Panevėžio apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu R. B. prašo panaikinti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartį ir grąžinti administracinio teisės pažeidimo bylą iš naujo tirti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Rokiškio rajono policijos komisariatui. Nurodo, kad dėl pažeidimo, numatyto ATPK 123 str. 1 d., savo kaltės neginčija, tačiau nagrinėdamas ATPK 127 str. 2 d. numatyto teisės pažeidimo padarymo faktą pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas. Mano, kad jo veiksmai nesudarė sąlygų avarijai kilti. Avarija kilo būtent dėl M. Š., kuriam buvo nustatytas 0,11 promilių girtumas, veiksmų. Byloje nėra surinkta duomenų ir nebuvo vertinta, kokiomis aplinkybėmis M. Š. galėjo vartoti alkoholinius gėrimus, kuriuo laiku, kiek laiko iki įvykio tai darė ir kt., nors galimas alkoholio vartojimas ir transporto priemonės vairavimas šiuo atveju galėjo turėti įtakos M. Š. veiksmams eismo įvykio metu, tuo labiau, kad įstatymų leidėjas ATPK 126 str. 3 d. yra įtvirtinęs, kad transporto priemonių vairavimas pradedantiesiems vairuotojams esant neblaiviems, kai nustatomas lengvas neblaivumo laipsnis (daugiau kaip 0 promilių, bet ne daugiau kaip 0,4 promilės) užtraukia administracinę atsakomybę. Mano, kad pavartojus alkoholinių gėrimų M. Š. reakcija ir veiksmų vertinimas galėjo būti sulėtėjęs, nėra žinoma prieš kiek laiko iki vairuojant jis galėjo vartoti alkoholinius gėrimus, ar buvo pailsėjęs ir ar dėl šių paminėtų aplinkybių jis galėjo tinkamai įvertinti susidariusią situaciją kelyje. Apelianto teigimu M. Š. vairuojama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis, t. y. transporto priemonių apgadinimais. KET nustatyta, kad vairuotojas, atsižvelgdamas į greitį, privalo laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma, taip pat palikti tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus, jog draudžiama vairuoti transporto priemonę asmenims neblaiviems, apsvaigusiems nuo psichiką veikiančių medžiagų ar nepasinaudojusiems teisės aktų nustatytu privalomu kasdieniu poilsiu. Taip pat neleidžiama vairuoti susirgus ar pavargus, jeigu dėl to gali kilti pavojus eismo saugumui. Eismo įvykio dalyvis M. Š. paaiškinime nurodė, kad jis norėjo pasekti kitų mašinų pavyzdžiu ir aplenkti jį (R. B.), tačiau jam atliekant analogišką manevrą vilkikas įvažiavo į kairę kelio pusę ir jam užkirto kelią, o norėdamas išvengti susidūrimo stabdė bei bandė nuvažiuoti į kairėje kelio pusėje esantį griovį, tačiau susidūrimo išvengti nepavyko ir jis atsitrenkė į puspriekabės galą. Eismo įvykio vietos schemoje, kurią sudarė policijos pareigūnai 2015-09-25, nėra fiksuota stabdymo kelio, tai reiškia, kad stabdymo nebuvo, policijos pareigūnai apie tai tarnybiniuose pranešimuose taip pat nieko nenurodo. Be to, M. Š. vairuotos transporto priemonės apgadinimų lokalizacija niekaip nesiderina su jo paaiškinime išvardintomis aplinkybėmis. Eismo įvykio vietos schemoje matyti, kad transporto priemonė, vairuojama M. Š., važiavo pirmąja eismo juosta, jis (R. B.) tuo tarpu jau buvo persirikiavęs, kai M. Š. mašina į jį atsitrenkė, stabdymo kelio nėra, matomumas buvo geras. Persirikiavimo manevrą atliko lėtai, įsitikinęs, kad daugiau kelyje kitų transporto priemonių nėra ir įsitikinęs, kad pavojaus niekam nesukels. Dėl to mano, kad M. Š. jo manevrą matė iš anksčiau ir, jeigu būtų galimai nevartojęs alkoholinių gėrimų, ar galimai nepavargęs, pailsėjęs, būtų išvengęs susidūrimo. M. Š. į vilkiką įvažiavo neatsižvelgęs į greitį ir nesilaikė saugaus atstumo, t.y. kelyje galimai elgėsi nesaugiai ir kėlė pavojų kitoms transporto priemonėms. Eismo įvykio tyrimo metu policijos pareigūnai prieštaravimų tarp jo (R. B.) ir M. Š. paaiškinimų nepašalino. Sprendimas priimtas visapusiškai neištyrus eismo įvykio kilimo aplinkybių. Pirmosios instancijos teisme nebuvo apklausiami pareigūnai, kitas eismo įvykio dalyvis. Prieš darydamas posūkio manevrą sąmoningai sustojo dešiniajame kelkraštyje tam, kad pasižiūrėtų, ar nėra daugiau kelyje važiuojančių transporto