelbtini) piliečiu S. B. R. L., nutraukta 2020 m. gegužės 12 d., turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą pareiškėjui panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą.

12. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atsakovas pakankamai detaliai ir išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes, teisingai taikė teisės aktų nuostatas bei 2020 m. gegužės 27 d. priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kuris, be kita ko, atitinka ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas.

13. Taigi, skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nėra jokio pagrindo; pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

14. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas yra atmestas, tad jis neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, o atsakovas duomenų apie savo patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, tad jų priteisimo klausimas nesvarstytinas (ABTĮ 40, 41 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo S. B. R. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Saulius JakaitisRūta MiliuvienėIveta Pelienė