priemonių ir įsitikintų, jog sukdamas nesukels pavojaus kitoms transporto priemonėms. Būtent atlikęs nurodytą veiksmą pastebėjo, kad iš paskos ta pačia kryptimi važiuoja du lengvieji automobiliai, kuriuos, nekeldamas pavojaus eismo saugumui, praleido. Kelio matomumas buvo geras. Tik įsitikinęs, kad kelyje daugiau nėra važiuojančių transporto priemonių, atliko veiksmus, kurie nesąlygojo eismo įvykio. Jokių transporto priemonių kelyje daugiau nebuvo. Manevrą atliko lėtai, elgėsi rūpestingai ir atidžiai. Iš esmės jo (R. B.) kaltė grindžiama vien dėl to, kad eismo įvykio metu ir jis, ir M. Š. matė du lengvuosius automobilius, kurie atliko jo vairuojamo vilkiko lenkimą. Pažymi, kad tiriant eismo įvykį netirta ir nenustatyta, kokiu atstumu nuo vilkiko buvo nutolęs M. Š. vairuojamas automobilis, todėl nesutinka su pirmosios instancijos pasisakymu, kad M. Š. vairuojamas automobilis važiavo sąlyginai nedaug nutolęs nuo dviejų pirmiau važiavusių automobilių. Tai, kad kitas eismo dalyvis M. Š. matė juos priekyje, nepagrindžia aplinkybės, jog nuo jų važiavo sąlyginai nedaug nutolęs. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas vertino vadovaudamasis logika, nurodydamas, kad logiškai nebūtų paaiškinamas M. Š. žinojimas apie vilkiką aplenkusius du lengvuosius automobilius. Šiuo atveju vadovaujantis logika galimas ir kitas vertinimas, kad M. Š. važiuojant lengviesiems automobiliams iš paskos, ir pastebėjus vilkiką kelyje darant manevrą jis privalėjo vadovautis KET nuostatomis, t.y. sulėtinti greitį ir laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę. Eismo įvykio vietos schema paneigia aplinkybę, kad M. Š. vairuojamas automobilis buvo stabdomas, transporto priemonės apgadinimo lokalizacija galimai taip pat, nes M. Š. vairuotos transporto priemonės apgadinimų lokalizacija niekaip nesiderina su jo išvardintomis paaiškinime aplinkybėmis. M. Š. vairuojama transporto priemonė važiavo pirmąja eismo juosta, jis matė atliekamą manevrą, matė įjungtą posūkį ir trenkėsi į vilkiką, kai jis (R. B.) tuo tarpu jau buvo persirikiavęs ir pradėjo posūkio manevrą į dešinę. Mano, kad tyrimo metu policijos pareigūnai galėjo atlikti parodymų patikrinimą vietoje, nustatyti eismo įvykio liudytojus, ar atlikti kitus būtinus veiksmus, siekiant nustatyti reikšmingas bylai aplinkybes. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Rokiškio rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio vyriausiojo patrulio 2015-09-28 tarnybiniame pranešime Nr. 50-PR2-48805 „Dėl eismo įvykio“ nurodyta aplinkybė, kad jis (R. B.) atlikdamas manevrą neįsitikino, kad tai saugu dėl ko sutrukdė iš galo važiavusiam automobiliui, kurį vairavo M. Š. ir su juo susidūrė, neparemta jokiais faktiniais duomenimis. Eismo įvykio vietos schemos blanke pažymėta „Schemoje nurodyti tikslius duomenis, pagal kuriuos būtų galima nustatyti transporto priemonių išsidėstymą po eismo įvykio“, tačiau kažkodėl policijos pareigūnai eismo įvykio schemoje nurodė ne faktinės aplinkybes, bet įvykio seką sudaryta galimai iš paaiškinimų. Aukščiau išdėstytos aplinkybės rodo, kad Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Rokiškio rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio vyriausiojo patrulio 2015-10-04 surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 83P-39632886-15, kuriuo yra kaltinamas administracinių teisės pažeidimo, numatyto ATPK 127 str. 2 d., neparemtas objektyviu ir visapusišku tyrimu bei medžiaga. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad 2015-10-09 nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 83N-40025041-15 priėmė Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Rokiškio rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos grupės vyresnysis specialistas R. Š., o pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas skundą dėl policijos pareigūno nutarimo pagrįstumo ir teisėtumo, neišsiaiškino esamo santykį tarp eismo įvykio dalyvio M. Š. ir Kelių policijos pareigūno R. Š., priėmusio 2015-10-09 nutarimą ir pateikusio teismui atsiliepimą į skundą.